Prašymo Nr. 1B-1/2024

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖ

Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius

________________________________________________________________________________________________

Lietuvos Respublikos                                              

Konstituciniam Teismui                                                                

 

Pareiškėjo – Seimo narių grupės – atstovas (-ai):

Algirdas Stončaitis

 

Ginčijamą teisės aktą priėmė:

Lietuvos Respublikos Seimas

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius, Lietuva

 

Ginčijamas teisės aktas:

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymas

2023 m. gruodžio 19 d. Nr. XIV-2404

 

Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo normos,

suteikiančios teisę kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą:

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 1 ir 3 punktas.

 

Konkretūs bylos nagrinėjimo pagrindai su nuorodomis į

Konstitucinio Teismo įstatymo normas:

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnio 1, 2 punktai.

 

PRAŠYMAS IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS TARNYBOS STATUTO 5 STRAIPSNIO 2 DALIS, 56 STRAIPSNIO 2 DALIS, 54 STRAIPSNIO 4 DALIS, 55 STRAIPSNIO 1 DALIS BEI VIDAUS TARNYBOS STATUTO PRIEDAS IR  2 STRAIPSNIO 28 DALIES NUOSTATOS REGLAMENTUOJANČIOS ĮSTATYMO ĮSIGALIOJIMĄ, ĮGYVENDINIMĄ IR TAIKYMĄ NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 

2024-01-   Nr. SN-S-

 

1.    Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. gruodžio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymą Nr. XIV-2404 (toliau – Statutas arba Įstatymas). Įstatymu pakeista pareigūnų darbo apmokėjimo sistema, kuri iš esmės suvienodinama su valstybės tarnybos pertvarkos pirmojo etapo metu nustatyta valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sistema. Statuto 54 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigūnų darbo apmokėjimo sistema nustatoma atsižvelgus į pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gaires, tvirtinamas vidaus reikalų ministro, suderinus su finansų ir teisingumo ministrais (toliau – Darbo apmokėjimo gairės). Pareigūnų Darbo apmokėjimo gairėse nustatomi Statuto priede nurodytų pareigybių grupių pareiginės algos koeficientų, viršijančių Statuto priede nustatytą mažiausią pareiginės algos koeficientą, dydžio nustatymo kriterijai (tarnybos patirtis, veiklos sudėtingumas, atsakomybės lygis, kvalifikacijos, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimas ir pan.), taip pat nustatomi didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai ir pareiginės algos koeficientų intervalai Statuto priede nurodytoms pareigybių grupėms, detalizuojami centrinių statutinių įstaigų vadovų pareiginės algos koeficientų intervalai, atsižvelgiant į centrinės statutinės įstaigos dydį, veiklos pobūdį, santykį su pavaldžiais ir nepavaldžiais subjektais, veiklos ir sprendimų galiojimo ribas, vadovaujantis Vyriausybės patvirtintais valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vertinimo kriterijų įverčiais, taip pat nustatomi priemokų skyrimo pagrindai ir priemokų dydžiai, pareigūnų turimų laipsnių įtaka pareiginei algai.

2.    Statute numatytas vidaus tarnybos sistemos pareigūnų pareiginės algos teisinis reguliavimas, pagal kurį Statute nustatyti tik minimalūs pareigūnų pareiginės algos koeficientai, o maksimalūs pareiginės algos koeficientai, nustatomi ne Statute, o centrinės statutinės įstaigos vadovo nustatytoje centrinėje statutinėje įstaigoje ir jai pavaldžiose statutinėse įstaigose tarnaujančių pareigūnų darbo apmokėjimo sistemoje yra prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija).

3.    Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį, tačiau reguliuodamas valstybės tarnybos santykius įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

4.    Lietuvoje valstybės tarnautojai skirstomi į statutinius (policijos pareigūnai, ugniagesiai gelbėtojai, muitininkai ir kt.), įstaigų vadovus, politinio (asmeninio) pasitikėjimo (viceministrai, ministro patarėjai ir kt.) ir karjeros valstybės tarnautojus. Statutiniai valstybės tarnautojai, dar kitaip dažnai vadinami pareigūnais, turi valdingus įgaliojimus kitų jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, turi teisę taikyti prievartos priemones, jų tarnyba susijusi su tam tikrais ypatumais, t. y. pavyzdžiui, padidintu pavojumi sveikatai ir gyvybei, taip pat jiems taikomi aukštesni reikalavimai stojant į tarnybą ir visos tarnybos metu bei keliami aukšti atitikties užimamoms pareigoms reikalavimai pareigūnų sveikatai ir fiziniam pasirengimui bei atsakomybei.

5.    Formuodamas oficialiąją konstitucinę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo doktriną, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs:

5.1. valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu; aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir jie turi būti nustatomi įstatymu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. ir kiti nutarimai);

5.2. pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą; nėra negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. spalio 27 d., 2019 m. gegužės 29 d. nutarimai);

5.3. kadangi už valstybės tarnautojų profesinę veiklą atlyginama iš valstybės (savivaldybės) biudžeto, jame turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui; pagal Konstituciją, be kita ko, jos 128 straipsnio 1 dalį, sprendimus, turinčius esminę įtaką valstybės biudžete numatomų valstybės išlaidų dydžiui, turi priimti ir įstatymuose įtvirtinti Seimas; iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui) (Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 29 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai);

5.4. konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus valstybės tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius; valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių skirtumai priklauso nuo daugelio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamos pareigybės ypatumų, valstybės tarnautojo profesinio lygio, kvalifikacijos ir pan. (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai);

5.5. netoleruotinas toks teisinis reguliavimas, kuriuo skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, būtų nustatytas vienodas ar iš esmės nesiskiriantis atlyginimo dydis (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2016 m. spalio 27 d., 2019 m. gegužės 29 d. nutarimai);

5.6. įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą, turi paisyti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo ir protingumo reikalavimų ir valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos, nesudaryti prielaidų iškreipti hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą atitinkantį jų atlyginimų dydžių diferencijavimą (Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarimas).

6. Statuto 54 straipsnio 3 dalis numato, kad: „Nustatant pareigūnų darbo užmokestį vadovaujamasi centrinės statutinės įstaigos vadovo nustatyta centrinėje statutinėje įstaigoje ir jai pavaldžiose statutinėse įstaigose tarnaujančių pareigūnų darbo apmokėjimo sistema (toliau – pareigūnų darbo apmokėjimo sistema). Pareigūnų darbo apmokėjimo sistemoje, vadovaujantis Statuto nuostatomis ir šio straipsnio 4 dalyje nurodytomis pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėmis, nustatomi didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai, pareiginės algos koeficientų intervalai konkrečioms pareigybėms (išskyrus centrinės statutinės įstaigos vadovo pareigybę), neviršijant pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos gairėse nustatytų didžiausių pareiginės algos koeficientų konkrečioms pareigybių grupėms, detalizuojami priemokų dydžiai ir priemokų skyrimo tvarka bei kiti su pareigūnų darbo apmokėjimu susiję klausimai. Pareigūnų darbo apmokėjimo sistemoje nustatant pareiginės algos koeficientą atsižvelgiama į pareigūno tarnybos patirtį.“. Statuto priede, nustatančiam vidaus tarnybos sistemos pareigūnų pareiginių algų koeficientus ir nekarinius pareigūnų laipsnius, įtvirtinti tik minimalūs pareiginių algų koeficientai.

7. Statute nenustačius pareigūnų pareigybių konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų, taikytinų apskaičiuojant pagrindinę jų darbo užmokesčio sudedamąją dalį, pareigūnų darbo užmokesčio dydis iš esmės įstatyme liko neapibrėžtas. Bendro pobūdžio apribojimas, pagal kurį maksimalus pareigūnų pareiginės algos koeficientas negali viršyti įstaigos vadovo maksimalaus pareiginės algos koeficiento dydžio, neatstoja konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų atitinkamoms pareigūnų pareigybėms nustatymo. Nors Statute minimi tam tikri kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant konkrečių pareigybių pareiginės algos koeficientus arba jų intervalus, šių kriterijų įtaka pareigūnų darbo užmokesčio dydžiui niekaip neapibrėžiama. Kaip minėta, pagal Statuto 54 straipsnio nei Statuto priedo nuostatas darbo apmokėjimo sistema, apimanti konkrečius pareigūnų pareigybių pareiginių algų koeficientus arba galimus jų intervalus, bus nustatoma kolektyvinėje sutartyje arba ją nustatys įstaigos vadovas. Toks teisinis reguliavimas akivaizdžiai neatitinka konstitucinio reikalavimo vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį nustatyti įstatymu – juo nepaisoma iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kylančios pareigos įstatyme nustatyti pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą, aiškius kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti šio apmokėjimo dydis (darbo užmokestis), ir šių kriterijų įtaką darbo užmokesčiui, kitas esmines pareigūnų darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį.

8. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jeigu sprendimai, lemiantys reikšmingą valstybės biudžeto išlaidų dalį, būtų įtvirtinti ne Seimo priimamais įstatymais, o kitų valstybės institucijų teisės aktais, Seimas, negalėdamas jų pakeisti, turėtų tvirtinti valstybės biudžetą, kurio turinio atitinkama reikšminga apimtimi jis pats negalėtų paveikti, tai reikštų, kad Seimo galimybės veiksmingai vykdyti savo konstitucinę biudžetinę funkciją yra suvaržytos (Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

9. Vidaus tarnybos sistemos funkcionavimo veiksmingumas priklauso nuo tinkamo sistemos finansavimo užtikrinimo. Kadangi už pareigūnų profesinę veiklą atlyginama iš valstybės (savivaldybės) biudžeto, jame turi būti numatytos lėšos pareigūnų darbo užmokesčiui. Pagal Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalį, sprendimus, turinčius esminės įtakos valstybės biudžete numatomų valstybės išlaidų dydžiui, turi priimti ir įstatymuose įtvirtinti Seimas. Pažymėtina, kad visoms valstybės užduotims vykdyti turi būti numatomas ir skiriamas tinkamas biudžeto finansavimas, antraip valstybės tarnyba taptų neveiksminga, o tai mažintų visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, menkintų ar net pakirstų jos autoritetą, todėl galiausiai mažėtų ir žmonių pasitikėjimas pačia valstybe bei jos teise.

10. Pagal Konstituciją netoleruotinos situacijos, kai pareigūnų darbo užmokestis priklauso nuo įstaigos vadovo valios. Nesant įstatyme įtvirtintų objektyvių kriterijų pagal kuriuos nustatomas pareigūnų darbo užmokestis sudaromos sąlygos nuolat kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktams, kuriamas nepasitikėjimas vidaus tarnybos ir darbo užmokesčio sistema. Pažymėtina, kad Vidaus tarnybos pareigūnų atlyginimų dydžių skirtumai turi priklausyti tik nuo objektyvių aplinkybių, pavyzdžiui, institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, pareigūnui pavestų funkcijų sudėtingumo ir jų apimties, jam tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamos pareigybės ypatumų, pareigūno profesinio lygio, kvalifikacijos ir kt. Vidaus tarnyboje turi būti išvengta bet kokių viešųjų ir privačių interesų konfliktų, įstatymu negali būti sudaroma jokių prielaidų leidžiančių pareigūnams abejoti sistemos teisėtumu ir teisingumu. Konstitucijos preambulėje skelbiami Tautos gyvenimo ir konstitucinio reguliavimo fundamentalūs tikslai – atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Taigi teisingumas yra teisinės valsybės pagrindas. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, interesų priešpriešos. Teisingumo principas yra pati teisės esmė, todėl juo turi būti vadovaujamasi tiek kuriant teisę, tiek ją įgyvendinant.

11. Pažymėtina ir tai, kad, statutinių įstaigų vadovams įstatymu suteikus diskreciją nustatyti vidaus tarnybos pareigūnams pareigybių pareiginių algų koeficientų intervalus ir iš jų – konkrečius pareigūnams taikytinus pareiginės algos koeficientus, kurie negalėtų viršyti tik paties įstaigos vadovo maksimalaus pareiginės algos koeficiento, skirtingose institucijose tikėtina susiklostys labai nevienoda, nenuosekli vidaus tarnybos pareigūnų darbo apmokėjimo praktika, nes tam įtakos turės ir tų institucijų bei įstaigų skirtingas finansavimas. Pavyzdžiui, gali ženkliai skirtis tarp statutinių įstaigų pareigūnų pareigybių pareiginių algų koeficientai, arba skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos vidaus tarnybos pareigūnams gali būti nustatytas iš esmės nesiskiriantis darbo užmokestis. Taigi įsigaliojusiu teisiniu reguliavimu yra nepaisoma valstybės tarnybos kaip hierarchinės sistemos konstitucinės sampratos, nėra užtikrinamas hierarchinę vidaus tarnybos pareigūnų sistemą atitinkantis jų atlyginimų dydžių diferencijavimas, todėl yra sudarytos sąlygos pažeisti vidaus tarnybos sistemos vientisumą, teisingumą ir protingumą. Kaip minėta, bendro pobūdžio apribojimas, pagal kurį maksimalus vidaus tarnybos pareigūno pareiginės algos koeficientas negali būti didesnis už maksimalų įstaigos vadovo pareiginės algos koeficientą, neatstoja konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų atitinkamoms vidaus tarnybos pareigūnų pareigybėms nustatymo. Įstatymu suformuoti pernelyg platūs galimi pareigūnų pareigybių pareiginių algų koeficientų intervalai palieka daug erdvės pareigūnų atlyginimų dydžių diferencijavimui, todėl hierarchinė vidaus tarnybos pareigūnų sistema tampa pažeidžiama ir neatspari iškraipymams bei iš esmės tampa neteisinga.

12. Ginčijamas Statuto reguliavimas neužtikrina teisėtų lūkesčių apsaugos principo įgyvendinimo. Statutas niekaip neapriboja (nereguliuoja) Vidaus reikalų ministro subjektinės teisės keisti darbo apmokėjimo sistemos gaires tiek prieš Seimui patvirtinant biudžetą ir pareiginės algos bazinį dydį, tiek ir patvirtinus ateinančių/einamųjų metų valstybės biudžetą ir pareiginės algos bazinį dydį palikdamas iš esmės absoliučią diskreciją. Vienintelis Statute nustatytas įpareigojimas yra susijęs su informavimo ir konsultavimosi procedūros surengimu. Darbo užmokestis yra vienas esminių darbo santykių elementų, kurio svarba pripažįstama ir vidaus tarnybos reguliavime, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, administracinių teismų praktikoje. Suteikus teisę vidaus reikalų ministrui vienasmeniškai keisti nustatytą darbo užmokestį vadovaujantis darbo apmokėjimo sistemos gairėmis, vidaus reikalų ministrui suteikiami įgaliojimai leidžia paveikti praktiškai kiekvieno vidaus tarnybos pareigūno darbo apmokėjimą.

13. Akcentuotina tai, kad vidaus tarnybos pareigūno darbo užmokestis (tiek centrinės įstaigos vadovo, tiek visų vidaus tarnybos pareigūnų) gali būti keičiamas vieno valstybės politiko sprendimu ir keičiamas neatsižvelgiant į objektyvias individualias aplinkybes (payzdžiui tarnybinės veiklos vertinimą). Toks reguliavimas iš esmės panaikina prielaidas, užtikrinančias politinio neutralumo principą – visų vidaus reikalų pareigūnų darbo užmokestis (jo lygis) tampa priklausomu nuo vienasmenio valstybės politiko sprendimo. Toks reguliavimas nedera su konstituciniu teisinės valstybės principu, teisėtų lūkesčių apsaugos principu ir pažeidžia valdžių padalijimo principą. Pažymėtina, kad karjeros valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nustatymas yra teisiniu reguliavimu apsaugotas nuo vienasmenių politinių sprendimų, taip užtikrinant politinį neutralumą, tuo tarpu pareigūnai dėl neužtikrinamo darbo užmokesčio stabilumo, nuoseklumo tampa pažeidžiami.     

12. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad Statuto 5 straipsnio 2 dalis, 54 straipsnio 4 dalis, 55 straipsnio 1 dalis ir Statuto priedas tiek, kiek pagal juos šiame įstatyme yra nustatyti tik minimalūs pareigūnų pareiginių algų koeficientai, o maksimalūs pareiginių algų koeficientai, kurie negalėtų būti didesni tik už maksimalų atitinkamos įstaigos vadovo pareiginės algos koeficientą, bus nustatomi kolektyvinėje sutartyje arba juos nustatytų įstaigų vadovai, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria užtikrinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas.

13. Statuto 56 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ribojimas iki 20 procentų pareiginės algos. Paminėtina, kad pareigūnams, kurių tarnybos stažas didesnis negu 20 procentų, vėlesniais metais didinti pareiginę algą pareigūnų darbo apmokėjimo sistemoje numatama tik kaip galimybė. Statuto 2 straipsnio 28 dalies nuostatose reglamentuojančiose įstatymo įsigaliojimą, įgyvendinimą ir taikymą, nustatyta, kad pareigūnams, kurių tarnybos Lietuvos valstybei stažas įsigaliojus šiam įstatymui yra didesnis negu 20 metų, priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis procentais yra fiksuojamas ir yra lygus šio įstatymo įsigaliojimo dieną sukauptam priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydžiui procentais. Fiksuotasis priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis nekinta ir šio dydžio priedas už iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sukauptą tarnybos Lietuvos valstybei stažą yra mokamas, kol jie eina pareigūno pareigas. Fiksuotasis priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis išlieka ir jiems grįžus į pareigūno pareigas. Šios dalies nuostatos taikomos ir asmenims, ėjusiems šioje dalyje nurodytas pareigas ir priimtiems į pareigūno pareigas iki ar po šio įstatymo įsigaliojimo dienos.

14. Paminėtina, kad vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį sudaro Statuto 54 straipsnio 1 dalyje nustatytos dalys, t. y. pareiginė alga, priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (išskyrus centrinės statutinės įstaigos vadovo), priemokos, mokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą ir budėjimą.

15. Statute numatytas vidaus tarnybos sistemos pareigūnų priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažo sumažinimas nuo 30 procentų iki 20 procentų pareiginės algos yra prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, be kita ko, pažeidžia vidaus tarnybos pareigūnų teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

16. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).

17. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisinio saugumo principas – vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit). (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad teisinio saugumo paskirtis yra dvejopa. Pagal objektyvųjį teisinio saugumo elementą, teisė turi būti prieinama – vieša, aiški, tiksli, nuosekli. Tuo metu subjektyvusis elementas užtikrina, kad teisinis reguliavimas yra santykinai stabilus, t. y. gerbia įgytas asmens teises ir teisėtus interesus, teisėtus lūkesčius bei paiso lex retro non agit taisyklės.

18. Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime, spręsdamas dėl valstybės tarnautojų teisės gauti teisingą darbo užmokestį, pažymėjo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris apima ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Konstitucinis Teismas toliau plėtodamas doktriną, ne kartą yra konstatavęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. balandžio 30 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).

19. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimai).

20. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

21. Vidaus tarnybos santykiai yra kitokie nei pagal darbo sutartį susiklostantys darbo santykiai. Tai iš esmės ir suponuoja vidaus tarnybos pareigūno teisinio statuso specifiškumą. Skirtingai nuo darbuotojų, su kuriais darbdavys sudaro darbo sutartį, kurioje nustatomos šalių sulygtos darbo sąlygos (darbovietė ir darbo funkcijos, darbo užmokesčio apmokėjimo sąlygos ir kt.), vidaus tarnybos pareigūnas į pareigas priimamas pagal įstatymą ir absoliučiai visos tarnybos sąlygos yra nustatytos teisės aktais, t. y. dėl tarnybos sąlygų nesiderama, dėl tarnybos sąlygų nesulygstama ir asmuo jų negali nulemti. Kitaip sakant, pageidaujant tapti vidaus tarnybos pareigūnu, asmuo priima jam valstybės kaip darbdavio vienpusiškai „primetamas“ teises ir pareigas, įvairius draudimus, reikalavimus vardan įgyjamo statuso ir jo pagrindu įgyjamų garantijų.

22. Vidaus tarnybos pareigūno statusas neabejotinai skiriasi nuo darbuotojų dirbančių pagal darbo sutartį, nes keliami didesni reikalavimai: asmeniui, siekiančiam eiti pareigūno pareigas; pareigūno statusą įgijusiam asmeniui; vykdomai tarnybinei veiklai; ribojimas, draudimas ne su tarnyba susijusiai veiklai. Vidaus tarnybos pareigūno statusas skiriasi ir nuo valstybės tarnautojų, pareigūnai turi valdingus įgaliojimus kitų jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, turi teisę taikyti prievartą nedelsiant, jų tarnyba susijusi su tam tikrais ypatumais (pavyzdžiui, padidintu pavojumi sveikatai ir gyvybei). Visa tai turėtų būti atsveriama teisėmis ir garantijomis, kadangi vidaus tarnybos pareigūnų statusas žymiai skiriasi nuo darbuotojų dirbančių pagal darbo sutartį ar valstybės tarnautojų, todėl pareigūnams užtikrinamos garantijos turėtų būti pakankamos atsižvelgiant jų įgytą statusą. Atsižvelgiant į tai, kad asmenims, turintiems pareigūno statusą keliami didesni reikalavimai, ir jie skiriasi nuo kitų darbuotojų manytina, kad pareigūnams neužtikrinamos pakankamos teisės ir garantijos.

23. Vidaus tarnybos pareigūnai, kurie pagal Statutą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Pagal iki naujos redakcijos Statuto galiojusį teisinį reguliavimą priedo už tarnybą Lietuvos valstybei stažo dydis negalėjo viršyti 30 procentų pareiginės algos ir buvo kaupiamas po 1 procentą pareiginės algos už kiekvienus tarnybos metus. Naujai priimtame Statute maksimalus priedo už tarnybą Lietuvos valstybei stažo maksimalus dydis negali viršyti 20 procentų pareiginės algos.

24. Statuto 2 straipsnio reglamentuojančio įstatymo įsigaliojimą, įgyvendinimą ir taikymą 28 dalis nustato, kad pareigūnams, kurių tarnybos Lietuvos valstybei stažas įsigaliojus šiam įstatymui yra didesnis negu 20 metų, priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis procentais yra fiksuojamas ir yra lygus šio įstatymo įsigaliojimo dieną sukauptam priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydžiui procentais. Fiksuotasis priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis nekinta ir šio dydžio priedas už iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sukauptą tarnybos Lietuvos valstybei stažą yra mokamas, kol jie eina pareigūno pareigas. Fiksuotasis priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis išlieka ir jiems grįžus į pareigūno pareigas. Tokiu teisiniu reguliavimu pabloginta pareigūnų, kurių tarnybos Lietuvos valstybei stažas įsigaliojus šiam įstatymui yra didesnis negu 20 metų, teisinė padėtis – jie prarado teisę į priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą didinimą.

25. Valstybės tarnybos santykiai apima inter alia santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos ir 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ suponuoja inter alia tai, kad konstituciškai nepateisinamais pagrindais negali būti diskriminuojami ir asmenys, einantys pareigas valstybės tarnyboje. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestį ir socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą data. Šiuo atveju, retroaktyvus atlyginimų pareigūnų mažinimas pažeidžia jų teisėtus lūkesčius, kad teisinis reguliavimas yra santykinai stabilus, t. y. gerbia įgytas asmens teises ir teisėtus interesus, teisėtus lūkesčius bei paiso lex retro non agit taisyklės.

26. Pareigūnų darbo užmokesčio reguliavimas, kuomet priedas už stažą valstybei iki 20 procentų bus mokamas pagal Statutą, o didesnio nei 20 procentų priedo už stažą valstybei reguliavimas perkeliamas kaip galimybė gauti priedą į poįstatyminį teisės aktą, t. y.į pareigūnų darbo sistemos apmokėjimo gaires (tvirtinamas vidaus reikalų ministro, suderinus su finansų ir teisingumo ministrais), kelia pagrįstą abejonę dėl šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucinio Teismo suformuotai praktikai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu; aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir jie turi būti nustatomi įstatymu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. ir kiti nutarimai).

27. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad Statuto 2 straipsnio 28 dalies nuostatose reglamentuojančiose įstatymo įsigaliojimą, įgyvendinimą ir taikymą, 53 straipsnio 2 dalis  tiek, kiek pagal šias nuostatas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ribojimas iki 20 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria užtikrinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

 

PRIDEDAMA:

1.  Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statutas Nr. XIV-2404.

 

 

 


TVIRTINU

 

Seimo narių parašus

                              (parašų skaičius)

Seimo Pirmininkas / Seimo Pirmininko pavaduotojas

 

 

(parašas)

 

 

(vardas ir pavardė)

 

20   -    -

 
 

 

 

 

 

 

 

 

 


Seimo nariai

 

1.      Algirdas Stončaitis

2.      Guoda Burokienė

3.      Agnė Širinskienė

4.      Rūta Miliūtė

5.      Algirdas Butkevičius

6.      Rita Tamašunienė

7.      Rita Tamašunienė

8.      Tomas Tomilinas,

9.      Rima Baškienė

10.  Silva Lengvinienė

11.  Lukas Savickas

12.  Beata Pietkiewicz

13.  Linas Kukuraitis

14.  Laima Nagienė

15.  Aušrinė Norkienė

16.  Deividas Labanavičius

17.  Vytautas Bakas

18.  Domas Griškevičius

19.  Mindaugas Puidokas

20.  Robertas Šarknickas

21.  Robertas Šarknickas

22.  Antanas Vinkus

23.  Ligita Girskienė

24.  Vilija Targamadzė

25.  Kęstutis Mažeika

26.  Saulius Skvernelis

27.  Zigmantas Balčytis

28.  Kęstutis Vilkauskas

29.  Julius Sabatauskas

30.  Viktoras Fiodorovas

31.  Linas Jonauskas

32.  Rasa Budbergytė

33.  Valentinas Bukauskas

34.  Zenonas Streikus

35.  Česlav Olševski

36.  Andrius Mazuronis

37.  Vaida Giraitytė-Juškevičienė

38.  Algimantas Dumbrava

39.  Gintautas Kindurys

40.  Dainius Gaižauskas

41.  Dainius Kepenis

42.  Valdemaras Valkiūnas

43.  Rimantė Šalaševičiūtė

 

 

Tvirtinimas

Viktorija Čmilytė-Nielsen

2024-02-12