Administracinė byla Nr. eI4-11830-816/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08371-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1; 1.2.3; 2.4; 52.1.4; 55.2

 

Prašymo Nr. 1B-25/2023

 

 

 

 

                                                    

 

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2023 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei A. B.,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Henrikui Stelmokaičiui,

atsakovės atstovėms S. M. ir A. L.,

trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovams A. R., advokatams Editai Daukšienei ir Dariui Miniotui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ekonovus“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, dalyvaujant byloje tretiesiems suinteresuotiems asmenims Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir akcinei bendrovei „Panevėžio specialus autotransportas“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

 

nustatė:

 

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ekonovus“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2023 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą Nr. 1S-129(2023); 2) grąžinti bylą Konkurencijos tarybai tyrimo atnaujinimo klausimui spręsti; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies pakeitimas, kuriuo nustatyta, kad Konkurencijos įstatymu draudžiama viešojo administravimo subjektams priimti sprendimus, ribojančius konkurenciją, išskyrus šiame įstatyme, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytus atvejus, taip pat Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio pakeitimai, kuriais, be kita ko, nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai nėra taikomi; 4) netenkinus trečiojo reikalavimo, kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT), pateikiant klausimą, ar Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad vidaus sandoris gali būti sudarytas neatsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, pagal kurį savivaldybės institucijos privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę ir draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, neprieštarauja Europos Sąjungos teisėje įtvirtintiems vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principams. Taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad Panevėžio miesto savivaldybė sudarė vidaus sandorius su akcine bendrove (toliau – AB) „Panevėžio specialus autotransportas“ dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo. Pareiškėjos vertinimu, Panevėžio miesto savivaldybė sudarė nevienodas konkurencijos sąlygas AB „Panevėžio specialus autotransportas“ ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas potencialiai galintiems teikti ūkio subjektams, todėl pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Šioms aplinkybėms ištirti Konkurencijos taryba pradėjo tyrimą dėl Panevėžio miesto savivaldybės sprendimų, susijusių su komunalinių atliekų tvarkymu, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams (toliau – ir tyrimas). Tačiau skundžiamu sprendimu Konkurencijos taryba tyrimą nutraukė tuo pagrindu, kad 2023 m. liepos 6 d. įsigaliojo Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies pakeitimas, kuriuo nustatyta, jog Konkurencijos įstatymu draudžiama viešojo administravimo subjektams priimti sprendimus, ribojančius konkurenciją, išskyrus šiame įstatyme, Vietos savivaldos įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytus atvejus. 2023 m. liepos 6 d. įsigaliojo ir Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio pakeitimai, kuriais, be kita ko, nustatyta, kad šio įstatymo 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai nėra taikomi. Pareiškėjos teigimu, įsigaliojus minėtiems įstatymų pakeitimams Konkurencijos taryba neteko kompetencijos vykdyti Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje Konkurencijos tarybai iškelto tikslo – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Tyrimas susijęs su pareiškėjos materialinėmis teisėmis į sąžiningą konkurenciją. Dėl to Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalis ir Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai ir teisinės valstybės principui. Konstitucijos netaikymas negalimas. Sąžininga konkurencija yra visos pilietinės Tautos viešojo intereso dalis.

Pažymi, kad Konkurencijos taryba 2023 m. gegužės 30 d. pastabose Lietuvos Respublikos Seimui nurodė, jog išimties patvirtinimas galėtų turėti neigiamų pasekmių viešiesiems finansams bei vartotojams, o tam tikrų išimties sąlygų įgyvendinimas praktikoje būtų itin sudėtingas. Be to, projektuose numatyta išimtis neatitinka Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rekomendacijų, ESTT ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų. Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio pakeitimu įtvirtinta išimtis eliminuoja konkurencijos elementą reikšmingoje savivaldybių įsigyjamų paslaugų dalyje, kadangi šios paslaugos galėtų būti įsigyjamos išimtinai iš savivaldybių valdomų įmonių, nevertinant tokių sprendimų poveikio konkurencijai ir nesudarant galimybės ūkio subjektams varžytis dėl paslaugų teikimo geriausiomis sąlygomis, pavyzdžiui, pasiūlant mažiausią kainą, aukščiausią paslaugų kokybę ir pan. Tokiu atveju daromas neigiamas poveikis savivaldybių biudžetams ir vartotojams, kurie (bus) priversti mokėti brangiau už prastesnės kokybės paslaugas. Konkurencijos taryba griežtai ir detaliai sukritikavo Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio pakeitimo aiškinamąjį raštą. Taigi Konkurencijos taryba dar iki Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio pakeitimo įsigaliojimo laikė, kad Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio pakeitimas yra prieštaraujantis Konstitucijai. Seimo kanceliarijos teisės departamentas pateikė savo išvadą, kad Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio pakeitimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

Pažymi, kad Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime aptaria Konkurencijos tarybos veiklos prioriteto įgyvendinimo aprašo (toliau – ir Aprašas) taikymo klausimus, tačiau nustačius, kad Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, jo (Aprašo) nuostatos bylai neaktualios.

Atsakovė Konkurencijos taryba atsiliepime (rašytiniuose paaiškinimuose) prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalis ir Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2023 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek yra nustatyta, kad savivaldybės turi teisę neorganizuoti konkurencingos procedūros tiekėjams atrinkti, kai teikiamos vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugos.

Nurodo, kad pareiškėja yra atliekų ir aplinkos tvarkymo įmonė, kuri šiuo metu teikia paslaugas visoje Lietuvoje, įskaitant Panevėžio rajono savivaldybę; taip pat turi Panevėžio padalinį, įsikūrusi Panevėžio rajone. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėja turi teisę kreiptis į teismą su skundu dėl nutarimo.

Pažymi, kad Konkurencijos taryba tyrimą nutraukė dėl pasikeitusio reglamentavimo. Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. birželio 29 d. priėmė Konkurencijos įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo pataisas, kuriomis panaikinta pareiga savivaldybėms užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę bei įtvirtinta galimybė savivaldybėms sudaryti vidaus sandorius su savo valdomomis įmonėmis prieš tai neatlikus konkurencingos procedūros. Priėmus Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio pakeitimus, šiuo metu galiojantis reguliavimas nustato išimtį iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų taikymo nagrinėjamų Panevėžio miesto savivaldybės sprendimų atžvilgiu, kadangi šie sprendimai yra susiję su pavedimais teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Nors Panevėžio miesto savivaldybės sprendimai galėtų būti vertinami Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio atžvilgiu laikotarpiu nuo Panevėžio miesto savivaldybės sprendimų priėmimo iki teisės aktų pakeitimų įsigaliojimo 2023 m. liepos 6 d., tačiau net ir atlikus tyrimą bei nustačius pažeidimą laikotarpiu iki įstatymų pakeitimų įsigaliojimo, Panevėžio miesto savivaldybė, remiantis Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nebegalėtų būti įpareigota panaikinti ir (ar) pakeisti sprendimus ir atlikti konkurencingą procedūrą, atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį reguliavimą. Konkurencijos tarybos vertinimu, Konkurencijos tarybos veiklos prioritetas yra atlikti tyrimus ar kitaip įsikišti į rinkos veikimą, jei toks įsikišimas galėtų reikšmingai prisidėti prie veiksmingos konkurencijos apsaugos ir taip užtikrinti kuo didesnę vartotojų gerovę, todėl net ir atlikus tyrimą situacija esant šiuo metu galiojančiam reguliavimui nebegalėtų būti pakeista, tyrimo tikslai negalėtų būti pasiekti, todėl tyrimo tęsimas neatitiktų racionalaus išteklių naudojimo principo.

Konkurencijos tarybos vertinimu, Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnis ir Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2023 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek savivaldybėms nėra taikoma pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kai teikiamos vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugos, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 120 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pagal šį teisinį reglamentavimą savivaldybėms nebekyla pareiga laikytis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų, t. y. užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę ir savivaldybėms sudarytos galimybės su savo valdomomis įmonėmis sudaryti vidaus sandorį prieš tai neatlikus jokios konkurencingos procedūros. Tokiu teisiniu reglamentavimu savivaldybių valdomos įmonės yra privilegijuojamos privačių ūkio subjektų atžvilgiu ir neorganizuojant konkurencingos procedūros nebėra konkuruojama nei paslaugų kokybe, nei kaina.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis atspindi Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį, kurioje yra įtvirtinta sąžiningos konkurencijos laisvė, ir yra skirtas šiai Konstitucijos nuostatai užtikrinti.

Konstitucinis Teismas dar 2015 metais du kartus pasisakė dėl savivaldybių pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimas Nr. 3-N1/2015; Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. KT9-N5/2015). Konstitucinis Teismas išaiškino, kad savivaldybė, nuspręsdama dėl viešųjų paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi atsižvelgti į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas. Sprendimą pavesti viešųjų paslaugų teikimą konkrečiam ūkio subjektui ne konkurso būdu savivaldybės gali priimti tik tuo atveju, jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų ar diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės ir bus užtikrintas viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas. Konstitucinis Teismas 2022 metais dar kartą pasisakė dėl savivaldybių pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (Konstitucinio Teismo 2022 m. gegužės 5 d. nutarimas Nr. KT54-N5/2022). Konstitucinis Teismas nurodė, kad vidaus sandoris gali būti sudaromas tik išimtiniu atveju; prieš sudarant vidaus sandorį, turi būti įvertinta tokio sprendimo įtaka sąžiningai konkurencijai, tai yra, ar sudarant vidaus sandorį konkrečiam viešosios paslaugos teikėjui neteikiama privilegijų, nediskriminuojami kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai.

Nurodo, kad savivaldybės privalo įvertinti, ar yra kitų ūkio subjektų, kurie nori ir gali teikti atitinkamas paslaugas, bei užtikrinti, kad konkurencingos procedūros metu tokie ūkio subjektai galėtų varžytis dėl galimybės teikti paslaugas. Savivaldybės gali pavesti teikti paslaugas savo valdomai įmonei tik tada, kad tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų ar diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės ir bus užtikrintas paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas. Be to, ir Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, svarstant įstatymų pakeitimus, kuriais panaikinta pareiga savivaldybėms užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, pasisakė, kad įstatymų pakeitimai prieštarauja Konstitucijos nuostatoms bei pateikė išsamius ir pagrįstus argumentus dėl keičiamo teisinio reglamentavimo prieštaravimo Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėja nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų, kad Konkurencijos taryba priimdama nutarimą padarė teisės taikymo klaidą ar esminį procedūrinį pažeidimą. Priešingai, Konkurencijos taryba tinkamai išnagrinėjo aktualias faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte, 24 straipsnio 4 dalies 8 punkte bei Konkurencijos tarybos veiklos, atliekant Konkurencijos įstatymo priežiūrą, prioriteto įgyvendinimo apraše numatytas Konkurencijos tarybos veiklos prioritetų taikymo sąlygas bei priėmė pagrįstą sprendimą tyrimą nutraukti. Dėl šių priežasčių nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

Nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Sprendžiant ginčą dėl nutarimo teisėtumo nereikia ištirti nei Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio, nei Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai, nes pastarosios teisės normos nebuvo taikomos priimant nutarimą. Be to, priimant nutarimą, nei Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, nei Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio pakeitimai nebuvo (ir vis dar nėra) pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Dėl to Konkurencijos taryba neturėjo teisinio pagrindo neatsižvelgti į nutarimo priėmimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą ir juo nesivadovauti.

Pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą negali būti tenkinamas dar ir dėl to, kad ji nepagrįstai tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai abejoti dėl pareiškėjos kvestionuojamų įstatymų nuostatų atitikties Konstitucijai. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies pakeitimais yra užtikrinamas viešasis interesas ir skirtingų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių balansas. Todėl analizuotini įstatymų pakeitimai neprieštarauja Konstitucijai. Be to, tiek Europos Sąjungos teisėje, tiek Lietuvos įstatymuose yra numatomos tam tikros išimtys, pateisinančios konkurencijos ribojimą, todėl Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio pakeitimas, numatantis išimtį dėl vidaus sandorio, nėra išskirtinis atvejis, ypač atsižvelgiant į tai, kad vidaus sandorio institutas Lietuvos teisėje taikomas jau ilgą laiką.

Kita vertus, net jeigu Konstitucinis Teismas pripažintų, kad pareiškėjos kvestionuojamos įstatymų nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tai niekaip neįtakotų nutarimo teisėtumo klausimo, nes Konkurencijos taryba, priimdama nutarimą, pareiškėjos nurodytomis teisės aktų nuostatomis nesivadovavo ir jų netaikė, šios teisės aktų nuostatos nėra nutarimo teisinis pagrindas. Atitinkamai, kreipimasis į Konstitucinį Teismą šio ginčo kontekste būtų beprasmis, neatitiktų proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2023 m. gruodžio 13 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad pareiškėja nepagrindė poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą. Konkurencijos taryba, priimdama ginčijamą nutarimą, vadovavosi jo priėmimo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu ir neatsižvelgė į nutarimo priėmimo metu galiojusią konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymo išimtį Panevėžio miesto savivaldybės administracijos sudaryto vidaus sandorio su AB „Panevėžio specialus autotransportas“ dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo, atžvilgiu. Tai lėmė, kad nutarimo priėmimo metu galiojęs teisinis reguliavimas leido pavesti komunalinių atliekų tvarkymą AB „Panevėžio specialus autotransportas“ sudarant vidaus sandorį be konkurencingos procedūros vykdymo.

Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėja netinkamai aiškina Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, t. y. nepagrįstai teigia, kad įstatymu negali būti apribota sąžininga konkurencija. Taip aiškinant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją yra suabsoliutinama Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta konkurencija kaip vertybė, tačiau Konstitucinis Teismas savo praktikoje tokių išvadų nepateikia. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime pateikė savo poziciją ir Konstitucinio Teismo praktikos pavyzdžių, iš kurių matyti, kad Konstitucijoje įtvirtintos vertybės turi būti derinamos tarpusavyje, siekiama jų balanso. Be to, kaip detaliau paaiškinta atsiliepime, teisinis reguliavimas įtvirtina tam tikras išimtis, pateisinančias konkurencijos ribojimą.

Pažymi, kad priimant Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies bei Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio pakeitimus, įstatymų leidėjas nesiekė paneigti konkurencijos kaip konstitucinės vertybės ir įtvirtino tik ribotą išimtį, taikomą tam tikrose visuomenei bei viešajam interesui svarbiose srityse, numatytose Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnyje, o ne visose srityse apskritai.

Nurodo, kad atliekų surinkimas yra viena iš tų sričių, kur bet kokie paslaugos teikimo trikdžiai gali kelti pavojų žmonių sveikatai. Akivaizdus praktinis to pavyzdys yra 2018 m. Vilniaus mieste kilusi „šiukšlių krizė“. Šios krizės metu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę prašydamas kuo skubiau spręsti neišvežamų šiukšlių problemą, nes dėl netinkamai tvarkomų atliekų mieste kilo ekstremalios situacijos, keliančios pavojų žmonių sveikatai, rizika.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Panevėžio specialus autotransportas“ atsiliepimu prašo skundą ir jos procesinius prašymus atmesti.

Nurodo, kad pareiškėja nepagrindė, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracijos su savo kontroliuojamu asmeniu AB „Panevėžio specialus autotransportas“ sudaryti vidaus sandoriai dėl komunalinių atliekų tvarkymo savivaldybės teritorijoje ir komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių bei popieriaus atliekų rūšiuojamojo surinkimo savivaldybės teritorijoje ir jų vežimo paslaugų sukelia pareiškėjai pasekmes. Vien tai, kad pareiškėja yra ūkio subjektas, potencialiai galintis teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, nereiškia, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos su savo kontroliuojamu asmeniu AB „Panevėžio specialus autotransportas“ sudaryti vidaus sandoriai dėl komunalinių atliekų tvarkymo savivaldybės teritorijoje ir jų vežimo kaip nors įtakoja sąžiningą konkurenciją ir (ar) pareiškėjos materialines teises ar interesus.

Pažymi, kad įstatymų leidėjas 2023 m. liepos 6 d. įsigaliojusiu Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies pakeitimu, kuriuo nustatyta, kad Konkurencijos įstatymu draudžiama viešojo administravimo subjektams priimti sprendimus, ribojančius konkurenciją, išskyrus šiame įstatyme, Vietos savivaldos įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytus atvejus; taip pat 2023 m. liepos 6 d. įsigaliojusiais Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio pakeitimai, kuriais, be kita ko, nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai nėra taikomi, neapribojo ar kokiu nors kitu būdu suvaržė sąžiningos konkurencijos laisvę, bet įstatymo lygiu įtvirtino ESTT suformuotą taisyklę, kad vidaus sandorio atveju nėra derinama dviejų autonomiškai veikiančių sutarties šalių valia, kuri išreiškia visą „sutarties“ esmę, nes sudarant vidaus sandorį perkančioji organizacija iš tikrųjų naudojasi savo pačios priemonėmis, o subjektas, su kuriuo sudaromas sandoris, yra tarsi viena iš jos vidaus tarnybų, todėl sudarydamas vidaus sandorius viešasis subjektas (savivaldybė, turėdamos išskirtinę funkciją ir paskirtį tenkinti konkrečios savivaldybės gyventojų interesus) tik organizuoja savo vidines funkcijas ir neatlieka jokio veiksmo santykyje su trečiaisiais asmenimis, kuris galėtų išreikšti atskirų subjektų diskriminaciją, riboti asmenų laisvę teikti paslaugas, pažeisti lygiateisiškumą, konkurenciją ir t. t.

Nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos vertinimu, kad ginčijamu nutarimu, kuriuo dėl pasikeitusio įstatyminio reglamentavimo nutrauktas tyrimas, pradėtas Konkurencijos tarybos iniciatyva, dėl Panevėžio miesto savivaldybės sprendimų, susijusių su komunalinių atliekų tvarkymu, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, pažeidžiamos pareiškėjos teisės į sąžiningą konkurenciją ir galimybę vykdyti privačią iniciatyvą.

Teismo posėdyje proceso dalyviai iš esmės palaikė savo pozicijas, išdėstytas procesiniuose dokumentuose.

 

Prašymai dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tenkintini.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą, sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Konkurencijos tarybos 2023 m. rugpjūčio 22 d. nutarimą, kuriuo buvo nutrauktas tyrimas dėl Panevėžio miesto savivaldybės sprendimų, susijusių su komunalinių atliekų tvarkymu, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

Konkurencijos taryba 2023 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 1S-81(2023) pradėjo tyrimą dėl Panevėžio miesto savivaldybes sprendimų, susijusių su komunalinių atliekų tvarkymu, atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Tyrimas buvo pradėtas Konkurencijos tarybos iniciatyva. Konkurencijos taryba nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2022 m. gegužės 5 d. nutarime Nr. KT54-N5/2022 išaiškino, jog savivaldybės pavedimas teikti viešąsias paslaugas sudarant vidaus sandorį galimas tik išimtiniu atveju; prieš sudarant vidaus sandorį, turi būti įvertinta tokio sprendimo įtaka sąžiningai konkurencijai, t. y. tai, ar sudarant vidaus sandorį konkrečiam viešosios paslaugos teikėjui neteikiama privilegijų, nediskriminuojami kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai. Po Konstitucinio Teismo nutarimo Panevėžio miesto savivaldybė ir AB „Panevėžio specialus autotransportas“ 2022 metais sudarė tris vidaus sandorius: 2022 m. rugpjūčio 25 d. Komunalinių atliekų tvarkymo Panevėžio mieste paslaugų teikimo sutartį Nr. 22-2201; 2022 m. rugpjūčio 25 d. Komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių bei popieriaus atliekų rūšiuojamojo surinkimo Panevėžio miesto teritorijoje ir jų vežimo paslaugų teikimo sutartis Nr. 22-2202; 2022 m. gruodžio 30 d. Komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių bei popieriaus atliekų rūšiuojamojo surinkimo Panevėžio miesto teritorijoje ir jų vežimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 22-3227.

Konkurencijos taryba, siekdama tinkamai įvertinti situaciją, 2023 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (2.11Mr-45)6V-447 „Dėl informacijos pateikimo“ paprašė Panevėžio miesto savivaldybės administracijos iki 2023 m. balandžio 24 d. pateikti informaciją ir su šia informacija susijusius dokumentus: a) kokiais Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimais buvo suteikti įgaliojimai Panevėžio miesto savivaldybės administracijai sudaryti sutartis su AB „Panevėžio specialus autotransportas“, kurių pagrindu AB „Panevėžio specialus autotransportas“ paskirta viešosios paslaugos tiekėju – atliekų tvarkytoju Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje ir pavesta AB „Panevėžio specialus transportas“ teikti atliekų tvarkymo paslaugą (surinkimą, vežimą, apdorojimą ar šalinimą); b) ar prieš sudarant sutartis buvo atlikta konkurencinga procedūra paslaugų teikėjui pasirinkti, paaiškinti kokie veiksmai buvo atlikti bei kaip buvo įvertinta, ar nėra ūkio subjektų, kurie galėtų teikti paslaugas; c) paaiškinti kodėl konkurencinga procedūra nebuvo atlikta; d) ar prieš sudarant sutartis buvo atliktas poveikio konkurencijai vertinimas; e) paaiškinti kodėl nebuvo atliktas poveikio konkurencijai įvertinimas; f) ar prieš sudarant sutartis buvo įvertinta Panevėžio miesto savivaldybės veiksmų atitiktis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams; g) ar sutartys atitinka Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnyje nurodytas vidaus sandorio išimties sąlygas.

Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2023 m. balandžio 21 d. rašte Nr. GD-1216 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybė yra vienintelė AB „Panevėžio specialus autotransportas“ akcininkė. AB „Panevėžio specialus autotransportas“ įsteigta atlikti Panevėžio miesto savivaldybei pavestų funkcijų, atliekant atliekų tvarkymą, įskaitant antrinių žaliavų susirinkimą, teritorijų ir gatvių priežiūrą ir tvarkymą, tinkamą vykdymą. Sutartys sudarytos vadovaujantis Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiklos nuostatais, patvirtintais 2011 m. kovo 31 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-68-17. Panevėžio miesto savivaldybės administracija taip pat nurodė, kad sutartys (vidaus sandoriai) tenkina visas Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vidaus sandorio sudarymo sąlygas, be to, sutartimis įsigyjamos viešosios paslaugos priskiriamos Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytoms paslaugoms, todėl jos atitinka Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintas sąlygas vidaus sandoriui sudaryti (reikalavimus, kurie yra konkrečiai ir aiškiai įtvirtintas pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose). Panevėžio miesto savivaldybė konkurencingos procedūros paslaugų teikėjui parinkti ar poveikio konkurencijai vertinimo prieš sudarant sutartis neatliko, nes tokio pobūdžio reikalavimai nėra įtvirtinti Viešųjų pirkimų įstatyme.

Konkurencijos taryba skundžiamu nutarimu, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nutarė nutraukti tyrimą. Nutarime nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybei priklausanti AB “Panevėžio specialus transportas” naudojasi kitų savivaldybių teritorijoje skelbiamų konkurencingų procedūrų nauda ir suteikiamomis galimybėmis varžytis dėl paslaugų teikimo. Panevėžio miesto savivaldybė taip pat būtų galėjusi pasinaudoti konkurencingos procedūros nauda, sudaryti galimybes ūkio subjektams varžytis dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo jos teritorijoje ir išrinkti efektyviausią paslaugų teikėją. Be AB „Panevėžio specialus autotransportas“ yra ir kitų ūkio subjektų, potencialiai galinčių teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Tuo tarpu Panevėžio miesto savivaldybė savo teritorijoje vykdė ne konkurencingą procedūrą paslaugų teikėjui pasirinkti, o sudarė vidaus sandorius su AB „Panevėžio specialus autotransportas“. Tyrimo metu buvo nagrinėjama, ar Panevėžio miesto savivaldybė savo sprendimais galėjo sudaryti nevienodas konkurencijos sąlygas AB „Panevėžio specialus autotransportas“ ir komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas potencialiai galintiems teikti ūkio subjektams ir tuo pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Tačiau tyrimo metu (2023 m. liepos 6 d.) buvo priimti ir įsigaliojo Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio pakeitimai, kuriais buvo nustatytos išimtys iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymo, įskaitant Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytus atvejus. Priėmus įstatymų pakeitimus, šiuo metu galiojantis reguliavimas nustato išimtį iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų taikymų nagrinėjamų Panevėžio miesto savivaldybės sprendimų atžvilgiu, kadangi šie sprendimai yra susiję su pavedimais teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas.

Teismas gavo tiek pareiškėjos tiek atsakovės Konkurencijos tarybos prašymus kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnis ir Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2023 m. birželio 29 d. akto redakcija) tiek, kiek savivaldybėms nėra taikoma pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kai teikiamos vandens, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 120 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tretieji suinteresuoti asmenys prašo pareiškėjos ir atsakovės nurodomais klausimais nesikreipti į Konstitucinį Teismą, iš esmės nurodydami, jog Konkurencijos taryba, priimdama ginčijamą nutarimą, neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti nutarimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalies ir Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2023 m. birželio 29 d. akto redakcija) reglamentavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio 4 punkto nuostatoms, o būtent Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 1 ir 2  punktams.

Konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; tai itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų; visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija; visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti.

Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

Konstitucinis Teismas ne kartą išaiškino, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas. Konstitucinio Teismo aktuose (inter alia 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimuose) išdėstyta plati oficialioji konstitucinė doktrina, kuria atskleidžiamas Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys. Sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę; nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir būtų numatytos priemonės ir būdai jai apsaugoti; konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija suponuoja draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, kuriais yra ar gali būti iškreipiama sąžininga konkurencija, ir įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina (2022 m. gegužės 5 d. nutarimas Nr. KT54-N5/2022), pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 1, 3, 4 dalis, 120 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, siekdamas sudaryti prielaidas užtikrinti teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą, gali nustatyti, be kita ko, savivaldybei perduotų tokių viešųjų paslaugų teikimo organizavimo funkcijų įgyvendinimo teisinį reguliavimą. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją nustatyti tokį teisinį reguliavimą, turi paisyti šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų (inter alia Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų) ir kitų konstitucinių imperatyvų (inter alia žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimų), inter alia turi įtvirtinti savivaldybių pareigą teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą organizuoti taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas, taip pat kad būtų užtikrinta tokių viešųjų paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė. Tik taip būtų paisoma ne tik teritorinės bendruomenės viešojo intereso, bet ir visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos - viešojo intereso. Anot Konstitucinio Teismo, konkurencija ekonominiuose santykiuose sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, efektyviai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas). Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją. Konstitucinės sąžiningos konkurencijos apsaugos samprata suponuoja tokį ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kai ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, kai jie savarankiškai priima sprendimus ir nepriklauso vieni nuo kitų, kai vieniems ūkio subjektams neleidžiama neleistinais būdais riboti kitų ūkio subjektų, veikiančių toje pačioje rinkoje, veiklos laisvės, kai kurio nors ūkio subjekto (subjektų) vyraujanti padėtis tam tikroje rinkoje, jeigu ji natūraliai susiklostė, nesudaro prielaidų atitinkamam ūkio subjektui (subjektams) ja piktnaudžiauti, iškreipti konkurencijos santykius, neoficialiais susitarimais pasidalyti rinką teritoriniu ar kuriuo nors kitu pagrindu, neįleisti į šią rinką kitų ūkio subjektų, bandyti neleistinais būdais juos išstumti iš rinkos arba kitaip neteisėtai riboti jų laisvos konkurencijos galimybes. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsauga suponuoja ir įstatymų ginamų ūkio subjektų sutarčių laisvę, ūkio subjektų nekliudomo pertvarkymo, jų veiklos pobūdžio keitimo galimybes, netrukdymą, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius. Įpareigojimas įstatymų leidėjui apsaugoti sąžiningą konkurenciją sudaro prielaidas efektyviau įgyvendinti ūkinės veiklos laisvę, nes suteikiama galimybė asmeniui, „norinčiam užsiimti ūkine veikla arba ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti.

Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (KEISTA: 2023 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIV-2110 (nuo 2023 m. liepos 6 d.) (TAR, 2023, Nr. 2023-14001)) nustatyta, kad šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme ar kituose įstatymuose, skirtuose atskiroms ūkinės veiklos sritims, numatomos išimtys. Šiuo įstatymu taip pat draudžiama viešojo administravimo subjektams priimti sprendimus, ribojančius konkurenciją, išskyrus šiame įstatyme, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytus atvejus.

Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad savivaldybė gali steigti naujus viešųjų paslaugų teikėjus ir (ar) Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo arba Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo, arba Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo nustatyta tvarka pavesti viešųjų paslaugų teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, kai: (1 punktas) teikiamos vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugos arba (2 punktas) teikiant viešąsias paslaugas turi būti valdomas ir naudojamas savivaldybių ar savivaldybių juridinių asmenų nekilnojamasis turtas ir kitas ūkio subjektas tokios paslaugos negalėtų teikti savo patalpose, arba (3punktas) KEISTA: 2023 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIV-2109 (nuo 2023 m. liepos 6 d.) (TAR, 2023, Nr. 2023-14000) pagal šio įstatymo 56 straipsnį steigiant naują juridinį asmenį ar pavedant vykdyti šios viešosios paslaugos teikimą, kai šios paslaugos teikimas yra ūkinė veikla, jau veikiančiai savivaldybės valdomai įmonei buvo gautas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos sutikimas, arba (4 punktas) KEISTA: 2023 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIV-2109 (nuo 2023 m. liepos 6 d.) (TAR, 2023, Nr. 2023-14000) savivaldybių nekilnojamasis turtas: koncertų salės, muziejai, parodų rūmai, bibliotekos, kultūros namai, teatrai, sporto salės, maniežai, stadionai, baseinai, naudojamas viešosioms paslaugoms teikti švietimo, kultūros, sporto srityse ir su jomis susijusiai ūkinei veiklai vykdyti, jeigu toks objektas yra vienintelis savivaldybės teritorijoje ar seniūnijoje.

Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalyje (KEISTA: 2023 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIV-2109 (nuo 2023 m. liepos 6 d.) (TAR, 2023, Nr. 2023-14000)) nustatyta, kad kai viešosios paslaugos teikimas yra ūkinė veikla, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme, turi būti įgyvendinti šio įstatymo 56 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytais atvejais šio įstatymo 56 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai nėra taikomi.

Taigi galiojančiu teisiniu reguliavimu yra įtvirtinama nuostata, kad savivaldybės, pavesdamos viešųjų paslaugų teikimą viešųjų paslaugų teikėjui, yra nesaistomos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytos prievolės užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę ir gali priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Taigi toks teisinis reguliavimas galimai prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Galiojančiu teisiniu reglamentavimu savivaldybėms leista pačioms, per jų įsteigtas įstaigas, valdyti už jų biudžeto lėšas pastatytus nekilnojamojo turto objektus netaikant konkurencingos procedūros, taip pat išimtinai savo įsteigtiems juridiniams asmenims pavesti vykdyti viešąsias paslaugas (kaip pvz. šioje administracinėje byloje – komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas) nesilaikant konkurencingos procedūros. Tad, įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nėra įtvirtinta savivaldybių pareiga teritorinei bendruomenei būtinų viešųjų paslaugų teikimą organizuoti taip, kad nebūtų monopolizuota tokių viešųjų paslaugų teikimo rinka, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas, taip pat kad būtų užtikrinta tokių viešųjų paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė. Viešųjų paslaugų teikėjui yra suteikta išskirtinė galimybė vykdyti tam tikrą veiklą (teikti viešąsias paslaugas), taip pat įtakojama atitinkamoje rinkoje (kaip pvz. šioje administracinėje byloje atliekų tvarkymo atitinkamoje savivaldybėje rinka) esanti konkurencingumo ir dominavimo padėtis. Dėl to teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai gali būti laikoma, kad byloje taip pat kyla Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalies ir Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2023 m. birželio 29 d. aktų redakcija) galimo prieštaravimo Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims klausimai.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 120 straipsnio 2 dalį, savivaldybės, laisvai ir savarankiškai veikdamos pagal ūkinę veiklą (inter alia atliekų tvarkymą) reguliuojančių įstatymų apibrėžtą kompetenciją, yra saistomos šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (2015 m. kovo 5 d. nutarimas). Kadangi Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga iš valstybės biudžeto finansuoti savivaldybes ir įtvirtinti teisinį reguliavimą, kuris maksimaliai ribotų savivaldybių galimybes neefektyviai ir neracionaliai naudoti tokias lėšas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudarius sąlygas vienai viešojo administravimo subjektų grupei - savivaldybėms - nesilaikyti konkurencingų procedūrų paskiriant savo kontroliuojamą viešųjų paslaugų teikėją atlikti savivaldybei pavestas funkcijas susijusias su vandens tiekimu, nuotekų valymu, šilumos tiekimu, atliekų tvarkymu, keleivių vežimu, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugomis, jų (paslaugų) finansavimui skirtas lėšas naudoti efektyviai ir racionaliai, galimai taip pat pažeidžiamos ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Be to, 2004 m. liepos 13 d. Nr. IX-2343 Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo konstituciniu aktu “Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsniu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnis papildytas 2004 m. liepos 13 d. Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (4 punktas), kurio 1 punktas numato, kad Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis. Šio Konstitucinio akto 2 punktas nustato, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Europos Bendrijos steigimo sutarties suvestinės redakcijos 3 straipsnio 1 dalies g punktas nustato, kad siekiant Bendrijos steigimui iškeltų tikslų, kaip numatyta šioje Sutartyje ir laikantis joje nustatytų terminų, Bendrijos veiklos sritys yra šios: <…> sistema, užtikrinanti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma.

EBSS 4 straipsnis numato, kad siekiant 2 straipsnyje iškeltų tikslų, valstybių narių ir Bendrijos veikla, kaip numatyta šios Sutarties nuostatose bei laikantis joje nustatytų terminų, apima nustatymą ekonominės politikos, kuri yra grindžiama glaudžiu valstybių narių ekonominės politikos koordinavimu, vidaus rinka bei bendrų tikslų apibrėžimu ir kuri yra vykdoma vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu.

EBSS 81 straipsnio 1 dalis numato, kad Kaip nesuderinami su bendrąja rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, būtent tie, kuriais: a) tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos; b) ribojama arba kontroliuojama gamyba, rinkos, technikos raida arba investicijos; c) dalijamasi rinkomis arba tiekimo šaltiniais; d) lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais taikomos nevienodos sąlygos, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį; e) sutartys sudaromos tik kitoms šalims priimant papildomus įsipareigojimus, kurių pobūdis arba komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokiu sutarčių dalyku. EBSS 81 straipsnio 3 dalis nustato, kad  šio straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti paskelbtos netaikytinomis: — įmonių susitarimams arba tokių susitarimų rūšims; — įmonių asociacijų sprendimams arba tokių sprendimų rūšims; — suderintiems veiksmams arba tokių veiksmų rūšims, kurie padeda tobulinti prekių gamybą ar paskirstymą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą, kartu sudarydami sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, ir kurie: a) atitinkamoms įmonėms nenustato jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti; b) nesuteikia tokioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai.

EBSS 82 straipsnis numato, kad kaip nesuderinamas su bendrąja rinka draudžiamas bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Toks piktnaudžiavimas konkrečiai gali būti: a) nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų arba kokių nors kitų nesąžiningų prekybos sąlygų tiesioginis ar netiesioginis nustatymas; b) gamybos, rinkų arba technikos raidos ribojimas pažeidžiant vartotojų interesus; c) nevienodų sąlygų taikymas lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį; d) vertimas sudaryti sutartis kitoms šalims prisiimant papildomus įsipareigojimus, kurių pobūdis ir komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokių sutarčių dalyku.

Sąryšis tarp EBS Sutarties 81 bei 82 straipsnių ir nacionalinių konkurencijos įstatymų atskleistas 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 3 straipsnyje (Konkurencijos įstatymu tarpe kitų įgyvendinama ES teisė). Taip pat Konkurencijos įstatymu įgyvendinama 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/1, kuria siekiama įgalinti valstybių narių konkurencijos institucijas, kad jos būtų veiksmingesnės vykdymo užtikrintojos, ir kuria užtikrinamas tinkamas vidaus rinkos veikimas.

Be to, EBSS 98 straipsnis nustato, kad valstybės narės, vykdydamos savo ekonominę politiką, stengiasi prisidėti prie 2 straipsnyje apibrėžtų Bendrijos tikslų siekimo ir atsižvelgia į 99 straipsnio 2 dalyje paminėtas bendras gaires. Valstybės narės ir Bendrija veikia vadovaudamosi atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, palankiu veiksmingam išteklių paskirstymui, ir laikydamosi 4 straipsnyje išdėstytų principų.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijos, kuri yra sudėtinė ES teisės dalis, 16 straipsnyje skelbiama: „Laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką“. Tad ūkinė veiklos laisvė, įvardyta kaip laisvė užsiimti verslu (angl. the freedom to conduct a business), buvo inkorporuota į ES pirminę teisę (Chartijos 16 str.) ir tapo privaloma Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams bei valstybės narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę, bei tapo ūkio subjektų juridiniu garantu prieš nepagrįstą ES institucijų bei valstybių narių intervenciją į rinkos ekonominius santykius.

Intervenciją į ekonominę laisvę gali pateisinti bendrosios pagrindinių teisių ir laisvių ribojimo sąlygos, kurios įtvirtintos Chartijos 52 str. 1 d. Šioje dalyje nurodyta: „Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Taigi vadovaujantis Chartijos tekstu bei ESTT jurisprudencija galima išskirti tokias keturias verslo laisvės ribojimo sąlygas: ribojimas turi būti nustatytas įstatymu; ribojimas turi atitikti bendrus interesus; ribojimas turi nekeisti teisių ir laisvių esmės; ribojimas turi neprieštarauti proporcingumo principui.

Atitinkamai teisėjų kolegijai kyla abejonė ir dėl taikytinų tiesiogiai byloje teisės normų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio 4 punktu papildyto 2004 m. liepos 13 d. Konstituciniu akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 punkto ir 2 punkto nuostatoms tuo aspektu, kad nuo 2023 m. liepos 6 d. įsigaliojusiame Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3  dalyje ir Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nenumatyta, jog konkurencijos ribojimas turi atitikti bendrus interesus, ribojimas turi nekeisti teisių ir laisvių esmės ir turi neprieštarauti proporcingumo principui, taip pat tuo aspektu, kad savivaldybės, sudarančios vidaus sandorius viešųjų paslaugų teikimui, privilegijuojamos kitų viešojo administravimo subjektų atžvilgiu, numatant, kad joms netaikomi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai (o būtent pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę ir draudimas priimti teisės aktus ar sprendimus, kurie teiktų privilegijas arba diskriminuotų atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems subjektams).

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kadangi aptariamos Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalies ir Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio nuostatos skundžiamame sprendime (administracinėje byloje) netaikomos. Nesutiktina su šiais argumentais, kadangi skundžiamo administracinio sprendimo argumentacijoje aiškiai nurodoma, kad būtent šių teisės normų nuo 2023 m. liepos 6 d. įsigaliojusi redakcija apribojo atsakovo kompetenciją atliekamo tyrimo atžvilgiu tuo aspektu, kad „net ir atlikus tyrimą bei nustačius pažeidimą laikotarpiu iki įstatymų pakeitimų įsigaliojimo, Savivaldybė, remiantis Konkurencijos 35 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nebegalėtų būti įpareigota panaikinti/pakeisti sprendimus ir atlikti konkurencingą procedūrą, atsižvelgiant į šiuo metu galiojantį reguliavimą“ (17 punktas). Dėl to skundžiamu administraciniu sprendimu ir nuspręsta, įvertinus atsakovo veiklos prioritetą, kad „tyrimo tęsimas neatitiktų racionalaus išteklių naudojimo principo“. Atitinkamai tam, kad išspręsti bylą teisingai ir įvertinti skundžiamą administracinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektais būtina spręsti dėl jo argumentacijoje nurodytų ir byloje tiesiogiai taikytinų teisės normų atitikties aukštesnės galios teisės aktui, o būtent Lietuvos Respublikos Konstitucijos nurodytoms nuostatoms.

Taip pat nesutiktina su trečiųjų asmenų argumentacija, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl šioje byloje taikytinų teisės normų konstitucingumo nebūtų reikšmingas šioje byloje sprendžiant administracinį ginčą netgi pripažinus atitinkamą teisės normą kaip prieštaraujančią Konstitucijai, kadangi pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes, šalių procesinis prašymas tenkintinas iš dalies, nustačius, kad yra teisinis pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinų teisės aktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašant spręsti teisės normų konstitucingumo klausimą. Papildomai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindų byloje nenustatyta. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus prašymą, bylos nagrinėjimas stabdytinas.

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, 107–108 straipsniais,

n u t a r i a:

iš dalies patenkinti šalių procesinį prašymą.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo 55 straipsnio 3 dalis (2023 m. birželio 29 d. akto redakcija) ir Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2023 m. birželio 29 d. akto redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio 4 punktu papildyto 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 ir 2 punktų nuostatoms.

Priėmus prašymą, sustabdyti administracinę bylą Nr. eI4-11830-816/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-08371-2023-9) iki įsiteisės dėl šio prašymo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo procesinis sprendimas.

Ši nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjos                                                 

Jovita Einikienė

 

 

Violeta Petkevičienė

 

 

Eglė Žulytė-Janulionienė