Prašymo Nr. 1B-9/2022

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖ

Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius

Lietuvos Respublikos

Konstituciniam Teismui

Pareiškėjo - Seimo narių grupės - atstovas (-ai):

Laima Nagienė

Ginčijamą teisės aktą priėmė:

Lietuvos Respublikos Seimas

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius, Lietuva

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

Gedimino pr. 11, LT-01103 Vilnius, Lietuva

Ginčijamas teisės aktas:

Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas, Nr. I-1489

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 1110 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo”

Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo normos,

suteikiančios teisę kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą:

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 1 ir 3 punktas.

Konkretūs bylos nagrinėjimo pagrindai su nuorodomis į

Konstitucinio Teismo įstatymo normas:

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnio 1, 2, 3 punktai.

PRAŠYMAS IŠTIRTI AR LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO ĮSTATYMO 43 STRAIPSNIO 7 DALIS, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2021 M. GRUODŽIO 22 D. NUTARIMO NR. 1110 “DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2011 M. BIRŽELIO 29 D. NUTARIMO NR. 769 „DĖL MOKYKLŲ, VYKDANČIŲ ŠVIETIMO PROGRAMAS, TINKLO KŪRIMO TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO“ 25.7 PAPUNKTIS, 26.11 PAPUNKTIS, 1.2.3 PUNKTAS, 13.1 PAPUNKTIS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2022-05-10 Nr. SN-S-103

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2021 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 1110 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“. Šiuo nutarimu (1.2. punktu) Vyriausybė pakeitė ankstesniu savo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintas Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisykles (toliau tekste - ir Ginčijamos taisyklės).

2. Šio Ginčijamo nutarimo 1.2.3. punktu pakeistas ankstesnio Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 768 , 11 punktas: „11. Pradinės mokyklos, progimnazijos ar pagrindinės mokyklos tipo mokyklos, kuriose pagal ikimokyklinio ugdymo, priešmokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo programas mokosi 60 ir mažiau mokinių, reorganizuojamos arba likviduojamos, išskyrus nevalstybines mokyklas, vaikų socializacijos centrus, specialiojo ugdymo centrus. Rekomenduojama prijungti ar sujungti mokyklas, kuriose bendrojo ugdymo programos vykdomos ta pačia mokomąja kalba. Pradinių mokyklų, progimnazijų ir pagrindinių mokyklų, prijungtų prie kitų Mokyklų, vykdančių atitinkamo lygmens bendrojo ugdymo programas, gali būti atliekama struktūros pertvarka ir toliau jos gali veikti tose pačiose patalpose kaip Mokyklos struktūrinis padalinys.“

3. Taigi, Ginčijamų taisyklių 11 punktas nustato, kad savivaldybės valstybinės „pradinės mokyklos, progimnazijos ar pagrindinės mokyklos tipo mokyklos, kuriose pagal ikimokyklinio ugdymo, priešmokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo programas mokosi 60 ir mažiau mokinių, reorganizuojamos arba likviduojamos“. Ginčijamose taisyklėse šiam reorganizavimo arba likvidavimo pagrindui išlygų savivaldybės valstybinėms pradinėms mokykloms, progimnazijoms ar pagrindinės mokyklos tipo mokykloms nėra numatyta. Išlygos nustatytos tik nevalstybinėms mokykloms, vaikų socializacijos centrams, specialiojo ugdymo centrams. Vadinasi, pagal esamą teisinį reglamentavimą, savivaldybės valstybinės mokyklos privalo būti reorganizuojamos arba likviduojamos, jei jose mokosi 60 ir mažiau mokinių be jokių išlygų.

4. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje, nustatyta, kad savivaldybės taryba reorganizuoja, likviduoja ar pertvarko bendrojo ugdymo mokyklas vadovaujantis Vyriausybės patvirtintomis Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad tokios privalomos sąlygos (užtikrinti ne mažiau kaip 60 mokinių) tam, kad valstybinė mokykla nebūtų reorganizuojama ar likviduojama, Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme ar kitame įstatyme nėra nustatyta.

5. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad ankstesnė Ginčijamų taisyklių 11 punkto redakcija numatė, kad gali būti prijungiamos prie kitų Mokyklų, vykdančių atitinkamo lygmens bendrojo ugdymo programas, pradinės, pagrindinės mokyklos ar progimnazijos tipo mokyklos, kurioms išlaikyti dėl mažo mokinių skaičiaus nebepakanka lėšų (Punkto pakeitimas: Nr. 788, 2013-08-28, Žin., 2013, Nr. 94-4697 (2013-09-05)). Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, naujoji 11 punkto redakcija mokyklos reorganizavimo arba likvidavimo su lėšų mokyklos išlaikymui pakankamumu nebesieja, vietoje to numatant imperatyvų mokyklos reorganizavimo arba likvidavimo pagrindą - kiekybinį rodiklį - 60 ir mažiau mokinių, kaip minėta, nenumatant šiam pagrindui jokių išlygų ir/ar vertinimo laikotarpio.

6. Ginčijamų taisyklių 13.1. papunktis nustato, kad „gimnazijose sudaromos ne mažiau kaip dvi III gimnazijos klasės, išskyrus Taisyklių 26.11 papunktyje nustatytus atvejus“. Toks reikalavimas tiesiogiai sietinas su valstybinės mokyklos veikla ir jos reorganizavimo, likvidavimo pagrindu, nes lemia, kad savivaldybės gimnazijos, kuriose nėra pakankamai mokinių, kad sudaryti ne mažiau kaip dvi III gimnazijos klases, išskyrus Taisyklių 26.11 papunktyje nustatytus atvejus, bus reorganizuojamos arba likviduojamos. Šie teisiniai santykiai Švietimo įstatyme nėra reglamentuoti.

7. Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalyje inter alia nustatyta, kad Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus.

8. Ginčijamų taisyklių 25-26 punktuose nustatyti bendrieji ir specialieji mokyklų, vykdančių bendrojo ugdymo programas, kriterijai. Pagal 25.7 papunktį „Klasės, tam tikrais atvejais jungtinės klasės sudaromos mokslo metams taip, kad užtikrintų bendrųjų ugdymo programų ir bendrųjų ugdymo planų įgyvendinimą ir atitiktų klasių, jungtinių klasių bendrosiose bendrojo ugdymo mokyklose sudarymo kriterijus, nurodytus Taisyklių 1 priede, ir klasių, jungtinių klasių bendrojo ugdymo mokyklose specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams sudarymo kriterijus, nurodytus Taisyklių 2 priede. Jungtinėms klasėms, vadovaujantis bendraisiais ugdymo planais, tvirtinamais švietimo, mokslo ir sporto ministro, sudaromas jungtinis ugdymo planas. Savivaldybės mokykloje iš visų klasių, kuriose mokoma pagal pagrindinio ugdymo programą, mažesnis mokinių skaičius už Taisyklių 1 priede nustatytą mažiausią mokinių skaičių gali būti tik vienoje klasėje tuo atveju, kai savivaldybės mokyklos savininkas (dalyvių susirinkimas) bendrojo ugdymo mokyklai papildomai skiria mokymo lėšų (išskyrus mokymo lėšas, skiriamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto) tiek, kiek jų skiriama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto atitinkamai klasei, turinčiai nustatytą mažiausią mokinių skaičių pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašą. Valstybinėje mokykloje iš visų klasių, kuriose ugdoma pagal pagrindinio ugdymo programą, mažesnis mokinių skaičius už nustatytą Taisyklių 1 priede mažiausią mokinių skaičių gali būti tik vienoje klasėje tuo atveju, kai valstybinės mokyklos savininkas (dalyvių susirinkimas) bendrojo ugdymo mokyklai papildomai skiria mokymo lėšų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete jam numatytų asignavimų ir (arba) kitų dalininkų lėšų tiek, kiek jų skiriama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto atitinkamai klasei, turinčiai nustatytą mažiausią mokinių skaičių pagal Vyriausybės patvirtintą Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašą. Nevalstybinėje bendrojo ugdymo mokykloje klasių dydį nustato savininkas (dalyvių susirinkimas), klasės jungiamos vadovaujantis Taisyklių 1 ir 2 prieduose nurodytais kriterijais. Nevalstybinės mokyklos klasei, išskyrus klasę, kurioje mokoma pagal akredituotą vidurinio ugdymo programą, jungtinei klasei, kai mokinių skaičius joje yra mažesnis už Taisyklių 1 priede nustatytą mažiausią mokinių skaičių, mokymo lėšos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto skiriamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašą. Jeigu savivaldybės ir valstybinės mokyklos klasėje, jungtinėje klasėje yra mažesnis mokinių skaičius už Taisyklių 1 priede nustatytą mažiausią mokinių skaičių, tokiai klasei, jungtinei klasei mokymo lėšos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto neskiriamos, išskyrus šiuos atvejus, kai mokymo lėšos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto skiriamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašą: klasėms, kuriose mokoma pagal pradinio ugdymo programą, jei iš jų sudaroma jungtinė klasė; klasei, kurioje mokoma pagal pagrindinio ugdymo programos pirmąją dalį, pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį tautinės mažumos kalba; Vilniaus, Šalčininkų rajonų ir Neringos savivaldybių teritorijoje esančių mokyklų klasei, kurioje pagal pagrindinio ugdymo programos pirmąją dalį, pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį mokoma lietuvių kalba. Jeigu savivaldybės ar valstybinėje gimnazijoje yra mažesnis klasių, kuriose mokoma pagal akredituotą vidurinio ugdymo programą, skaičius už Taisyklių 1 priede nustatytą mažiausią tokių klasių skaičių, tokioms klasėms mokymo lėšos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto neskiriamos.“

9. Šiame kontekste pažymėtina, kad ankstesnėse Ginčijamų taisyklių redakcijose buvo nurodomi maksimalūs galimi mokinių skaičiai, kai tuo tarpu naujojoje Taisyklių redakcijoje nustatytas imperatyvus minimalaus mokinių skaičiaus klasėje reikalavimas, suteikiant teisę mokykloje iš visų klasių, kuriose ugdoma pagal pagrindinio ugdymo programą, mažesnis mokinių skaičius už nustatytą Taisyklių 1 priede mažiausią mokinių skaičių gali būti tik vienoje klasėje tuo atveju, kai valstybinės mokyklos savininkas (dalyvių susirinkimas) bendrojo ugdymo mokyklai papildomai skiria mokymo lėšų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete jam numatytų asignavimų ir (arba) kitų dalininkų lėšų tiek, kiek jų skiriama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto atitinkamai klasei, turinčiai nustatytą mažiausią mokinių skaičių pagal Vyriausybės patvirtintą Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašą. Iš pacituoto punkto nuostatų matyti, kad valstybinės mokyklos veiklos kriterijai nustatyti Taisyklėse ir Taisyklių prieduose yra privalomi vykdyti. Švietimo įstatyme kriterijai nėra nustatyti.

10. Ginčijamų Taisyklių 26.11. papunktyje nurodyta, kad „Gimnazijos tipo mokykloje, vykdančioje akredituotą vidurinio ugdymo programą ir pagrindinio ugdymo programos antrąją dalį, akredituotą vidurinio ugdymo programą ir pagrindinio ugdymo programą ar akredituotą vidurinio ugdymo programą, pagrindinio ugdymo programą ir pradinio ugdymo programą, sudaromos ne mažiau kaip dvi III gimnazijos klasės, išskyrus šiuos atvejus, kai gali būti sudaroma viena III gimnazijos klasė.“ Nurodytas reikalavimas, taip pat taisyklių priede nurodyti reikalavimai dėl mažiausio mokinių skaičiaus klasėse nėra įtvirtinti Švietimo įstatyme.

11. Mūsų nuomone, pagrįstą abejonę kelia tai, ar Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalis, tiek, kiek joje nustatyta, kad Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus, jų niekaip įstatyme neapibrėžus, neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, 40 straipsnio 1 daliai ir 41 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

12. Be to, pagrįstą abejonę kelia ir tai, ar toks teisinis reguliavimas, kuomet neatitiktis vienam kiekybiniam kriterijui nulemia privalomą mokyklos reorganizavimą ar likvidavimą, nepaneigia savivaldybių teisės reorganizuoti ir likviduoti mokymo ir auklėjimo įstaigas, taigi, ar Ginčijamų taisyklių 11 punkte, 13.1., 25.7 ir 26.11 papunkčiuose Vyriausybės nustatyti teisiniai reikalavimai nepaneigia savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją bei neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, 40 straipsnio 1 daliai ir 41 straipsnio 2 daliai.

13. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime nurodyta, kad Konstitucijoje skiriamos dvi viešosios valdžios sistemos: valstybės valdymas ir vietos savivalda. Konstitucinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje savivalda nėra tapatinama su valstybės valdymu (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus).

14. Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Savivaldybių sistema yra decentralizuota. (1998 m. vasario 18 d. nutarimas, 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). Savivaldybė yra įstatymo numatyto valstybės teritorijos vieneto bendruomenė, turinti Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai).

15. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintą vietos savivaldos sampratą, pažymėjo, kad valstybės valdymas ir vietos savivalda, kaip dvi viešosios valdžios įgyvendinimo sistemos, yra susijusios, tačiau kiekviena jų įgyvendina joms būdingas funkcijas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Savivaldybė yra specifinis teritorinis kolektyvas, turintis valstybės laiduotą savivaldos teisę ir savarankiškai veikiantis pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Vykdomoji valdžia savivaldybių atžvilgiu turi tik ribotus įgaliojimus, kurie nustatyti Konstitucijos ir įstatymų siekiant užtikrinti efektyvų valstybės valdymo funkcijų įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 1996 m. spalio 22 d. nutarimas).

16. Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuota, kad tarp valstybės valdymo ir vietos savivaldos yra sąveika, pasireiškianti inter alia tuo, kad centralizuotas valstybės valdymas yra derinamas su decentralizacija, tuo, kad įstatymuose yra įtvirtinamas centrinės valdžios institucijų ir savivaldybių bendradarbiavimas, tuo, kad valstybė įvairiais būdais remia savivaldybes, taip pat tuo, kad valstybė įstatymų apibrėžtomis formomis prižiūri savivaldybių veiklą ir koordinuoja valstybės ir savivaldybių bendrus veiksmus, kai yra siekiama reikšmingų socialinių tikslų. (Konstitucinio Teismo 1998 vasario 18 d., 2000 birželio 13 d., 2001 m. birželio 28 d.., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

17. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalį savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.

18. Atsižvelgiant į tai, Konstitucinis Teismas savo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad įstatymu nustatydamas savivaldybių funkcijas ir jų rūšis, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijoje įtvirtintų savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principų, vietos savivaldos konstitucinės sampratos. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime, 2004 m. vasario 11 d. sprendime akcentavo, kad įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų įgyvendinimo tvarka (procedūros), kai tai numatyta įstatymuose, gali būti nustatoma ir Vyriausybės, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiais teisės aktais.

19. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 120 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė remia savivaldybes, įtvirtina ne tik valstybės pareigą teikti paramą savivaldybėms, bet ir įstatymų leidėjo pareigą nevaržyti savivaldybių teisėtos iniciatyvos, nekliudyti jų teisėtai veiklai. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos.

20. Tai, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia, kad įstatymų leidėjas turi teisę ir pareigą, atsižvelgdamas į Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą išimtinę savivaldybių kompetenciją, nustatyti savivaldybių tarybų kompetenciją; tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarimas, Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas). Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, taip pat Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalis, kurioje inter alia nustatyta, kad savivaldos institucijų veiklos tvarką nustato įstatymas, suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigų įstatymu nustatyti savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo tvarką (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

21. Iš pirmiau pateiktų Konstitucinio teismo doktrininių nuostatų akivaizdžiai matyti, kad Konstitucijoje savivalda nėra tapatinama su valstybės valdymu; savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Vykdomoji valdžia savivaldybių atžvilgiu turi tik ribotus įgaliojimus, kurie nustatyti Konstitucijos ir įstatymų siekiant užtikrinti efektyvų valstybės valdymo funkcijų įgyvendinimą. Savivaldybės nėra visiškai savarankiškos vykdydamos joms Konstitucijos ir įstatymu priskirtas funkcijas, tačiau vykdomosios valdžios įgaliojimai savivaldos atžvilgiu yra riboti, be kita ko, tuo, kad savivaldos ir kitos valdžios sąveika nustatoma įstatymu (kaip antai įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo tvarką), o ne poįstatyminiais aktais, (išskyrus tam tikrus procedūrinius aspektus, kai tai leidžia įstatymas).

22. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas savivaldos ir kitos valdžios sąveiką savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigimo, pertvarkymo, likvidavimo, su šių įstaigų susijusių veiklos santykius aiškino ne tik pagal Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalį, kurioje inter alia nustatyta, kad savivaldos institucijų veiklos tvarką nustato įstatymas, bet kartu ir su Konstitucijos 40 ir 41 straipsniais.

23. Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, kurioje inter alia nurodytos savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos, ir Konstitucijos 41 straipsnio 2 dalyje, kurioje inter alia nurodytos savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinės bei aukštesniosios mokyklos, expresses verbis apibrėžta savivaldybių kompetencija <....> Priimti sprendimus šiuose Konstitucijos straipsniuose nurodytais savivaldos klausimais - savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

24. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas savo 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies formuluotė „savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos“ ir 41 straipsnio 2 dalies formuluotė „savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinės bei aukštesniosios mokyklos“, atsižvelgiant į Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies normą, reiškia, jog turi būti mokymo ir auklėjimo įstaigų, susietų su savivaldybėmis priklausomybės ryšiais. Tai, be kitų dalykų, suponuoja savivaldybių (jų institucijų) teisę steigti, reorganizuoti, likviduoti mokymo ir auklėjimo įstaigas, turėti kitas su jų steigimu, reorganizavimu, likvidavimu susijusias teises bei pareigas. Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies formuluotės, atsižvelgiant į Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies normą, suponuoja įstatymų leidėjo teisę nustatyti nurodytų savivaldybių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, reglamentuoti jų veiklą, reguliuoti kitus su šiomis įstaigomis susijusius santykius. Svarbu, kad atitinkamais įstatymais nebūtų paneigiama pati savivaldybių teisė steigti, reorganizuoti, likviduoti mokymo ir auklėjimo įstaigas, turėti kitas su jų steigimu, reorganizavimu, likvidavimu susijusias teises ir pareigas.

25. Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiama galimybė savivaldybėms realizuoti jų kompetenciją, tiesiogiai įtvirtintą Konstitucijoje.

26. Taigi, iš Konstitucinio teismo doktrinos matyti, kad Konstitucijos minėti straipsniai (120 str. 2 d., 40 straipsnio 1 dalis ir 41 straipsnio 2 dalis) suponuoja įstatymų leidėjo teisę nustatyti nurodytų savivaldybių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, reglamentuoti jų veiklą, reguliuoti kitus su šiomis įstaigomis susijusius santykius. Atsižvelgiant į tai, šių Konstitucinio teismo doktrinoje nurodytų santykių reglamentavimas poįstatyminiu aktu būtų vertinamas kaip veikimas ultra vires.

27. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną įstatymo leidėjas turi teisę nustatyti nurodytų savivaldybių įstaigų (mokyklų) steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, reglamentuoti jų veiklą, reguliuoti kitus su šiomis įstaigomis susijusius santykius, tačiau Konstitucija nesuponuoja įstatymo leidėjui šią teisę deleguoti Vyriausybei. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Seimas - įstatymų leidėjas, negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų visuomeninių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs ir tai, kad tuo atveju, kai Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos tų įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti. Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti ir įstatymu (Konstitucinio Teismo 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. balandžio 26 d. ir kt. nutarimai). Be to, reikalavimas neviršyti savo įgaliojimų kyla ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimus). Taipogi, pagal Konstitucinio Teismo doktriną, teisė nustatyti nurodytų savivaldybių įstaigų (mokyklų) steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, reglamentuoti jų veiklą, reguliuoti kitus su šiomis įstaigomis susijusius santykius, negali būti įgyvendinama taip, kad būtų paneigiama pati savivaldybių teisė realizuoti jų kompetenciją, tiesiogiai įtvirtintą Konstitucijoje, šiuo atveju teisė steigti, reorganizuoti, likviduoti mokymo ir auklėjimo įstaigas, turėti kitas su jų steigimu, reorganizavimu, likvidavimu susijusias teises ir pareigas.

28. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, prašome Konstitucinio Teismo ištirti: ar Švietimo įstatymo 43 straipsnio 7 dalis, tiek, kiek joje nustatyta, kad Mokykla bendrojo ugdymo programas gali vykdyti, jei atitinka Vyriausybės patvirtintose Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse nustatytus bendruosius ir specialiuosius kriterijus, jų niekaip įstatyme neapibrėžus, neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, 40 straipsnio 1 daliai ir 41 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1110 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo” 25.7 papunktis, 26.11 papunktis, 1.2.3 punktas, 13.1 papunktis nepaneigia savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją bei neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, 40 straipsnio 1 daliai ir 41 straipsnio 2 daliai.

PRIDEDAMA:

1. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymas, Nr. I-1489

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 1110 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 768 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo”

Seimo nariai

1. Laima Nagienė

2. Laima Mogenienė

3. Rima Baškienė

4. Algirdas Stončaitis

5. Domas Griškevičius

6. Algirdas Butkevičius

7. Vilija Targamadzė

8. Vytautas Bakas

9. Linas Kukuraitis

10. Tomas Tomilinas

11. Mindaugas Puidokas

12. Zigmantas Balčytis

13. Julius Sabatauskas

14. Rimantė Šalaševičiūtė

15. Aušrinė Norkienė

16. Rūta Miliūtė

17. Valius Ąžuolas

18. Ligita Girskienė

19. Arvydas Nekrošius

20. Robertas Šarknickas

21. Linas Jonauskas

22. Orinta Leiputė

23. Rasa Budbergytė

24. Liudas Jonaitis

25. Remigijus Žemaitaitis

26. Algimantas Dumbrava

27. Gintautas Kindurys

28. Zenonas Streikus

29. Guoda Burokienė

30. Stasys Tumėnas

31. Valdemaras Valkiūnas

32. Beata Petkevič

33. Tomas Bičiūnas

34. Dovilė Šakalienė

35. Jonas Jarutis

36. Dainius Kepenis

37. Vigilijus Jukna

38. Aidas Gedvilas

39. Vaida Giraitytė-Juškevičienė

40. Kęstutis Vilkauskas

41. Vidmantas Kanopa

42. Eugenijus Sabutis

43. Gintautas Paluckas

44. Andrius Palionis

45. Algirdas Sysas

46. Jonas Pinskus

47. Lukas Savickas

48. Asta Kubilienė

49. Valentinas Bukauskas

50. Saulis Skvernelis

51. Rita Tamašunienė

52. Aurelijus Veryga

53. Kęstutis Mažeika

54. Česlav Olševski

55. Petras Gražulis

56. Artūras Skardžius

57. Antanas Vinkus

TVIRTINU Seimo narių parašus:

a) tvirtinamų parašų skaičius: (57)

b) parašų tvirtinimo data: 2022-05-11

Seimo Pirmininkas / Seimo Pirmininko pavaduotojas

Viktorija Čmilytė-Nielsen