Prašymo Nr. 1B-9/2023

 

Administracinė byla Nr. eA-1431-415/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01328-2021-2

Procesinio sprendimo kategorija 30.3.

 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. kovo 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biovatas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biovatas“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai (trečiasis suinteresuotasis asmuo – Lietuvos Respublikos energetikos ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.    Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Biovatas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Biovatas“) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – Taryba, atsakovas) 2021 m. balandžio 9 d. nutarimą O3E-443 „Dėl UAB „Biovatas“ pripažinimo reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju“ (toliau – ir Nutarimas); 2) pripažinti, jog pareiškėjas UAB „Biovatas“ yra nereguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas.

2.    Pareiškėjas nurodė, kad:

2.1.   2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinis registro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis)) pagrindu įsigijo UAB gamybinės-komercinės firmos „Fonas“ parduodamus atskirus šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. spalio 31 d. raštu informavo apie tai Tarybą. UAB „Biovatas“ pažymėjo, kad nesinaudojo Europos Sąjungos finansine parama. Taryba raštu „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros“ nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įsigijo UAB gamybinės-komercinės firmos „Fonas“ šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta Europos Sąjungos struktūrinė parama, manytina, kad atitinkamai ši išlyga parduotam daiktui išlieka, todėl pareiškėjui vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Įstatymas, ŠŪĮ) 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara ir atitinkamai pateikė prašymą pareiškėjui parengti šilumos gamybos kainos projektą (toliau – ir Projektas) ir jį pateikti Tarybai.

2.2.   Pareiškėjas 2020 m. sausio 16 d. raštu Nr. 20/01/16(01) pateikė prašymą Tarybai iki 2020 m. kovo 12 d. pratęsti terminą Projektui pateikti, kartu prašydamas pakoreguoti Tarybos tinklapyje esančiame „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąraše“ patalpintą informaciją, nurodant, kad pareiškėjas yra nereguliuojamas šilumos gamintojas. Taryba 2020 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. R2-(ŠGK)-468 „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros“ (toliau – ir Ankstesnis sprendimas) atsisakė pakoreguoti duomenis. Dėl šio Tarybos sprendimo pareiškėjas kreipėsi į teismą, kuris pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Tarybos 2020 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. R2-(ŠGK)-468.

2.3.   Šioje byloje ginčijamą Nutarimą Taryba priėmė Ankstesnio sprendimo faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų pagrindu, nors Ankstesnis sprendimas teismų buvo panaikintas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2448-809/2020 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2021 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2199-968/2021).

2.4.   Ankstesnės bylos metu pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, kuri 2020 m. vasario 10 d. rašte „Dėl ūkio subjektui, gavusiam 2007-2013 m. Europos Sąjungos paramą, taikytinų ribojimų“ Nr. ((24.16E)-5K-2000934)-6K-2000812 patvirtino, jog pareiškėjui ribojimai negali būti taikomi. Taryba į tai neatsižvelgė ir ignoruodama Finansų ministerijos rašte nurodytą poziciją, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamą Nutarimą.

2.5.   Nutarimas yra priimtas 2021 m. balandžio 9 d., t. y. paskutinę Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, per kurį Taryba privalėjo įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, dieną. Tarybos posėdis buvo surengtas skubos tvarka. Taryba veikė skubotai, nesivadovavo gero viešojo administravimo principu. Taryba netinkamai įvykdė įsiteisėjusį teismo sprendimą, kadangi išnagrinėtoje administracinėje byloje esanti medžiaga patvirtina, jog jokie ribojimai pareiškėjui negali būti taikomi.

2.6.   Priimdama Nutarimą Taryba vadovavosi Energetikos ministerijos pozicija, kuri pačios Energetikos ministerijos administracinėje byloje dėl Ankstesnio sprendimo panaikinimo buvo pripažinta kaip pateikta neįvertinus pareiškėjo argumentų, t. y. išsamiai neįvertinus visų su byla susijusių aplinkybių.

2.7.   Nutarimu Taryba nustatė, jog reguliavimas taikomas nuo Sutarties įgyvendinimo dienos, t. y. retrospektyviai. Nei ŠŪĮ, nei kitų įstatymų nuostatos nenumato Tarybos teisės retrospektyviai taikyti reguliavimą pareiškėjo atžvilgiu. Toks reguliavimas buvo įtrauktas tik Tarybos posėdžio metu, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės gintis, jam nebuvo sudarytos galimybės pateikti savo poziciją. Nutarimas yra ydingas ir ta prasme, jog Taryba reguliavimo momentą susiejo ne su konkrečia data, tačiau su pastato-katilinės, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perėmimo pagal 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-paradavimo sutartį momentu. Pareiškėjo vertinimu, toks ūkinės veiklos ribojimas, kaip nepriklausomo šilumos gamintojo reguliavimas, negali būti apibrėžiamas abstrakčiai, neįvardijus konkrečios datos. Iš Nutarimo formuluotės visiškai nėra aišku, nuo kada pareiškėjui yra taikomas reguliavimas. Nesuprantama, kodėl toks pradžios momentas siejamas su nuosavybės teisės perėmimo, o ne veiklos pradžios momentu. Tokia Tarybos pozicija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai, kurioje pabrėžiama, kad „pagal Konstituciją tik įstatymu galima nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir apribojimus, kuriais daromas esminis poveikis ūkinei veiklai“.

2.8.   ŠŪĮ normomis nenustatyta, jog reguliavimas gali būti taikomas tam ūkio subjektui, kuris (nuosavybės ar kita teise) tiesiog valdo atitinkamus įrenginius. Reguliavimas gali būti taikomas tik tam ūkio subjektui, kuris vykdo šilumos gamintojo veiklą ir atitinka ŠŪĮ nustatytas sąlygas. 

2.9.   Pareiškėjo pripažinimas reguliuojamu šilumos gamintoju, jo atžvilgiu taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą, iš esmės yra ūkinės veiklos ribojimas, kadangi iš tokio ūkio subjekto atimama jo gaunamo pelno dalį, taikant atitinkamus normatyvinio pelno reikalavimus. Sąnaudų sumažinimas tariamai pareiškėjo gautos Europos Sąjungos paramos suma negalimas, kadangi tokią paramą gavo ne pareiškėjas, tačiau uždaroji akcinė bendrovė gamybinė-komercinė firma „Fonas“ (toliau – ir Fonas). Tai yra įrodyta administracinėje byloje dėl Ankstesnio sprendimo teisėtumo. Pareiškėjas įrenginius ir kitą turtą iš Fono įsigijo už rinkos kainą, kai jau buvo pasibaigęs įrangos perleidimui taikytinas ribojimas – penkerių metų laikotarpis (priešingu atveju toks sandoris apskritai negalėtų būti įvykdomas ir būtų laikomas neteisėtu, notaras būtų atsisakęs jį patvirtinti).

2.10.    Tarybos pozicija, pagal kurią pareiškėjui turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, neatitinka ŠŪĮ reglamentavimo tikslų ir todėl yra nepagrįsta. Įtvirtinant ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reguliavimo pagrindą buvo siekiama užtikrinti, kad tarp šilumos gamintojų egzistuotų reali konkurencija (t. y. vienodos sąlygos) tuo aspektu, jog Europos Sąjungos (ar kitokią) paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai sąžiningai konkuruotų tiek tarpusavyje, tiek ir su šilumos tiekėjais, t. y. negalėtų gauti didesnio pelno tuo pagrindu, jog dalis kapitalo sąnaudų yra padengiama viešosiomis lėšomis.

2.11.    2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1303/2013) (kurio pagrindu ir buvo skirta bei administruojama Europos Sąjungos parama Fonui), buvo siekiama „mažinti įvairių regionų išsivystymo lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų <...> atsilikimą“ (preambulės 1 p.), „kuo labiau padidinti ESI fondų poveikį finansinę paramą gaunančių valstybių narių <...> konkurencingumui“ (preambulės 24 p. ir 23 str.).

2.12.    Aptariamu atveju susidarė situacija, kai valstybė, skirdama ūkio subjektui (Fonui), atitinkamą paramą (iš Europos Sąjungos fondų), 5 metų laikotarpiu taikė privalomą šilumos gamybos kainodarą ir tokiu būdu įgyvendino Reglamentu Nr. 1303/2013 bei ŠUĮ 10 straipsnio 3 dalies normomis siekiamą tikslą – užtikrinti, kad Fonas neįgis konkurencinio pranašumo.

2.13.    Nutarimu siekdama taikyti papildomus (Reglamente Nr. 1303/2013 nenumatytus) įpareigojimus ir ribojimus, valstybė per savo subjektą (t. y. Tarybą) siekia ir toliau taikyti ūkio subjektui nepalankų režimą (vartotojų gaunamos naudos atžvilgiu), nors tai prieštarauja pačios Europos Sąjungos teikiamos paramos tikslui – išlyginti konkurencinius skirtumus.

2.14.    Pareiškėjas, pagal Sutartį iš Fono įsigydamas įrenginius, jokios Europos Sąjungos paramos negavo, kadangi įsigijimo kaštus padengė iš nuosavų ir skolintų lėšų už rinkos kainą, konkuruodama su kitais potencialias pirkėjais. Sutarties 2.1 punkte nurodyta, jog bendra Sutarties kaina yra 3 872 000 EUR, įskaitant PVM (nekilnojamųjų daiktų kaina - 128 920,19 EUR, kilnojamųjų daiktų kaina - 3 743 079,81 EUR). Sutarties vertė atitinka rinkos kainą, ji yra artima visai 4 008 758,98 EUR projekto, kai buvo modernizuojama Alytaus RK katilinė, vertei. Net ir modernizuoti įrenginiai, įsigyti po penkerių metų eksploatacijos, atitinkamai nusidėvėjo, tuo tarpu kitų nekilnojamojo turto dalių (pastatų ir pan.) vertė bendroje Sutarties kainoje yra tik 128 920,19 EUR.

2.15.    Pareiškėjas, vykdydamas šilumos gamybos veiklą, konkuruoja tik savo paties (nuosavomis ir skolintomis) kapitalo lėšomis, jo atžvilgiu nesudarytos prielaidos įgyti palankesnę padėtį kitų gamintojų ar šilumos tiekėjo atžvilgiu. Todėl ir Tarybos reguliavimas bei privaloma šilumos gamybos kainodara ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto normos pagrindu pareiškėjo atžvilgiu negalima.

2.16.    Penkerių metų terminas, per kurį už priemonės lėšas įgytas turtas negali būti niekaip perduodamas bei naudojamas jokiai kitai veiklai (kaip kad nurodyta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 4-442 patvirtinto „VP3-3.4-ŪM-01-K priemonės „Energijos gamybos efektyvumo didinimas“, VP3-3.4-ŪM-02-K priemonės „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas energijos gamybai“ projektų finansavimo sąlygų aprašo“ ((toliau – ir Aprašas) 19.4, 76 ir 77 p.), baigėsi 2018 m. gruodžio 31 d., kadangi toks terminas pagal Aprašo 76 punktą skaičiuojamas nuo projekto įgyvendinimo pabaigos (šiuo atveju – nuo 2013 m. gruodžio 31 d.). Taryba, taikydama ribojimus pareiškėjo atžvilgiu, be jokio teisėto pagrindo išplėtė subjektų, kuriems šie ribojimai taikytini, ratą, taikė griežtesnio pobūdžio ribojimus, nors Europos Sąjungos paramą reglamentuojantys teisės aktai tokios galimybės nenumato, pažeidė ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas bei viršijo savo kompetenciją.

2.17.    Pati ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto norma yra blanketinė ir nenustato laikotarpio, kiek laiko privaloma šilumos gamybos kainodara turi būti taikoma gavus atitinkamą paramą. Todėl nesant savarankiško įstatyminio reguliavimo dėl galiojimo laikotarpio, taikytinas konkrečiai paramos priemonei nustatytas ribojimų periodas, kuris aptariamu atveju yra penkeri metai ir kuris Sutarties sudarymo momentu buvo pasibaigęs.

3.    Atsakovas Taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.    Taryba nurodė, jog atsižvelgdama į LVAT nutartyje išdėstytus argumentus ir motyvus, Tarybos 2021 m. balandžio 9 d. posėdžio metu priėmė Nutarimą (sudėtinė ir neatsiejama Nutarimo dalis yra Tarybos Šilumos ir karšto vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2021 m. balandžio 8 d. pažyma Nr. O5E-424 (toliau – ir Pažyma)), kuriuo pripažino pareiškėją reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju.

5.    Atsakovas paaiškino, jog teismai administracinėje byloje dėl Ankstesnio sprendimo teisėtumo nevertino pareiškėjo teisinių argumentų dėl jo pripažinimo (nepripažinimo) nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, teismai nepripažino Tarybos sprendimo motyvavimo nepagrįstu, o pareiškėjo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju, tik nurodė, kad motyvai nebuvo įforminti atskiru sprendimu. Kitaip tariant, Ankstesnis sprendimas buvo panaikintas iš esmės ne dėl turinio, o dėl jo formos. Priimdama Nutarimą Taryba tinkamai įvykdė LVAT nutartį, t .y. pašalino teismus sprendimuose konstatuotus sprendimo formos trūkumus.

6.    Atsakovas pažymėjo, kad Tarybos posėdyje Nutarimas buvo priimtas vienbalsiai. Minėto posėdžio metu pareiškėjo atstovas advokatas Paulius Koverovas išsamiai pristatė pareiškėjo poziciją, Tarybos darbuotojai ir Tarybos nariai taip pat pasisakė dėl pareiškėjo rašte išdėstytų argumentų bei Pažymos turinio.

7.    Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas neatskiria reikalavimų, kurie taikomi nepriklausomam šilumos gamintojui, siekiančiam gauti Europos Sąjungos finansinę paramą šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui, bei reikalavimų, taikomų nepriklausomam šilumos gamintojui dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros.

8.    Finansų ministerijos 2020 m. vasario 10 d. rašte „Dėl ūkio subjektui, gavusiam 2007-2013 m. Europos Sąjungos paramą, taikytinų ribojimų“ nėra vertinami reguliuojamos veiklos reikalavimai bei sąlygos Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio kontekste. Pažymima, kad vertinant, ar ūkio subjektui turi būti taikoma privaloma šilumos kainodara, nėra vertinamas klausimais dėl įsigyjamo turto, kuriam buvo pritaikyta parama ribojimų, tačiau šis klausimas vertinamas reguliuojamos veiklos kontekste ir atitinkamai ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame numatyta, kad nepriklausomam šilumos gamintojui yra privaloma šilumos gamybos kainodara, jei „nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama.“

9.    Vertinant, ar ūkio subjektui yra privaloma šilumos gamybos kainodara, Taryba vadovaujasi specialiaisiais teisės aktais, šiuo atveju Šilumos ūkio įstatymu, kurio 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, jog nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama. Išimčių minėtame įstatyme dėl laikotarpio, sąsajos su finansavimo projekto įgyvendinamuoju laikotarpiu ar kitomis aplinkybėmis nėra numatyta (tai patvirtino ir Energetikos ministerija 2020 m. gruodžio 9 d. Nr. 3-2042 raštu). Šilumos ūkio įstatymo nuostatoje įtvirtintos privalomos kainodaros taikymas siejamas su nepriklausomam šilumos gamintojui nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais, kuriems buvo panaudota finansinė parama.

10.          Taryba pažymėjo, kad nei Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto norma, kuri Tarybos įsitikinimu turėtų būti taikoma pareiškėjui taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys šilumos ūkio srities klausimus, nesieja privalomos šilumos gamybos kainodaros su laikotarpiu, kuriam pasinaudojama Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansine parama šilumos energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai. Kitaip tariant, Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte nėra numatytas reguliavimo periodas, kai pasinaudojama minėta parama ir apskritai nėra numatytos jokios išimtys, susijusios su nuosavybės teisių perėmimu ar Europos Sąjungos paramos sąlygomis. Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte privaloma šilumos gamybos kainodara siejama su faktu, jog pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama.

11.          Tarybai suderinus investicijas į katilinės rekonstrukciją – 5 916,30 Eur, kuri buvo finansuojama gavus Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą ir pareiškėjui įsigijus iš Fonas šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta Europos Sąjungos struktūrinė parama, atitinkamai ši išlyga parduotam daiktui išlieka, todėl pareiškėjui, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

 

II.

 

12.     Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

13.     Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

13.1.    UAB „Biovatas“ 2019 m. spalio 31 d. raštu informavo Tarybą, kad jis 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinis registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu įsigijo UAB gamybinės-komercinės firmos „Fonas“ parduodamus atskirus šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).

13.2.    Ankstesniam savininkui Fonas VĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ pagal 2010 m. spalio 7 d. projekto „Alytaus RK katilinės modernizavimas, keičiant naudojamą kurą į biokurą“ finansavimo ir administravimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kaip projekto vykdytojui, skyrė 6 659 118,23 Lt (1 928, 6 tūkst. Eur), neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio, paramą (2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinė parama). Pareiškėjas, 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigydamas šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, Europos Sąjungos struktūrine parama nesinaudojo.

13.3.    Taryba 2019 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. R2-(ŠGK)-3415 paprašė pareiškėjo per 30 kalendorinių dienų nuo rašto gavimo dienos Tarybai pateikti projektą, parengtą pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ ir faktiškai atliktų investicijų, kurių nusidėvėjimo sąnaudos bei investicijų grąža bus įvertinta projekte, aprašymus.

13.4.    Atsakydama į Tarybos 2019 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. R2-(ŠGK)-2908 pateiktą paklausimą dėl UAB „Biovatas“ iš Fonas įsigytų šilumos gamybos įrenginių ir nekilnojamojo turto, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2019 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 3-1639 nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas įsigijo Fonas šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta Europos Sąjungos struktūrinė parama, mano, kad atitinkamai ši išlyga parduotam daiktui išlieka, todėl UAB „Biovatas“, vadovaujantis ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

13.5.    2019 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 19/12/27(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „Biovatas“ atžvilgiu“ pareiškėjas pateikė Tarybai paaiškinimus ir argumentus dėl kurių pareiškėjui neturėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

13.6.    Energetikos ministerija, 2020 m. gruodžio 9 d. Nr. 3-2042 rašte atsakydama į Tarybos prašymą pateikti išaiškinimą (nuomonę) dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų taikymo, nurodė, kad įstatymas ar kiti teisės aktai nenumato kokių nors išimčių taikymo šiame punkte nustatytiems reikalavimams.

13.7.    2020 m. sausio 14 d. įvyko Tarybos ir pareiškėjos atstovų susitikimas. Pareiškėjas papildomu 2020 m. sausio 16 d. raštu Nr. 20/01/16(01) „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo UAB „Biovatas“ atžvilgiu“ pateikė prašymą iki 2020 m. kovo 12 d. pratęsti terminą projektui pateikti, kartu prašydamas Tarybos pakoreguoti jos tinklapyje esančiame „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąraše“ (toliau – ir Sąrašas) patalpintą informaciją, nurodant, kad pareiškėjas yra nereguliuojamas šilumos gamintojas.

13.8.    Nesutikdamas su Ankstesniu sprendimu pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2020 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI4-2448-890/2020 (toliau – ir VAAT sprendimas) visiškai patenkino pareiškėjo reikalavimus ir Ankstesnį sprendimą panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2199-968/2021 (toliau – ir LVAT Nutartis) Tarybos apeliacinį skundą atmetė, VAAT sprendimą paliko nepakeistą.

13.9.    Vykdydama LVAT nutartį, 2021 m. balandžio 9 d. posėdžio metu Taryba priėmė Nutarimą, kuriame nurodė, jog jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir LVAT nutartimi, atsižvelgiant į Tarybos Šilumos ir karšto vandens departamento Šilumos gamintojų ir konkurencijos skyriaus 2021 m. balandžio 8 d. pažymą Nr. O5E-424. Taip pat Nutarimu konstatuota, kad UAB „Biovatas“ nuo pastato-katilinės, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise perėmimo Bendrovei momento pagal 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su UAB „Biovatas“ ir UAB gamybine komercine firma „Fonas“, atitinka ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalyje numatytą 1 sąlygą, pagal kurią pareiškėjui turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

14.     Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Nutarimas yra tapatus Ankstesniam sprendimui, kuris teismų buvo panaikintas, teismas akcentavo, kad VAAT sprendime konstatavo, jog Taryba, priėmė aiškiai nemotyvuotą, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą sprendimą dėl UAB „Biovatas“, todėl Ankstesnį sprendimą panaikino ir įpareigojo Tarybą  priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog VAAT byloje nebuvo spręstas klausimas, ar pareiškėjo atžvilgiu gali būti taikomas Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas reguliavimo pagrindas, todėl vien tai, kad Ankstesnis sprendimas buvo panaikintas iš esmės dėl to, kad buvo nemotyvuotas, savaime nereiškia, kad ir šioje byloje ginčijamas Nutarimas yra akivaizdžiai neteisėtas.

15.     Pareiškėjo argumentus, kad Taryba nesivadovavo gero viešojo administravimo principu, neatliko jokio išsamaus vertinimo, neįvertino ankstesnėje byloje pateiktų argumentų ir teismų pozicijos, o posėdis buvo surengtas skubos tvarka, teismas atmetė pažymėjęs, kad Taryba Nutarimą priėmė 2021 m. balandžio 9 d. posėdžio, kuriame dalyvavo ir pareiškėjo atstovai, metu, iki posėdžio pareiškėjas pateikė Tarybai paaiškinimus (2021 m. balandžio 9 d. raštas „Dėl Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2021 m. balandžio 9 d. posėdyje planuojamo priimto nutarimo „Dėl UAB „Biovatas“ pripažinimo reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju“). Teismas taip pat pažymėjo, jog po LVAT nutarties priėmimo, sprendimą Taryba turėjo priimti per  ABTĮ 99 straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą, kas taip pat sąlygojo atitinkamą Nutarimo priėmimo tvarką.

16.     Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Nutarimas yra nemotyvuotas, jame nebuvo įvertinti pareiškėjo pateiktame Finansų ministerijos rašte nurodyti argumentai, taip pat tai, kad Taryba nepagrįstai vadovavosi Energetikos ministerijos pozicija, kuri pačios ministerijos VAAT byloje buvo pripažinta, kaip pateikta nevertinus pareiškėjo argumentų, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. vasario 10 d. raštas „Dėl ūkio subjektui, gavusiam 2007-2013 m. Europos Sąjungos paramą, taikytinų ribojimų“ yra parengtas atsakant į pareiškėjo atstovo paklausimus, kurie į bylą nėra pateikti. Rašte ministerija teikia informaciją apie 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr.1260/1999 (OL 2006 L, 6. 25) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento (toliau – ir Reglamentas Nr.1083/2006), nuostatų taikymą. Finansų ministerija pateikia informaciją apie terminus, per kuriuos projekto vykdytojas įgyvendinančiai institucijai po projekto užbaigimo privalo teikti ataskaitas, taip pat informaciją apie tai, kokioms sąlygos esant po paskutinės ataskaitos pateikimo projekto įgyvendinimo metu įsigytam infrastuktūros objektui ribojimai nebetaikomi. Teismas pažymėjo, kad Finansų ministerija pasisakė dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 nuostatų taikymo gavus paramą įsigytam turtui, tačiau šiame rašte nėra pasisakyta apie ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatų, reglamentuojančių privalomą šilumos gamybos kainodarą, kai šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, taikymo.

17.     Dėl pareiškėjo argumentų, kad yra pasibaigęs Reglamente Nr.1083/2006 nustatytas penkerių metų terminas, teismas nurodė, kad šis terminas nedaro įtakos ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui. Įvertinęs ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies redakcijas, teismas konstatavo, kad jau nuo 2013 metų įstatymų leidėjas ŠŪĮ nustatė, kad nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara, kai nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama. ŠŪĮ aiškinamajame rašte nurodyti įstatymo pakeitimo tikslai pažymint, jog „pakeitimu bus užtikrinama, jog Europos Sąjungos struktūrinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai vienodomis sąlygomis konkuruos su reguliuojamais šilumos gamintojais. Taip pat bus užtikrinta, kad vartotojams tiekiama šilumos energija bus parduodama už kainą, grindžiamą šilumos gamintojo būtinosiomis sąnaudomis“. Teismas iš minėtų ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies formuluočių darė išvadą, kad įstatymo leidėjas privalomos šilumos gamybos kainodarą sieja su aplinkybe, jog nuosavybės teise ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai (modernizavimui) buvo pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama. Minėtos įstatymo nuostatos nustato, jog privaloma šilumos gamybos kainodara yra tiek naudojantis, tiek ir pasinaudojus Europos sąjungos parama.

18.     Teismas vertino, jog priimdama ginčijamą Nutarimą Taryba pagrįstai ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė kaip specialųjį įstatymą, kurio nuostatos (taip pat ir kiti šilumos ūkio reguliavimą reglamentuojantys teisės aktai) nenustato kokių nors išimčių šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytiems reikalavimams, o privalomą šilumos gamybos kainodarą sieja išskirtinai su faktu, jog šilumos gamybos įrenginio statybai (modernizavimui) yra naudojamasi ar buvo pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama.

19.     Teismas pažymėjo, kad ŠŪĮ nuostatos privalomos šilumos gamybos kainodaros sąlygą sieja su šilumos gamybos įrenginio, kurio statybai (modernizavimui) buvo panaudota ar yra naudojama Europos Sąjungos parama, nuosavybe ar valdymu kitu teisiniu pagrindu, todėl teismas sprendė, kad Taryba Nutarimu pagrįstai nustatė, jog privaloma šilumos gamybos kainodara pareiškėjui taikoma nuo nuosavybės teisių pagal sutartį perėmimo momento.

20.     Teismas nurodė, kad Tarybos Nutarimas vertintinas kartu su Tarybos skyriaus parengta 2021 m. balandžio 8 d. pažyma Nr. O5E-424. Išnagrinėjęs minėtus dokumentus, teismas darė išvadą, jog Pažymoje yra išdėstomi visi faktiniai duomenys, kuriais remdamasi Taryba padarė ginčijamame Nutarime nurodytas išvadas. Teismas konstatavo, kad Nutarimas ir Pažymos išvados yra pagrįstos ir teisės aktų nuostatomis, Taryba, spręsdama dėl privalomos šilumos kainodaros taikymo pareiškėjui, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl Tarybos Nutarimas pripažintas teisėtu bei pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestas. Pripažinęs, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas teismas netenkino ir  pareiškėjo išvestinio reikalavimo – pripažinti, jog pareiškėjas UAB „Biovatas“ yra nereguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas.

 

III.

 

21.     Pareiškėjas UAB „Biovatas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 3 315,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

22.     Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog byloje ginčijamas administracinis aktas yra tapatus Ankstesniam sprendimui (kuris jau buvo pripažintas neteisėtu) ir tik formaliai nurodė, kad net ir po teismų sprendimų viešojo administravimo subjektas neturėjo pareigos priimti priešingą sprendimą. Abu administraciniai aktai grindžiami tomis pačiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Taryba Nutarime nenurodė nei vieno naujo argumento / faktinės aplinkybės. Priimant Nutarimą nebuvo įvertinti nei ankstesnėje byloje vertinti aspektai, nei teismų sprendimai, nei pareiškėjo pozicija. Taryba neįrodė, jog jos priimti administraciniai aktai yra netapatūs. Nutarimas priimtas skubos tvarka, pareiškėjo argumentus išklausius tik formaliai (apie posėdį Taryba pareiškėją informavo tik jo išvakarėse, o paties posėdžio metu nustatė naują siurprizinę sąlygą – retrospektyvų administracinio akto taikymą).

23.     Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto sąlyga gali būti taikoma tik tam subjektui, kuris gavo naudos iš ES paramos. Šiuo konkrečiu atveju tokią naudą gavo ne pareiškėjas, bet visai kita bendrovė – Fonas. Pareiškėjas įrenginius ir kitą turtą iš Fono įsigijo už rinkos kainą, kai jau buvo pasibaigęs įrangos perleidimui taikytinas ribojimas – penkerių metų laikotarpis, neįgydama jokio konkurencinio pranašumo, palyginus su kitais šilumos rinkos dalyviais. Ta aplinkybė, jog ŠŪĮ nenumato reguliavimo išimčių, dar nereiškia, kad toks reguliavimas tiek savo apimtimi, tiek laiko atžvilgiu, tiek paskirtimi galėtų būti taikomas visais atvejais ir be jokių išimčių. Kiekvienu atveju rinkos reguliatorius privalo priimti atskirą administracinį aktą ir būtent jame, įvertinęs ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, nurodyti kainodaros reguliavimo sąlygas.

24.     Pareiškėjas pažymi, kad ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalis yra blanketinė norma ir turi būti sistemiškai taikoma su ES teisės normomis. ES teisės nuostatomis nustatytas konkretus ribojimų taikymo laikotarpis, o teismo sprendime pateiktas reguliavimo aiškinimas yra formalus, neišsamus ir nepagrįstas. Suteikiama ES parama siekiama išlyginti konkurencinius nelygumus tarp šilumos rinkos dalyvių ir būtent dėl to gali būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara (tokia ir yra ŠŪĮ numatyto reguliavimo paskirtis). Neribotai (tuo labiau retrospektyviai) taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą taikomas griežtesnis reguliavimas nei numatyta Reglamente. Tokia nacionalinės teisės nuostata prieštarauja ES teisei.

25.     Pareiškėjo teigimu, kompetentingos institucijos nenustatė jokių pažeidimų, dėl kurių 5 metų terminas turėtų būti pratęsiamas arba nukeliamas jo taikymas, pasibaigus projekto įgyvendinimui. Finansų ministerija patvirtino, jog pasibaigus 5 metų laikotarpiui negali būti taikomi jokie ribojimai.

26.     Pareiškėjo vertinimu, ŠŪĮ nuostatos nenumato galimybės privalomą šilumos gamybos kainodarą taikyti retrospektyviai. Iki šiol nėra aišku, nuo kokios konkrečios dienos pareiškėjui turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Toks plataus masto ūkinės veiklos ribojimas (sumažinantis pareiškėjo gaunamas pajamas vien per metus apie 300 tūkst. Eur) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas retrospektyviai. Jei laikomasi pozicijos, kad reguliavimas taikytinas nuo įrenginių valdymo perėmimo momento, tuomet toks reguliavimas taikytinas ir tam subjektui, kuris tokius įrenginius įsigyja ne šilumos gamybai, o kitiems tikslams (pavyzdžiui, juos demontuoti ir panaudoti kitur, išmesti į metalo laužą).

27.     Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28.     Atsakovas nurodo, jog teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai nustatė bylos nagrinėjimo ribas, atskleidė bylos esmę, padarė teisingas išvadas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

29.     Atsakovas laikosi pozicijos, kad Ankstesnis sprendimas buvo panaikintas iš esmės ne dėl turinio, o dėl jo formos. Taigi, akivaizdu, kad priimdama Nutarimą Taryba tinkamai įvykdė LVAT nutartį, t. y. pašalino teismų sprendimuose konstatuotus Ankstesnio sprendimo formos trūkumus.

30.     Tarybos nariai ir klausimą rengę Tarybos darbuotojai 2021 m. balandžio 9 d. posėdžio metu informavo pareiškėjo atstovą advokatą Paulių Koverovą, kad buvo susipažinę su jo rašte teiktomis pastabomis, kurios ir buvo aptartos minėto posėdžio metu svarstant klausimą dėl pareiškėjos pripažinimo reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju.

31.     Taryba vertina, kad pareiškėjas netinkamai atskiria reikalavimus, kurie taikomi nepriklausomam šilumos gamintojui, siekiančiam gauti Europos Sąjungos finansinę paramą šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui, bei reikalavimų, taikomų nepriklausomam šilumos gamintojui dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros.

32.     Atsakovo vertinimu, Finansų ministerijos rašte, kuriuo remiasi pareiškėjas, nėra vertinami reguliuojamos veiklos reikalavimai bei sąlygos Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio kontekste.

33.     Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad Reglamente Nr. 1083/2006 nustatytas penkerių metų terminas neįtakoja Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies formuluotė reiškia, jog privalomos šilumos gamybos kainodara siejama su aplinkybe, jog nuosavybės teise ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai (modernizavimui) buvo pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama. Nei Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkto norma, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys šilumos ūkio srities klausimus, nesieja privalomos šilumos gamybos kainodaros su laikotarpiu, kuriam pasinaudojama Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansine parama šilumos energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai. Pareiškėjui įsigijus iš Fonas šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta Europos Sąjungos struktūrinė parama, atitinkamai ši išlyga parduotam daiktui išlieka, todėl pareiškėjui, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punktu nuostatomis, turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

34.     Atsakovo įsitikinimu, įstatymo leidėjas sieja reguliuojamo nepriklausomo šilumos gamintojo statuso įgijimą būtent su aplinkybe, kad jo nuosavybėje (ar kitu teisiniu pagrindu) yra šilumos ar elektros energijos įrenginys, kurio statybai ar modernizavimui buvo panaudota ES finansinė parama. Įstatymas nenurodo laikotarpio, kurį galioja ši nuostata, todėl preziumuojama, kad nuostata yra neterminuota, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.27 straipsnio 2 dalies nuostatas nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, taigi Tarybos Nutarimo nuostata „Konstatuoti, kad UAB „Biovatas“ nuo pastato-katilinės, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perėmimo Bendrovei momento pagal 2019 m. spalio 18 d. pirkimo‒pardavimo sutartį, sudarytą su Bendrove ir UAB gamybine komercine firma „Fonas“, atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatytą 1 sąlygą, pagal kurią Bendrovei turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara“ atitinka nurodytą teisinį reglamentavimą, t. y. nuo nuosavybės teisės perėmimo pareiškėjui momento pagal 2019 m. spalio 18 d. pirkimopardavimo sutartį jis įgijo reguliuojamo nepriklausomo šilumos gavėjo statusą.

 

IV.

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

            Dėl nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyko

 

35.     Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Biovatas“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2021 m. balandžio 9 d. nutarimą O3E-443 „Dėl UAB „Biovatas“ pripažinimo reguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju“; 2) pripažinti, jog pareiškėjas UAB „Biovatas“ yra nereguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas.

36.     Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinis registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu įsigijo UAB gamybinės-komercinės firmos „Fonas“ parduodamus atskirus šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). UAB „Biovatas“ nesinaudojo Europos Sąjungos finansine parama.

37.     Byloje esantys įrodymai leidžia konstatuoti iki pirkimo-pardavimo sutarties buvus tokią faktinę situaciją:

            1. Viešoji įstaiga „Lietuvos verslo paramos agentūra“ pagal 2010 m. spalio 7 d. projekto „Alytaus RK katilinės modernizavimas, keičiant naudojamą kurą į biokurą“ finansavimo ir administravimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2013 m. vasario 7 d. sutarties pakeitimo susitarimą Nr. 2 Fonui, kaip projekto vykdytojui, skyrė 1 928,61 tūkst. Eur (6 659,12 tūkst. Lt), neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio, paramą. Finansavimo šaltinis – 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinė parama.

             2. Projektas užbaigtas 2013 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2014 m. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija suderino investicijas ir Fonui pradėjo taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies pagrindu.

38.     Pareiškėjas 2019 m. spalio 31d. raštu informavo Tarybą, jog UAB „Biovatas“ 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinis registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu įsigijo UAB gamybinės-komercinės firmos „Fonas“ parduodamus atskirus šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat nurodė, kad UAB „Biovatas“ nesinaudojo Europos Sąjungos finansine parama.

39.     Taryba raštu „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros“ nurodė, jog Taryba 2019 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. R2-(ŠGK)-2908 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją. Energetikos ministerija 2019 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. (19.3- 19E)3-1639 „Dėl nuomonės pateikimo“ pateikė atsakymą, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.9 straipsnis nustato daiktinės teisės suvaržymus, kurie laikomi su daiktu siejamais įsipareigojimais. Nekilnojamąjį daiktą sujungus su kitu nekilnojamuoju daiktu, viešame registre įregistruotos daiktinės teisės ir jų varžymai išlieka, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Kadangi UAB „Biovatas“ įsigijo UAB gamybinės-komercinės firmos „Fonas“ šilumos gamybos įrenginius ir nekilnojamąjį turtą, kuriam buvo suteikta Europos Sąjungos struktūrinė parama, padaryta išvada, kad atitinkamai ši išlyga parduotam daiktui išlieka, todėl UAB „Biovatas“, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punktu, turėtų būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara. Atsižvelgdama į tai, Taryba paprašė UAB „Biovatas“ pateikti informaciją ir parengti dokumentus privalomos šilumos gamybos kainodaros sureguliavimui. Šis prašymas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.9 straipsniu bei Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punktu.

40.     Ginčijamu atsakovo Nutarimu konstatuota, kad UAB „Biovatas“ nuo pastato-katilinės, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perėmimo momento pagal 2019 m. spalio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su UAB „Biovatas“ ir UAB gamybine komercine firma „Fonas“, atitinka Įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatytą 1 sąlygą, pagal kurią UAB „Biovatas“ turi būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara.

41.     Pareiškėjas ginčijamo atsakovo Nutarimo nepagrįstumą bei neteisėtumą be kitų, procedūrinio pobūdžio pažeidimų, grindė dviem grupėmis materialinio teisinio pobūdžio pagrindų:

            1. Valstybė, skirdama ūkio subjektui (Fonui) paramą iš Europos Sąjungos fondų, 5 metų laikotarpiu taikė privalomą šilumos gamybos kainodarą ir tokiu būdu įgyvendino Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gruodžio 14 d. Reglamentu (ES) Nr. 1303/2013, inter alia, bei Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies normomis siekiamą tikslą – užtikrinti, kad Fonas neįgis konkurencinio pranašumo. Nutarimu siekdama taikyti papildomus (Reglamente Nr. 1303/2013 nenumatytus) įpareigojimus ir ribojimus, valstybė per savo subjektą (t. y. Tarybą) siekia ir toliau taikyti ūkio subjektui nepalankų režimą (vartotojų gaunamos naudos atžvilgiu), nors tai prieštarauja pačios Europos Sąjungos teikiamos paramos tikslui – išlyginti konkurencinius skirtumus. Pareiškėjas, pagal Sutartį iš Fono įsigydamas įrenginius, jokios Europos Sąjungos paramos negavo, kadangi įsigijimo kaštus padengė iš nuosavų ir skolintų lėšų už rinkos kainą, konkuruodamas su kitais potencialias pirkėjais. Sutarties 2.1 punkte nurodyta, jog bendra Sutarties kaina yra 3 872 000 EUR, įskaitant PVM (nekilnojamųjų daiktų kaina - 128 920,19 EUR, kilnojamųjų daiktų kaina - 3 743 079,81 EUR). Sutarties vertė atitinka rinkos kainą, ji yra artima visai 4 008 758,98 EUR projekto, kai buvo modernizuojama Alytaus RK katilinė, vertei. Net ir modernizuoti įrenginiai, įsigyti po penkerių metų eksploatacijos, atitinkamai nusidėvėjo, tuo tarpu kitų nekilnojamojo turto dalių (pastatų ir pan.) vertė bendroje Sutarties kainoje yra tik 128 920,19 EUR. Pareiškėjas, vykdydamas šilumos gamybos veiklą, konkuruoja tik savo paties (nuosavomis ir skolintomis) kapitalo lėšomis, taigi nėra prielaidų įgyti palankesnę padėtį kitų gamintojų ar šilumos tiekėjo atžvilgiu. Todėl pareiškėjui negali būti taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara remiantis Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu.

            2. Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta teisės norma nenustato laikotarpio, kiek laiko privaloma šilumos gamybos kainodara turi būti taikoma gavus atitinkamą paramą. Todėl nesant įstatyminio teisinio reguliavimo dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo laikotarpio, taikytinas konkrečiai iš ES fondų skiriamos paramos priemonei nustatytas ribojimų laikotarpis, kuris aptariamu atveju yra penkeri metai ir kuris turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu jau buvo pasibaigęs.

 

Ginčo teisiniams santykiams taikomas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

 

 

42.     Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2020 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XIII-3123 redakcija) nustatyta, kad nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos arba bendros šilumos ir elektros energijos gamybos (kogeneracijos) įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota ar naudojamasi Europos Sąjungos finansine parama, Nacionaliniame pažangos plane nustatytus atsinaujinančių energijos išteklių pažangos uždavinius įgyvendinančios nacionalinės plėtros programos finansavimo šaltiniais, valstybės ar savivaldybės dotacija ar subsidija.

43.     Ši Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostata priimta 2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-492 ir įsigaliojo nuo 2013 m. liepos 20 d. (Žin., 2013, Nr. 78-3937). Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste svarbu atskleisti kai kuriuos nepriklausomų šilumos gamintojų veiklos ribojimus nustatančio teisinio reguliavimo raidos aspektus.

44.     Seimui teikto ir Seimo komitetuose svarstyto bei tobulinto įstatymo pakeitimų, kurie buvo priimti 2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-492, Aiškinamajame rašte nurodyta, kad tokiu (Šilumos ūkio įstatymo 10 str. 3 d.) „<... > pakeitimu bus užtikrinama, jog Europos Sąjungos struktūrinę paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai vienodomis sąlygomis konkuruos su reguliuojamais šilumos gamintojais. Taip pat bus užtikrinta, kad vartotojams tiekiama šilumos energija bus parduodama už kainą, grindžiamą šilumos gamintojo būtinosiomis sąnaudomis“. Aiškinamajame rašte taip pat nurodoma, jog pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo  3 straipsnio 2 dalį šilumos gamyba yra grindžiama šilumos gamintojų konkurencija. Konkurencija šilumos gamyboje, t. y. nepriklausomų šilumos gamintojų atsiradimas šilumos rinkoje, turėtų sudaryti realias sąlygas mažinti šilumos kainas galutiniams vartotojams. Tačiau šiuo metu esama teisinė bazė, pagal kurią yra sudaroma galimybė nepriklausomiems šilumos gamintojams, pasinaudojusiems Europos Sąjungos struktūrine parama ar kitomis subsidijomis, būti pripažintais nereguliuojamais ir parduoti gaminamą šilumą šilumos tiekėjui sutartinėmis kainomis, neužtikrina aukščiau išdėstytų siekiamų tikslų.

45.     Aiškinamajame rašte deklaruojami Įstatymų leidėjo šiai bylai aktualaus teisinio reguliavimo įtvirtinimo tikslai suponuoja, jog juo siekiama užtikrinti, kad tarp šilumos gamintojų egzistuotų reali konkurencija (t. y. vienodos sąlygos) – Europos Sąjungos (ar kitokią) paramą gavę nepriklausomi šilumos gamintojai sąžiningai konkuruotų tarpusavyje ir su šilumos tiekėjais, t. y. negalėtų gauti didesnio pelno tuo pagrindu, jog dalis kapitalo sąnaudų yra padengiama viešosiomis lėšomis.

46.     Taigi, tokiu teisiniu reguliavimu energetikos rinkos reguliatoriui suteikta galimybė per privalomos šilumos gamybos kainodaros mechanizmą nustatyti būtinosiomis sąnaudomis pagrįstą šilumos kainą atsižvelgiant ir į iš viešųjų lėšų įsigyto turto vertės rodiklius.

47.     Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualu paminėti susijusį nacionalinį ir ES teisinį reguliavimą, taikomą Europos Sąjungos finansinės paramos šilumos gamybos įrenginiams skyrimui.

48.     Ginčui aktualaus bei taikytino teisinio reguliavimo aspektu pažymėtina, kad Europos Sąjungos parama Fonui vykdyti Alytaus RK katilinės modernizavimo projektą skirta vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 4-251 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 6 d. įsakymo Nr. 4-674 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Sanglaudos skatinimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo.

49.     Penkerių metų terminas, per kurį už priemonės lėšas įgytas turtas negali būti niekaip perduodamas bei negali būti naudojamas jokiai kitai veiklai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 4-442 patvirtinto „VP3-3.4-ŪM-01-K priemonės „Energijos gamybos efektyvumo didinimas“, VP3-3.4-ŪM-02-K priemonės „Atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas energijos gamybai“ projektų finansavimo sąlygų aprašo (Aprašas) 19.4, 76, 77 punktais, baigėsi 2018 m. gruodžio 31 d., kadangi toks terminas pagal Aprašo 76 punktą skaičiuojamas nuo projekto įgyvendinimo pabaigos (šiuo atveju – nuo 2013 m. gruodžio 31 d.). Bendrovė šilumos gamybos įrenginius įsigijo jau pasibaigus nurodytos ribojančios sąlygos terminui.

50.     Ginčui aktualaus bei taikytino Europos Sąjungos teisinio reguliavimo aspektu pažymėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gruodžio 14 d. Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 preambulės 36 punkte nurodyta, kad finansinės priemonės turėtų būti rengiamos ir įgyvendinamos taip, kad kuo labiau skatintų dalyvauti privačiojo sektoriaus investuotojus ir finansų įstaigas, tinkamai pasidalijus riziką. Kad finansinės priemonės privačiajam sektoriui būtų pakankamai patrauklios, yra labai svarbu, kad jos būtų lanksčiai rengiamos bei įgyvendinamos. Todėl vadovaujančiosios institucijos turėtų pasirinkti tinkamiausias finansinių priemonių įgyvendinimo formas tikslinių regionų konkretiems poreikiams tenkinti, siekdamos atitinkamos programos tikslų, atsižvelgdamos į ex ante vertinimo rezultatus ir laikydamosi taikomų valstybės pagalbos taisyklių. <...> Atlyginant pirmumo tvarka turėtų būti atsižvelgiama į rinkos standartus ir užtikrinama, kad visa valstybės pagalba atitiktų taikomą Sąjungos ir nacionalinę teisę ir būtų ribojama iki mažiausios būtinos sumos siekiant kompensuoti privačiojo kapitalo trūkumą, atsižvelgiant į rinkos nepakankamumą arba nepakankamai optimalią investavimo aplinką.

51.     Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 preambulės 64 punkte nurodyti terminai siekiant užtikrinti ESI fondų intervencinės veiklos veiksmingumą, nešališkumą ir tvarų poveikį, reikėtų numatyti nuostatas, kurios garantuotų, kad investicijos į verslą ir infrastruktūrą būtų ilgalaikės ir neleistų naudojantis ESI fondų parama įgyti nederamo pranašumo. Patirtis rodo, kad tinkamas taikytinas minimalus laikotarpis – penkeri metai, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės pagalbos taisyklėse nurodytas kitas laikotarpis.

52.     Atsižvelgiant į pacituoto ES reglamentavimo aktualumą nagrinėjamai administracinei bylai tuo aspektu, jog ES finansinė parama skiriama, paisant tikslo nesuteikti ūkio subjektams nederamo pranašumo, kartu atkreiptinas dėmesys, kad Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 71 straipsnyje nustatytas privalomas 5 metų veiksmų tęstinumo terminas ginčo materialiniams teisiniams santykiams tiesiogiai netaikytinas.

 

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

 

53.     Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Konstitucijos preambulėje.

54.     Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

55.     Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą, tarp jų yra pusiausvyra. Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius, kad nė viena iš tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota. Kitaip būtų pažeista Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyra, konstitucinis atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas).

56.     Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

57.     Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

58.       Su konstituciniu teisinės valstybės principu yra glaudžiai susijusios kitos konstitucinės vertybės, inter alia konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis. Konstituciniai ūkinės veiklos pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 46  straipsnyje, kuriame nustatyta:

„Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

Valstybė gina vartotojo interesus.“

59.     Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio visų dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai), kad jose įtvirtinti principai yra tarpusavyje suderinti, tarp jų yra pusiausvyra, kiekvienas iš šių konstitucinių principų turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai).

60.     Su Konstitucijos 46  straipsnio 1  dalies nuostata „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ tiesiogiai yra susijusi ir šio straipsnio 3 dalies nuostata „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įgyvendinant asmens ūkinės veiklos laisvę (kuri nėra absoliuti) įvairiais atžvilgiais yra paliečiami visuomenės interesai, todėl valstybė reguliuoja ūkinę veiklą; Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

61.     Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog šios dalies nuostata „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ reiškia, kad Konstitucija įtvirtina galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei, kad tik tokio vertinimo pagrindu įmanoma remti tam tikras ūkinės veiklos sritis ar tam tikras ūkines pastangas, taip pat kad toks ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas valstybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Reguliuojant paramos, inter alia valstybės paskolos, teikimą ūkio subjektams negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų suteikiamos privilegijos ar varžoma iniciatyva (2008 m. birželio 30 d. nutarimas).

62.     Konstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą (inter  alia siedamas jį su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu šio straipsnio 1 dalyje), yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (Konstitucinio Teismo 2000  m. spalio 18  d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

63.     Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat ir su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais. Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 31 d. nutarime konstatavo, kad kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti ribojimai (inter alia nuosavybės teisės apribojimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

64.     Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti. Dėl ūkinės veiklos įvairiapusiškumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti, tačiau besikeičiant teisinio reguliavimo turiniui negali būti paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti tautos ūkio reguliavimo principai (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

65.     Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies sąvoka „bendra tautos gerovė“ suponuoja tai, kad ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės. Kita vertus, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta „bendra tautos gerovė“ neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, t. y. to subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų derinimo principą, taip pat į tai, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva Konstitucijoje yra siejama su privačios nuosavybės teise, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau nei tai būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

66.     Konstitucinis Teismas, vertindamas vienos iš ūkinės veiklos rūšių (atliekų tvarkymo) reglamentavimą, yra konstatavęs ir tai, kad inter alia nustatant reikalavimus ir sąlygas ūkinei veiklai, taip, kad tas teisinis reguliavimas atitiktų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą, kad ūkinė veikla tarnautų bendrai tautos gerovei, turi būti paisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos suponuojamos ūkinės veiklos subjektų, norinčių verstis atitinkama ūkine veikla, <...> galimybės būtų neproporcingai pasunkintos ar apskritai nebūtų galima užsiimti šia ūkine veikla (Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 18 d. nutarimas).

67.     Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad „įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, pažymėjo, jog ji reiškia ir įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad gamyba ir rinka nebūtų monopolizuotos, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatytos priemonės jai apsaugoti (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d. nutarimas). Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia inter alia draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, iškreipiančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas).

68.     Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta valstybės pareiga ginti vartotojų interesus. Ši konstitucinė nuostata suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas).

69.     Taigi, kaip matyti iš pacituotos oficialiosios konstitucinės jurisprudencijos, Konstitucijos 46 straipsnio nuostatose įtvirtinti principai ir vertybės negali būti priešpriešinami. Viena vertus, ūkinės veiklos laisvė, siekiant užtikrinti bendrą tautos gerovę, nėra absoliuti, ūkio subjektas ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų, o valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones. Kita vertus, pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas, tokias kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija, ar neproporcingai pasunkinti galimybes užsiimti tam tikros rūšies ūkine veikla.

 

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindų

 

70.     Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija).

71.     Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta:

Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nagrinėjamoje byloje yra taikomas Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek nustatyta, kad:

„Nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir šilumos tiekėjams, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų:

1)      nepriklausomo šilumos gamintojo nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos <...> įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota <...> Europos Sąjungos finansine parama <...>“.

72.  Teisėjų kolegijai kyla abejonių (yra pagrindo manyti) dėl Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo konstitucingumo.

73.  Šią abejonę teisėjų kolegija grindžia tokiais teisiniais argumentais:

1.           Nepriklausomiems šilumos gamintojams, kai nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos finansinė parama, privaloma šilumos gamybos kainodara yra taikoma neribotą laikotarpį (neterminuotai).

2.           Toks neterminuotas nepriklausomų šilumos gamintojų ūkinės veiklos laisvės ribojimas grindžiamas bendro (universalaus) pobūdžio nuostatomis (ribojimas taikomas vien tuo pagrindu, kad turto sukūrimui panaudota ES parama), nors egzistuoja objektyvūs visuomeninių santykių subjektų padėties skirtumai, o tai suponuoja diferencijuoto teisinio reguliavimo būtinybę, nustatant individualaus teisinės situacijos vertinimo galimybę.

74.  Teikiant paaiškinimus dėl pirmosios argumentų grupės, pažymėtina, kad Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas pagrįstas šilumos gamintojų sąžiningos konkurencijos reikalavimais. Nekvestionuotina ir tai, kad tam tikrą laikotarpį, nepriklausomiems šilumos gamintojams, kurių turtui sukurti buvo panaudotos ES paramos lėšos, yra pagrindas taikyti privalomą šilumos gamybos kainodarą siekiant, kad šilumos gamybos rinkoje nebūtų sudarytos šilumos gamybos kainos pranašumo sąlygos ir taip iškraipoma konkurencija. Tačiau neterminuotas nepriklausomų šilumos gamintojų ūkinės veiklos laisvės ribojimas taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą vien tuo pagrindu, kad šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama, yra ne tik neproporcingas, bet ir nepateisinamas nei sąžiningos konkurencijos, nei vartotojų teisių apsaugos sumetimais.

75. Iš teisinės valstybės principo kylantys konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja ir tai, kad teisiniame reguliavime turi būti nustatytas pagrįstos trukmės terminas, skirtas neleisti įgyti nederamo konkurencinio pranašumo, nes ilgainiui neterminuotas nepriklausomų šilumos gamintojų ūkinės laisvės ribojimas gali iškreipti patį sąžiningos konkurencijos laisvės principą.

76. Teikiant paaiškinimus dėl antrosios argumentų grupės, pažymėtina, kad kalbant apie šiai bylai aktualius šilumos gamybos teisinius santykius, neabejotinai egzistuoja objektyvūs šių visuomeninių santykių subjektų padėties skirtumai, pvz., kaip yra šiuo atveju, kai pasibaigę Reglamente įtvirtinti penkerių metų terminai ribojimams dėl turto įveiklinimo pobūdžio keitimo ir disponavimo juo teisės įgyvendinimo, toks turtas rinkos verte perleidžiamas kitiems asmenims, turėtų būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis būtų atliekamas individualus teisinės situacijos vertinimas, inter alia ir sąžiningos konkurencijos imperatyvų taikymo aspektu; arba, dėl aplinkai draugiškų ir aplinkos taršą didinančių energijos išteklių naudojimo šilumos gamybai. ES fondų paramos vienas iš tikslų – aplinkosaugos programų įgyvendinimas. Tai įtvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gruodžio 14 d. Reglamento (ES) Nr. 1303/2013 9 straipsnyje (4 p.). Taršos mažinimas yra konstitucinė priedermė (Konstitucijos 53 str. 3 d., 54 str.). Taigi, šiuo atveju egzistuoja Konstitucijos saugomų vertybių daugeto teisinė padėtis, o kai kurių iš jų, vertybiniu požiūriu, besąlyginis išskyrimas (šiuo atveju konkurencinių sąlygų), abejotina, ar gali būti konstituciškai pateisinamas.

77. Pastaruoju aspektu taip pat paminėtina, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą net nesant nepagrįsto pranašumo buvimo įrodymų, neterminuoto nepriklausomų šilumos gamintojų ūkinės veiklos laisvės ribojimo atveju nėra galimybės atsižvelgti į tai, kad gauta Europos Sąjungos finansinė parama nesuteikė pranašumo šilumos gamybos įrenginio savininkui ir naudotojui, nedalyvavusiam Europos Sąjungos finansinės priemonės įgyvendinime. Nustatytas teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų kompetentingai valstybės institucijai įvertinti, ar toks ūkio subjektas įgijo ekonominį pranašumą, kurio nebūtų įgijęs įprastomis rinkos sąlygomis, ir atlikti visapusišką visų ginčijamos padėties ypatumų ir jos aplinkybių, įskaitant paramos finansavimo priemonių neįgyvendinusio ūkio subjekto veiklos sąlygas, vertinimą. Tokiu atveju teisinis reguliavimas, kurio esmė – siekis užkirsti kelią įgyti nederamą pranašumą, atsirandantį dėl Europos Sąjungos finansinės paramos, nesant tame teisiniame reguliavime nustatytos individualaus vertinimo galimybės, kelia abejones jo konstitucingumu. Pažymėtina, kad ginčijamame teisiniame reguliavime įtvirtinta neterminuota pranašumo prezumpcija nei administracinių procedūrų, nei teismine tvarka nesudaro prielaidų įvertinti, ar praėjus reikšmingam laikui nuo Europos Sąjungos finansinės priemonės įgyvendinimo ūkio subjektas gauna realią ekonominę naudą, pasireiškiančią palankesnėmis jo veiklos sąlygomis, kurias jam galėjo suteikti šilumos gamybos įrenginio, sukurto naudojantis Europos Sąjungos finansine parama, įsigijimo sandoris.

78. Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija turi pagrindo manyti, kad Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, jog nepriklausomiems šilumos gamintojams, kai nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama, privaloma šilumos gamybos kainodara taikoma neterminuotai ir nenustatyta diferencijuoto tokių ūkio subjektų vertinimo galimybė, prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 46 straipsniui. Tai suponuoja pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovaujantis Administracinių bylų  teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi.

79. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl nagrinėjamoje byloje ginčo teisiniams santykiams taikytino reguliavimo, todėl yra pagrindas atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės, stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2020 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XIII-3123 redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, jog nepriklausomiems šilumos gamintojams, kai nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama, privaloma šilumos gamybos kainodara taikoma neterminuotai ir nenustatyta diferencijuoto tokių ūkio subjektų vertinimo galimybė, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą ir Konstitucijos 46 straipsnį.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 81 straipsnio 9 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 3 punktu teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2020 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XIII-3123 redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, jog nepriklausomiems šilumos gamintojams, kai nuosavybės ar kitu pagrindu valdomo šilumos gamybos įrenginio statybai ar modernizavimui finansuoti yra pasinaudota Europos Sąjungos finansine parama, privaloma šilumos gamybos kainodara taikoma neterminuotai ir nenustatyta diferencijuoto tokių ūkio subjektų vertinimo galimybė, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą ir Konstitucijos 46 straipsnį.

Bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                                     Gintaras Kryževičius

 

 

Jolanta Malijauskienė

 

 

Dainius Raižys