Prašymo Nr. 1B-6/2021

Administracinė byla Nr. eA-2170-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02415-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.19; 52.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - ir VMI) 2020 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 68-55 (toliau - ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas) dalį dėl 10 405 Eur valstybinio socialinio draudimo (toliau - ir VSD) įmokų baudos ir 3 266 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau - ir PSD) įmokų baudos.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. VMI, priimdama ginčijamą sprendimą, nevertino pareiškėjo argumentų dėl 10 405 Eur VSD įmokų baudos ir 3 266 Eur PSD įmokų baudos ir dėl jų iš esmės nepasisakė, šios Sprendimo dalies nemotyvavo. Atleidimo nuo pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - ir MAĮ) 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų sąlygos ir pagrindai yra įtvirtinti to paties įstatymo 141 straipsnyje. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas baigtinis atleidimo nuo baudos pagrindų sąrašas. Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas (MAĮ 141 str. 2 d.). Su skundu VMI pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog visas patikrinimo aktu apskaičiuotas pridėtinės vertės mokesčio (toliau - ir PVM), PSD ir VSD mokėtinas sumas skundo pateikimo dieną buvo sumokėjęs. Atleidimo nuo baudų tvarką, kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 141 str. 3 d.).

2.2. Byloje teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė yra ta, jog mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjui turi būti papildomai iš biudžeto grąžinta 21 042,32 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau - ir GPM). Ši suma, neskaičiuojant baudų ir delspinigių, dvigubai viršijo papildomai apskaičiuotą į biudžetą mokėti PVM sumą ir yra vos mažesnė nei papildomai apskaičiuotos PSD ir VSD įmokų baudų sumos. Sprendžiant dėl atleidimo nuo ekonominių sankcijų (baudų, delspinigių) reikšmingomis aplinkybėmis, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, laikomos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo trukmė, mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų operatyvumas. Ginčo atveju tiek PVM bauda, tiek PVM delspinigiai bei VSD ir PSD baudos apskaičiuotos pareiškėjui turint ženklią GPM permoką. Tai patvirtina, kad skirtumas susidarė ne dėl pareiškėjo tyčios, o dėl neteisingai pritaikytų mokesčius reglamentuojančių teisės aktų. Tai reiškia, kad pareiškėjo mokesčių apskaitos netikslumai susidarė ne dėl sąmoningų pareiškėjo veiksmų siekiant išvengti mokestinės prievolės, bet dėl neteisingo teisės aktų interpretavimo, kuris valstybės biudžetui iš esmės finansiškai buvo naudingas. Tai leidžia daryti išvadą, kad egzistuoja MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta aplinkybė, kurios pagrindu pareiškėjas turi būti atleistas nuo VSD ir PSD įmokų baudų. Šiuo atveju pareiškėjo įpareigojimas sumokėti papildomai 50 proc. VSD ir PSD įmokų baudas esant ženkliai GPM permokai lemia pareiškėjo nubaudimą kriminalinei baudai taip, kaip ji apibrėžta Europos žmogaus pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje.

2.3. VMI skundžiamą Sprendimą priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau - ir VSDĮ) 19 straipsnio 2 dalimi. Tačiau VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nėra aptartos ir numatytos jokios subjektyvios aplinkybės ar kriterijai, lemiantys skiriamos baudos individualizavimą. Tokia teisės norma yra akivaizdžiai antikonstitucinė, pažeidžianti bendruosius teisinės valstybės ir teisėtumo, mokesčių administravimo principus. VSDĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatos eliminuoja bet kokią sankcijos individualizavimo galimybę. Be to, ginčo atveju VSDĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas yra abejotinas ne tik dėl nepagrįsto ir nelogiško konkrečiai apibrėžtos baudos dydžio neleidžiant jos individualizuoti, bet ir dėl baudos neproporcingumo ir neadekvatumo, t. y. santykinai didelio dydžio. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) praktika darytina išvada, kad jeigu įstatymų leidėjas nustato, jog už teisei priešingą veiklą turės būti mokama didelė bauda, tokiu atveju kartu įstatymų leidėjas turi numatyti, kad teismas, taikydamas sankciją už teisei priešingą veiką - skirdamas baudą, galėtų atsižvelgti į visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat ir į tas, kurios nėra tiesiogiai nurodytos įstatymuose, kaip šiuo atveju, ir jeigu yra tokių aplinkybių, kurios švelnina atsakomybę ar dėl kurių atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, galėtų paskirti mažesnę nei įstatyme numatyta piniginę baudą. Šiuo atveju Sprendimu pareiškėjui paskirta PSD ir VSD įmokų bauda, sudaranti 50 proc. apskaičiuotų įmokų sumos, yra nepagrįsta, neadekvati ir neproporcinga kriminalinė bausmė pareiškėjui, kuri paskirta visiškai neatsižvelgus ir neįvertinus mokesčių administratoriaus konstatuotų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurios buvo nustatytos skiriant PVM baudą. MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai yra pakankami ir turėtų būti taikomi pareiškėjui. VSD ir PSD įmokų baudos ribos turėtų būti nustatomos taikant teisės analogiją nuo 10 iki 50 proc. nuo nepriemokos sumos, o atskirais atvejais - taikant ir dar švelnesnę nuobaudą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti MAĮ 5-9 straipsniuose aptartus principus ir atleisti pareiškėją nuo paskirtų VSD ir PSD baudų ar bent jau sumažinti paskirtas VSD ir PSD baudas skiriant ne daugiau kaip iki 10 proc. VSD ir PSD įmokų baudas.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. VMI iš esmės į visus pareiškėjo skundo argumentus atsakė Sprendime. Pareiškėjas nenurodė jokių naujų teisiškai reikšmingų argumentų, į kuriuos VMI nebūtų atsakiusi. Sprendimu buvo apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM, VSD, PSD įmokų sumos ir grąžintina GPM suma. Pareiškėjui buvo apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos, nes pareiškėjas, būdamas PVM mokėtoju, nepagrįstai pasinaudojo PVM atskaita. Pareiškėjui GPM suma grąžinta, nes pareiškėjas gautas individualios veiklos pajamas deklaravo netinkamai, t. y. priskirdamas jas prie ne individualios veiklos turto pardavimo pajamų. Nustačius, kad pareiškėjas neteisėtai pasinaudojęs PVM atskaita, žinojo, kad prekės naudojamos jo asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne apmokestinamai veiklai vykdyti, siekė asmeninės naudos ir šiais veiksmais padarė žalą biudžetui. Nors grąžintinos GPM sumos susidarė dėl netinkamai taikytų teisės aktų reikalavimų, tačiau tai neturėjo įtakos pasirinktam pareiškėjo nesąžiningam veikimui PVM srityje.

3.2. Nors VSDĮ 2 straipsnio 14 punkte įtvirtinta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas yra savarankiškas, neįtraukiamas į valstybės ar savivaldybių biudžetus, tačiau MAĮ prasme šis fondas patenka į biudžeto sąvoką, todėl pareiškėjas laiku ir tinkamai neapskaičiavęs, nedeklaravęs ir nesumokėjęs VSD, PSD įmokų nuo gautų individualios veiklos pajamų padarė žalą biudžetui. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas nesieja žalos padarymo fakto tik su valstybės biudžetu, jame aiškiai nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskirtos baudos, kuomet mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui, todėl pareiškėjas padarė žalą biudžetui nesumokėjęs tiek PVM, tiek VSD, PSD įmokas. Pareiškėjo turima 21 042,32 Eur GPM permoka.

3.3. VMI administruoja GPM ir PVM mokesčius. Dėl to VMI, nustačiusi, kad GPM permoka viršijo PVM nepriemoką, savo iniciatyva atleido pareiškėją nuo PVM delspinigių ir sumažino PVM baudą. VSD ir PSD įmokas administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos teritoriniai padaliniai, tačiau atskirus šių įmokų administravimo veiksmus atlieka ir VMI, vadovaudamasi VSDĮ 36 straipsniu. Ginčo atveju buvo papildomai apskaičiuotos VSD ir PSD įmokos, nes kontrolės veiksmų metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, tačiau nuo gautų individualios veiklos pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo VSD ir PSD įmokų. Šių įmokų baudos apskaičiuotos vadovaujantis VSDĮ 19 straipsnio 2 dalimi. VSD ir PSD įmokų administravimui MAĮ taikomas kai kiti įstatymai tai numato. Todėl šiuo atveju tiesiogiai taikytinas ne MAĮ 139 straipsnis, o VSDĮ 19 straipsnio 2 dalis. VSD įstatymo 19 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka gali atleisti draudėją nuo paskirtų baudų mokėjimo, jeigu draudėjas įrodo, kad priskaičiavo per mažas socialinio draudimo įmokas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Taigi VMI neturi įgaliojimų atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudų ir/ar jas sumažinti. Pareiškėjas turi teisę kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigas, siekdamas, kad būtų atleistas nuo paskirtų VSD, PSD įmokų baudų. Pareiškėjo skundo argumentai, kad VSDĮ 19 straipsnio 2 dalis yra antikonstitucinė, yra nepagrįsti.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl VMI Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui apskaičiuota sumokėti PSD ir VSD įmokų baudas, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau - ir Panevėžio AVMI) 2019 m. gruodžio 13 d. pavedimu tikrinti Nr. (42.59) FFR0773-2437 pavesta tikrinti pareiškėjo GPM, PVM, VSD ir PSD įmokų apskaičiavimą, deklaravimą bei sumokėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Apie tai pareiškėjui buvo pranešta 2019 m. gruodžio 16 d. pranešimu Nr. (42.59) FR0663-588. Vykdydama šį pavedimą, Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir priėmė 2020 m. kovo 30 d. patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-183. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas papildomai turi sumokėti 10 586,39 Eur PVM, nes į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM už prekes, kurios nebuvo skirtos PVM apmokestinamam prekių tiekimui, jam turi būti grąžinti iš biudžeto 21 042,32 Eur GPM, nes pareiškėjas neteisingai deklaravo gautas pajamas ir leidžiamus atskaitymus, ir jis papildomai turi sumokėti 20 810,25 Eur VSD įmokų ir 6 531,15 Eur PSD įmokų, nes tikrintu laikotarpiu vertėsi individualia veikla, tačiau nemokėjo šių įmokų. Pareiškėjas su šiuo patikrinimo aktu sutiko ir nurodė, kad neturi pastabų (2020 m. balandžio 3 d. sutikimas). Panevėžio AVMI priėmė 2020 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (42.59) FR0682-203 (toliau - ir Panevėžio AVMI sprendimas), kuriuo nusprendė patvirtinti 10 586,39 Eur PVM, 4 852,05 Eur PVM delspinigių sumą, skirti 1 059 Eur PVM baudą, 10 405 Eur VSD įmokų baudą, PSD 3 266 Eur įmokų baudą, patvirtinti apskaičiuotą grąžintiną 21 042,32 Eur GPM sumą. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į VMI su 2020 m. gegužės 5 d. skundu, prašydamas panaikinti Panevėžio AVMI sprendimo dalį dėl 4 852,05 Eur PVM delspinigių, 1 059 Eur PVM baudos, 10 405 Eur VSD įmokų baudos ir 3 266 Eur PSD įmokų baudos. VMI priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė pakeisti Panevėžio AVMI sprendimą, nurodant pareiškėjui sumokėti 10 586,39 Eur PVM, 237 Eur PVM baudą, 20 810,25 Eur VSD įmokų, 10 405 Eur VSD įmokų baudą, 6 531,15 Eur PSD įmokų, 3 266 Eur PSD įmokų baudą ir patvirtino apskaičiuotą grąžintiną 21 042,32 Eur GPM sumą.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, MAĮ (2019 m. gegužės 7 d. redakcija) 2 straipsnio 14, 15 dalimis, 13 straipsnio 13 ir 19 punktais, 14 straipsnio 5 dalimi, 15 straipsnio 1, 3 dalimis, 139 straipsnio 1, 3 dalimis, VSDĮ (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) 1 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 10, 13 dalimis, 19 straipsnio 2 dalimi, 19 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 27 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 36 straipsniu, 41 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau - ir SDĮ) (2019 m. gegužės 30 d. redakcija) 2 straipsnio 3, 5 dalimis, 19 straipsnio 1 dalimi. Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad šioje administracinėje byloje keliamas ginčas iš esmės susijęs su tuo, ar VMI, mokestinio patikrinimo metu nustačiusi PSD ir VSD įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo pažeidimus ir skirdama dėl to PSD ir VSD baudas, turi taikyti tiesiogiai VSDĮ, o ne MAĮ nuostatas dėl baudų skyrimo. Šiuo atveju, VMI, nustačiusi, kad pareiškėjas laiku ir tinkamai neapskaičiavo ir nesumokėjo PSD ir VSD įmokų, ko pareiškėjas neginčija, vadovaudamasi VSDĮ 19 straipsnio 2 dalimi paskyrė PSD ir VSD įmokų baudas. Taip pat VMI, vadovaudamasi VSDĮ 19 straipsnio 5 dalimi, atsisakė spręsti dėl atleidimo nuo paskirtų baudų ar paskirtų baudų mažinimo, teigdama, kad tokius įgaliojimus turi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Pareiškėjas šiuo atveju ginčija jam paskirtas baudas, teikdamas, kad jos yra neadekvačios ir neproporcingos, dėl ko egzistavo pagrindas VMI atleisti pareiškėją nuo baudos ar bent sumažinti paskirtas baudas.

8. Teismas nurodė, kad, nors pagal MAĮ administruojamos PSD ir VSD įmokos, tačiau tame pačiame MAĮ nustatyta, kad šios įmokos pagal MAĮ administruojamos tik tiek, kiek tai nustatyta SDĮ ir VSDĮ. VSDĮ 27 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad socialinio draudimo sistemos dalyvė yra VMI. Atitinkamai VMI suteiktos konkrečios kompetencijos šioje sistemoje. Viena iš jų - VSDĮ ir MAĮ nustatytais pagrindais ir tvarka skirti baudas už tikrinant nustatytus pažeidimus. Pagal MAĮ įtvirtintą bendrą taisyklę, susijusią su mokesčių baudų skyrimu - skiriama nuo 10 iki 50 proc. trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. VSDĮ įtvirtina fiksuotą baudos dydį. Šiuo atveju VMI, vykdydama mokestinį patikrinimą ir nustačiusi PSD ir VSD įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimus, vadovaudamasi VSDĮ 19 straipsnio 2 dalimi paskyrė PSD ir VSD įmokų baudas, t. y. 50 proc. apskaičiuotų mokėtinų PSD ir VSD įmokų. Tai reiškia, kad VMI šiuo atveju neturi diskrecijos teisės spręsti dėl VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto fiksuoto baudos dydžio mažinimo, vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi. Tokį teisės aktų aiškinimą ir taikymą patvirtina ir administraciniai teismai, sprendę, ar pagrįstai VMI skyrė VSD įmokų baudą, vadovaudamasi tuo metu galiojusia VSDĮ 16 straipsnio 2 dalimi (šiuo metu - VSDĮ 19 str. 2 d.) (LVAT 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015). Teismas sprendė, kad VMI, skirdama baudas už PSD ir VSD įmokų nesumokėjimą, pagrįstai tiesiogiai taikė VSDĮ 19 straipsnio 2 dalį, o ne MAĮ 139 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią baudų skyrimą. Todėl pareiškėjo skundo argumentus, kad VMI turėjo individualizuoti baudą ir skirti mažesnę jos dalį, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas skundo argumentus, kad VMI turėjo vadovautis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis remiantis buvo nuspręsta atleisti pareiškėją nuo PVM delspinigių ir sumažinti PVM baudą, atmetė ne tik kaip nepagrįstus, bet ir kaip nesusijusius su skundo dalyku. Teismo teigimu, šiuo atveju vertinami ginčo santykiai ne PVM srityje, o VSD ir PSD įmokų baudos skyrimo srityje.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde, neteikdamas savarankiško procesinio prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl VSDĮ 19 straipsnio 2 dalies konstitucingumo, išreiškė aiškią abejonę dėl to, ar minėta norma, kurioje numatytas fiksuotas baudos dydis, neprieštarauja teisinės valstybės principui, taip suponuodamas šios normos netaikymo nagrinėjant šią administracinę bylą galimybę. Teismas nurodė, kad VSDĮ 19 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga turi teisę atleisti nuo baudos. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl atleidimo nuo baudos VSDĮ nustatyta tvarka. Teismas, įvertinęs konstitucinę jurisprudenciją, kurioje išaiškinta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, kad konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą, nei sankcijoje numatytoji minimali, pažymėjo, jog aktualu ir tai, kad apygardos administracinis teismas jau yra nusprendęs, kad VSDĮ 19 straipsnio (tuo metu - 16 straipsnis) nuostatoje numatytas teisinis reguliavimas atitinka jam keliamus reikalavimus (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1818-562/2011). Šiuo atveju pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai išimtinai susiję su teisės taikymo ir aiškinimo aspektais, kurie išspręsti sprendžiant kilusį ginčą šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas nepateikė kokių nors naujų teisinių motyvų, kurie keltų pagrįstą abejonę, kad VSDĮ nustatytas fiksuotas baudos dydis, poveikio priemonių diferencijavimo mechanizmas nėra būtini siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo. Tai, kad įstatyme nustatytas fiksuotas baudos dydis, nustačius, kad VMI neturi kompetencijos spręsti dėl atleidimo nuo baudos, o pats pareiškėjas nėra pasinaudojęs VSDĮ jam suteikta procesine teise kreiptis dėl atleidimo nuo baudos nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo nukrypti nuo teismų praktikos ir kvestionuoti aptariamą teisinį reguliavimą. Todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl fiksuoto baudos dydžio neproporcingumo ir neadekvatumo ir VSDĮ 19 straipsnio 2 dalies prieštaravimo konstitucinėms nuostatoms teismas atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas padarė išvadą, kad skundžiamo Sprendimo dalis, kuria buvo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo baudos, sumažinti baudos dydį, yra pakankamai motyvuota ir aiški. VMI pasisakė ir atsakė į pagrindinius pareiškėjo argumentus, kuriais jis grindė paskirtų baudų neteisėtumą. Tai, kad VMI priėmė ne tokį Sprendimą, kokio tikėjosi pareiškėjas, nereiškia, kad toks Sprendimas savaime yra neteisėtas ir nepagrįstas.

III.

11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teismui skirto prašymo sumažinti VSD ir PSD baudas visiškai nevertino ir dėl to nepasisakė. Teismas pareiškėjo skundą vertino tik ta apimtimi, kiek teisėtas ir pagrįstas yra VMI Sprendimas, t. y. nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo dalyką ir sprendė pateiktą skundą kaip apeliacinės instancijos teismas, nespręsdamas pateikto prašymo teismui sumažinti paskirtas PSD ir VSD baudas (atleisti nuo jų) iš esmės. Tai, kad teoriškai pareiškėjui suteikta teisė kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigą su prašymu atleisti jį nuo baudos mokėjimo, neegzistuojant konkrečios procedūros kaip tai padaryti, kai baudą po mokestinio patikrinimo paskiria VMI ir apskundimo terminai yra itin trumpi, neatima teisės iš teismo spręsti paskirtų VSD ir PSD baudų sumažinimo ar atleidimo nuo jų klausimo. Pareiškėjas išsamiai motyvavo savo poziciją, kodėl būtent teismas turėtų spręsti ginčijamų baudų sumažinimo (atleidimo nuo jų) klausimą.

11.2. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Atsižvelgus į tai, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal VSDĮ 16 straipsnio 5 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka gali atleisti draudėją nuo priskaičiuotų delspinigių ir (ar) baudų mokėjimo, tik tokiu atveju, jei draudėjas įrodo, kad priskaičiavo per mažas socialinio draudimo įmokas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Toks pagrindas atleisti nuo VSD ir PSD baudų ar delspinigių nėra adekvatus MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje aptartiems kriterijams, o yra itin ir nepagrįstai siauras.

11.3. Byloje teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė yra ta, jog mokestinio patikrinimo metu papildomai buvo iš biudžeto grąžintina suma - 21 042,32 Eur GPM. Ši suma neskaičiuojant baudų ir delspinigių dvigubai viršijo papildomai apskaičiuotą į biudžetą mokėti PVM sumą ir yra vos mažesnė, nei papildomai apskaičiuotos PSD ir VSD mokesčių sumos. Tokios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad skirtumas susidarė dėl neteisingai pritaikytų mokesčius reglamentuojančių teisės aktų, tačiau be pareiškėjo tyčios - būtų nelogiška sąmoningai taip taikyti teisės aktus, kad mokesčių mokėtojui tektų ženkliai didesnė mokestinė našta.

11.4. Ta aplinkybė, jog VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje konkrečiai įvardinta bauda neleidžia individualizuoti sankcijos už padarytą pažeidimą, be to, pati sankcija yra nepagrįstai ir nelogiškai didelė, verčia abejoti tiek įstatymo normos, tiek jos taikymo konstitucingumu. VSDĮ 19 straipsnio 2 dalis nenumato ir neaptaria jokių subjektyvių aplinkybių ir ar kriterijų, galinčių turėti įtakos baudos individualizavimui. Tokia teisės norma yra akivaizdžiai antikonstitucinė, pažeidžianti bendruosius teisinės valstybės ir teisėtumo, mokesčių administravimo principus. Be to, ginčo atveju VSDĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas yra abejotinas ne tik dėl nepagrįsto ir nelogiško konkrečiai apibrėžtos baudos dydžio neleidžiant jos individualizuoti, bet ir dėl baudos neproporcingumo ir neadekvatumo, t. y. santykinai didelio dydžio. Teismas turi objektyviai ištirti ir įvertinti visas bylos aplinkybes ir pritaikyti tokią sankciją, kuri atitinka padarytos teisei priešingos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Jeigu teismas, įvertinęs visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, negali paskirti mažesnės piniginės baudos nei žemutinė sankcijos riba - minimali piniginė bauda, yra ribojamos jo galimybės individualizuoti piniginę baudą ir teisingai išspręsti bylą; kartu ribojamos teismo galimybės vykdyti teisingumą.

11.5. PSD ir VSD bauda, sudaranti 50 proc. apskaičiuotų įmokų sumos, yra nepagrįsta, neadekvati ir neproporcinga kriminalinė bausmė pažeidėjui, kuri nustatyta visiškai neatsižvelgiant ir neįvertinus individualių mokesčių administratoriaus konstatuotų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į kurias atsižvelgta skiriant PVM baudą. MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje aptarti kriterijai yra pakankamai objektyvūs ir nuosekliai laikantis aptartų mokesčių administravimo principų turėtų būti taikomi visiems VMI administruojamiems ar bent jau tiesiogiai su gyventojų pajamomis susijusiems mokesčiams. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti MAĮ 5-9 straipsniuose aptartus principus ir atleisti pareiškėją nuo paskirtų VSD ir PSD baudų ar bent jau sumažinti paskirtas VSD ir PSD baudas iki 10 proc.

12. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad VMI šiuo atveju neturi diskrecijos teisės spręsti dėl VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto fiksuoto baudos dydžio mažinimo, vadovaudamasis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14. Byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimais (t. y. Panevėžio AVMI 2020 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (42.59)FR0682-203 ir VMI 2020 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 68-55) pareiškėjui skirtos 10 405 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų baudos ir 3 266 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų baudos proporcingumo.

15. Bylos duomenys patvirtina, kad mokesčių administratorius ginčijamas VSD įmokų ir PSD įmokų baudas pareiškėjui paskaičiavo, atlikęs jo mokestinį patikrinimą už 2014-2018 metų laikotarpį. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu vertėsi individualia veikla ir nuo tos veiklos nesumokėjo 20 810,25 Eur VSD įmokų ir 6 531,15 Eur PSD įmokų, todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis, be kita ko, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, jam skyrė 50 procentų šių įmokų sumos dydžio baudas.

16. Pareiškėjas neginčija mokestinio tyrimo metu nustatytų esminių faktinių aplinkybių, sutinka su jam papildomai paskaičiuotais mokesčiais (inter alia (be kita ko) VSD ir PSD įmokų sumomis), tačiau teigia, kad jam ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais paskaičiuotos VSD įmokų ir PSD įmokų baudos yra neproporcingai didelės, neindividualizuotos. Pareiškėjas mano, kad mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į prašymą įvertinti individualias aplinkybes ir skirti mažesnes nei paskirtosios VSD įmokų ir PSD įmokų baudas. Mokesčių administratorius ir teismas savo sprendimus motyvavo tuo, kad pareiškėjui paskirtos VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje numatyto dydžio VSD įmokų ir PSD įmokų baudos, galiojantys teisės aktai nenumato šios rūšies baudų individualizavimo, todėl visus su tuo susijusius pareiškėjo argumentus vertino kaip teisiškai nereikšmingus.

Dėl VSD įmokų ir PSD įmokų baudų teisinio reglamentavimo

17. VSD ir PSD įmokos yra pagal Mokesčių administravimo įstatymą administruojami mokesčiai (MAĮ 13 str. 13 ir 19 p.).

18. Bendrosios teisės normos, reglamentuojančios mokesčių mokėtojų atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus, įtvirtintos Mokesčių administravimo įstatymo VIII skyriuje „Mokesčių įstatymų pažeidimai ir atsakomybė“. MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad mokesčių administratorius, mokestinio patikrinimo metu nustatęs neapskaičiuotą, nedeklaruotą arba neteisėtai sumažintą mokestį, mokesčių mokėtojui priskaičiuoja trūkstamą mokesčio sumą ir skiria „nuo 10 iki 50 procentų šios trūkstamos mokesčio sumos dydžio baudą“, tačiau ši taisyklė taikoma tik tuo atveju „<...> jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip“.

19. VSD įmokų apskaičiavimas ir sumokėjimas reglamentuojamas Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, kurio 19 straipsnio „Atsakomybė už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą“ 1 dalyje įtvirtinta nuostata: „jeigu patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda“. PSD įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka reglamentuojama Sveikatos draudimo įstatyme, kurio 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pažeidus PSD įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, baudos, delspinigiai, palūkanos ir padidintos palūkanos skaičiuojami, priverstinai išieškomi, priverstiniai išieškojimai atidedami, pradėtos priverstinio išieškojimo procedūros pratęsiamos, priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas, nuo baudų ir delspinigių mokėjimo atleidžiama Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Taigi mokesčių mokėtojui už ne laiku ir neteisingą VSD įmokų ir PSD įmokų mokėjimą taikoma VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje numatyto dydžio bauda.

20. Baudų skyrimas reglamentuojamas Mokesčių administravimo įstatymo 140 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta: „asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus <...>“ (1 d.); „mokesčių administratorius už mokesčių įstatymų pažeidimus skiria asmenims baudas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais ir neviršydamas šio Įstatymo 139 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų skirtinos baudos dydžių, o jeigu skirtinos baudos dydžiai nustatyti specialiajame mokesčio įstatyme, - neviršydamas jame nustatytų skirtinos baudos dydžių, atsižvelgdamas į: 1) pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą; 2) kaltę (kaltės formą ir rūšį); 3) dėl padaryto pažeidimo atsiradusią žalą; 4) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes“ (2 d.). Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 140 straipsnio 5 dalį, konkretų asmeniui skirtinos baudos dydį mokesčių administratorius apskaičiuoja ir motyvuotai nustato atsižvelgdamas į šias baudų skyrimo taisykles: 1) mokesčių administratorius pasirenka skiriamos konkrečios baudos dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio, kuris apskaičiuojamas šio Įstatymo 139 straipsnio 1 ar 2 dalyje (ar specialiajame mokesčio įstatyme) nurodytos trūkstamos mokesčio sumos dydžio baudos minimalų ir maksimalų dydžius sudedant ir gautą rezultatą padalijant pusiau; 2) mokesčių administratorius, skirdamas konkrečią baudą, vertina šio straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose nurodytas aplinkybes ir baudos dydį skaičiuoja nuo baudos vidurkio; 3) mokesčių administratorius, nustatęs, kad yra kelios asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nėra sunkinančių aplinkybių, asmeniui skiria baudą, nesiekiančią skirtinos baudos vidurkio; 4) mokesčių administratorius, nustatęs, kad yra kelios asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nėra lengvinančių aplinkybių, asmeniui skiria baudą, viršijančią skirtinos baudos vidurkį.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi MAĮ 140 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, prieina prie išvados, kad paminėtame straipsnyje įtvirtintos taisyklės sudaro pagrindą mokesčių administratoriui individualizuoti baudų už mokesčių įstatymų pažeidimą dydžius dviem atvejais, t. y. jeigu yra sprendžiama (1) dėl MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio baudos (t. y. nuo 10 iki 50 procentų trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda) skyrimo; (2) dėl atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytos baudos, kai jos dydis apibrėžtas, nustatant minimalų ir maksimalų galimus baudos dydžius.

22. Kadangi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas fiksuotas baudos dydis (t. y. 50 procentų neteisėtai sumažintos socialinio draudimo įmokų sumos), pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą mokesčių administratoriui nėra suteikta teisė konkretiems asmenims skirtinas VSD ir PSD įmokų baudas individualizuoti, vadovaujantis MAĮ 140 straipsnyje įtvirtintomis baudų skyrimo taisyklėmis.

Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies konstitucingumo

23. Įvertinus kilusio ginčo turinį, nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjant kilusį administracinį ginčą turi būti taikoma inter alia VSDĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostata „jeigu patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda“, tačiau teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl šioje teisės normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

24. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt. (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus).

25. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (žr., pvz., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimus). Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį ir konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatyme, kuriuo nustatoma asmenų administracinė teisinė atsakomybė, negalima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo (nuobaudų, jų dydžių), kad teismas, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, negalėtų individualizuoti griežtos nuobaudos, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkretų teisės pažeidimą; teisiniu reguliavimu turi būti sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą; ir, priešingai, teisinis reguliavimas negali būti toks, kad teismui nebūtų leidžiama, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingo sprendimo ir šitaip įvykdyti teisingumo, antraip būtų pažeisti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, būtų nukrypta nuo konstitucinės teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas, VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinęs fiksuotą baudą (piniginę sankciją) (t. y. 50 procentų neteisėtai sumažintos socialinio draudimo įmokų sumos), sukūrė konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 109 straipsniui prieštaraujančią situaciją, kai nei ją taikantis mokesčių administratorius, nei teismas, nagrinėjantis ginčą dėl VSD ir PSD įmokų baudos dydžio, neturi galimybės atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes bei skirti mažesnę baudą nei numatytoji.

27. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės ir vadovaujantis VSDĮ 19 straipsnio 2 dalimi paskaičiuotų bei skirtų VSD ir PSD įmokų baudų dydis (atitinkamai 10 405 Eur ir 3 266 Eur) patvirtina, kad bauda (piniginė sankcija) už neteisėtai sumažintas VSD ir PSD įmokas yra išties didelė, o pareiškėjas pateikė pakankamai svarius argumentus dėl ko, jo nuomone, ši bauda turėtų būti sumažinta (t. y. nurodė, kad dėl pažeidimo nebuvo jo tyčios, tokio dydžio bauda yra akivaizdžiai per didelė ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju dėl VSDĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinta fiksuoto dydžio VSD ir PSD įmokų bauda, nei mokesčių administratorius, nei teismas, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, negalėjo individualizuoti šios griežtos nuobaudos.

28. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2016 m. birželio 29 d. Nr. XII-2508 redakcija) 19 straipsnio 2 dalies nuostata „jeigu patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda“ neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

29. Pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, joks įstatymas ar kitas aktas negali prieštarauti Konstitucijai. Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (1 d.), o tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (2 d.).

30. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad, siekiant pašalinti kilusias abejones, yra būtina atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, o nagrinėjamą bylą sustabdyti iki Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2016 m. birželio 29 d. Nr. XII-2508 redakcija; TAR, 2016 m. liepos 15 d., Nr. 2016-20645) 19 straipsnio 2 dalies nuostata „jeigu patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Dainius Raižys