Prašymo Nr. 1B-1/2023

 

                                                                                                                                           Administracinė byla Nr. I2-12543-289/2022

                                                                                       Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02373-2022-7

                                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 52.1.4;

55.2

(S)

 

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2022 m. gruodžio 30 d.

Šiauliai

 

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Virginijus Stankevičius,

susipažinęs su pareiškėjų D. B. ir V. K. 2022 m. lapkričio 23 d. pareiškimu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo, ir prašymu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą,

 

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjai D. B. ir V. K. (toliau – ir Pareiškėjai), kurie yra bendrosios kompetencijos apygardos teisme dirbantys ir buvę teisėjai, kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su 2022 m. lapkričio 23 d. skundu dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, prašydami priteisti iš atsakovės: pareiškėjai D. B. 77780,22 Eur žalos atlyginimo ir priteisti iš atsakovės pareiškėjui V. K. 21157,81 Eur žalos atlyginimo.  

Taip pat Pareiškėjai prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar 2008 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 (toliau – ir Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymas) 3 straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) ir 4 straipsnio 3 dalis pagal reguliavimo apimtį, nenustatančią konkretaus bazinio pareiginės algos dydžio ir koeficiento santykio su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar minimalia mėnesio alga, ar kitu objektyviai nustatomu rodikliu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Pareiškėjai nurodė, jog turtinę žalą patyrė dėl negautos atlyginimo dalies, neproporcingai didinant teisėjų atlyginimą palyginti su augančiu vidutinio darbo užmokesčio (toliau – ir VDU) ir minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) santykiu.

Patirtą turtinę žalą Pareiškėjai grindė tuo, kad 2008 m. IV ketvirtį, iki prasidedant šalyje ekonominei krizei, teisėjo atlyginimo 2008 m. IV ketvirčio duomenimis, apygardos teismo teisėjo atlyginimas bruto buvo (17,2*490 Lt/3,4528+27,65 proc.) 3 116 Eur, tuo pat metu VDU buvo 2  319  Lt, arba 671,62 Eur, o MMA – 850 Lt,  arba 246,17 Eur. Teisėjų atlyginimas 2008 m. IV ketvirtį buvo 4,63 karto didesnis už VDU arba 12,66 karto – už MMA.

Teigė, jog šalyje prasidėjus ekonominei krizei atlyginimai buvo mažinami, sumažinant koeficientą ir bazinį dydį. Pasibaigus ekonominei krizei, nuo 2013 m. spalio 1 d. (Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio redakcija, patvirtinta 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymu Nr. XII-518) atlyginimo koeficientas apygardų teisėjams buvo atkurtas į pradinį dydį (17,2), tačiau bazinis dydis nėra atkurtas iki šio į ikikrizinį lygį.

Nurodė, jog pagal viešai skelbiamus statistinius duomenis, teisėjo vidutinė alga su priedais bruto 2022 m. I ketvirtį yra 3 974 Eur, VDU – 1 729,9 Eur, MMA – 730 Eur, todėl teisėjo atlyginimas yra 2,29 karto didesnis už VDU ir 5,44 karto už MMA.

Pareiškėjų nuomone, teisėjo atlyginimo santykis turėjo išlikti ne mažesnis, nei buvo 2008 metais, ir turėtų būti didesnis 4,63 karto už VDU ir 12,66 karto už MMA. Pasibaigus ekonominei krizei, nuo 2013 m. spalio 1 d. šis santykis nuolat mažėjo, o nuo 2022 m. I ketvirčio teisėjo atlyginimo santykis su VDU ir MMA dar daugiau sumažėjo. Šiuo metu teisėjų atlyginimas yra tik 2,29 karto didesnis už VDU ir 5,44 karto – už MMA.

Pažymėjo, jog skundo lentelėje nurodyta teisėjų atlyginimų dinamika parodė, kad teisėjo atlyginimo santykis su šalies VDU ir MMA kiekvieną ketvirtį nuolat mažėja, t. y. teisėjo atlyginimo dydis artėja prie šalies vidutinio atlyginimo dydžio ir, jeigu ši tendencija išliks, teisėjo atlyginimas taps mažesnis negu šalies vidutinis atlyginimas ir priartės prie minimalios mėnesinės algos.

Teigė, jog teisėjo atlyginimo dydį yra pagrįsta ir teisinga lyginti su šalies VDU, o ne su VDU viešajame sektoriuje ar tuo labiau VDU valstybės tarnyboje. Būtent teisėjo atlyginimo santykio su šalies VDU stabilumo išlaikymas visiškai išreiškia teismo ir teisėjo nepriklausomumo principo turinį.

Atkreipė dėmesį, jog 2019 m. teisėjų atlyginimo dydis padidėjo palyginti su 2018 m. nustatyto bazinio atlyginimo dydžiu nuo 132,50 Eur iki 173 Eur, tačiau tuo pat metu pasikeitus mokestinei sistemai darbdavio mokėti mokesčiai perkelti darbuotojui, todėl realus bazinis dydis padidėjo tik iki 134,2 Eur.

Nurodė, kad 2022 m. teisėjų atlyginimo bazinis dydis – 181 Eur – buvo patvirtintas 2021 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2022 metais, įstatymu Nr. XIV-709, tačiau, įvertinus jau minėtą mokestinės sistemos pakeitimą, nustatytas 181 Eur bazinis dydis faktiškai buvo 140,4 Eur, tai yra bazinis dydis vis dar buvo mažesnis nei 2008 m. (141,9 Eur), todėl neatkurtas į ikikrizinį lygį.

Teigė, jog apygardos teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas 17,2, nustatytas Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje (2009 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-235 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.), galiojantis nuo 2013 m. spalio 1 d., iki šiol nebuvo keičiamas, išskyrus apylinkių teismų teisėjų koeficientus.

Atkreipė dėmesį, kad teisėjų atlyginimai per 13 metų laikotarpį padidėjo apie 8 proc., o realiai teisėjo atlyginimas vien tik dėl mokestinių pasikeitimų nominalia išraiška sumažėjo 3,2 proc., taigi teisėjų atlyginimams taikomas bazinis dydis nebuvo atkurtas į prieškrizinį lygį. Tai lemia, jog Pareiškėjai nepagrįstai uždirba mažiau nei 2008 m., todėl nominalus bazinio dydžio ir pareiginės algos koeficiento padidėjimas nereiškia teisėjų atlyginimų atkūrimo ir tuo labiau padidinimo.

Nurodė, jog atlyginimas Pareiškėjams, kaip bendrosios kompetencijos apygardos teismo teisėjams, mokamas, vadovaujantis 2008 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymu Nr. X-1771.

Teigė, jog žalą dėl neproporcingo teisėjų atlyginimų didinimo Pareiškėjai patyrė dėl Atsakovės neveikimo, tinkamai nesureguliavus Teisėjų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimo bazinio dydžio didinimo masto ir nenumačius teisėjų atlyginimo skaičiavimui taikytino koeficiento nustatymo pagrindų ir kriterijų, dėl kurių jis buvo nustatytas atitinkamu dėmeniu ir dėl kurių jis gali būti keičiamas.

Netinkamas įstatymo leidėjo teisėjų atlyginimo teisinis reguliavimas lėmė konstitucinį teismų ir teisėjų nepriklausomumo principo pažeidimą.

Prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą Pareiškėjai grindė tuo, jog Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) nustatyta teisėjų atlyginimo bazinio dydžio nustatymo tvarka yra nekonkreti, tiesiogiai nesusijusi nei su realiu infliacijos dydžiu, nei su vidutiniu darbo užmokesčiu, nei su kitų valstybės valdžios pareigūnų atlyginimais. Įstatymas abstrakčiai įpareigoja tik įvertinti ir atsižvelgti į tokius kriterijus kaip vidutinė metinė infliacija, minimali alga, vidutinė alga ir kt., tačiau konkrečiai nenustato, kaip reikia įvertinti ir kokiu mastu atsižvelgti. Seimas 2022 m. tik formaliai patvirtino pareiginės algos bazinį dydį 3 Eur didesnį negu 2021 m. Pareiškėjų vertinimu, toks padidinimas neatitinka realios metinės infliacijos, minimalios algos didėjimo ar vidutinio darbo užmokesčio kitimo ir, Pareiškėjų nuomone, faktiškai reiškia teisėjų atlyginimų mažinimą.

Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje sąvoka, į kurią reikia atsižvelgti nustatant bazinį teisėjų atlyginimo dydį, yra ydinga, nes nustato dirbtinę atskirtį tarp vidutinio darbo užmokesčio šalyje ir vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje. Viešojo sektoriaus darbo užmokestis yra priklausomas nuo valstybės valdžios (įstatymų leidėjo) valinių sprendimų, tai leidžia susidaryti tokiai situacijai, kai viešojo sektoriaus darbo apmokėjimas nedidinamas, dėl to nedidinamas ir teisėjų atlyginimas, o tai prilygsta teisėjo atlyginimo mažinimui ir reiškia konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo pažeidimą.

Pareiškėjų nuomone, teisėjų atlyginimo nustatymas ir teismų finansavimas turi būti susijęs konkrečiu santykiniu dydžiu, kuris turėtų būti skaičiuojamas nuo objektyviai valstybėje nustatyto tam tikro ekonomikos rodiklio (pavyzdžiui, VDU). Pažymėjo, jog šalies VDU yra mažiau lemiamas valstybės valdžios valinių sprendimų, todėl parodo realesnę ekonominę situaciją šalyje ir atitinkamai leidžia realiau įvertinti teisėjo ekonominę, socialinę padėtį, kuri yra viena iš teisėjo nepriklausomumo aspektų.

Pažymėjo, jog Konstitucijos 29 straipsnis nustato asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą, teismą ir kitas valstybės institucijas ar pareigūnus principą. VDU viešajame sektoriuje išskyrimas vieningoje demokratinėje respublikoje sukuria dvi ar net tris ekonomines realybes: atskiras VDU viešajam sektoriui, atskiras valstybės tarnybai, dar kitas – visiems likusiems. Skirtingų valstybės tarnybos pareigybių (prokurorų, STT pareigūnų, pan.) darbo užmokesčio klausimai pastaraisiais metais buvo sprendžiami didinant koeficientus atskiroms santykinai nedidelėms pareigūnų grupėms, tačiau nedidinant bazinio dydžio, o tai savo ruožtu iškreipė pačią teisingo apmokėjimo sistemą.

Akcentavo, jog Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti teisėjų atlyginimo koeficiento dėmenį, taikytiną skaičiuojant teisėjų atlyginimą, taip pat stokoja konkretumo, nes įstatyme nenustatyti apskritai jokie kriterijai teisėjų atlyginimo koeficientui nustatyti ar keisti. Neapibrėžtos Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių normos prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjo ir teismų nepriklausomumo principui tuo aspektu, kad teisėjų atlyginimo skaičiavimo nuostatos (tiek pareiginės algos bazinis dydis, tiek koeficientai) yra visiškai nesusiję su šalies ūkio VDU, nustatyta MMA ar kitu realią šalies ūkio situaciją apibūdinančiu objektyviu dydžio mastu (dėmeniu), o tai leidžia susidaryti situacijai, kai teisėjo atlyginimas faktiškai yra mažinamas.

Teigė, kad teisėjų darbo netinkamas apmokėjimas pažeidžia konstitucinį teisėjo nepriklausomumo principą. Konstitucija nustato, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (Konstitucijos 9 str.).

Nurodė, jog teisėjų ir teismų savarankiškumą ir nepriklausomumą užtikrina finansinės ir materialinės garantijos, taigi bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų ir teisėjų veiklos sąlygas draudžiama.

Pažymėjo, jog teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. ir 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. ir 2011 m. vasario 14 d. nutarimuose konstatavo, jog valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę.

Akcentavo, kad Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir kitas socialines (materialines) garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8  d. sprendimas, 2011 m. vasario 14 d. nutarimas). Teisėjų atlyginimų mažinimas Konstitucinio Teismo buvo pripažintas teisėtu ir leidžiamas tik esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo; net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

Taip pat pareiškėjai nurodo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris apima ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Įstatymų leidėjas turi paisyti proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi su konstituciniu teisingumo principu ir reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant į jo atliekamą darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę ir funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją.

Nurodytų argumentų pagrindu Pareiškėjai prašo nagrinėjamoje administracinėje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) ir 4 straipsnio 3 dalis pagal savo reguliavimo apimtį, nenustatančią konkretaus bazinio pareiginės algos dydžio ir naudojamo koeficiento santykio su statistiniais metodais nustatytais šalies vidutiniu darbo užmokesčiu arba minimalia mėnesio alga, arba kitu objektyviai nustatomu rodikliu, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti valstybės neveikimo, dėl kurio galėtų atsirasti jos deliktinė atsakomybė.

Pažymėjo, jog tiek Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje, tiek Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisėjų atlyginimo bazinio dydžio tvirtinimas nustato pareigą valdžios institucijoms atsižvelgti į visumą veiksnių ir įtvirtina draudimą tvirtinti mažesnį nei jau esamas bazinį dydį ateinantiems metams, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Planuoti valstybės biudžetą, valstybės pareigūnų ir viešojo sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo dydžius yra Vyriausybės konstitucinė teisė ir pareiga.

Nurodė, jog nuo 2018 m. iki 2022 m. bazinis dydis nuosekliai buvo didinamas atsižvelgiant į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, prisiimtus valstybės įsipareigojimus ir numatomus gauti finansinius išteklius. Didinant bazinį dydį buvo atsižvelgiama į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą), minimaliosios mėnesinės algos dydį ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, atitinkamų metų Ekonominės raidos scenarijuje numatytus rodiklius. Bazinis dydis pastaraisiais metais buvo didinamas atsižvelgiant į fiskalines prognozes 2021–2024 m.

Akcentavo, kad teisėjų darbo užmokesčio sistemos nustatymas yra išimtinė valstybės ir jos institucijų konstitucinė diskrecija.

Pažymėjo, jog Vyriausybė, sudarydama biudžetą, nustatydama viešojo sektoriaus atlyginimus, turi konstitucinę pareigą atsižvelgti į visų visuomenių grupių poreikius, taip pat į kitus valstybės finansinius įsipareigojimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pasisakęs, kad valstybei priklauso diskrecija nustatyti teisėjų darbo apmokėjimo tvarką ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo (toliau – ir 1 Protokolas) 1 straipsnis (nuosavybės apsauga) negali būti aiškinamas kaip suteikiantis teisę asmeniui į tam tikro dydžio atlyginimą (EŽTT 2012 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Panfile prieš Rumuniją, Nr. 13902/11, § 18).

Prieštaravo Pareiškėjų prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnis ir 4 straipsnio 3 dalis pagal savo reguliavimo apimtį, nenustatančią konkretaus bazinio pareiginės algos dydžio ir koeficiento santykio su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar minimalia mėnesio alga, ar kitu objektyviai nustatomu rodikliu, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsakovė prieštaravimą kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentavo valstybės diskrecijos teise nustatyti teisėjų darbo apmokėjimo tvarką.

Atkreipė dėmesį, jog teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas įvairiais aspektais jau buvo nagrinėtas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, pvz., 2000 m. sausio 12 d. ir 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose, kuriuose pažymėta, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų atlyginimų nustatymu, gali įtvirtinti, jog atlyginimas – teisėjo socialinė (materialinė) garantija – susideda ne iš vienos, o iš kelių sudedamųjų dalių; kad pagal Konstituciją kurios nors teisėjo atlyginimo sudedamosios dalies mažinimas didinant kitą teisėjo atlyginimo sudedamąją dalį, kai pats teisėjo atlyginimas nemažėja, nereiškia teisėjo atlyginimo, kaip teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, mažinimo.

Pažymėjo, jog Pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suformuluotas remiantis subjektyviais ir nepakankamais argumentais, todėl neatitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotų nuostatų, nurodančių, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. ir 2021 m. kovo 24 d. sprendimai).

Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį, teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012, 2022 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2299-968/2022 ir kt.).

Teigė, kad nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a:

     

Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra turtinė žala, kurią Pareiškėjai patyrė dėl negautos atlyginimo dalies, susidariusios neproporcingai didinant teisėjų atlyginimo bazinį dydį, palyginti su šalyje didėjančiu VDU ir MMA, neatkūrus teisėjų atlyginimo dydžio santykio su VDU ir MMA į ikikrizinį lygį.

Pareiškėjų teigimu, sparčiai keliant šalyje MMA ir sparčiai didėjant VDU teisėjų atlyginimai nebuvo proporcingai didinami, teisėjų atlyginimo bazinio dydžio santykis su šalies ūkio VDU ir MMA kiekvieną ketvirtį mažėjo ir pasibaigus ekonominei krizei nuo 2013 m. spalio 1 d. teisėjų atlyginimo santykis su VDU ir  MMA nebuvo atkurtas į ikikrizinį lygį. Teisėjų atlyginimo dydžio santykis su VDU ir MMA tendencingai mažėja, todėl teisėjų atlyginimo dydis artėja prie šalies vidutinio atlyginimo dydžio ir faktiškai tai reiškia teisėjų atlyginimo mažinimą.

Vieną iš priežasčių, nulėmusią teisėjų atlyginimų neproporcingą didinimą ir dėl to kilusią turtinę žalą, Pareiškėjai nurodė įstatymo leidėjo Teisėjų darbo apmokėjimo įstatyme numatytą nepakankamą teisinį reguliavimą.

Pareiškėjai akcentavo, jog Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje numatyta teisėjų atlyginimo bazinio dydžio nustatymo tvarka yra nekonkreti. Tiesiogiai nesusijusi nei su realiu infliacijos dydžiu, nei su šalies ūkio VDU, nei su kitų valstybės valdžios pareigūnų atlyginimais. Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje konkrečiai nėra numatyta, kokiu mastu reikia atsižvelgti į poveikį turinčius veiksnius – vidutinę metinę infliaciją, MMA ir VDU viešajame sektoriuje dydžius, kurie turi būti įvertinti ir į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant teisėjų atlyginimo bazinį dydį.

Teigė, jog Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatytas teisėjų pareiginės algos apskaičiavimui taikytinas ir įstatymo priedėlyje nuo 2013 m. spalio 1 d. nustatytas ir iki šiol galiojantis apygardos teismo teisėjo pareiginės algos koeficiento 17,2 dydis neapibrėžtas konkrečiais kriterijais koeficientui nustatyti ar keisti.

Akcentavo, jog nurodytas įstatymo leidėjo neveikimas prilygsta teisėjų atlyginimo mažinimui ir Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjo nepriklausomumo principo pažeidimui, kuriuo yra padaryta ir toliau daroma žala visai teismų sistemai ir pareiškėjams.

Pareiškėjai prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnis ir 4 straipsnio 3 dalis pagal reguliavimo apimtį, nenustatančią konkretaus bazinio pareiginės algos dydžio ir koeficiento santykio su šalies VDU ar MMA, ar kitu objektyviai nustatomu rodikliu, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Teismas pažymi, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Sprendžiant ginčą dėl valdžios institucijų veiksmų ar neveikimo neteisėtumo būtina nustatyti, kokios teisės normos buvo pažeistos ir kuo pasireiškė pažeidimas. Kaip pirmiau minėta, pareiškėjai nurodė, jog Atsakovės neteisėtas neveikimas pasireiškė Teisėjų darbo apmokėjimo įstatyme numatytu netinkamu teisėjų darbo apmokėjimo reglamentavimu.

Nagrinėjamos bylos ginčo išsprendimui taikytinos Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 3 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) ir 4 straipsnio 3 dalies normos, reglamentuojančios teisėjų atlyginimo skaičiavimo pagrindus, dėl kurių atitikties Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą Pareiškėjai abejoja.

Teismas pažymi, jog teisėjų atlyginimas nustatomas įstatymu (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 str. 1 d.). Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų darbo apmokėjimo sąlygas nustato 2008 m. lapkričio 6 d. Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 normos.

Pareiškėjai kvestionuoja Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 3 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) ir 4 straipsnio 3 dalyje numatytą teisėjų atlyginimų dydžių skaičiavimo atitiktį Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 3 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) numatyta, jog teisėjų atlyginimams skaičiuoti taikomas Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintas tam tikrų metų Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis (toliau – bazinis dydis). Ateinančių finansinių metų bazinis dydis, atsižvelgus į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą), minimaliosios mėnesinės algos dydį ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui bei kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, nustatomas nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje. Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazinį dydį tvirtina Seimas. Jeigu nacionalinė kolektyvinė sutartis nesudaryta arba nepakeista iki einamųjų metų birželio 1 dienos, ateinančių finansinių metų bazinį dydį Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu, įvertinęs šiame straipsnyje numatytas aplinkybes ir į jas atsižvelgęs, tvirtina Seimas. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstituciniame įstatyme nustatyta tvarka nustatomos ir paskelbiamos išskirtinės aplinkybės.

Taigi, Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) numatyta, kad teisėjų atlyginimas skaičiuojamas taikant Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintą tam tikrų metų teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį.

Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) numatyta, jog teisėjų atlyginimo bazinis dydis ateinantiems finansiniams metams nustatomas atsižvelgus į atlyginimą lemiančius veiksnius, būtent praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą), MMA dydį ir kitų VDU viešajame sektoriuje dydžiui bei kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, kurie nustatomi nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje.

Teismo vertinimu, sutiktina su Pareiškėjų argumentais, jog Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) nurodyti teisėjų bazinio atlyginimo dydį lemiantys ekonominio pobūdžio veiksniai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant atlyginimo bazinį dydį, neapibrėžti aiškiais rodikliais, kokiu mastu ir kokiais konkrečiais dydžiais, mastais (matais), proporcijomis ar santykiu su šalies VDU ar MMA, ar kitu objektyviai apibrėžtu rodikliu gali būti didinamas teisėjų bazinis atlyginimas.

Visiškai pritartina ir Pareiškėjų pozicijai, jog teisėjų atlyginimo bazinio dydžio ir koeficiento nustatymas turi būti susietas su konkrečiu santykiniu dydžiu, skaičiuotinu nuo objektyviai valstybėje nustatyto tam tikro ekonominio rodiklio (pavyzdžiui, VDU), nes priešingai, nurodytu įstatymo leidėjo neveikimu sukuriama ydinga situacija, kai nuo 2013 metų sparčiai keliant MMA ir sparčiai didėjant šalies VDU, nesant šalyje sunkios ekonominės padėties ar krizės, teisėjų atlyginimai proporcingai nebuvo didinami tokiu mastu, kaip buvo didinami MMA ir VDU, ir tai akivaizdžiai matyti iš Pareiškėjų skundo lentelės apie teisėjų atlyginimo dinamiką (duomenys viešai skelbiami interneto prieigoje https://www.tagidas.lt.).

Atkreiptinas dėmesys, jog Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d.) numatyta, jog Seimo tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstituciniame įstatyme nustatyta tvarka nustatomos ir paskelbiamos išskirtinės aplinkybės, tačiau ši įstatymo norma, jog naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, nepašalina teisėjų atlyginimo bazinio dydžio pokyčių neapibrėžtumo, tai yra kokiu konkrečiu minimaliu ar maksimaliu dydžiu gali būti didinamas bazinis teisėjų atlyginimo dydis.

Manytina, jog nurodytas teisėjų atlyginimo bazinio dydžio skaičiavimo neapibrėžtumas sudaro sąlygas Seimui ir Vyriausybei savo nuožiūra, nuo jų valios priklausančiais sprendimais, nepagrįstai paveikti teisėjų bazinio atlyginimo dydžius, kaip antai, 2022 m. teisėjų atlyginimo bazinis dydis buvo padidintas 4 Eur ir padidėjo iki 181 Eur, palyginti su 2021 m. nustatytu 177 Eur teisėjų atlyginimo bazinio dydžiu, kuris buvo padidintas 1 Eur, palyginti su 2020 m. nustatytu 176 Eur baziniu atlyginimo dydžiu, pastarasis padidintas 3 Eur, palyginti su 2019 m. nustatytu 173 Eur baziniu atlyginimo dydžiu. Nurodyti teisėjų atlyginimo bazinio dydžio svyravimo pokyčiai nuo 1 iki 4 Eur per 2022 m. ir 2019 m. laikotarpį yra skirtingo masto, visiškai neapibrėžti ir nesusiję su MMA dydžio ir kitų VDU viešajame sektoriuje dydžio santykiu, jokia kita aiškia proporcija.

Teismas pažymi, jog nurodyta teisėjų atlyginimo bazinio dydžio dinamika akivaizdžiai neproporcinga ar nepagrįsta jokiais teisėjų atlyginimo bazinio dydžio didinimo rodikliais, mastais (matais), proporcijomis, skaičiais, santykiu su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar minimalia mėnesio alga, kuriais gali būti formuojamas teisėjų bazinis atlyginimas.

Teismas atkreipia dėmesį, jog kiekvieno pareiškėjo prašoma atlyginti turtinė žala yra patirta per trejų paskutinių metų laikotarpį, skaičiuojant nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d.

Nuo Pareiškėjų prašomos priteisti turtinės žalos atsiradimo laikotarpio pradžios nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d. teisėjų atlyginimo skaičiavimą reglamentavo 2008 m. gruodžio 19 d. Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. XI-83 3 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2022 m. sausio 1 d.

Galiojusioje iki 2022 m. sausio 1 d. Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, jog teisėjų atlyginimų skaičiavimui taikomas atlyginimo ir pareiginės algos bazinis dydis, kurį ateinantiems metams Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu, įvertinus teisėjams atstovaujančių organizacijų pasiūlymus, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos; tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė.

Pažymėtina, jog Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio redakcijoje galiojusioje iki 2022 m. sausio 1 d., teisėjų atlyginimo bazinį dydį lemiantys ekonominio pobūdžio veiksniai, į kuriuos turėjo būti atsižvelgiama nustatant bazinio atlyginimo dydį, taip pat buvo neapibrėžti aiškiais mastais (matais) ir kitokiais konkrečiais dydžiais, veikiančiais teisėjų bazinio atlyginimo didinimą.

Kadangi sprendžiant ginčą dėl padarytos žalos atlyginimo taikytina ir 2008 m. gruodžio 19 d. Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. XI-83 3 straipsnio redakcija, todėl, teismo vertinimu, tų pačių išvadų ir argumentų pagrindu, kaip ir dėl to paties 2021 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. XIV-708 3 straipsnio redakcijos, galiojančios nuo 2022 m. sausio 1 d., taip pat tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2008 m. gruodžio 19 d. Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. XI-83 3 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2022 m. sausio 1 d., atitikties Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimą sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 3) mokėjimas už darbą ir budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, pavadavimą; 4) priemoka už padidėjusį darbo krūvį. Bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama šio įstatymo priede nustatytą pareiginės algos koeficientą padauginus iš bazinio dydžio. Priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą sudaro vienas procentas bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo teisėjo pareiginės algos už kiekvienus tarnybos Lietuvos valstybei metus, tačiau šio priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos.

Pažymėtina, jog teisėjų pareiginės algos koeficientas, nustatytas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje (2009 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-235 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.), nuo 2013 m. spalio 1 d. nebuvo keičiamas ir iki šiol yra tokio paties dydžio – 17,2. Minėto dydžio pareiginės algos koeficientas nebuvo apibrėžtas jokiais kriterijais, dėl kurių jis buvo nustatytas ir dėl kurių jis galėtų būti keičiamas arba likti stabilus ir nepakitęs.

Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 3 dalyje numatytas teisėjų atlyginimo skaičiavimas neapibrėžtas konkrečiu bazinio atlyginimo dydžio didinimo rodikliu ir taip pat teisėjų atlyginimo skaičiavimui numatytas konkretaus dydžio koeficientas – 17,2, nurodytas to paties įstatymo priedėlyje, neapibrėžtas kriterijais, dėl kurių jis buvo nustatytas ir gali būti keičiamas. Tai reiškia, kad teisėjų atlyginimo bazinio dydžio pokyčiai ir nuo 2013 m. nekintantis teisėjų pareiginės algos koeficientas yra neproporcingi ir neapibrėžti aiškiais rodikliais, neatitinka realios metinės infliacijos, nes teisėjų atlyginimo santykis su šalies VDU ar MMA dydžiu tendencingai mažėja, o tai lemia faktinį teisėjų atlyginimų mažinimą.

Teisėjų atlyginimo neproporcingumas, palyginti su MMA ar VDU didėjimu, nesant valstybėje ekonominės ir finansinės krizės ar kitokio sunkmečio, yra nulemtas netinkamo teisėjų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo. Konkrečiai nuo 2019 m. iki 2022 m. teisėjų bazinis atlyginimo dydis buvo didinamas nuo 1 Eur iki 4 Eur, o nuo 2013 m. spalio 1 d. nustatytas konkrečiu dydžiu 17,2 atlyginimo koeficientas nebuvo keičiamas. Teismo vertinimu, tokia situacija yra nesuderinama su teisėjo profesijos orumu ir teisėjui tenkančia atsakomybe.

Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje ir 4 straipsnio 3 dalyje numatytas netinkamas teisėjų atlyginimo skaičiavimo teisinis reguliavimas sudaro valdžios institucijoms (Seimui, Vyriausybei) sąlygas nevaržomai, savo nuožiūra, valiniais sprendimais ir be jokio teisėto pagrindo nustatyti ir tvirtinti teisėjų atlyginimo skaičiavimo pagrindinių svertų dydžius – bazinio atlyginimo dydį ir koeficientą, pažeidžiant Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintą teismų ir teisėjų nepriklausomumo principą ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Teismas yra vienintelė valdžios institucija, vykdanti teisingumą (Konstitucijos 109 str.), sprendžianti visuomenėje kilusius ginčus, tarp jų kilusius ginčus su valstybe, todėl teismo ir teisėjų nepriklausomumas turi būti teisinėmis priemonėmis apsaugotas nuo įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios galimo išorinio poveikio ir įtakos teismo ir teisėjų nepriklausomumui, kuris apima ir materialinį nepriklausomumą.

Be to, Konstitucinis Teismas savo doktrinoje ne kartą yra įvertinęs ir atskleidęs teisėjų ir teismų nepriklausomumo sampratą. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog teisėjų ir teismų nepriklausomumas – ne savitikslis dalykas, bet vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų, būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. ir 2011 m. vasario 14 d. nutarimai). Taip pat Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisėjų ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinus teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą, finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo (juo siekiama užtikrinti, kad teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, išliktų nepriklausomas ir nebūtų verčiamas taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos), teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2011 m. vasario 14 d. ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimai). Teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos ir nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).

Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisėjo ir teismo nepriklausomumą, Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime išskyrė teisėjų nepriklausomumo garantijų grupes, tarp jų teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, susijusias su teisėjų pareiginiu atlyginimu. Materialinis teisėjo nepriklausomumas objektyviai garantuoja teisėjų funkcijų apsaugą nuo išorinio poveikio galimybės. Taip pat 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatavo, jog teisėjas, siekiant užtikrinti jo tikrą ekonominį nepriklausomumą, privalo gauti pakankamą atlyginimą; atlyginimas neturi priklausyti nuo teisėjo darbo rezultatų ir negali būti sumažintas teisėjo darbo teisme metu.

Konstitucija taip pat draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines (materialines) garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Papildomai pažymėtina ir tai, kad 1998 metų Europos Tarybos iniciatyva patvirtintoje Europos chartijoje dėl teisėjų statuso nurodyta, kad teisėjas už kompetentingą pareigų vykdymą turi teisę gauti atlyginimą, kurio dydis yra tiksliai apibrėžtas, siekiant teisėją apsaugoti nuo spaudimo, galinčio daryti įtaką sprendimams ir elgesiui, vykdant teisingumą ir taip pakenkti teisėjo nepriklausomumui ir nešališkumui.

Teisėjų darbo apmokėjimo įstatyme numatytas teisėjų darbo užmokesčio skaičiavimo neapibrėžtumas ir nekonkretumas sudaro realias prielaidas įstatymo leidėjui daryti įtaką Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjų ir teismų nepriklausomumui. Šis įtvirtintas teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas apima teisėjo ir socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, su kuriomis tiesiogiai susiję teisėjų atlyginimai, kurių dydis turi atitikti aukštus profesinius reikalavimus teisėjo kvalifikacijai, reputacijai ir teisminės valdžios statusą, teisėjo pareigybę, kuri yra konstitucinė (teisėjo statusas apibrėžtas Konstitucijos IX skirsnyje).

Nurodyti teisiniai ir faktiniai argumentai tik patvirtina, kad įstatymo leidėjo teisė nustatyti konkretų teisėjų atlyginimo bazinio ir pareiginės algos koeficiento dydį, skaičiuojant teisėjų atlyginimus, turėtų būti apibrėžta įstatyme numatytais aiškiais rodikliais, dydžiais, skaičiais, mastais (matais), proporcijomis, santykiu su MMA ir VDU ar kitu objektyviai nustatomu rodikliu, kuris nekeltų abejonių dėl proporcingo teisėjų atlyginimo didinimo masto ir pašalintų bet kokį galimą išorinį poveikį teisėjo atlyginimų didinimui, taip pat teismų ir teisėjų nepriklausomumui ir teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Teismo vertinimu, Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnis (2021 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. XIV-708 redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d., ir 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-83 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) apimtimi, kuria nenustatytas konkretus teisėjų atlyginimo bazinis dydis (konkrečiais skaičiais, mastais (matais), proporcijomis) ar jo santykis su šalies VDU ar MMA, ir Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis apimtimi, kuria atlyginimui apskaičiuoti taikytinas pareiginės algos koeficientas, neapibrėžti jokiais objektyviais kriterijais ir statistiniais rodikliais, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste kelia pagrįstų abejonių dėl šio teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjų ir teismų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį, teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.). Pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (ABTĮ 4 str.). Priešingai, jeigu kilus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas.

Teismas, įvertinęs pirmiau nurodytus faktinius ir teisinius argumentus dėl Pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir tai, kad nagrinėjamos bylos ginčo dėl turtinės žalos atlyginimo išsprendimui taikytinas Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnyje (2021 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. XIV-708 redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d., ir 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-83 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) ir 4 straipsnio 3 dalyje numatytas teisinis reguliavimas, kuris Pareiškėjų kvestionuojamas dėl jo atitikties Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teismų ir teisėjų nepriklausomumui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstatuoja, jog yra pagrindas šioje administracinėje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio (2021 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. XIV-708 redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d., ir 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-83 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) dalis apimtimi, kuria nenustatytas konkretus ir aiškiai apibrėžtas bazinis atlyginimo dydis, santykiu su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar minimalia mėnesio alga, ar kitu objektyviai nustatomu rodikliu, kuriuo gali būti didinamas teisėjų bazinis atlyginimas, taip pat Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nurodyta apimtimi, pagal kurią bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama taikant šio įstatymo priede nustatytą koeficiento dėmenį, neapibrėžtą jokiais objektyviais kriterijais ir statistiniais rodikliais ar santykiu su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar minimalia mėnesio alga, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjų ir teismų nepriklausomumo principui.

Teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu išspręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl administracinė byla Nr. I2-12543-289/2022 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-02373-2022-7) sustabdoma, iki Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą pagal šį prašymą ir įsigalios priimtas nutarimas.

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 3 dalimi, 101 straipsnio 3 punktu,

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio (2021 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. XIV-708 redakcija, galiojanti nuo 2022 m. sausio 1 d., ir 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-83 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) dalis apimtimi, kuria nenustatytas konkretus ir aiškiai apibrėžtas teisėjų atlyginimo bazinio dydis, santykiu su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar minimalia mėnesine alga, ar kitu objektyviai nustatomu rodikliu, kuriuo gali būti didinamas teisėjų bazinis atlyginimas, ir Teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis apimtimi, pagal kurią bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama taikant šio įstatymo priede nustatytą koeficiento dėmenį, neapibrėžtą jokiais objektyviais kriterijais ir statistiniais rodikliais, ar santykiu su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ar minimalia mėnesio alga, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teisėjų ir teismų nepriklausomumo principui ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Sustabdyti administracinę bylą Nr. I2-12543-289/2022 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-02373-2022-7), iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą pagal šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjas                                                                                                               Virginijus Stankevičius