Prašymo Nr. 1B-9/2021

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIAM TEISMUI

Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius

Pareiškėjas

Seimo narių grupė

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

EI. p. priim@lrs.lt

Tel: (8 5) 239 6683

Pareiškėjų atstovas

Agnė Širinskienė, Seimo narys

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

EI. p. agnė.sirinskiene@lrs.lt

Tel. (8 5)239 6683

Ginčijamą teisės aktą priėmusi valstybės institucija

Lietuvos Respublikos Seimas

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

EI. p. priim@lrs.lt

Ginčijamas teisės aktas

Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 (toliau - Įstatymas) 18 straipsnis (redakcija nuo 2021-03-26), ta apimtimi, kiek žmogaus teisių ribojimus nustato ne įstatymas, o Nacionalinis visuomenės sveikatos centras.

Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 redakcija įsigaliojo nuo 2021-03-26, Seimui 2021 m. kovo 23 d. priėmus Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18, 26 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIV-195, kuris užregistruotas Teisės aktų registre 2021-03-25 d., įsigaliojo 2021-03-26, identifikacinis Nr. 2021-05878.

Įstatymo redakcija nuo 2021-03-26:

Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18, 26 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIV-195:

Galimai pažeistos konstitucinės teisės ir laisvės:

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis, Konstitucijos 67 straipsnis, konstituciniai teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principai.

PRAŠYMAS

IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS ĮSTATYMO NR. I-1553 18 STRAIPSNIO NUOSTATŲ ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2021 m. balandžio 13 d.

Vilnius

1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) 105 straipsnyje nurodyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Respublikos Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucijos 106 straipsnyje numatyta, kad dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą gali kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių. Kaip nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau - LRKTĮ) 63 straipsnis, Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. LRKTĮ 65 straipsnyje numatyta, kad prašymą ištirti Vyriausybės akto atitikimą Konstitucijai Konstituciniam Teismui turi teisę paduoti ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė.

2. LRKTĮ 64 straipsnis nustato, kad bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.

3. Pareiškėjas - Seimo narių grupė kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 (toliau - Įstatymas) 18 straipsnis (redakcija nuo 2021-03-26), ta apimtimi, kiek žmogaus teisių ribojimus nustato ne įstatymas, o Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 67 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams.

Faktinės aplinkybės

4. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau - Seimas) 2021 m. kovo 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18, 26 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIV-195, kuris įsigaliojo 2021-03-26. Įstatymo (redakcija nuo 2021-03-26) 18 straipsnis nustato privalomą sveikatos tikrinimą nuo užkrečiamųjų ligų. Šio straipsnio 2 dalis nurodo, kad „Kai yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas dėl užkrečiamosios ligos ir nustatomas šios ligos protrūkis darbovietėje, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nurodytiems darbuotojams leidžiama dirbti tik pasitikrinus, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, ir įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas šiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šioje dalyje nurodytus darbuotojus nustato sveikatos apsaugos ministro nustatyta užkrečiamųjų ligų epidemiologinės diagnostikos tvarka, atsižvelgdamas į užkrečiamosios ligos epidemiologinės diagnostikos duomenis, ir apie tai informuoja šiuos darbuotojus ir darbdavį.“

Taigi, įstatymo leidėjas, formuluodamas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, išskiria dvi priemonių rūšis, kurias įgyvendinus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nurodyti darbuotojai turės teisę dirbti: vieną iš šių priemonių - pasitikrinimas, ar darbuotojas neserga užkrečiama liga, nustato pats įstatymo leidėjas įstatymu, antrą - kitas privalomas priemones - deleguoja teisę nustatyti Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, įstatymu net neapibrėždamas jokių sąlygų ar kriterijų, kuriuos tos „kitos privalomos priemonės“, esančios būtina sąlyga, kad asmuo galėtų realizuoti teisę į darbą, turi atitikti.

5. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti atitinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. “

Konstitucijos 67 straipsnis nustato, kad „Seimas <...> leidžia įstatymus“.

Dėl galimo prieštaravimo Konstitucijos 48 ir 67 straipsniui

6. Konstitucinis Teismas 1999 m. birželio 3 d. nutarime pažymėjo, kad jei Konstitucijoje yra konkrečiai valdžios institucijai tiesiogiai nustatyti įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos tų įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti. Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimas). Šią doktriną Konstitucinis Teismas atkartojo visoje eilėje nutarimų pažymėdamas, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. birželio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

7. Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatuojama, kad Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo teisę leisti įstatymus. Įstatymų normomis reguliuojami svarbiausi visuomenės gyvenimo klausimai. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir kitus Seimo nutarimus. Vyriausybės priimti poįstatyminiai aktai detalizuoja ir sukonkretina įstatymo normas. Taigi, pagrindiniai teisės aktų hierarchijos principai yra įtvirtinti Konstitucijoje. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas spręsdamas, ar Seimas gali pavesti Vyriausybei reguliuoti santykius, susijusius su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, 1995 m. spalio 26 d. nutarime konstatavo: „Teisės leisti įstatymus delegavimas Vyriausybei turi būti legitiminis, tai yra pagrįstas valstybės konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, todėl Vyriausybė gali priimti tik poįstatyminius teisės aktus. Įstatymų ir poįstatyminių valdymo aktų reguliavimo ribos priklauso nuo daugelio veiksnių - teisės tradicijų, visuomenės politinės ir teisinės kultūros lygio, tačiau tiek teisės teorijos, tiek įstatymų leidybos praktikos požiūriu tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais. Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių ir laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt.“

8. Ta pati nuostata iš esmės atkartojama Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. bei 1997 m. vasario 13 d. nutarimuose, Teismui konstatuojant, kad žmogaus teisių ir laisvių apribojimai yra galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje bei yra proporcingi. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluotos pakankamai aiškiai (taip pat plg. Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas (pakartota 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2008 m. kovo 15 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimus.)

9. Taigi, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo praktiką, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama tik įstatymu ir ribojimų nustatymas negali būti deleguotas kitam subjektui, pavyzdžiui, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui. Tuo tarpu įstatymo leidėjas, Įstatymo 18 straipsniu pats nustato vieną privalomą užkrečiamų ligų kontrolės priemonę - sveikatos tikrinimą nuo užkrečiamųjų ligų - kaip sąlygą dirbti ir tuo pat metu nurodo, kad Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui deleguoja nustatyti kitas privalomas priemones, kurių neišpildžius asmuo negali dirbti: „Kai yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas dėl užkrečiamosios ligos ir nustatomas šios ligos protrūkis darbovietėje, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nurodytiems darbuotojams leidžiama dirbti tik pasitikrinus, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, ir įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas šiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones.“ Įstatymas niekaip nedetalizuoja šių „kitų priemonių“, jų taikomų ribojimų turinys lieka neaiškus, nors jų teisinės pasekmės yra itin reikšmingos - suvaržomos asmens teisės, t. y. asmeniui uždraudžiama dirbti: draudimas asmeniui dirbti tam tikrą darbą, kurį jis iki šiol dirbo. Dėl to, įvertinus aukščiau paminėtą Konstitucinio Teismo doktriną bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teises, kyla pagrįsta teisinė abejonė, jog Įstatymo 18 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir 67 straipsniui ta apimtimi, kiek žmogaus teisių ribojimus nustato ne įstatymas, o, Seimui delegavus, - Nacionalinis visuomenės sveikatos centras.

Dėl galimo prieštaravimo konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams

10. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia, tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų (pvz., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

11. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, jos 67 straipsnyje, įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas ir Seimas neturi įgaliojimų perduoti kitam subjektui (nagrinėjamu atveju - Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui) reguliuoti tų klausimų, kurie, kaip žmogaus teisių ir laisvių ribojimai, gali būti reguliuojami tik įstatymu, kurį priima Seimas. Taigi, kyla pagrįsta teisinė abejonė, ar Įstatymo 18 straipsnis ta apimtimi, kiek žmogaus teisių ribojimus nustato ne Seimas įstatymu, o Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, kuriam Seimas delegavo tą teisęs, nepažeidžia Konstitucijos 67 straipsnio bei, kartu, konstitucinio teisinės valstybės principo.

12. Konstitucinis atsakingo valdymo principas suponuoja, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados, 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas, Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimas). Pareiškėjų manymu, Seimas, įstatymu priimdamas aktualią Įstatymo 18 straipsnio redakciją ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui suteikdamas teisę priimti sprendimus dėl asmens teisių, kurios gali būti reguliuojamos tik įstatymu ir tik paties įstatymo leidėjo, galimai pažeidė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, 67 straipsnį bei ignoravo aukščiau šiame tekste aptartą konstitucinę doktriną, kurioje išaiškinama, koks subjektas ir kokiu būdu gali priimti sprendimus dėl žmogaus teisių ribojimo - žmogaus teisių ribojimų nustatymas įstatymu yra išskirtinė Seimo kompetencija. Dėl to, pareiškėjų įsitikinimu, Seimas galimai netinkamai įgyvendino jam Konstitucijos suteiktus įgaliojimus, tad kyla pagrįsta teisinė abejonė, kad Seimas priimdamas Įstatymo 18 straipsnį tokiais savo veiksmais galėjo pažeisti ir konstitucinį atsakingo valdymo principą.

13. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 ir 106 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63, 64 ir 65 straipsniais, prašome ištirti:

ar Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18 straipsnis (redakcija nuo 2021-03-26), ta apimtimi, kiek priemones, kuriomis ribojamos žmogaus teisės, nustato ne įstatymas, o Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 67 straipsniui bei konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams.

PRIDEDAMA:

1) Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas Nr. I-1553 (redakcija nuo 2021-03-26). 1 egz.

Seimo nariai

Agnė Širinskienė

Aušrinė Norkienė

Stasys Tumėnas

Guoda Burokienė

Tomas Tomilinas

Ligita Girskienė

Linas Kukuraitis

Laima Nagienė

Kęstutis Mažeika

Zenonas Streikus

Dainius Gaižauskas

Robertas Šarknickas

Valentinas Bukauskas

Andrius Mazuronis

Algirdas Stončaitis

Jonas Jarutis

Gintautas Kindurys

Giedrius Surplys

Deividas Labanavičius

Valius Ąžuolas

Dainius Kepenis

Remigijus Žemaitaitis

Rita Tamašunienė

Aurelijus Veryga

Eugenijus Jovaiša

Petras Gražulis

Rimantė Šalaševičiūtė

Jonas Pinskus

Asta Kubilienė

Algimantas Dumbrava

Rima Baškienė

Virgilijus Jukna

Aidas Gedvilas

Arvydas Nekrošius

Tvirtinu Seimo narių parašus.

Tvirtinamų parašų skaičius: 34 (trisdešimt keturi)

2021-04-14

Lietuvos Respublikos Seimo

Pirmininkė

Viktorija ČMILYTĖ NIELSEN