Prašymo Nr. 1B-6/2023

 

                                                                                                                                                    Administracinė byla Nr. I2-1013-621/20

                                                                                                                                                Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02464-2022-8

                                                                                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 52.1.4;

                                                                                                                                                55.2

                                                                                                                                                (S)

 

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2023 m. vasario 23 d.

Šiauliai

 

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Žanas Kubeckas,

susipažinęs su administracine byla pagal pareiškėjų B. K., V. M., V. Ž., R. B., Z. K., L. M., E. M., J. K.-B. 2022 m. lapkričio 30 d. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo, ir prašymu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą,

 

n u s t a t ė :

 

2022 m. lapkričio 30 d. teisme gautas pareiškėjų B. K., V. M., V. Ž., R. B., Z. K., L. M., E. M., J. K.-B. (toliau – ir Pareiškėjai) skundas, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjams B. K., V. M., V. Ž., R. B., Z. K., L. M., E. M., J. K.- B., kiekvienam po 97 329,24 Eur žalos atlyginimo.

Taip pat Pareiškėjai prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar ištirti, ar Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnis ir 4 straipsnio 3 dalis pagal savo reguliavimo apimtį, nenustatančią konkretaus bazinio pareiginės algos dydžio ir koeficiento santykio su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar minimalia mėnesio alga, ar kitu objektyviai nustatomu rodikliu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Pareiškėjai nurodė, jog jie yra bendrosios kompetencijos apygardos teisme dirbantys teisėjai. Pareiškimą reiškia dėl žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos ta apimtimi, kuri nustato teisėjų atlyginimo mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str.,109 str.,114 str. l d. ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Atlyginimas teisėjams yra mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymą, kurio 3 straipsnis nustato, kad teisėjų atlyginimams skaičiuoti taikomas Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintas tam tikrų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis (toliau – bazinis dydis), kuris tvirtinamas Seimo gavus Vyriausybės teikimą. Bazinis dydis turi būti nustatomas atsižvelgus į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą), minimaliosios mėnesinės algos dydį ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui bei kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką. To paties Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnis nustato, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimą sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 3) mokėjimas už darbą ir budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, pavadavimą; 4) priemoka už padidėjusį darbo krūvį. Bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama šio įstatymo priede nustatytą pareiginės algos koeficientą padauginus iš bazinio dydžio. Priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą sudaro vienas procentas bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo teisėjo pareiginės algos už kiekvienus tarnybos Lietuvos valstybei metus, tačiau šio priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos.

Pareiginės algos bazinis dydis 2022 metais yra 181 Eur, patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2022 metais, įstatymu (2021-11-25 Nr. XIV-709).

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis be individualių įmonių (toliau – ir VDU) 2022 m. I ketvirtį buvo 1729,9 Eur. Minimali mėnesinė alga nuo 2022 m. sausio 1 d. – 730 Eur. Taigi, teisėjo atlyginimas sudaro 2,29 vidutinio šalies mėnesinio darbo užmokesčio arba 5,44 minimalios mėnesinės algos.

Lyginant su 2015 m. IV ketvirčio duomenimis, apygardos teismo teisėjo atlyginimas bruto su vidutiniu priedu (27,65 proc.) buvo 2 865 Eur (17,2* 130,5 + 27,65 proc.) Eur, tuo metu VDU buvo 756,9 Eur, MMA – 325 Eur. Atitinkamai, teisėjo atlyginimas sudarė 3,78 vidutinio šalies mėnesinio darbo užmokesčio ir 8,81 minimalios mėnesinės algos.

Lyginant su 2010 m. IV ketvirčio duomenimis, apygardos teismo teisėjo atlyginimas bruto buvo (14*450 Lt/3,4528+27,65 proc.) 2329 Eur. Tuo metu VDU buvo 2121 Lt arba 614,28 Eur, o minimali mėnesinė alga (MMA) buvo 800 Lt arba 231,69 Eur. Atitinkamai, teisėjo atlyginimas 2010 m. IV ketvirtį sudarė 3,79 vidutinio šalies darbo užmokesčio ir 12,21 MMA.

Lyginant su 2008 m. IV ketvirčio duomenimis, apygardos teismo teisėjo atlyginimas bruto buvo (17,2*490 Lt/3,4528+27,65 proc.) 3116 Eur. Tuo metu VDU buvo 2319 Lt arba 671,62 Eur, minimali mėnesinė alga (MMA) 850 Lt arba 246,17 Eur. Atitinkamai teisėjo atlyginimas 2008 m. IV ketvirtį sudarė 4,63 VDU arba 12,66 MMA.

2008 m. IV ketvirtį, iki prasidedant ekonominei krizei valstybėje, teisėjo atlyginimo santykis su VDU buvo 4,63. Prasidėjus ekonominei krizei atlyginimai buvo mažinami tiek sumažinant koeficientą, tiek ir bazinį dydį. Pasibaigus ekonominei krizei, nuo 2013 m. spalio 1 d. (Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio redakcija, patvirtinta 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymu Nr. XII-518) atlyginimo koeficientas apygardų teisėjams buvo atstatytas į pradinį dydį (17,2), tačiau bazinis dydis iki šio momento nėra atstatytas į prieškrizinį lygį.

Nors 2019 m. I ketvirtį bazinis dydis buvo padidintas nuo 132,50 Eur iki 173 Eur, tuo pačiu metu buvo pakeista mokestinė sistema, darbdavio mokėti mokesčiai perkelti darbuotojui. Todėl realus bazinio dydžio padidinimas matomas padalinus 173 Eur iš 1,289 (mokestinės sistemos pakeitimo santykis), t. y. realus bazinis dydis padidintas tik iki 134,2 Eur. Nuo 2022 m. pradžios bazinis dydis nustatytas 181 Eur, tačiau, įvertinus jau minėtą mokestinės sistemos pakeitimą, matyti, kad bazinis dydis iš tikrųjų yra 181/1,289 = 140,4 Eur, tai yra bazinis dydis vis dar yra mažesnis, negu kad buvo 2008 m. (141,9 Eur), vadinasi, iki šiol neatstatytas į prieškrizinį lygį. Tai akivaizdžiai parodo, kad nominalūs bazinio dydžio ir pareiginės algos koeficiento padidinimai nereiškia teisėjų atlyginimų atkūrimo iki prieškrizinio lygio ir tuo labiau padidinimo.

Apygardų teismų teisėjų atlyginimas (be priedo už stažą) 2008 m. buvo 2442,40 Eur (bruto). Tuo tarpu 2021 m. teisėjų atlyginimas (be priedo už stažą), įvertinus 2019 m. mokesčių reformą, sudarė 2365,00 Eur (bruto) (koeficientas 17,2 x bazinis dydis 177/1,289 mokestinis pasikeitimas). Taigi, nors atrodo, kad teisėjų atlyginimai per 13 metų laikotarpį padidėjo apie 8 proc., realiai teisėjo atlyginimas vien tik dėl mokestinių pasikeitimų nominalia išraiška sumažėjo 3,2 proc.

Nustatytas santykinis teisėjo atlyginimo dydis lyginant su vidutine ir minimalia alga buvo pradėtas mažinti įvykus ekonominei krizei 2008 m., ir nuo tų metų nėra atstatytas iki šiol, priešingai, yra toliau mažinamas. Per laikotarpį nuo 2008 iki 2022 metų teisėjo atlyginimas sumažėjo 2,02 karto (santykį, buvusį 2008 m. daliname iš santykio 2022 m.: 4,63/2,29=2,02). Teisėjo atlyginimo santykio su VDU kitimas parodo realų teisėjo atlyginimo mažėjimą: kai teisėjo atlyginimas bus lygus VDU, šis santykis bus lygus vienetui. Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. iki 2022 m. šalyje nebuvo sunkios ekonominės padėties, krizės ir kitų reiškinių, kurie pateisintų tokį įstatymo leidėjo neveikimą būtent teisėjų darbo apmokėjimo reguliavime.

Pareiškėjai mano, kad įstatymų leidėjo neteisėtas neveikimas, kai nuo 2013 metų sparčiai keliant minimalią mėnesio algą ir sparčiai didėjant vidutiniam šalies mėnesiniam darbo užmokesčiui, nesant valstybėje ekonominės krizės ir jokios sunkios padėties, teisėjų atlyginimai nebuvo proporcingai didinami, prilygsta teisėjų atlyginimo mažinimui ir tuo pačiu yra teismų ir teisėjų nepriklausomumo principo pažeidimas, kas sudaro neteisėtą neveikimą.

Pareiškėjai teigia, kad jeigu įstatymo leidėjas būtų intensyviai reguliavęs teisėjo atlyginimo dydį, neleidęs susidaryti situacijai, kai yra pažeidžiamas teismo ir teisėjo nepriklausomumo principas, teisėjo atlyginimas turėjo būti išlaikomas ne mažesnis, negu 2008 metų lygio, proporcingas šalies vidutiniam mėnesiniam darbo užmokesčiui ir sudaryti 4,63 šalies VDU (2008 m. IV ketvirčio santykis). Taigi, žala pinigine išraiška yra paskaičiuojama kaip teisėjo atlyginimo nuvertėjimas, negautos pajamos, tai yra atlyginimo dalis, kuri nebuvo gauta dėl neteisėto valdžios institucijos neveikimo.

Pareiškėjų nuomone, teisėjo atlyginimas santykinai turėjo išlikti ne mažesnis, koks ir buvo 2008 metais, taigi, turi būti 2,02 karto didesnis ir turėtų sudaryti 4,63 vidutinio darbo užmokesčio be individualių įmonių. Tačiau paskaičiuotą 4,63 santykį tarp apygardos teismo teisėjo atlyginimo įskaičiuojant 27,65 proc. vidutinį priedą už stažą prašant priteisti padarytos žalos atlyginimą sumažina atitinkamai neskaičiuojant teisėjui priklausančio priedo ir imant žalos paskaičiavimo tikslų santykį 3,63. Tokiu santykiu paskaičiuota žalos suma yra mažesnė, negu, kad būtų paskaičiuota santykiu 4,63, ar būtų skaičiuotas priedas už stažą nuo 25 iki 27 proc. Kita vertus, atlyginimo priedas už ištarnautus metus yra individualus dydis, kiekvieno pareiškėjo atveju skaičiuotinas skirtingai, todėl skaičiuoti kiekvieno pareiškėjo atžvilgiu žalos dydį santykiu 4,63 nebūtų visiškai tikslu.

Be to, pareiškėjai, prašydami priteisti jiems žalos atlyginimą, siekia įvertinti ne visą nepagrįstai sumažintą atlyginimą (su priedu), bet tik tą dalį, kuri neteisėtu neveikimu sumažinta nustačius netinkamą koeficientą ir nenustačius pagrįsto bazinio dydžio.

Pareiškėjai reikalavimus pareiškia žalos atlyginimą skaičiuodami nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d.

Pareiškėjai akcentuoja, kad apskaičiuojant atlygintinos žalos (nuostolių) dydį, darbo užmokesčio pokyčius lygina su vidutiniu darbo užmokesčiu ir minimalia mėnesio alga. Vidutinio darbo užmokesčio dydis yra pasirenkamas kaip lyginamasis statistinis duomuo, įrodantis teisėjų pareiginės algos nuvertėjimo santykį, išreikštą dydžiu 3.63.

Mėnesio žalos dydis skaičiuojamas kaip skirtumas tarp faktiškai gauto teisėjo atlyginimo be priedo už ištarnautus metus sumos bruto ir teisėjo atlyginimo, kuris tą mėnesį turėjo būti paskaičiuotas dauginant užpraėjusio ketvirčio vidutinį šalies ūkio darbo užmokestį iš 3,63. Užpraėjusio ketvirčio VDU imamas įvertinant Statistikos departamento teikiamų duomenų terminus, nes šie duomenys skelbiami jau pasibaigus ketvirčiui, todėl pirmais ketvirčio mėnesiais einamojo ar praėjusio ketvirčio VDU dar būna nepaskelbti. Mėnesių skirtumų suma sudaro prašomos priteisti žalos sumos dydį.

Nuo 2022 m. pradžios bazinis dydis nustatytas 181 Eur, tačiau įvertinus jau minėtą mokestinės sistemos pakeitimą matyti, kad bazinis dydis iš tikrųjų yra 181/1,289 = 140,4 Eur, tai yra bazinis dydis vis dar yra mažesnis, negu kad buvo 2008 m. (141,9 Eur), vadinasi, iki šiol neatstatytas į prieškrizinį lygį. Tai akivaizdžiai parodo, kad nominalūs bazinio dydžio ir pareiginės algos koeficiento padidinimai nereiškia teisėjų atlyginimų atkūrimo ir tuo labiau padidinimo.

Apygardų teismų teisėjų atlyginimas (be priedo už stažą) 2008 m. gruodžio mėn. buvo 2442, 40 Eur (bruto). Lyginant su 2012 metais, 2019 metais ir 2021 metais, teisėjų atlyginimas (be priedo už stažą), įvertinus 2019 m. mokesčių reformą, 2019 m. sausio mėn. sudarė 2296,20 Eur (bruto), 2020 metais – 2347,80 Eur, 2021 m. sudarė 2365,00 Eur (bruto) (koeficientas 17,2 x bazinis dydis 177/1,289 mokestinis pasikeitimas), 2022 metais 2433,80 Eur (bruto).

Prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą Pareiškėjai grindė tuo, jog teisėjų atlyginimas nustatomas pagal Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymą, priimtą 2008 m. lapkričio 6 d., Nr. X-1771, ir susideda iš pareiginės algos bazinio dydžio, padauginto iš nustatyto koeficiento, pridedant priedą už ištarnautus metus (šio įstatymo 3 straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.). Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama šio įstatymo priede nustatytą pareiginės algos koeficientą padauginus iš bazinio dydžio.

Pareiškėjų nuomone, bazinio dydžio nustatymo tvarka yra nekonkreti, tiesiogiai nesusieta nei su realiu infliacijos dydžiu, nei su vidutiniu šalies ūkio atlyginimu, nei su kitų valstybės valdžios pareigūnų atlyginimais. Įstatymas abstrakčiai įpareigoja tik įvertinti ir atsižvelgti į tokius kriterijus kaip vidutinė metinė infliacija, minimali alga, vidutinė alga ir kt., tačiau konkrečiai nenustato, kaip reikia įvertinti ir kokiu mastu atsižvelgti. Todėl praktikoje Seimas tik formaliai patvirtina pareiginės algos bazinį dydį 1 ar 3 eurais didesnį, tačiau toks padidinimas neatitinka realios metinės infliacijos, minimalios algos didėjimo ar vidutinio darbo užmokesčio kitimo, ir, kaip išdėstyta šiame pareiškime, faktiškai reiškia teisėjų atlyginimų mažinimą.

Valstybės institucijų finansavimo teisinį reguliavimą nagrinėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris 2020 m. lapkričio 3 d. nutarime „Dėl įstatymų, kuriuose nustatytas tam tikrų programų, fondų arba institucijų finansavimas“ pažymėjo, kad viena iš garantijų tinkamai finansuoti nepriklausomą nacionalinį visuomeninį transliuotoją iš valstybės biudžeto yra tuomet, kai yra nustatytas konkretus kiekvienais metais iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų dydis, išreikštas procentais nuo faktiškai gautų pajamų iš gyventojų įvairių rūšių mokesčių. Tokiu finansavimo mechanizmu yra nustatytas būtent santykis su bendruoju biudžetu, neskirstant į atskirus sektorius (viešąjį, privatų, valstybės tarnybos, teismų ir pan.). Toks principas išreiškia vieningo valstybės ekonomikos mechanizmo veikimą. Todėl ir teisėjų atlyginimo nustatymas bei teismų finansavimas turi būti susietas konkrečiu santykiniu dydžiu skaičiuojant nuo objektyviai valstybėje nustatyto tam tikro ekonomikos rodiklio (pavyzdžiui, VDU).

Įstatyminė vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje sąvoka, į kurią įstatymas nurodo atsižvelgti nustatant bazinį dydį, yra ydinga, nes nustato dirbtinę atskirtį tarp vidutinio darbo užmokesčio šalyje ir vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje. Viešojo sektoriaus darbo užmokestis yra priklausomas nuo valstybės valdžios (įstatymų leidėjo) valinių sprendimų, todėl cituota įstatymo nuostata leidžia susidaryti tokiai situacijai, kai viešojo sektoriaus darbo apmokėjimas nedidinamas, dėl ko ir teisėjų atlyginimas nedidinamas, kas prilygsta teisėjo atlyginimo mažinimui bendrojo VDU atžvilgiu ir reiškia konstitucinio teisėjo ir teismo nepriklausomumo principo pažeidimą. Pažymėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnis nustato asmenų lygiateisiškumo principą prieš įstatymą, teismą ir kitas valstybės institucijas ar pareigūnus. Tuo tarpu vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje išskyrimas sukuria dvi ar net tris ekonomines realybes: atskiras vidutinis darbo užmokestis viešajam sektoriui, atskiras valstybės tarnybai, dar kitas – visiems likusiems.

Skirtingų valstybės tarnybos pareigybių (prokurorų, STT pareigūnų, pan.) darbo užmokesčio klausimai pastaraisiais metais buvo sprendžiami didinant koeficientus atskiroms santykinai nedidelėms pareigūnų grupėms, ir nedidinant bazinio dydžio, kas savo ruožtu iškreipė pačią teisingo apmokėjimo sistemą.

2019 metais buvo parengtas Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo Nr.X-1771 priedėlio pakeitimo įstatymo projektas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategijos patvirtinimo“ (pateiktas seimui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr.492) – sistemiškai persvarstyti teisėjų darbo apmokėjimo nuostatas, siekiant išlaikyti jų proporcingumą su kitų viešojo sektoriaus darbo užmokestį reglamentuojančių įstatymų nuostatomis. Buvo konstatuota, kad įstatymo projekto tikslas – padidinti teisėjo atlyginimo koeficientus siekiant sistemiškai suderinti teisėjų ir kitų pareigūnų apmokėjimą, sudaryti sąlygas mokėti teisingą darbo užmokestį, neleidžiant atsirasti nepagrįstoms darbo užmokesčio disproporcijoms ir siekiant spręsti sistemiškai darbo užmokesčio problemas. Atkreiptas buvo dėmesys, kad nuo 2014 metų, kai teisėjų (išskyrus apylinkių teismų teisėjus, kurių pareiginės algos nuo 2019 metų sausio mėn. padidintos 13-14 procentų) pareiginių algų dydžiai buvo sugrąžinti į prieškrizinio laikotarpio lygį, jie nė karto nebuvo didinti, nors vidutinis darbo užmokestis šalyje nuo 2009 m. iki 2018 metų išaugo 55,2 procento, viešajame sektoriuje 42,9 procento, o teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis 2019 metais sudaro 95 procentus 2008 m. buvusio bazinio dydžio (141,9 euro).

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris apima ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Įstatymų leidėjas turi paisyti proporcingumo principų reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d.,2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi su konstituciniu teisingumo principu ir reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant į jo atliekamą darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją.

2002 m. liepos 11 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos 5 straipsnio ir kitų Konstitucijos straipsnių, nustatančių valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus ir įtvirtinančių valdžių padalijimo principą, Vyriausybei kyla pareiga rengiant valstybės biudžeto projektą jame numatyti tiek lėšų valstybės valdžią vykdančioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, Teismams, kad būtų garantuotas Konstitucijoje įtvirtintas šių valstybės valdžią vykdančių institucijų savarankiškumas, valdžių pusiausvyra ir kad jos galėtų vykdyti Konstitucijoje bei įstatymuose joms nustatytas funkcijas. Konstitucinis Teismas 2002 m. liepos 11d. nutarime taip pat konstatavo, kad Vyriausybė, rengdama valstybės biudžeto projektą, turi atsižvelgti į kitų Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybės valdžią vykdančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Teismų pateiktus asignavimų iš valstybės biudžeto, reikalingų šių institucijų Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų funkcijų vykdymui, dydžius; jeigu Vyriausybės parengtame valstybės biudžeto projekte Seimui, Respublikos Prezidentui, Teismams būtų numatyta asignavimų akivaizdžiai mažiau, negu jų reikia, kad valstybės valdžią vykdančios institucijos galėtų atlikti joms Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas funkcijas, kad būtų garantuotas Konstitucijoje įtvirtintas šių valstybės valdžią vykdančių institucijų savarankiškumas, valdžių pusiausvyra, taip pat jų nepriklausomybė nuo Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios institucijos, būtų sudarytos prielaidos pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą ir Konstitucijos 5 straipsnį.

Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti koeficiento dėmenį skaičiuojant teisėjo atlyginimą, taip pat stokoja konkretumo ir nenustato apskritai jokių kriterijų koeficientui keisti, jį didinti. Tokios nekonkrečios Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių normos prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjo ir teismų nepriklausomumo principui tuo aspektu, kad teisėjų atlyginimo skaičiavimo nuostatos (tiek pareiginės algos bazinis dydis, tiek ir koeficientai) yra visiškai nesusieti su šalies ūkio vidutiniu darbo užmokesčiu, nustatyta minimalia mėnesio alga ar kitu realią šalies ūkio situaciją apibūdinančiu objektyviu dydžiu, o tai leidžia susidaryti situacijai, kai teisėjo atlyginimas faktiškai yra mažinamas.

Pareiškėjai prašo teismą šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 ir 4 straipsniai pagal savo reguliavimo apimtį, nenustatančią konkretaus bazinio pareiginės algos dydžio ir naudojamo koeficiento santykio su statistiniais metodais nustatytais šalies vidutiniu darbo užmokesčiu arba minimalia mėnesio alga, arba kitu objektyviai nustatomu rodikliu, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti valstybės neveikimo, dėl kurio galėtų atsirasti jos deliktinė atsakomybė.

Tiek Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje, tiek Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės politikų, valstybės pareigūnų ir teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį, kurį ateinantiems metams Vyriausybės teikimu, įvertinus valstybės politikams ir valstybės pareigūnams, teisėjams atstovaujančių organizacijų pasiūlymus, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, tvirtina Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Šis teisinis reguliavimas, tvirtinant bazinį dydį, nustato pareigą valdžios institucijoms atsižvelgti į visumą veiksnių ir įtvirtina draudimą tvirtinti mažesnį nei jau esamas bazinį dydį ateinantiems metams, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Taigi, valstybė veikė laikydamasi teisės aktų reikalavimų.

Bazinis dydis nustatomas Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo atitinkamais metais, įstatymu. Šio įstatymo projektas yra rengiamas įgyvendinant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo 6 straipsnio nuostatas, pagal kurias, atsižvelgiant į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą), minimaliosios mėnesinės algos dydį ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui bei kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, sulygtą nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje pareiginės algos bazinį dydį tvirtina Seimas. Iki 2009 m. sausio mėn. galiojęs bazinis dydis buvo 141,9 Eur (490 Lt arba 183 Eur, atsižvelgiant į mokestinę reformą, kai darbdavio mokėti mokesčiai buvo perkelti darbuotojui (taikomas koeficientas 1.289)), kuris dėl krizės buvo sumažintas iki 137,57 Eur (475 Lt), o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažintas iki 130,33 Eur (450 Lt). 2015-2017 m. bazinis dydis sudarė 130,5 Eur ir dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti didinamas, nes valstybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstituciniu įstatymu ir vykdydama tarptautinius įsipareigojimus, de jure buvo įsipareigojusi laikytis fiskalinės drausmės.

Nuo 2018 m. iki 2022 m. bazinis dydis nuosekliai buvo didinamas atsižvelgiant į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, prisiimtus valstybės įsipareigojimus bei numatomus gauti finansinius išteklius. Didinant bazinį dydį buvo atsižvelgiama į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą), minimaliosios mėnesinės algos dydį ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui bei kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką bei atitinkamų metų Ekonominės raidos scenarijuje numatytus rodiklius.

Darbo apmokėjimo sistemos pasirinkimas yra Seimo diskrecija, kurią Seimas yra realizavęs, priimdamas teisėjų darbo apmokėjimą reglamentuojančius įstatymus.

Atsakovė prieštaravo Pareiškėjų prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovė nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarime yra konstatavęs, kad teisėjų darbo užmokesčio sistemos nustatymas yra išimtinė valstybės ir jos institucijų konstitucinė diskrecija. EŽTT taip pat nuosekliai suformulavo praktiką, kad valstybei priklauso diskrecija nustatyti teisėjų darbo apmokėjimo tvarką (sprendimas byloje Panfile prieš Rumuniją, Nr. 13902/11, § 18, 2012 m. kovo 20 d.; sprendimas byloje Khoniakina prieš Gruziją, Nr. 17767/08, § 70, 2012 m. birželio 19 d.; ir kt.). Pareiškėjų skunde nėra pateikiama jokių argumentų, kad valstybė, nustatydama teisėjų darbo apmokėjimo sistemą, veikė peržengdama savo diskrecijos ribas.

Teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas įvairiais aspektais jau yra nagrinėtas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, pvz. 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose pažymėta, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų atlyginimų nustatymu, gali įtvirtinti, jog atlyginimas – teisėjo socialinė (materialinė) garantija – susideda ne iš vienos, o iš kelių sudedamųjų dalių; kad pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies mažinimas didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, mažinimo.

Prašymas yra suformuluotas remiantis subjektyviais ir nepakankamais argumentais, todėl neatitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotų nuostatų, nurodančių, kad pareiškėjų pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys 10 pareiškėjų abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2021 m. kovo 24 d. sprendimai ir kt.). Nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a:

     

Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra turtinė žala, kurią Pareiškėjai patyrė dėl negautos atlyginimo dalies, susidariusios neproporcingai didinant teisėjų atlyginimo bazinį dydį, palyginti su šalyje didėjančiu VDU ir MMA, neatkūrus teisėjų atlyginimo dydžio santykio su VDU ir MMA į ikikrizinį lygį (2008 m.).

Pareiškėjų teigimu, sparčiai keliant šalyje MMA ir sparčiai didėjant VDU teisėjų atlyginimai nebuvo proporcingai didinami, teisėjų atlyginimo bazinio dydžio santykis su šalies ūkio VDU ir MMA kiekvieną ketvirtį mažėjo ir pasibaigus ekonominei krizei nuo 2013 m. spalio 1 d. teisėjų atlyginimo santykis su VDU ir  MMA nebuvo atkurtas į ikikrizinį lygį. Teisėjų atlyginimo dydžio santykis su VDU ir MMA tendencingai mažėja, todėl teisėjų atlyginimo dydis artėja prie šalies vidutinio atlyginimo dydžio ir faktiškai tai reiškia teisėjų atlyginimo mažinimą.

Vieną iš priežasčių, nulėmusią teisėjų atlyginimų neproporcingą didinimą ir dėl to kilusią turtinę žalą, Pareiškėjai nurodė įstatymo leidėjo Teisėjų darbo apmokėjimo įstatyme numatytą nepakankamą teisinį reguliavimą.

Pareiškėjai akcentavo, jog Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje numatyta teisėjų atlyginimo bazinio dydžio nustatymo tvarka yra nekonkreti. Tiesiogiai nesusijusi nei su realiu infliacijos dydžiu, nei su šalies ūkio VDU, nei su kitų valstybės valdžios pareigūnų atlyginimais. Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje konkrečiai nėra numatyta, kokiu mastu reikia atsižvelgti į poveikį turinčius veiksnius – vidutinę metinę infliaciją, MMA ir VDU viešajame sektoriuje dydžius, kurie turi būti įvertinti ir į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant teisėjų atlyginimo bazinį dydį.

Teigė, jog Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatytas teisėjų pareiginės algos apskaičiavimui taikytinas ir įstatymo priedėlyje nuo 2013 m. spalio 1 d. nustatytas ir iki šiol galiojantis apygardos teismo teisėjo pareiginės algos koeficiento 17,2 dydis neapibrėžtas konkrečiais kriterijais koeficientui nustatyti ar keisti.

Akcentavo, jog nurodytas įstatymo leidėjo neveikimas prilygsta teisėjų atlyginimo mažinimui ir Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjo nepriklausomumo principo pažeidimui, kuriuo yra padaryta ir toliau daroma žala visai teismų sistemai ir pareiškėjams.

Pareiškėjai prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnis ir 4 straipsnio 3 dalis pagal reguliavimo apimtį, nenustatančią konkretaus bazinio pareiginės algos dydžio ir koeficiento santykio su šalies VDU ar MMA, ar kitu objektyviai nustatomu rodikliu, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Teismas pažymi, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Sprendžiant ginčą dėl valdžios institucijų veiksmų ar neveikimo neteisėtumo būtina nustatyti, kokios teisės normos buvo pažeistos ir kuo pasireiškė pažeidimas. Kaip pirmiau minėta, Pareiškėjai nurodė, jog atsakovės neteisėtas neveikimas pasireiškė Teisėjų darbo apmokėjimo įstatyme numatytu netinkamu teisėjų darbo apmokėjimo reglamentavimu.

Nagrinėjamos bylos ginčo išsprendimui taikytinos Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 3 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) ir 4 straipsnio 3 dalies normos, reglamentuojančios teisėjų atlyginimo skaičiavimo pagrindus, dėl kurių atitikties Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą Pareiškėjai abejoja.

Teismas pažymi, jog teisėjų atlyginimas nustatomas įstatymu (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 str. 1 d.). Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų darbo apmokėjimo sąlygas nustato 2008 m. lapkričio 6 d. Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 normos.

Pareiškėjai kvestionuoja Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 3 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) ir 4 straipsnio 3 dalyje numatytą teisėjų atlyginimų dydžių skaičiavimo atitiktį Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 3 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) numatyta, jog teisėjų atlyginimams skaičiuoti taikomas Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintas tam tikrų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis (toliau – bazinis dydis). Ateinančių finansinių metų bazinis dydis, atsižvelgus į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą), minimaliosios mėnesinės algos dydį ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui bei kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, nustatomas nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje. Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazinį dydį tvirtina Seimas. Jeigu nacionalinė kolektyvinė sutartis nesudaryta arba nepakeista iki einamųjų metų birželio 1 dienos, ateinančių finansinių metų bazinį dydį Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu, įvertinęs šiame straipsnyje numatytas aplinkybes ir į jas atsižvelgęs, tvirtina Seimas. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstituciniame įstatyme nustatyta tvarka nustatomos ir paskelbiamos išskirtinės aplinkybės.

Taigi, Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) numatyta, kad teisėjų atlyginimas skaičiuojamas taikant Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintą tam tikrų metų teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį.

Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) numatyta, jog teisėjų atlyginimo bazinis dydis ateinantiems finansiniams metams nustatomas atsižvelgus į atlyginimą lemiančius veiksnius, būtent praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą), MMA dydį ir kitų VDU viešajame sektoriuje dydžiui bei kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, kurie nustatomi nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje.

Teismo vertinimu, sutiktina su Pareiškėjų argumentais, jog Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) nurodyti teisėjų bazinio atlyginimo dydį lemiantys ekonominio pobūdžio veiksniai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant atlyginimo bazinį dydį, neapibrėžti aiškiais rodikliais, kokiu mastu ir kokiais konkrečiais dydžiais, mastais (matais), proporcijomis ar santykiu su šalies VDU ar MMA, ar kitu objektyviai apibrėžtu rodikliu gali būti didinamas teisėjų bazinis atlyginimas.

Visiškai pritartina ir Pareiškėjų pozicijai, jog teisėjų atlyginimo bazinio dydžio ir koeficiento nustatymas turi būti susietas su konkrečiu santykiniu dydžiu, skaičiuotinu nuo objektyviai valstybėje nustatyto tam tikro ekonominio rodiklio (pavyzdžiui, VDU), nes priešingai, nurodytu įstatymo leidėjo neveikimu sukuriama ydinga situacija, kai nuo 2013 metų sparčiai keliant MMA ir sparčiai didėjant šalies VDU, nesant šalyje sunkios ekonominės padėties ar krizės, teisėjų atlyginimai proporcingai nebuvo didinami tokiu mastu, kaip buvo didinami MMA ir VDU, ir tai akivaizdžiai matyti iš Pareiškėjų skundo lentelės apie teisėjų atlyginimo dinamiką (duomenys viešai skelbiami interneto prieigoje https://www.tagidas.lt.).

Atkreiptinas dėmesys, jog Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) numatyta, jog Seimo tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstituciniame įstatyme nustatyta tvarka nustatomos ir paskelbiamos išskirtinės aplinkybės, tačiau ši įstatymo norma, jog naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, nepašalina teisėjų atlyginimo bazinio dydžio pokyčių neapibrėžtumo, tai yra kokiu konkrečiu minimaliu ar maksimaliu dydžiu gali būti didinamas bazinis teisėjų atlyginimo dydis.

Manytina, jog nurodytas teisėjų atlyginimo bazinio dydžio skaičiavimo neapibrėžtumas sudaro sąlygas Seimui ir Vyriausybei savo nuožiūra, nuo jų valios priklausančiais sprendimais, nepagrįstai paveikti teisėjų atlyginimo bazinius dydžius, kaip antai, 2022 m. teisėjų atlyginimo bazinis dydis buvo padidintas 4 Eur ir padidėjo iki 181 Eur, palyginti su 2021 m. nustatytu 177 Eur teisėjų atlyginimo bazinio dydžiu, kuris buvo padidintas 1 Eur, palyginti su 2020 m. nustatytu 176 Eur baziniu atlyginimo dydžiu, pastarasis padidintas 3 Eur, palyginti su 2019 m. nustatytu 173 Eur baziniu atlyginimo dydžiu. Nurodyti teisėjų atlyginimo bazinio dydžio svyravimo pokyčiai nuo 1 iki 4 Eur per 2022 m. ir 2019 m. laikotarpį yra skirtingo masto, visiškai neapibrėžti ir nesusiję su MMA dydžio ir kitų VDU viešajame sektoriuje dydžio santykiu, jokia kita aiškia proporcija.

Teismas pažymi, jog nurodyta teisėjų atlyginimo bazinio dydžio dinamika akivaizdžiai neproporcinga ar nepagrįsta jokiais teisėjų atlyginimo bazinio dydžio didinimo rodikliais, mastais (matais), proporcijomis, skaičiais, santykiu su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar minimalia mėnesio alga, kuriais gali būti formuojamas teisėjų bazinis atlyginimas.

Teismas nesutinka su atsakovės teiginiais, kad nuo 2018 m. iki 2022 m. bazinis dydis nuosekliai buvo didinamas atsižvelgiant į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, prisiimtus valstybės įsipareigojimus bei numatomus gauti finansinius išteklius, į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą), minimaliosios mėnesinės algos dydį ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui bei kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką bei atitinkamų metų Ekonominės raidos scenarijuje numatytus rodiklius.

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimuose taip pat konstatuota, oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata – atlyginimo už darbą mažinimas turi būti laikinas – suponuoja, kad tokiais atvejais, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė, finansinė būklė ir įstatymų leidėjas nusprendžia pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį yra nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, t. y. priima sprendimą mažinti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų) atlyginimą už darbą, sumažinti atlyginimai gali būti mokami tik laikinai, t. y. tol, kol valstybėje yra susidariusi tam tikra ypatinga situacija; nebelikus itin sunkios ekonominės, finansinės padėties turi būti vėl taikomi iki šios padėties susidarymo valstybėje nustatyti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų) atlyginimų dydžiai. Taip pat konstatuota, kad nuostata, jog atlyginimo už darbą mažinimas turi būti laikinas, negali būti interpretuojama kaip reiškianti, kad valstybė, įstatymų leidėjui sumažinus iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės   biudžeto lėšų) atlyginimus, per ekonomikos krizę yra atleidžiama nuo pareigos ieškoti būdų užtikrinti lėšų, reikalingų tokio dydžio atlyginimams, kokie buvo iki jų sumažinimo, mokėti, sukaupimą; priešingai, jeigu dar iki ekonomikos krizės pabaigos atsiranda galimybė sukaupti (gauti) lėšas, būtinas iki atlyginimų sumažinimo buvusio dydžio atlyginimams mokėti, teisinis reguliavimas, pagal kurį sumažinti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (kitų darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų) atlyginimai, turi būti panaikintas.

Tačiau Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto lėšų, taip pat įvairių iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas; jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebūtų galima mažinti tik teismų finansavimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, tai reikštų, kad teismai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, o teisėjai – iš kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų įgaliojimus; tokios teismų (teisėjų) išskirtinės padėties įtvirtinimas neatitiktų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės bei teisingumo imperatyvų reikalavimų; bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo; net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir  priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Teismas pažymi, jog pasibaigus sunkmečiui bazinis dydis (atlyginimas) turėjo būti atstatytas į iki krizinį lygį, tačiau tai padaryta nebuvo iki 2023 m. MMA nuo 2008 metų buvo nuosekliai didinama, t. y. 2008 m. buvo 231,70 Eur, o 2021 m. – 642 Eur, todėl nėra pagrindo teigti, kad bazinis dydis buvo didinamas atsižvelgiant į MMA ir kitus ekonominius rodiklius. Bazinis dydis buvo sumažintas ir atstatomas į prieš krizinį (buvusį 2008 m.) lygį. Tai buvo padaryta tik nuo 2023 metų.

Teismas atkreipia dėmesį, jog kiekvieno pareiškėjo prašoma atlyginti turtinė žala yra patirta per trejų paskutinių metų laikotarpį, skaičiuojant nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d.

Nuo Pareiškėjų prašomos priteisti turtinės žalos atsiradimo laikotarpio pradžios nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d. teisėjų atlyginimo skaičiavimą reglamentavo 2008 m. gruodžio 19 d. Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. XI-83 3 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2022 m. sausio 1 d.

Galiojusioje iki 2022 m. sausio 1 d. Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, jog teisėjų atlyginimų skaičiavimui taikomas atlyginimo ir pareiginės algos bazinis dydis, kurį ateinantiems metams Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu, įvertinus teisėjams atstovaujančių organizacijų pasiūlymus, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos; tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė.

Pažymėtina, jog Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio redakcijoje galiojusioje iki 2022 m. sausio 1 d., teisėjų atlyginimo bazinį dydį lemiantys ekonominio pobūdžio veiksniai, į kuriuos turėjo būti atsižvelgiama nustatant atlyginimo bazinį dydį, taip pat buvo neapibrėžti aiškiais mastais (matais) ir kitokiais konkrečiais dydžiais, veikiančiais teisėjų atlyginimo bazinio dydžio didinimą.

Kadangi sprendžiant ginčą dėl padarytos žalos atlyginimo taikytina ir 2008 m. gruodžio 19 d. Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. XI-83 3 straipsnio redakcija, todėl, teismo vertinimu, tų pačių išvadų ir argumentų pagrindu, kaip ir dėl to paties 2021 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. XIV-708 3 straipsnio redakcijos, galiojančios nuo 2022 m. sausio 1 d., taip pat tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2008 m. gruodžio 19 d. Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. XI-83 3 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2022 m. sausio 1 d., atitikties Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimą sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 3) mokėjimas už darbą ir budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, pavadavimą; 4) priemoka už padidėjusį darbo krūvį. Bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama šio įstatymo priede nustatytą pareiginės algos koeficientą padauginus iš bazinio dydžio. Priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą sudaro vienas procentas bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo teisėjo pareiginės algos už kiekvienus tarnybos Lietuvos valstybei metus, tačiau šio priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, jog teisėjų pareiginės algos koeficientas, nustatytas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje (2009 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-235 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.), nuo 2013 m. spalio 1 d. nebuvo keičiamas ir iki šiol yra tokio paties dydžio – 17,2. Minėto dydžio pareiginės algos koeficientas nebuvo apibrėžtas jokiais kriterijais, dėl kurių jis buvo nustatytas ir dėl kurių jis galėtų būti keičiamas arba likti stabilus ir nepakitęs.

Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 3 dalyje numatytas teisėjų atlyginimo skaičiavimas neapibrėžtas konkrečiu bazinio atlyginimo dydžio didinimo rodikliu ir taip pat teisėjų atlyginimo skaičiavimui numatytas konkretaus dydžio koeficientas – 17,2, nurodytas to paties įstatymo priedėlyje, neapibrėžtas kriterijais, dėl kurių jis buvo nustatytas ir gali būti keičiamas. Tai reiškia, kad teisėjų atlyginimo bazinio dydžio pokyčiai ir nuo 2013 m. nekintantis teisėjų pareiginės algos koeficientas yra neproporcingi ir neapibrėžti aiškiais rodikliais, neatitinka realios metinės infliacijos, nes teisėjų atlyginimo santykis su šalies VDU ar MMA dydžiu tendencingai mažėja, o tai lemia faktinį teisėjų atlyginimų mažinimą.

Nors Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime, vertindamas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatų atitiktį Konstitucijai, pažymėjo, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje nustatyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardų administracinių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientai nevertintini kaip neatitinkantys konstitucinio teisėjo ir teismų nepriklausomumo imperatyvo, ir pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis tiek, kiek jame nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas 19,2, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas 18,7, apygardų administracinių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas 17,2, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau tai siejo su šiomis nustatytomis aplinkybėmis:

– Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas, su kuriuo pareiškėjai lygina ginčijamą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, galiojo trumpai – nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. – ir nustojo galios likus daugiau kaip aštuoneriems metams iki ginčijamo Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo nustatymo;

– Vyriausybės nustatytu teisiniu reguliavimu, su kuriuo pareiškėjai lygina ginčijamą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, buvo nustatytas teisėjų tarnybinių atlyginimų (koeficientų) padidinimas, kuris nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo sumažintas Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, kaip minėta, atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusią sudėtingą ekonominę ir finansinę būklę;

– kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardų administracinių teismų teisėjų atlyginimų minimalūs dydžiai (pareiginės algos, apskaičiuojamos dauginant nustatytą koeficientą iš atitinkamo bazinio dydžio), apskaičiuoti pagal Teisėjų atlyginimų įstatyme (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą, yra vidutiniškai 25,8 proc. didesni nei atitinkamų teisėjų atlyginimų minimalūs dydžiai (tarnybiniai atlyginimai, apskaičiuojami dauginant nustatytą koeficientą iš atitinkamo bazinės mėnesinės algos dydžio), apskaičiuoti pagal Vyriausybės nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį ir faktiškai taikytą laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d.;

– kaip minėta, nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo galiojęs ir faktiškai taikytas teisėjų atlyginimų dydžių ir jų apskaičiavimo teisinis reguliavimas buvo nustatytas ne įstatymu, buvo laikino pobūdžio, nenuoseklus ir prieštaringas; jis laikytinas pereinamojo laikotarpio, kuriuo formuota atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos teismų sistema, laikinuoju faktiniu teisiniu reguliavimu; tik Teisėjų atlyginimų įstatymu buvo įgyvendintas iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisėjų atlyginimus nustatyti įstatymu, jų dydžius diferencijuoti pagal aiškius, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas kriterijus, t. y. šiam įstatymui įsigaliojus baigėsi minėtas pereinamasis laikotarpis, kuriuo formuota atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos teismų sistema.

Nagrinėjamu atveju teisėjų atlyginimo neproporcingumas, palyginti su MMA ar VDU didėjimu, nesant valstybėje ekonominės ir finansinės krizės ar kitokio sunkmečio, yra nulemtas netinkamo teisėjų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo. Konkrečiai nuo 2019 m. iki 2022 m. teisėjų atlyginimo bazinis dydis buvo didinamas nuo 1 Eur iki 4 Eur, o nuo 2013 m. spalio 1 d. nustatytas konkrečiu dydžiu 17,2 atlyginimo koeficientas nebuvo keičiamas. Teismo vertinimu, tokia situacija yra nesuderinama su teisėjo profesijos orumu ir teisėjui tenkančia atsakomybe.

Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 3 dalyje numatytas netinkamas teisėjų atlyginimo skaičiavimo teisinis reguliavimas sudaro valdžios institucijoms (Seimui, Vyriausybei) sąlygas nevaržomai, savo nuožiūra, valiniais sprendimais ir be jokio teisėto pagrindo nustatyti ir tvirtinti teisėjų atlyginimo skaičiavimo pagrindinių svertų dydžius – atlyginimo bazinį dydį ir koeficientą, pažeidžiant Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintą teismų ir teisėjų nepriklausomumo principą ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Teismas yra vienintelė valdžios institucija, vykdanti teisingumą (Konstitucijos 109 str.), sprendžianti visuomenėje kilusius ginčus, tarp jų kilusius ginčus su valstybe, todėl teismo ir teisėjų nepriklausomumas turi būti teisinėmis priemonėmis apsaugotas nuo įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios galimo išorinio poveikio ir įtakos teismo ir teisėjų nepriklausomumui, kuris apima ir materialinį nepriklausomumą.

Be to, Konstitucinis Teismas savo doktrinoje ne kartą yra įvertinęs ir atskleidęs teisėjų ir teismų nepriklausomumo sampratą. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog teisėjų ir teismų nepriklausomumas – ne savitikslis dalykas, bet vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų, būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. ir 2011 m. vasario 14 d. nutarimai). Taip pat Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisėjų ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinus teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą, finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo (juo siekiama užtikrinti, kad teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, išliktų nepriklausomas ir nebūtų verčiamas taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos), teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2011 m. vasario 14 d. ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimai). Teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos ir nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).

Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisėjo ir teismo nepriklausomumą, Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime išskyrė teisėjų nepriklausomumo garantijų grupes, tarp jų teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, susijusias su teisėjų pareiginiu atlyginimu. Materialinis teisėjo nepriklausomumas objektyviai garantuoja teisėjų funkcijų apsaugą nuo išorinio poveikio galimybės. Taip pat 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatavo, jog teisėjas, siekiant užtikrinti jo tikrą ekonominį nepriklausomumą, privalo gauti pakankamą atlyginimą; atlyginimas neturi priklausyti nuo teisėjo darbo rezultatų ir negali būti sumažintas teisėjo darbo teisme metu.

Konstitucija taip pat draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Papildomai pažymėtina ir tai, kad 1998 metų Europos Tarybos iniciatyva patvirtintoje Europos chartijoje dėl teisėjų statuso nurodyta, kad teisėjas už kompetentingą pareigų vykdymą turi teisę gauti atlyginimą, kurio dydis yra tiksliai apibrėžtas, siekiant teisėją apsaugoti nuo spaudimo, galinčio daryti įtaką sprendimams ir elgesiui, vykdant teisingumą ir taip pakenkti teisėjo nepriklausomumui ir nešališkumui.

Teisėjų darbo apmokėjimo įstatyme numatytas teisėjų darbo užmokesčio skaičiavimo neapibrėžtumas ir nekonkretumas sudaro realias prielaidas įstatymo leidėjui daryti įtaką Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjų ir teismų nepriklausomumui. Šis įtvirtintas teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas apima teisėjo ir socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, su kuriomis tiesiogiai susiję teisėjų atlyginimai, kurių dydis turi atitikti aukštus profesinius reikalavimus teisėjo kvalifikacijai, reputacijai ir teisminės valdžios statusą, teisėjo pareigybę, kuri yra konstitucinė (teisėjo statusas apibrėžtas Konstitucijos IX skirsnyje).

Nurodyti teisiniai ir faktiniai argumentai tik patvirtina, kad įstatymo leidėjo teisė nustatyti konkretų teisėjų atlyginimo bazinį ir pareiginės algos koeficiento dydžius, skaičiuojant teisėjų atlyginimus, turėtų būti apibrėžta įstatyme numatytais aiškiais rodikliais, dydžiais, skaičiais, mastais (matais), proporcijomis, santykiu su MMA ir VDU ar kitu objektyviai nustatomu rodikliu, kuris nekeltų abejonių dėl proporcingo teisėjų atlyginimo didinimo masto ir pašalintų bet kokį galimą išorinį poveikį teisėjo atlyginimų didinimui, taip pat teismų ir teisėjų nepriklausomumui ir teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Teismo vertinimu, Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnis (2021 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. XIV-708 redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d., ir 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-83 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) apimtimi, kuria nenustatytas konkretus teisėjų atlyginimo bazinis dydis (konkrečiais skaičiais, mastais (matais), proporcijomis) ar jo santykis su šalies VDU ar MMA, ir Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis apimtimi, kuria atlyginimui apskaičiuoti taikytinas pareiginės algos koeficientas, neapibrėžti jokiais objektyviais kriterijais ir statistiniais rodikliais, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste kelia pagrįstų abejonių dėl šio teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjų ir teismų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį, teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.). Pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (ABTĮ 4 str.). Priešingai, jeigu kilus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas.

Teismas, įvertinęs pirmiau nurodytus faktinius ir teisinius argumentus dėl Pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir tai, kad nagrinėjamos bylos ginčo dėl turtinės žalos atlyginimo išsprendimui taikytinas Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje (2021 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. XIV-708 redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d., ir 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-83 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) ir 4 straipsnio 3 dalyje numatytas teisinis reguliavimas, kuris kelia abejonių dėl jo atitikties Konstitucijos 109 straipsniui (109 straipsnyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomumui) ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstatuoja, jog yra pagrindas šioje administracinėje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio (2021 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. XIV-708 redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d., ir 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-83 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) dalis apimtimi, kuria nenustatytas konkretus ir aiškiai apibrėžtas bazinis atlyginimo dydis, santykiu su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar minimalia mėnesio alga, ar kitu objektyviai nustatomu rodikliu, kuriuo gali būti didinamas teisėjų bazinis atlyginimas, taip pat Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nurodyta apimtimi, pagal kurią bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama taikant šio įstatymo priede nustatytą koeficiento dėmenį, neapibrėžtą jokiais objektyviais kriterijais ir statistiniais rodikliais ar santykiu su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar minimalia mėnesio alga, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui.

Teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu išspręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl administracinė byla Nr. I2-1013-621/2023 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-02464-2022-8) sustabdoma, iki Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą pagal šį prašymą ir įsigalios priimtas nutarimas.

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 3 dalimi, 101 straipsnio 3 punktu,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu „ištirti, ar Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio (2021 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. XIV-708 redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d., ir 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-83 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) dalis ta apimtimi, kuria nenustatytas konkretus ir aiškiai apibrėžtas teisėjų atlyginimo bazinis dydis, santykiu su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar minimalia mėnesine alga, ar kitu objektyviai nustatomu rodikliu, kuriuo gali būti didinamas teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis, ir Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo (2021 m. lapkričio 25 d. redakcija)  4 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, pagal kurią bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama taikant šio įstatymo priede nustatytą koeficiento dėmenį, neapibrėžtą jokiais objektyviais kriterijais ir statistiniais rodikliais, ar santykiu su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar minimalia mėnesio alga, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai.“

Sustabdyti administracinę bylą Nr. I2-1013-621/2023 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-02464-2022-8), iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą pagal šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjas                                                                                                               Žanas Kubeckas