Prašymo Nr. 1B-19/2021

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIAM TEISMUI

Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius

Pareiškėjai:

Seimo narių grupė

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

EI. p. priim@lrs.lt

Tel: (8 5) 239 6060

Pareiškėjų atstovas:

Agnė Širinskienė, Seimo narys

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

EI. p. agne.sirinskiene@lrs.lt

Tel. (8 5)239 6683

Ginčijamą teisės aktą priėmusi valstybės institucija:

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

Gedimino pr. 11, LT-01103 Vilnius

Ginčijamas teisės aktas

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2020 M. VASARIO 26 D. NUTARIMO NR. 152 (SUVESTINĖ REDAKCIJA ĮSIGALIOJUSI NUO 2021-10-16) „DĖL VALSTYBĖS LYGIO EKSTREMALIOS SITUACIJOS PASKELBIMO“ (TOLIAU - NUTARIMAS)

- 3.1.1 punktas ir 3.1.1.1-3.1.1.3 papunkčiai, toje apimtyje, kurioje numatomi reikalavimai asmenims atitikti nustatytus medicininius kriterijus, kaip sąlyga į kontaktiniu būdu teikiamas paslaugas, ūkinės veiklos vykdymą, komercinių ir nekomercinių kultūros, pramogų, sporto renginių, švenčių, mugių, festivalių ar kitų tam tikrą laiką trunkančių organizuotų žmonių susibūrimų viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku (toliau - renginiai) organizavimą bei

- 3.2.1.2. papunktis, toje apimtyje, kurioje numatomas reikalavimas asmenims atitikti nustatytus medicininius kriterijus, kaip sąlyga į tęstinį profesinį mokymą, aukštojo mokslo studijas ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą,

- 3(1) punktas, toje apimtyje, kurioje numatoma, jog asmenys neatitinkantys nė vieno iš šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodyto kriterijaus kontaktiniu būdu gali būti aptarnaujami tik kai teikiamos 3(1).1 -3(1).25 papunkčiuose įvardintos paslaugos ir vykdomos nurodytos ūkinės veiklos,

- 5.2. ir 5.3. punktai, toje apimtyje, kuria šie punktai nustato teisę fiziniams ir juridiniams asmenims peržiūrėti asmens duomenis ir tikrinti jų atitiktį šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodytiems kriterijams

Skundžiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 redakcija įsigaliojo nuo 2021-10-16, priimta keliais atskirais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais:

1. 2021 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 506 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“, kuris užregistruotas Teisės aktų registre 2021 m. birželio 29 d., Nr. 2021-14469)

Šiuo nutarimu įtvirtinti ginčijami Nutarimo 5.2. ir 5.3. punktai, leidžiantys fiziniams ir juridiniams asmenims peržiūrėti asmens duomenis ir tikrinti asmenų atitiktų Nutarime nustatytiems kriterijams;

2. 2021 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 651 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“, kuris užregistruotas Teisės aktų registre 2021 m. rugpjūčio 13 d., Nr. 2021-17455)

Šiuo nutarimu įtvirtinti ginčijami Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1 ) punktai;

3. 2021 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 714 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“, kuris užregistruotas Teisės aktų registre 2021 m. rugsėjo 10 d., Nr. 2021-19074)

Šio nutarimo 1.3. papunktis pakeitė iki tol galiojusią Nutarimo 3.2.1.2 papunkčio redakciją ir be kita ko nustatė, kad tęstinis profesinis mokymas, aukštojo mokslo studijos ir neformalusis suaugusiųjų švietimas vykdomi tik kai jame dalyvauja asmenys, atitinkantys vieną iš šio nutarimo 3.1.1.1-3.1.1.3 papunkčiuose nurodytų kriterijų, arba nuotoliniu būdu;

4. 2021 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 770 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“, kuris užregistruotas Teisės aktų registre 2021 m. rugsėjo 29 d., Nr. 2021-20383)

Šio nutarimo 1 punktas pakeitė iki tol galiojusią Nutarimo 3.1.1 papunkčio pirmąją pastraipą ir ją išdėstė naujai įtraukiant sąlygą, kad asmenys dalyvaudami nustatytose veiklose laikytųsi asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis reikalavimų.

Galimai pažeistos konstitucinės teisės ir laisvės:

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 1 d. (žmogaus asmuo neliečiamas) ir 21 str. 4 d. (su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai),

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. 1 d. (žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas),

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. (teisė turėti įsitikinimus ir laisvai juos reikšti)

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. (įstatymui visi lygūs) ir 2 d. (žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu),

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 str. 1 d. (Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus)

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 str. 3 d. (aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus)

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. (teisė laisvai pasirinkti darbą, verslą ir įgyti profesiją)

Galimai pažeisti konstituciniai principai:

- teisinės valstybės principas;

- atsakingo valdymo principas;

- proporcingumo principas;

asmenų lygybės ir nediskriminavimo principai

Galimai pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai:

- Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.23 str. 1 d. ir 2 d. (teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą) ir 2.25 str. 1 d. ir 2 d. (teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą);

- Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8, 9 straipsniai (teisė į privataus gyvenimo apsaugą), 15 str. (laisvas informuotas sutikimas)

- Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 11 str. 1 d. ir 5 d. (imunoprofilaktika galima tik asmens sutikimu, o visuotinė imunoprofilaktika galima tik esant paskelbtam karantinui)

- Lietuvos Respublikos Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 5 str. 2 d. 4 p.

- Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 5 str. 1 p. (lygios galimybės švietimo sistemoje) ir 13 str. 2 d. (aukštojo mokslo studijos yra visuotinės);

- Lietuvos Respublikos Civilinės saugos įstatymo 8 str. ir 9 str. 19 d. (laikinas ūkinės veiklos laisvės ir viešųjų bei administracinių paslaugų teikimo ribojimas).

PRAŠYMAS

IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2020 M. VASARIO 26 D. NUTARIMO NR. 152 “DĖL VALSTYBĖS LYGIO EKSTREMALIOS SITUACIJOS PASKELBIMO” (TOLIAU - NUTARIMAS) 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3(1), 3.2.1.2, 5.2, 5.3 PUNKTŲ ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR ĮSTATYMAMS

2021 m. spalio 19 d.

Vilnius

1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) 105 str. nurodyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar Respublikos Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucijos 106 straipsnyje numatyta, kad dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą gali kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių. Kaip nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau - LRKTĮ) 63 straipsnis, Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. LRKTĮ 65 straipsnyje numatyta, kad prašymą ištirti Vyriausybės akto atitikimą Konstitucijai Konstituciniam Teismui turi teisę paduoti ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė.

2. LRKTĮ 64 straipsnis nustato, kad bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.

3. Pareiškėjas - Seimo narių grupė kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 “Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo” (toliau - Nutarimas) 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1), 5.2, 5.3 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str., 21 str. 1 d., 22 str. 1 d., 26 str., 29 str. 1 d., 36 str. 1 d., 41 str. 3 d., 53 str. 1 d, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo ir atsakingo valdymo principams bei Lietuvos Respublikos Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.23 str. 1 d. ir 2 d. ir 2.25 str. 1 d. ir 2 d., Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 15 str., Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatymo 5 str., Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 5 str. 1 p. ir 13 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Civilinės saugos įstatymo 8 str. nuostatoms.

FAKTINĖS APLINKYBĖS

4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 (suvestinė redakcija įsigaliojusi nuo 2021-10-16) „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ vėlesniuose, žemiau nurodytuose pakeitimuose, buvo praplėsta taip vadinamo „galimybių paso“ taikymo sritis papildant Nutarimą naujais 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1), 5.2, 5.3 punktais, t. y.:

4.1. 3.1.1 punktu, kurio paskutinėje redakcijoje(1) buvo nustatyta, kad:

„3.1.1. kontaktiniu būdu paslaugos teikiamos, ūkinė veikla vykdoma, komerciniai ir nekomerciniai kultūros, pramogų, sporto renginiai, šventės, mugės, festivaliai ar kiti tam tikrą laiką trunkantys organizuoti žmonių susibūrimai viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku (toliau - renginiai) organizuojami užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi sąlygas, kitus visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis ir kitus susijusius reikalavimus, ir kai aptarnaujami ar paslaugomis naudojasi tik asmenys, atitinkantys vieną iš šių kriterijų (išskyrus šio nutarimo 3(1) punkte nurodytas išimtis): “

4.2. 3.1.1.1 -3.1.1.3 punktais (su visais papunkčiais)(2), kurie nustatė kriterijus, kuriuos turi atitikti asmenys, norintys dalyvauti aukščiau minėtose veiklose:

„3.1.1.1. asmuo yra pasiskiepijęs viena iš šių COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcinų:

3.1.1.1.1. praėjus vienai savaitei nuo „Comirnaty“ ar „Spikevax“ vakcinos antrosios dozės suleidimo pagal skiepijimo schemą, išskyrus šio nutarimo 3.1.1.1.5 papunktyje nurodytą atvejį;

3.1.1.1.2. praėjus 2 savaitėms nuo „COVID-19 Vaccine Janssen“ vakcinos dozės suleidimo;

3.1.1.1.3. praėjus 4 savaitėms, bet ne daugiau kaip 13 savaičių nuo pirmos „ Vaxzevria“ vakcinos dozės suleidimo, išskyrus šio nutarimo 3.1.1.1.5 papunktyje nurodytą atvejį;

3.1.1.1.4. po antros „ Vaxzevria “ vakcinos dozės suleidimo pagal skiepijimo schemą;

3.1.1.1.5. praėjus 2 savaitėms nuo „Comirnaty“, „Spikevax“ ar „Vaxzevria“ vakcinos vienos dozės suleidimo asmeniui, kuris persirgo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ir diagnozė buvo patvirtinta remiantis teigiamu SARS-CoV-2 PGR tyrimo rezultatu;

3.1.1.1.6. praėjus vienai savaitei nuo „Comirnaty“ ar „ Vaxzevria“ vakcinos antrosios dozės suleidimo, jei pirmajai skiepo dozei buvo naudojama „ Vaxzevria “ vakcina, o antrajai - „ Comirnaty “ vakcina arba atvirkščiai;

3.1.1.2. asmuo persirgo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ir:

3.1.1.2.1. diagnozė buvo patvirtinta remiantis teigiamu SARS-CoV-2 PGR tyrimo ar antigeno testo rezultatu, o nuo teigiamo tyrimo rezultato praėjo ne daugiau kaip 210 dienų (bet ne anksčiau, nei asmeniui baigėsi paskirtos izoliacijos terminas), arba

3.1.1.2.2. asmuo prieš mažiau nei 60 dienų yra gavęs teigiamą (kai nustatomi anti-S, anti-S1 arba anti-RBD IgG antikūnai prieš SARS-CoV-2) kiekybinio ar pusiau kiekybinio serologinio imunologinio tyrimo atsakymą, išskyrus atvejus, kai serologinis tyrimas atliekamas po skiepijimo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcina;

3.1.1.3. asmeniui, kuriam atliktas COVID-19 tyrimas, nustatytas neigiamas rezultatas, - ne anksčiau nei prieš 48 valandas (skaičiuojant nuo ėminio paėmimo momento) atlikus SARS- CoV-2 PGR tyrimą arba greitąjį SARS-CoV-2 antigeno testą COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) nustatyti; “

4.3. 3.2.1.2 punktas(3) nustatė tęstinio profesinio mokymo, aukštojo mokslo studijų ir neformalaus suaugusiųjų švietimo vykdymo sąlygas:

„ 3.2.1.2. tęstinis profesinis mokymas, aukštojo mokslo studijos ir neformalusis suaugusiųjų švietimas vykdomi, atsižvelgiant į rekomenduojamas valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis, asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi sąlygas, užtikrinant kitus valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytus visuomenės sveikatos saugos ir higienos ir kitus susijusius reikalavimus, ir kai dalyvauja asmenys, atitinkantys vieną iš šio nutarimo 3.1.1.1-3.1.1.3 papunkčiuose nurodytų kriterijų, arba nuotoliniu būdu; “

4.4. 3(1) punktas(4), kuris nustatė, jog asmenys neatitinkantys nė vieno iš šio Nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodyto kriterijaus kontaktiniu būdu gali būti aptarnaujami tik kai teikiamos 3(1).1- 3(1).25 papunkčiuose įvardintos paslaugos ir vykdomos nurodytos ūkinės veiklos:

„3(1) Asmenys, neatitinkantys nė vieno iš šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodyto kriterijaus, kontaktiniu būdu gali būti aptarnaujami, užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi sąlygas, kitus visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis ir kitus šiame nutarime nurodytus reikalavimus, tik kai teikiamos šios paslaugos ir vykdomos šios ūkinės veiklos:

3(1).1. prekyba parduotuvėse, turgavietėse, kurių pagrindinė veikla yra maisto, veterinarijos, pašarų gyvūnams, vaistinių, optikos prekių ir ortopedijos techninių priemonių, augalų, sėklų, trąšų pardavimas, turinčiose atskirą įėjimą iš lauko, kurių prekybos plotas (t. y. prekybos salės, skirtos pirkėjams aptarnauti ir prekėms išdėlioti, plotas, įskaitant matavimosi kabinas. Į prekybos plotą neįskaitomas administracinių patalpų, sandėlių ir pagalbinių patalpų, dirbtuvių, laiptinių, koridorių, sanitarinių patalpų plotas) neviršija 1 500 kv. m, arba esančiose prekybos centre, kurio bendras prekybos plotas (t. y. prekybos salės ir kitos prekybos vietos (pvz., salelės), skirtos pirkėjams aptarnauti ir prekėms išdėlioti, plotas, įskaitant matavimosi kabinas. Į prekybos plotą neįskaitomas administracinių patalpų, sandėlių ir pagalbinių patalpų, dirbtuvių, laiptinių, koridorių, sanitarinių patalpų, taip pat parduotuvių, esančių prekybos centre, turinčių atskirą įėjimą iš lauko, kai nėra galimybės patekti į prekybos centrą, plotas) neviršija 1 500 kv. m;

3(1).2. nuotolinė prekyba (vykdoma internetu ar kitomis ryšio priemonėmis) ir kai prekės pristatomos fiziniams ir juridiniams asmenims ar atsiimamos atsiėmimo punktuose (atsiėmimo punktuose draudžiama prekyba ar kita nesusijusi su nuotoline prekyba veikla);

3(1).3. smulkaus remonto paslaugų užsakymas, kai kontaktas tarp paslaugos gavėjo ir paslaugos teikėjo trunka ne ilgiau nei 15 min.;

3(1).4. laidojimo paslaugos ir laidojimo reikmenų parduotuvės;

3(1).5. muziejų ekspozicijų ir parodų lankymas;

3(1).6. bibliotekų (knygų atsiėmimo ir grąžinimo tikslais) ir knygų atsiėmimo punktų paslaugos;

3(1).7. asmens sveikatos priežiūros paslaugos (pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytus reikalavimus, įskaitant testavimą);

3(1).8. socialinės paslaugos;

3(1).9. psichologinės pagalbos ir psichoterapijos paslaugos;

3(1).10. asmens sveikatos priežiūros įstaigose esančių ar globos įstaigose gyvenančių terminalinės būklės asmenų, nepilnamečių iki 14 metų bei nėščiųjų lankymas;

3(1).11. veterinarijos paslaugos;

3(1).12. keleivių vežimo transportu paslaugos;

3(1).13. keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą ir lengvaisiais automobiliais taksi paslaugos;

3(1).14. teisinės paslaugos (notarų, antstolių, privalomos mediacijos, advokatų, teikiančių teisines paslaugas pagal advokato ir kliento sutartį, bei advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą) ir teismų veikla;

3(1).15. veikla, susijusi su vaiko teisių apsauga;

3(1).16. valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių teikiamos paslaugos, kurių dėl jų specifikos neįmanoma suteikti nuotoliniu būdu (paslaugų sąrašą tvirtina institucijos, įstaigos ar įmonės vadovas);

3(1).17. kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimai pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintą Kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai 2016-2023 m. veiksmų planą;

3(1).18. asmenų aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis Techninės pagalbos neįgaliesiems centre prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir savivaldybių įstaigose, kurioms priskirta ši funkcija;

3(1).19. asmeninės pagalbos teikimas asmenims su negalia, kai tokį poreikį nustato savivaldybių paskirti socialiniai darbuotojai;

3(1).20. pagalba smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims;

3(1).21. pagalba nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis asmenims;

3(1).22. veikla, susijusi su neteisėtų migrantų priėmimu;

3(1).23. atvirose erdvėse teikiamos paslaugos, prekyba ir ūkinė veikla, komerciniai ir nekomerciniai kultūros, pramogų, sporto renginiai, šventės, mugės, festivaliai ar kiti tam tikrą laiką trunkantys organizuoti žmonių susibūrimai viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku, kai dalyvauja ne daugiau kaip 500 asmenų;

3(1).24. finansinės paslaugos, kai išmokamos ir pristatomos pensijos ar kitos socialinės išmokos, kitos būtinosios finansinės ir privalomojo draudimo paslaugos, kai kontaktas tarp paslaugos gavėjo ir paslaugos teikėjo trunka ne ilgiau nei 15 min., taip pat elektroninių ryšių paslaugos, kurios reikalingos norint įgyti galimybę naudotis elektroninėmis paslaugomis;

3(1).25. ikimokyklinis, priešmokyklinis, pradinis, pagrindinis, vidurinis ugdymas, pirminis profesinis mokymas, neformalusis vaikų švietimas ir švietimo pagalba. “

4.5. 5.2. ir 5.3. punktai(5) nustato teisę fiziniams ir juridiniams asmenims peržiūrėti asmens duomenis ir tikrinti jų atitiktį šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodytiems kriterijams:

„5.2. asmenų atitiktį kriterijams įrodančius dokumentus ir juose esančius asmens duomenis fiziniai ar juridiniai asmenys, teikiantys paslaugas, ar kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie priima sprendimus dėl atitikties kriterijams šiame nutarime nurodytais atvejais, ir civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę atliekantys asmenys gali tik peržiūrėti, draudžiama juos rinkti, saugoti ar kitaip tvarkyti. Jei kyla abejonių, civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę atliekantys pareigūnai remiasi Elektroninėje sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinėje sistemoje tvarkomais asmens duomenimis;

5.3. asmenų atitiktį kriterijams įrodančius dokumentus ir juose esančius asmens duomenis šio nutarimo 5.2 papunktyje nurodyti asmenys peržiūri šiais tikslais: siekdami nustatyti asmens atitiktį kriterijams, sudarant galimybę asmenims šiame nutarime nurodytais atvejais naudotis teise neribojamomis arba ribojamomis iš dalies darbo, ūkinės veiklos ar kitos veiklos sąlygomis ir įgyvendinant COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) profilaktikos ir kontrolės priemones. “

TEISINIAI ARGUMENTAI

5. Dėl Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktų prieštaravimo konstituciniams teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams

5.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytu aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai ir kt.). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia, tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (pvz., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

5.2. Taigi, pagal Konstitucija, Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, vykdydama Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus, negali pažeisti Konstitucijos ir įstatymų, inter alia viršyti juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, nepaisyti Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų.

5.3. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, asmens teisių ir laisvių ribojimo klausimas buvo ne kartą nagrinėtas ir plačiai išaiškintas. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad žmogaus teisių ir laisvių apribojimai yra galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluotos pakankamai aiškiai. Laikomasi nuostatos, kad asmenų teisių ribojimai gali būti nustatyti tik įstatymu (taip pat žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2008 m. kovo 15 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai).

5.4. Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarime buvo išaiškinta, kad „<•> jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme.“.

5.5. Konstitucijos 67 str. 2 p. nurodyta, kad įstatymus leidžia Seimas. Vyriausybei ši funkcija nepriskirta. Valdžios institucijų kompetencijos atskyrimas užtikrinamas valdžių padalijimo principu. Valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso ir nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais. Jei Konstitucijoje yra konkrečiai valdžios institucijai tiesiogiai nustatyti įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos tų įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti. Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo 1999 m. liepos 9 d. nutarimas).

5.6. Konstitucinis Teismas 1999 m. birželio 3 d. nutarime pažymėjo, kad jei Konstitucijoje yra konkrečiai valdžios institucijai tiesiogiai nustatyti įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos tų įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti. Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. nutarimas). Šią doktriną Konstitucinis Teismas atkartojo visoje eilėje nutarimų pažymėdamas, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. birželio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

5.7. Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatuojama, kad Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo teisę leisti įstatymus. Įstatymų normomis reguliuojami svarbiausi visuomenės gyvenimo klausimai. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir kitus Seimo nutarimus. Vyriausybės priimti poįstatyminiai aktai detalizuoja ir sukonkretina įstatymo normas. Taigi, pagrindiniai teisės aktų hierarchijos principai yra įtvirtinti Konstitucijoje. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas spręsdamas, ar Seimas gali pavesti Vyriausybei reguliuoti santykius, susijusius su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, 1995 m. spalio 26 d. nutarime konstatavo: „Teisės leisti įstatymus delegavimas Vyriausybei turi būti legitiminis, tai yra pagrįstas valstybės konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, todėl Vyriausybė gali priimti tik poįstatyminius teisės aktus. Įstatymų ir poįstatyminių valdymo aktų reguliavimo ribos priklauso nuo daugelio veiksnių - teisės tradicijų, visuomenės politinės ir teisinės kultūros lygio, tačiau tiek teisės teorijos, tiek įstatymų leidybos praktikos požiūriu tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais. Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių ir laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt. “

5.8. Taigi oficialioji konstitucinė jurisprudencija vienareikšmiškai patvirtina, kad asmens teisių ribojimo, teisių suteikimo, jų atsiradimo sąlygų nustatymo klausimai turi būti įtvirtinami įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu.

5.9. Ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, t. y. Vyriausybės priimtas Nutarimas tiesiogiai riboja asmenų teises ir laisves, numatytas Nutarimo 3.1.1, 3.2.1.2 punktuose, t. y. teisė į kontaktinių būdu teikiamas paslaugas, teisę dalyvauti komerciniuose ir nekomerciniuose renginiuose, teisė į kontaktiniu būdu teikiamas švietimo paslaugas ir pan. Asmenims šių teisių ribojimo galima išvengti tik tuo atveju, jeigu jie atitinka Nutarimo 3.1.1.1-3.1.1.3 punktuose nurodytas sąlygas arba jų veikla patenka į Nutarimo 3(1) punkte nurodytą sąrašą. Tai reiškia, kad Nutarimo 3.1.1, 3.2.1.2 punktuose nurodytos asmenų teisės galės būti neribojamos tik tuo atveju, jeigu asmenys apribos kitas savo teises, t. y. pirmiausia teisę į privatų gyvenimą ir kūno neliečiamumą (t. y. pasiskiepys, bus persirgę, arba testuosis, o informacija apie savo sveikatos statusą pateiks nustatytiems asmenims). Tas pats pasakytina ir apie Nutarimo 3(1) punktą, kuriuo Nutarimo 3.1.1.1-3.1.1.3 punktuose nurodytų sąlygų neatitinkantys asmenys (t. y. neturintys „galimybių paso“) gali naudotis tik aiškiai ir konkrečiai apibrėžtomis teisėmis ir laisvėmis. Tai reiškia, jog šie asmenys neturės teisės naudotis tomis teisėmis ir laisvėmis, kurios nenurodytos Nutarimo 3(1) punkte, todėl tokių asmenų teisės ir laisvės taip pat yra ribojamos. Kita vertus, Nutarimo 3.1.1. ir 3.1.1.1-3.1.1.3 punktai nustato teisių ir laisvių įgijimo sąlygas, t. y. tam, kad asmuo įgytų teisę naudotis Nutarimo 3.1.1. punkte nustatytomis teisėmis, jis turi atitikti Nutarimo 3.1.1.1-3.1.1.3 punktų sąlygas. Visais šiais paminėtais atvejais tenka vienareikšmiškai pripažinti, kad Vyriausybė Nutarimu nustato tam tikrų asmens teisių ir laisvių ribojimus arba asmenų teisių įgijimo sąlygas ir tą daro įvairios srityse, t .y. tiek ribodama asmenims gauti paslaugas, dalyvauti komerciniuose ir nekomerciniuose renginiuose ar kitokiuose susibūrimuose, ribodama asmenų teisę į mokslą, darbą ir pan.

5.10. Net ir tuo atveju, jeigu, būtų galima konstatuoti, kad Vyriausybė savo nutarimu turi teisę nustatyti tam tikrus ribojimus, jie turi atitikti Konstitucijos ir įstatymų nustatytas sąlygas ir turi joms neprieštarauti.

5.11. Tai pat pabrėžtina, kad nei Konstitucija, nei kiti teisės aktai nenumato Vyriausybei galimybės valstybės lygio ekstremalios situacijos metu, savo nutarimais riboti konstitucinių asmens teisių, pirmiausia teisės į asmens kūno neliečiamumą (Konstitucijos 21 str.), asmens privatų gyvenimą (Konstitucijos 22 str.), įsitikinimų laisvės (Konstitucijos 25 str.), teisės rinktis į taikius susirinkimus (Konstitucijos 36 str.), teisės į aukštąjį mokslą (Konstitucijos 41 str.), teisės įgyti profesiją ir pasirinkti darbą (Konstitucijos 48 str.)

6. Dėl Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktų prieštaravimo Konstitucijos 21 str. 1 d. ir 4 d. (teisė į asmens neliečiamumą)

6.1. Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog žmogaus asmuo neliečiamas. Asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis bei psichinis neliečiamumas (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, 2012 m. birželio 4 d. nutarimas). Ši teisė į asmens neliečiamybę nėra absoliuti, t. y. ji gali būti ribojama. Tačiau tai gali būti daroma tik įstatymuose nustatytais pagrindais bei tvarka (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

6.2. Minėtąją konstitucinę nuostatą atkartoja Civilinio kodekso 2.25 straipsnio 1 dalis, inter alia įtvirtinanti, jog fizinis asmuo neliečiamas. Fizinio asmens neliečiamumas - tai jo teisė pačiam spręsti dėl intervencijos į jo kūną ir teisė reikalauti, kad be jo sutikimo jo kūnui nebūtų taikoma jokia intervencija (Mikelėnas V.; Bartkus. G.; Mizaras, V.; Keserauskas, Š. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji knyga. Vilnius: Justitia, 2002, p. 75).

6.3. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - ir EŽTT) savo ruožtu asmens fizinį ir psichologinį neliečiamumą priskiria privataus gyvenimo sampratai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 8 straipsnio prasme (žr. pvz., EŽTT 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Storck prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 61603/00, 143 paragrafas). Pasak EŽTT, net menkiausias kišimasis į asmens fizinę neliečiamybę prieš šio asmens valią turi būti laikomas Konvencijos 8 straipsnio laiduojamo privataus gyvenimo gerbimo ribojimu (Ibid.).

6.4. EŽTT savo praktikoje taip pat yra akcentavęs, jog fizinė asmens neliečiamybė apima pačius intymiausius asmens privataus gyvenimo aspektus, bei tai, kad net ir pati menkiausia priverstinio pobūdžio medicininė intervencija prilygsta šios teisės ribojimui (žr. EŽTT 2003 m. liepos 22 d. sprendimą byloje Y.F. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 24209/94,33 paragrafas, 2012 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Solomakhin prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 24429/03, 33 paragrafas). Laisvė priimti ar atsisakyti konkrečios medicininės procedūros arba pasirinkti alternatyvią gydymo formą yra nepakeičiama laisvo apsisprendimo ir asmens autonomijos principų dalis (žr. EŽTT 2010 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Maskvos Jehovos liudytojai prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 302/02, 136 paragrafas). Į laisvo asmens apsisprendimo aprėptį patenka ir galimybė užsiimti veiklomis, kurios gali būti suprantamos kaip fiziškai ar morališkai žalingos ar pavojingos tam asmeniui (žr. EŽTT 2002 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje Pretty prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr.2346/02, 62 paragrafas). Priverstinis skiepijimas, kaip ne savo noru pasirinkta medicininė procedūra, savo ruožtu prilygsta privataus gyvenimo, apimančio fizinę ir psichologinę asmens neliečiamybę, gerbimo, laiduojamo Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies, ribojimui (žr. EŽTT 1999 m. liepos 5 d. sprendimą byloje Matter prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 31534/96, 64 paragrafas, 2002 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Salvetti prieš Italiją, pareiškimo Nr. 42197/98)

6.5. Ginčijami Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktai nustato tokį teisinį reguliavimą, kad asmenys, neatitinkantys Nutarimo 3.1.1.1-3.1.1.3 punkte numatytų sąlygų, t. y. nesantys pasiskiepiję, persirgę arba atlikę testą, negali ne tik laisvai naudotis įprastomis kasdienėmis paslaugomis, t. y. jų galimybės gyventi įprastą gyvenimą nepagrįstai apsunkinamos, tačiau šie asmenys negali naudotis jiems priklausančiomis konstitucinėmis teisėmis, t .y. teise nevaržomai praktikuoti religiją (Konstitucijos 26 str.), teise rinktis į taikius susirinkimus (Konstitucijos 36 str.), teise į aukštąjį mokslą (Konstitucijos 41 str.), nes asmenų minėtų konstitucinių teisių įgyvendinimą ginčijamos Nutarimo nuostatos padarė priklausomą nuo asmens teisės į kūno neliečiamumą apribojimą. Kitaip tariant, sudaromos tokios nepalankios aplinkybės Nutarimo 3.1.1.1-3.1.1.3 punkte sąlygų neatitinkantiems asmenims, kad norint naudotis jų konstitucinėmis teisėmis, nelieka kitos išeities kaip priverstinai apriboti kitas savo konstitucines teises, šiuo atveju teisę į kūno neliečiamumą.

6.6. Todėl Nutarimo 3.1.1.1-3.1.1.3 punktai de facto įtvirtina privalomas intervencijas į žmogaus kūną, t .y. arba skiepus, persirgimą arba testavimąsi nuo ligos. Tačiau Nutarimas ta apimtimi, kuria jis nustato de facto asmenų privalomą vakcinavimą arba testavimą (Nutarimo

3.1.1. punktas, 3.1.1.1 ir 3.1.1.3 punktai bei 3.2.1.2, 3(1) punktai), prieštarauja ne tik Konstitucijos 21 str. 1 d., tačiau ir įstatymams.

6.7. Žmonių užkrečiamųjų ligų ir profilaktikos kontrolės įstatymo 11 str. 1 d. nustatyta, kad „Imunoprofilaktika gali būti taikoma asmenims tik jų sutikimu, išskyrus kituose teisės aktuose numatytus atvejus, o kai jie neveiksnūs tam tikroje srityje, - gavus atstovų pagal įstatymą sutikimą.“ Panaši nuostata įtvirtinta ir Civilinio kodekso 2.25 str. 1 d.: „Fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o kai asmuo neveiksnus šioje srityje, - be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Šis sutikimas turi būti išreikštas raštu“ bei 2 d.: „Atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmens sutikimu.“

6.8. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir tarptautiniuose teisės aktuose, šiuo atveju konvencijos dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (toliau - Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija) 5 straipsnyje, kuris skelbia, kad „kiekviena intervencija sveikatos srityje gali būti atliekama tik gavus atitinkamo asmens laisvai duotą ir informuotą pagrįstą sutikimą. Šiam asmeniui iš anksto suteikiama atitinkama informacija apie intervencijos tikslą ir pobūdį, taip pat apie jo padarinius ir pavojus. Atitinkamas asmuo gali bet kada laisvai atšaukti savo sutikimą.“

6.9. Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 15 str. 2 d. nustatyta, kad „Paciento sutikimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo turi būti pagrįstas informacija ir tinkamas, o to paties straipsnio 3 dalis nustato sąlygas, kurioms esant asmens sutikimas dėl sveikatos priežiūros paslaugų, yra laikomas pagrįstu ir tinkamu. Viena iš tų sąlygų yra nurodoma tai, kad sutikimas turi būti duodamas paciento (ar jo atstovo) laisva valia (Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 15 str. 3 d. 3 p.).

6.10. Laisvas, informuotumu pagrįstas asmens sutikimas pirmiausia yra etinė doktrina, kuri kyla iš pagarbos pacientui kaip autonomiškam asmeniui. Taip pat tai yra ir teisinė doktrina, įtvirtinta norminiuose aktuose, kaip privalomas minimalus asmens orumo ir autonomijos apsaugos standartas. Kaip nurodoma teisinėje literatūroje, informuoto paciento sutikimas gali būti apibrėžiamas kaip „teisinis terminas kuris apibūdina savanorišką paciento sutikimą operacijai, vaistų vartojimui, ar diagnostiniams testams“(6). Medicinos etikos požiūriu asmens autonomija yra suprantama kaip apsvarstytas sprendimas sutikti ar atsisakyti tam tikro gydymo, kuris gali paveikti asmenį, paremtas pakankama informacija ir priimtas protingo, savarankiško, niekieno neverčiamo asmens.(7)

6.11. Akivaizdu, kad Nutarimu sudarius asmenims apsunkintas sąlygas gyventi kasdienį gyvenimą arba naudotis jau minėtomis konstitucinėmis teisėmis, t. y. į susirinkimų ar švietimo teises, yra nepaisoma teisės aktų nustatyto imperatyvo medicininę procedūrą atlikti tik gavus laisvą informuotą asmens sutikimą. Be kita ko, Nutarimo nuostatas taikant visuotinai visoje Lietuvos teritorijoje, visiems gyventojams, tokiu būdu yra vykdoma masinė (visuotinė) asmenų imunoprofilaktika, nors Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 11 str. 5 d. aiškiai nurodo, kad „Visuotinė imunoprofilaktika gali būti taikoma tik šio Įstatymo nustatyta tvarka paskelbus teritorijų karantiną, kai kyla reali grėsmė, kad gyventojai gali susirgti pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, o kitos užkrečiamųjų ligų profilaktikos priemonės negarantuoja šių ligų plitimo ribojimo.“ Šiuo atveju buvo paskelbtas ne karantinas, tačiau valstybės lygio ekstremalioji padėtis.

6.12. Kita vertus Konstitucijos 21 str. 4 d. draudžia su žmogumi atlikti biomedicininius tyrimus be jo sutikimo. Ta pati nuostata pakartota ir Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 5 str. 2 d. 4 p. Todėl Nutarimu kėsinantis priversti asmenį be jo sutikimo skiepytis vaistiniais preparatais, kurie dar yra galutinai neištirti ir nepatvirtinti Europos vaistų agentūros, pažeidžia ir šią nuostatą. Akcentuotina, kad visų COVID-19 vakcinų pagrindiniai (3 fazės) klinikiniai tyrimai nebaigti. Pvz., Comirnaty pagrindinio klinikinio tyrimo ataskaita Pfizer turi pateikti Europos vaistų agentūrai 2023 m. gruodžio mėn. Europos Sąjungoje jos užregistruotos sąlyginai, t. y. negavus visų įprastomis sąlygomis būtinų duomenų. Dėl to nežinomi jų ilgalaikiai poveikiai, pvz., vėžio rizikai, autoimuninių ligų rizikai, apsigimimų rizikai, vaisingumui.(8)

6.13. Taigi Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktai, kiek jie nustato asmenims galimybę pasinaudoti tam tikromis teisėmis tik atitikus tam tikrus medicininius kriterijus, prieštarauja ne tik Konstitucijos 21 str. 1 d. ir 4 d., bet ir Žmonių užkrečiamųjų ligų ir profilaktikos kontrolės įstatymo 11 str. 1 d., Civilinio kodekso 2.25 str. 1 d. ir 2 d., Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymo 15 str. 2 d. ir 3 d. 3 p.

7. Dėl Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktų prieštaravimo konstituciniams asmenų lygybės ir nediskriminavimo principams (Konstitucijos 29 str.)

7.1. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Kita vertus, konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį.

7.2. Taigi, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas Nutarimu, būtina atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, kurios gali pateisinti asmenų skirstymą į skirtingas grupes, arba jį atmesti.

7.3. EŽTT didžiosios kolegijos 2012 m. birželio 26 d. sprendime byloje Kurič ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 26828/06, 390-396 p.) išaiškinta, jog siekiant įvertinti, ar nebuvo pažeistas nediskriminavimo principas, turi būti iš esmės atsakyta į šiuos klausimus: 1) Ar asmenys, esantys iš esmės panašiose ar vienodose padėtyse, buvo skirtingai vertinami? 2) Ar toks skirtingas traktavimas yra objektyvus ir pateisinamas?

7.4. Iš taikomų asmens teisių ir laisvių apribojimų turinio (t. y. kontaktinių ir kitų veiklų draudimas) galima suprasti, kad Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktai ir jais įtvirtintas taip vadinamas „galimybių pasas“ pirmiausia yra skirti užsikrėtimų koronavirusu SARS-CoV-2 skaičiui mažinti. Galima manyti, kad būtent todėl Nutarimo 3.1.1.1-3.1.1.3 punkte nurodytų kriterijų neatitikimas yra pagrindas diskriminuoti asmenis ribojant jų atitinkamas teises ir laisves. Tačiau remiantis mokslo duomenimis, tokia Vyriausybės prielaida nėra pagrįsta.

7.5. Epidemiologiniai duomenys rodo, jog nėra tiesioginės tvirtos sąsajos tarp paskiepytųjų gyventojų dalies valstybėje ir ligos išplitimo. Tą liudija tokie faktai:

a) visuose kontinentuose yra valstybių, kuriose pasiskiepijusių gyventojų dalis yra mažesnė, nei Lietuvoje, bet, deja, ir sergamumas daug mažesnis(9). Neretai ir priemonių ligai stabdyti arsenalas šiose valstybėse (pvz., Lenkija) yra švelnesnis.

b) Naujausi moksliniai duomenys rodo, kad nėra užtikrinto ryšio tarp pilnai paskiepytų asmenų dalies ir naujų COVID-19 ligos atvejų skaičiaus. Toks tyrimas buvo atliktas 2021 m. rugpjūčio mėn. Harvardo universiteto mokslininkų ir išspausdintas European Journal of Epidemiology(10). Minėtame tyrime padaryta išvada, kad yra tokių atvejų, kai labiausiai vakcinuotos valstybės, tokios kaip Izraelis (tyrime metu buvo vakcinuota daugiau kaip 60 proc. populiacijos), turėjo didžiausią COVID-19 ligos atvejų skaičių 1 milijonui gyventojų skaičiuojant 7 dienų vidurkį. Taip pat paminėta, kad tokios valstybės, kaip Islandija ir Portugalija, kurių gyventojų buvo vakcinuota daugiau kaip 75 proc., turėjo didesnį COVID-19 ligos atvejų skaičių 1 milijonui gyventojų nei tokios valstybės kaip Vietnamas ar Pietų Afrikos Respublika, kur vakcinuotų žmonių procentas buvo apie 10.

c) Iš vakcinų gamintojų duomenų, pateiktų registracijai FDA (ang. Food and Drug Administration), kur paraiškose prašoma suteikti leidimą skiepyti sveikus asmenis JAV (3-tyrimų fazė), žinoma, jog ligos plitimo stabdymo nei viena iš vakcinų gamintojų nedeklaruoja. Priešingai Lietuvoje paplitusiai nuomonei, šios vakcinos kaip tik nepasižymi net teorine ligos plitimo stabdymo galimybe. Tą liudija tokie faktai (oficialiai skelbiami vakcinų NNV - ,Number Needed to Vaccinate“ rodikliai): 1) paskiepijus 78-is sveikus asmenis AstraZeneca vakcina galima apsaugoti vos vieną papildomą asmenį visuomenėje nuo teigiamo PGR testo (ne nuo ligos ar mirties); 2) paskiepijus 81-ą sveiką asmenį Moderna vakcina galima apsaugoti vieną papildomą asmenį visuomenėje nuo teigiamo PGR testo; 3) paskiepijus Johnson&Johnson vakcina 84-is asmenis galima apsaugoti vieną papildomą asmenį visuomenėje nuo teigiamo PGR testo; 4) paskiepijus 119-ika asmenų Pfizer vakcina galima apsaugoti vieną papildomą asmenį visuomenėje nuo teigiamo PGR testo. Vakcinų gamintojų deklaruojami RRR rodikliai (žr. lentelę 3), kurie visuotinai skelbiami žiniasklaidoje yra klaidinantys, nes jie atspindi santykinį rizikos sumažėjimo rodiklį („Relative Risk Reduction)", o ne plitimo visuomenėje rodmenis. Palyginimui, šie NNV rodmenys, nustatyti vaikų tymų vakcinai, atspindi net 86 kartus efektyvesnį ligos plitimo stabdymą.

d) Galiausiai Sveikatos apsaugos ministerija savo oficialiame interneto tinklapyje skelia informaciją, kad paskiepyti asmenys taip pat gali susirgti COVI-19 liga ir platinti virusą.(11 ) Taip pat nurodo, kad „<...> pilnai paskiepytiems asmenims yra taikomos testavimosi ir izoliacijos išimtys atvykstant iš užsienio, taip pat Nacionalinio visuomenės sveikatos centro sprendimu gali būti netaikoma izoliacija po didelės rizikos sąlyčio su sergančiuoju COVID-19 liga.“ Tai reiškia, kad paskiepyti asmenys, galėdami platinti virusą, tačiau tuo pačiu turėdami tam tikras izoliavimosi išimtis, gali dar stipriau platinti virusą, tokiu būdu sukeldami priešingą efektą, nei tikimasi ginčijamo Nutarimo nuostatomis.

e) Taip pat akivaizdu, kad tiek COVID-19 liga anksčiau asmenys, tiek asmenys prieš 48 val. atlikę PGR ar greitąjį antigeno testą asmenys, gali būti užsikrėtę koronavirusu, todėl numatyti jiems privilegijas taip pat nėra teisinio pagrindo.

7.6. Todėl konstatuotina, kad tiek asmenims atitinkantiems Nutarimo 3.1.1.1-3.1.1.3 punkte nurodytus kriterijus, tiek ir asmenims jų neatitinkantiems, vienodai galint būti viruso platintojais, nėra pagrindo šių dviejų asmenų grupių traktuoti skirtinai, t .y. vieniems suteikti tam tikras teises ir laisves, o kitiems riboti. Priešingu atveju pažeidžiamas Konstitucijos 29 str. ir juo įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės principas, todėl Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktai šiam konstituciniam reguliavimui prieštarauja.

8. Dėl Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktų prieštaravimo konstituciniams proporcingumo ir teisinio aiškumo principams

8.1. Kaip jau buvo minėta, Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktai yra suformuluoti tokiu būdu, jog riboja asmenų teises ir laisves neproporcingai siekiamam tikslui, t. y. daugiau, nei būtina, t. y. yra neproporcingi. Tai yra akivaizdu, analizuojant Nutarimo ginčijamų punktų turinį:

8.1.1. Nutarimo 3.1.1 punktas riboja ne tik tiesioginio fizinio kontakto paslaugas, tačiau ir ūkinę komercinę veiklą apskritai, jei jos metu aptarnaujami asmenys, neatitinkantys Nutarimo 3.1.1.1-3.1.1.3 punkto sąlygų, o tai pat bet kokius asmenų renginius, t. y. ūkinė veikla vykdoma, komerciniai ir nekomerciniai kultūros, pramogų, sporto renginiai, šventės, mugės, festivaliai ar kiti tam tikrą laiką trunkantys organizuoti žmonių susibūrimai viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku tik kai aptarnaujami ar paslaugomis naudojasi asmenys, atitinkantys Nutarimo kriterijus. Matyti, kad taikomas labai plataus ir abstraktaus pobūdžio draudimas, t. y. pagal tokią Nutarimo formuluotę neišskiriama ar draudžiama rengti komercinius ir nekomercinius renginius lauke ar viduje, todėl gali būti draudžiamos bet kokios veiklos, kurių metu žmonės susirenka į tam tikrą grupę (pvz., asmenys susirenka į maldos namus, organizuoja asmenines, privačias šventes - krikštynas, vestuves, gimtadienius ir pan., rengia sporto treniruotes, varžybas tiek atviroje erdvėje, tiek ir viduje, organizuoja koncertus, spektaklius ar kitus kultūrinius renginius tiek lauke, tiek viduje ir pan.).

8.1.2. Nutarimo 3.2.1.2 punktas iš esmės be sąlygiškai riboja asmenų teisę į tęstinį profesinį mokymą, aukštojo mokslo studijas ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą, numatydamas, kad asmenys teisę į švietimo paslaugas gali gauti tik atitikdami minėtus Nutarimo 3.1.1.1-3.1.1.3 punkto kriterijus arba nuotoliniu būdu. Tačiau žinoma, kad daugelis švietimo įstaigų, neužtikrina asmenims gauti paslaugas nuotoliniu būdu tiek dėl tam tikrų švietimo paslaugų specifiškumo, kadangi daugelio švietimo paslaugų neįmanoma suteikti nuotoliniu būdu (pvz., ypač tai susiję su meno pakraipos ar techninių dalykų studijomis), tiek motyvuojant aukštosios mokyklos autonomijos principu, kuris leidžia švietimo įstaigai pasirinkti, kokiu būdu ji organizuos savo veiklą. Taigi asmenims, neatitinkantiems Nutarimo kriterijų, daugeliu atvejų tapo neįmanoma apskritai gauti švietimo paslaugų. Be to, prievolė vakcinuotis arba testuotis nebuvo įtraukta į anksčiau pasirašytas studijų sutartis. Taigi, kaip studijų sąlyga ji yra taikoma atgal;

8.1.3. Nutarimo 3(1) punktas apribojo asmenų teises gauti be išimties visas kontaktines paslaugas, išskyrus 25 išimtis, numatytas Nutarimo 3(1).1-3(1)-25 punktuose, tokiu būdu vėlgi įtvirtinant neaiškumą - kokios konkrečiai tiesioginės paslaugos yra draudžiamos (nes draudžiama viskas, kas nėra leidžiama) ir tuo pačiu paminant proporcingumo principą, kuris reikalauja nustatyti tik pamatuotus ir būtinus ribojimus.

8.2. Pareiškėjai mano, kad aukščiau paminėtas Nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas yra ne tik labai abstraktus (kadangi nėra tiksliai aišku, kokie draudimai asmenims yra taikomi), bet ir yra neproporcingas siekiamiems tikslams, kadangi Nutarimo kriterijų neatitinkančių asmenų teisės buvo suvaržytos tokiu būdu, jog dažnu atveju buvo paneigta pati konstitucinės teisės esmė, o be to, asmenų teises buvo galima varžyti daug mažesne apimtimi siekiant tų pačių visuomenei reikšmingų tikslų.

8.3. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė dama, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; nustatant teisinius apribojimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai), sąvokos (formuluotės), susijusios su konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimu, jų ribojimu, turi būti itin aiškios, apibrėžtos ir suprantamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

8.4. Taip pat Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nors Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti kai kurias pagrindines žmogaus teises, tačiau ir tokiu atveju turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad apribojimais negalima pažeisti kokios nors pagrindinės žmogaus teisės esmės. Jeigu teisė taip apribojama, kad jos įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu teisė suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai tokiu atveju būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).

8.5. Tuo pačiu platus Nutarimo .1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktais taikomų asmens teisių ribojimų sąrašas apima pagrindinių konstitucinių asmens teisių ribojimus.

Teisė turėti įsitikinimus ir laisvai juos reikšti (Konstitucijos 25 str.).

8.6. Šiuolaikinė žmogaus teisių koncepcija įsitikinimų bei informacijos laisvei skiria ypatingą vietą tarp kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių. Žmogaus įsitikinimų, informacijos laisvė - tai vienas iš demokratinės tvarkos pagrindų, kitų žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida. Antai piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė rinktis į taikius susirinkimus, teisė laisvai praktikuoti religiją arba tikėjimą, rinkimų laisvė, teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą negalėtų būti įgyvendintos, jeigu nebūtų garantuotos šių teisių ir laisvių ištakose glūdinčios žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas).

8.7. Šiuo atveju Nutarimo nuostatos suvaržė asmenų, neatitinkančių nustatytų reikalavimų, galimybe laisvai burtis į taikius susirinkimus ar susitikimus, dalyvauti bet kokiuose susibūrimuose viešose vietose, dalintis juose savo įsitikinimais, idėjomis, jas skleisti ir laisvai reikšti.

Susirinkimų laisvė (Konstitucijos 36 str.).

8.8. Susirinkimų laisvė - tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje. Konstitucinis Teismas pažymi, kad valstybės kišimasis į naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 7 d. nutarimas).

8.9. Tačiau Nutarimu ši teisė buvo apribota, o asmenims, neatitinkantiems Nutarimo kriterijų, leista naudotis šia teise tik ribotai, t. y. Nutarimo 31-23 punktas nustatė, kad gali vykti: „<...> atvirose erdvėse <...> nekomerciniai kultūros, pramogų, sporto renginiai, šventės, mugės, festivaliai ar kiti tam tikrą laiką trunkantys organizuoti žmonių susibūrimai viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku, kai dalyvauja ne daugiau kaip 500 asmenų“.

Teisė siekti aukštojo mokslo pagal sugebėjimus (Konstitucijos 41 str. 3 d.).

8.10. Pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį kiekvienas žmogus turi teisę į aukštąjį mokslą, prieinamą pagal jo sugebėjimus. Konstitucinė nuostata, kad aukštasis mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, reiškia, jog kiekvienam žmogui pagal jo sugebėjimus turi būti prieinamos ir valstybinės, ir įstatymo nustatyta tvarka įsteigtos nevalstybinės aukštosios mokyklos, visa aukštojo mokslo įstaigų sistema. Ši nuostata reiškia ir tai, kad negalima nustatyti siekiantiesiems aukštojo mokslo tokių reikalavimų, kurie būtų grindžiami ne jų pačių sugebėjimais, o kokiais nors kitais kriterijais. Nurodyta nuostata yra neatsiejama nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo, nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).

8.11. Šiuo atveju Nutarimo 3.2.1.2. punktas šią konstitucinę asmenų teisę be pagrindo neproporcingai riboja, tuo pačiu paneigdamas ir Švietimo įstatymo 5 str. 1 d. įtvirtintą lygių galimybių švietimo sistemoje principą, reiškiantį, kad „švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmens teisių įgyvendinimą, kiekvienam asmeniui ji laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują“.

8.12. Be to, Švietimo įstatymo 13 str. 2 d. nustatyta, kad „Aukštojo mokslo studijos yra visuotinės. Jos teikiamos asmeniui, įgijusiam ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą, įstojusiam į aukštąją mokyklą ir gebančiam savarankiškai studijuoti.“

8.13. Vyriausybė ginčijama Nutarimo nuostata sukūrė tokį teisinį reguliavimą, jog teisę į švietimą padarė priklausomą nuo asmens sveikatos statuso. Be to, tokia situacija taikoma ne visame švietimo sektoriuje, o tik tam tikroje jo dalyje (profesinis mokymas, aukštasis mokslas ir suaugusiųjų švietimas) taip pažeidžiant Švietimo įstatymo 5 str. 1 d. įtvirtintą lygių galimybių švietimo sistemoje principą, kadangi lieka neaišku, kodėl išskiriamos būtent šios sritys.

8.14. Apskritai, mokslo siekiančių asmenų atžvilgiu Nutarimu yra sukurta tokia situacija, kad asmenys (studentai) privalo atlikti medicininę intervenciją į savo kūną (pasiskiepyti) ir praktiškai neturi kito pasirinkimo, kadangi atlikti testą kas 48 valandas iš savo lėšų yra labai brangu, ypač asmenims, kurie yra jauno amžiaus ir studijuoja. Todėl šiuo atveju pagrįstai galima kalbėti apie tai, kad Nutarimas sukūrė tokią situaciją, kuomet yra paneigiama pati teisė siekti aukštojo ar profesinio išsilavinimo, nes Nutarimo kriterijų neatitinkantiems asmenims tai tampa neįmanoma.

Teisė įgyti profesiją ir užsiimti verslu ar turėti darbą (Konstitucijos 48 str.).

8.15. Pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą yra būtina žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlyga ir suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; jas sudarydamas įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo bei verslo pobūdį ir paisydamas Konstitucijos, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 7 d. nutarimai).

8.16. Žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą pirmiausia yra siejama su įvairiais natūraliais reikalavimais - kiekvieno asmens sugebėjimais ir galimybėmis; tokie reikalavimai gali apimti tam tikro išsilavinimo turėjimą, moralines ir kitas savybes (gydytojams, mokytojams, teisėjams, prokurorams ir t. t.), specialios teisės įgijimą (vairuotojams ir t.t.) ir kt. (Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas).

8.17. Kvalifikacijos, profesinių žinių, įgūdžių reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami (Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas). Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą suponuoja ir teisę laisvai pasirinkti ir įgyti profesiją. Ši teisė yra susijusi su teise į išsilavinimą, kuris neretai yra būtina sąlyga atitinkamai profesinei kvalifikacijai įgyti. Kai kurioms profesijoms yra būtinas aukštasis išsilavinimas, suteikiamas baigus atitinkamas aukštojo mokslo studijas. Konstitucines asmens teises į darbą, išsilavinimą ir profesiją aiškinant konstitucinių teisinio tikrumo, teisinio saugumo, viešumo, skaidrumo principų kontekste konstatuotina, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad reikalavimai, apibrėžiantys tam tikram darbui dirbti ar tam tikroms pareigoms eiti būtiną išsilavinimą, būtų vieši ir aiškūs; pagrindiniai reikalavimai neturi būti savavališkai, voliuntaristiškai kaitaliojami, antraip žmonės negalėtų tinkamai planuoti profesijos ir išsilavinimo pasirinkimo (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas).

8.18. Šio teisinio reguliavimo kontekste Vyriausybė ginčijamu Nutarimu, pažeisdama teisėtų lūkesčių principą, įvedė naują, su asmens sveikatos būkle, susietą kriterijų tam, kad asmuo galėtų realizuoti savo konstitucinę teisę į darbą bei įgyti profesiją. Atitinkamai asmenys, kurie nors ir pradėję mokslus ar studijas profesinėse ar aukštosiose mokyklose, nesutikdami su Nutarime nustatyta medicinine intervencija, bus priversti stabdyti studijas, taip atidedami ir galimybę pasirinkti darbą ar veiklą, kuri neišvengiamai susijusi su išsilavinimu.

8.19. Taigi viena vertus, Nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas yra neaiškus, kadangi kaip minėta, nustato aiškiai neapibrėžtus draudimus asmenims neatitinkantiems Nutarime įvardintų kriterijų, tuo be kita ko pažeidžiant ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatytus teisėkūros principus, tačiau taip pat pažeidžia ir konstitucinį proporcingumo reikalavimą.

8.20. Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šis principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia: teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslu ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisiu labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimu, apimančiu inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Tad konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas), už teisės pažeidimus nustatytos sankcijos (nuobaudos, bausmės) turi būti proporcingos šiems pažeidimams. Konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, taip pat ir tokio dydžio baudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

8.21. Vienas iš teisėje taikomų proporcingumui nustatyti kriterijų, kuriais matuojamas teisinis reguliavimas ribojantis asmenų teisės, yra būtinumas (necessity). Priimami sprendimai turi būti ne tik pagrįsti, teisėti, tinkami ir proporcingi, jie turi būti ir būtini esamoje situacijoje. Būtinumas yra fakto klausimas. Jį įrodo faktiniai (šiuo atveju - epidemiologiniai, medicinos mokslo) duomenys apie kuriuos jau buvo rašyta šiame prašyme parodant, kad objektyvaus ir mediciniškai pagrįsto būtinumo taikyti Nutarimo ribojimus asmenims neatitinkantiems kriterijų, nėra.

8.22. Būtinumas yra vienas iš kriterijų, kuriais teisme matuojamas priimtų sprendimų teisėtumas ir proporcingumas ir kitų valstybių teismų praktikoje.

8.23. Prancūzijos Konstitucinis teismas, nagrinėjęs priverstinės izoliacijos nustačius COVID-19, klausimą, pasakė, kad asmens laisvė, kurią valstybė turi pareigą saugoti, negali būti apribota su nebūtinu griežtumu ("unnecessary rigour"). Naudojimosi laisve apribojimas turi būti tinkamas, būtinas ir proporcingas siekiamo tikslo atžvilgiu. Prancūzijos Konstitucinis Tribunolas nusprendė, kad automatinis šios priemonės taikymas, neatsižvelgiant į individualią situaciją ir nesudarant izoliacijos sutrumpinimo galimybės, yra nepateisinamas priemonės būtinumo, tinkamumo ir porporcingumo požiūriu.

8.24. EŽTT byloje Kiyutin prieš Rusiją (2011) sprendė klausimą ,ar valstybė, remiantis visuomenės sveikatos apsaugos motyvais, gali atsakyti piliečiui gyvenamosios vietos registracijos dėl jo sveikatos būklės. Teismo požiūriu, nors sveikatos apsauga yra teisėtas tikslas, Rusija nepateikė svarių ir objektyvių priežasčių, pagrindžiančių šios priemonės taikymo būtinumą.

8.25. EŽTT byloje Vavricka pr. Čekiją (2021), kurioje sprendė privalomo vaikų skiepijimo klausimą, taip pat klausė, ar taikomos priemonės yra būtinos demokratinėje visuomenėje (teismas, atsižvelgdamas į faktą, jog a) yra skiepijama nuo likviduojamos infekcijos b) vakcina, kurios nauda yra moksliškai įrodyta, pripažino priemonės taikymo būtinumą.

8.26. Tuo tarpu Ispanijos Galisijos regiono teismas savo 2021 m. rugpjūčio 21 d. sprendime vertindamas ispaniško „galimybių paso“ atitikmens teisėtumą nepalaikė šios priemonės ir pripažino ją prieštaraujančia teisės aktams ir tuo motyvu, kad nebuvo įrodytas priemonės būtinumas, nes nebuvo pabandyta taikyti mažiau teises ribojančių priemonių ir be to teismo vertinimu, šios priemonės būtinumą paneigė ir tai, kad moksliniais duomenimis remiantis, paskiepyti žmonės taip pat gali užkrėsti kitus.

8.27. Todėl manytina, kad Vyriausybė neįrodė, jog Nutarimas ir juo nustatyti asmens teisių suvaržymai buvo ir yra būtini, todėl jiems ribojant aukščiau išvardintas konstitucines asmens teises, konstatuotinas ir Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktų prieštaravimas proporcingumo principui.

9. Dėl Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Civilinės saugos įstatymo 8 str. ir 9 str. 19 punkto nuostatoms

9.1. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus. Vyriausybės priimami teisės aktai neturi prieštarauti įstatymams arba keisti įstatymų normų, jų turinio (Konstitucinio teismo 1995 m. gegužės 16 d., 1996 m. rugsėjo 26 d. ir kt. nutarimai).

9.2. Nutarimas yra priimtas remiantis LR Civilinės saugos įstatymo nuostatomis, o konkrečiai remiantis šio įstatymo 8 straipsnis, numato, kad šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, - ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas. To paties įstatymo 9 straipsnio 19 punktas teigia, kad Vyriausybė, įgyvendindama civilinės saugos sistemos uždavinius, gali: „paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, gali nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti.“

9.3. Minėtosios įstatymo nuostatos nustato ką konkrečiai valstybės lygio ekstremalios situacijos metu Vyriausybė gali apriboti bei įtvirtina kriterijus, kuriais remiantis Vyriausybė tą turi teisę daryti.

9.4. Taigi minėtasis įstatymo straipsnis Vyriausybei suteikia teisę nustatyti tik dviejų tipų apribojimus: (1) ūkinės veiklos laisvės apribojimus; (2) viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus. Visi šie paminėti apribojimai turi atitikti dar ir kitą privalomą kriterijų - (3) jie turi būti būtini ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti. Taip pat iš LR Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnio išplaukia ir tai, kad tokie ribojimai turi būti (4) apriboti laike, t. y. jie turi būti laikini. Taigi bet kokie Vyriausybės taikomi apribojimai valstybės lygio ekstremalios situacijos metu turi atitikti minėtas sąlygas.

9.5. Tačiau ginčijami Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktai šių įstatyme numatytų sąlygų neatitinka.

Dėl ūkinės veiklos laisvės ribojimo

9.6. Pareiškėjų manymu, sąvoka „ūkinės veiklos laisvė“ turėtų būti aiškinama ir suprantama taip, kaip ją apibrėžia Konstitucijos 46 straipsnis ir pateikia Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkio subjektų lygiateisiškumą ir kt.; jos neatsiejamos nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir iš jos pasitraukti (2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai). Taigi akivaizdu, kad ūkinės veiklos laisvė yra suprantama kaip ūkinė komercinė veikla, kuria užsiima fiziniai ar juridiniai asmenys, t. y. paslaugų teikėjai. Atitinkamai į šią sąvoką nepatenka nekomercinė, t. y. privati asmenų veikla.

9.7. Todėl Nutarimu, jeigu ir galima riboti šią ūkinės veiklos laisvę, tai galima riboti tik ūkine - komercine veikla užsiimančių asmenų ūkinės veiklos laisvę, neribojant kitų asmenų teisių. Taigi privačių, ūkine veikla neužsiimančių asmenų teisės ir laisvės Nutarimu negali būti ribojamos, nes tai pažeistų LR Civilinės saugos įstatymo 8 ir 9 straipsnio reikalavimus.

9.8. Kitaip tariant, Vyriausybės nutarimu, remiantis LR Civilinės saugos įstatymo 8 str. ir 9 str. 19 p. negalima riboti tokių ūkine komercine veikla neužsiimančių asmenų teisių, kaip teisės į kontaktiniu būdu teikiamas paslaugas, į komercinius ir nekomercinius kultūros, pramogų, sporto renginius, teisę rengti ir dalyvauti šventėse, mugėse, festivaliuose ar kituose tam tikrą laiką trunkančiuose organizuotuose žmonių susibūrimuose viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku (Nutarimo 3.1.1. p.).

9.9. Dar daugiau, Nutarimo 3(1) punktas su visais savo papunkčiais privačių asmenų kasdienio gyvenimo sritims taiko viešajai teise būdingą principą, kad „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“. Tai akivaizdu, nes asmenims, neatitinkantiems Nutarimo 3.1.1. punkto kriterijų, yra leidžiamos tik tam tikros kontaktinės veiklos, kurios nurodytos ir atitinkamai draudžiamos visos kitos kontaktinės veiklos, nesvarbu kurioje srityje asmenys būtų aptarnaujami kontaktiniu būdu (t. y. tiek dalyvaujant ūkinėje - komercinėje veikloje, tiek dalyvaujant privačiuose renginiuose, susirinkimuose, renginiuose, dalyvaujant religinėse apeigose, gaunant viešąsias ir administracines paslaugas ir pan.). Todėl akivaizdu, kad išeinama už LR Civilinės saugos įstatymo reguliavimo srities, kuri aiškiai numato, kokiose srityse Vyriausybė gali taikyti ribojimus ūkinės veiklos laisvei.

Dėl viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimo

9.10. Pagal LR Civilinės saugos įstatymo 8 str. naudojamą sąvoką „viešosios ir administracinės paslaugos“ paaiškina LR Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis („Administracinė paslauga - šio įstatymo nurodyta viešojo administravimo veikla, susijusi su dokumentų išdavimu ar informacijos teikimu.“) bei 2 straipsnio 19 dalis („Viešoji paslauga - pagal įstatymų ir (ar) viešojo administravimo subjektų nustatytus reikalavimus vykdoma šių subjektų prižiūrima veikla, kuria sukuriama valstybės ar savivaldybių garantuojama ir visuomenės nariams vienodai prieinama nauda.“). Taigi matyti, kad į „viešųjų ir administracinių paslaugų“ sąvoką taip pat nepatenka asmenų privati veikla.

9.11. Vyriausybė ginčijamo Nutarimo 3.2.1.2 punktu ribodama teisę į tęstinį profesinį mokymą, aukštojo mokslo studijas ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą remiasi būtent LR Civilinės saugos įstatymo 8 str. ir 9 str. 19 punkte numatyta galimybe riboti viešųjų administracinių paslaugų teikimą. Tačiau Pareiškėjų įsitikinimu, minėto įstatymo nuostatos Vyriausybei nenumato teisės riboti konstitucinės asmens teisės į aukštojo mokslo švietimo paslaugas (Konstitucijos 41 str. 3 d.), konstitucinės asmens teisės įgyti išsilavinimą ir pasirinkti profesiją (Konstitucijos 48 str.).

9.12. Be to, net ir laikant, kad Vyriausybė turi teisę riboti teisę į tęstinį profesinį mokymą, aukštojo mokslo studijas ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą, ji tą gali daryti tik laikydamasi visų asmens teisių ribojimų reikalavimų, t. y. nepažeisti proporcingumo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir kt. principų. Vyriausybė priimdama nutarimus privalo paisyti Konstitucijos ir įstatymų.

Dėl nustatytų asmens teisių ribojimų įtakos ekstremalios situacijos likvidavimui ir jos padarinių šalinimui

9.13. LR Civilinės saugos įstatymo 8 str. ir 9 str. 19 str. aiškiai numato, kad asmens teisių ir laisvių ribojimai galimi tik tuomet, jeigu jie būtini ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti.

9.14. COVID - 19 pandemijos kontekste, svarbu teisingai nustatyti, kas yra laikoma ekstremalia situacija ir kokie veiksmai atitinka jos likvidavimo ir padarinių šalinimo sąvokas.

9.15. LR Civilinės saugos įstatyme, kuris yra Nutarimo teisinis pagrindas, nėra numatyta, kad ekstremalioji situacija gali būti paskelbta dėl užkrečiamos ligos epidemijos. Šio įstatymo 2 str. 7 ir 8 dalyse numatyta, kad ekstremalioji situacija gali būti paskelbta tik dėl keturių rūšių ekstremalaus įvykio: gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio. Kitaip tariant, visų pirma, turėjo būti paskelbtas gamtinis, techninis, ekologinis ar socialinis įvykis, o po to sprendžiama dėl ekstremalios situacijos paskelbimo, bet taip nebuvo padaryta. Be to, LR Civilinės saugos įstatymas nenumato aiškių kriterijų gamtinio ar kurio kito įvykio paskelbimui, o įstatyme nenustačius aiškių kriterijų atitinkamas pavedimas Vyriausybei bei jo pagrindu Vyriausybės priimti teises aktai yra prieštaraujantys Konstitucijai, nes „Įstatymų leidėjas negali nustatyti Vyriausybei pavedimo, kuris savo turiniu pažeistų konstitucinį įstatymo viršenybės principą.“ (Konstitucinio Teismo 2021 m. spalio 15 d. nutarimas). Taip pat pastebėtina, kad pagal LR Civilinės saugos įstatymo 2 str. 7 d. ekstremalioji situacija apibrėžiama, kaip „<...> dėl ekstremaliojo įvykio susidariusi padėtis, kuri gali sukelti staigų didelį pavojų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai arba gyventojų žūtį, sužalojimą ar padaryti kitą žalą.“ Taigi, LR civilinės saugos įstatyme pateikta „ekstremalios situacijos“ sąvoka apskritai negali būti taikoma apibrėžti situacijai, kuri susiklostė tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, kadangi koronaviruso (SARS-CoV-2) ir jo sukeliamos COVID - 19 ligos plitimas negali būti laikomas padėtimi, kuri gali sukelti staigų pavojų gyventojų gyvybei ar sveikatai, kadangi virusas SARS-CoV-2 pasaulyje plinta jau nuo 2020 m. pradžios. Todėl kalbėti apie staigų pavojų žmonių sveikatai ar gyvybei negalima. Akivaizdu, kad Vyriausybė pasirinko asmens teises riboti netinkamu teisiniu pagrindu (rėmėsi ne tuo įstatymu).

9.16. Kita vertus, Vyriausybei leidžiama taikyti tik tokius ūkinės veiklos laisvės bei administracinių ir viešųjų paslaugų teikimo apribojimo priemones, kurios skirtos ekstremaliai situacijai ir jos sukeltiems padariniams likviduoti. Šiuo atveju nekyla abejonių, kad ginčijamo Vyriausybės Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktais pritaikyti asmens teisių ir laisvių suvaržymai nelikviduoja pačios ekstremalios situacijos, taip pat nepašalina jos padarinių, nes jeigu būtų priešingai, tai Vyriausybei pritaikius minėtas priemonės (t. y. pradėjus veikti skundžiamoms Nutarimo nuostatoms), koronaviruso sukelta pandemija Lietuvoje pasibaigtų, tačiau taip neatsitiko.

Dėl nustatytų apribojimų laikinumo

9.17. Kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą savo kompetenciją formuodama ir vykdydama valstybės ekonominę politiką ir atitinkamai reguliuodama ūkinę veiklą, inter alia leisdama nutarimus, Vyriausybė negali veikti ultra vires; ji privalo laikytis Konstitucijos, taip pat įstatymų. Jeigu Vyriausybė nesilaikytų įstatymų, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 nutarimas).

9.18. Kaip buvo minėta, LR Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnis numato, kad Vyriausybės pagal šį įstatymą taikomi ribojimai turi būti laikini. Tačiau šiuo atveju nei skundžiami konkretūs Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktai, nei visas Nutarimas neturi savo galiojimo termino, o tai reiškia, kad jų galiojimas yra neterminuotas.

9.19. Apskritai paminėtina, kad pats Nutarimas „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ buvo priimtas 2020 m. vasario 26 d. ir niekada nebuvo atšauktas, todėl galioja iki šiol. Jis neturi savo galiojimo termino, todėl ir Nutarimu nustatyti asmenų teisių ribojimai galioja neterminuotai. Kita vertus, kai kuriose Nutarimo nuostatose, pvz., reglamentuojančiose asmenų judėjimą, nors ir nenurodant konkrečių terminų, yra nustatytas laikinas ribojimų taikymas (pvz., Nutarimo 2, 2.3.1 punktai), tačiau skundžiami Nutarimo 3.1.1, 3.1.1.1-3.1.1.3, 3.2.1.2, 3(1) punktai ir jais nustatyti ribojimai, neįtvirtinti kaip laikino galiojimo.

9.20. Tokia situacija ne tik, kad prieštarauja minėtam LR Civilinės saugos įstatymo 8 straipsniui, bet ir konstituciškai negalima ir nepateisinama. Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d. sprendime yra pasisakęs, kad „Konstitucijos 145 straipsnyje nustatyta, kad esant ypatingoms sąlygoms - įvedus karo ar nepaprastąją padėtį - gali būti laikinai apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 1.8. Teisėkūros ir teisės taikymo pagrindai 77 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose. Tai galėtų būti padaroma sustabdant atitinkamų įstatymų normų galiojimą. Kitų įstatymo galiojimo sustabdymo atvejų Konstitucija nenumato.“

9.21. Konstitucinis Teismas, pasisakydamas apie kitų asmens teisių ir laisvių ribojimus, yra akcentavęs, kad šios teisės gali būti ribojamos laikinai: „Įsitikinimų raiškos laisvę taip pat galima laikinai apriboti įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucijos 145 straipsnis). Asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumas demokratinėje visuomenėje gali būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti teisingumo sampratą ir reikalavimus bei Konstitucijoje nustatytas atitinkamos teisės ar laisvės ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Bet koks pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas sietinas su konkuruojančių vertybių racionaliu santykiu, garantuojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 163 d. nutarimas).

9.22. Netgi griežčiausius specialiuosius teisinius režimus, t. y. nepaprastąją ir karo padėtį reglamentuojantys įstatymai numato, jog asmens teisės gali būti ribojamos tik laikinai. Pavyzdžiui, Karo padėties įstatymo 1 str. 1 d. numatyta, kad „Šis įstatymas nustato karo padėties įvedimo ir atšaukimo tvarką, valstybės valdymo ir vietos savivaldos ypatumus, ginkluotųjų pajėgų statusą ir žmogaus teisių ir laisvių laikinus apribojimus karo padėties metu, piliečių pasirengimo valstybės gynybai pagrindus, taip pat karo padėties metu ir atšaukus karo padėtį taikytinas priemones.“ Tuo tarpu LR Nepaprastosios padėties įstatymo 1 str. 1 d. nurodoma, kad „ Šis Įstatymas nustato nepaprastosios padėties įvedimo pagrindus ir tvarką, laikiną fizinių asmenų naudojimosi teisėmis ir laisvėmis apribojimą, laikiną juridinių asmenų veiklos apribojimą, laikinus valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus nepaprastosios padėties metu, taip pat šių institucijų veiklos teisėtumo kontrolę ir nepaprastosios padėties atšaukimo tvarką.“ Todėl akivaizdu, kad ir LR Civilinės saugos įstatyme, kurio pagrindu skelbiamas švelniausias iš paminėtų teisinių režimų (ekstremali situacija), yra akcentuojamas asmens teisių ir laisvių ribojimų laikinas pobūdis.

9.23. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai). Todėl Nutarime nenustačius konkrečių asmenų teisių ir laisvių ribojimo terminų, ne tik ignoruojamas LR Civilinės saugos įstatymo 8 str. nustatytas imperatyvas dėl ribojimų laikinumo, tačiau kartu pažeidžiamas ir teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principai.

10. Dėl Nutarimo 5.2. ir 5.3. punktų prieštaravimo Konstitucijos 22 str.

10.1. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad privatus žmogaus gyvenimas - tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų.

10.2. Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo tvarką nustatyti įstatymu ir kad įstatyme turi būti įtvirtinta, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu.“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

10.3. Taip pat yra pabrėžta, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

10.4. Informacija apie asmens sveikatos būklę (pasiskiepijęs, persirgęs ar atlikęs testą), neabejotinai yra asmens privataus gyvenimo dalis ir sudaro asmens sveikatos duomenis.(12)

10.5. Vyriausybės Nutarimo pagrindu fiziniai ir juridiniai asmenys, nesantys sveikatos priežiūros sistemos darbuotojais, įgijo teisę reikalauti informacijos apie asmens sveikatą, t. y. Vyriausybės nutarimu buvo nustatyta, kad asmenys, siekiantys pasinaudoti savo konstitucinėmis teisėmis, turi tretiesiems asmenims atskleisti savo asmens duomenis apie sveikatos būklę (Nutarimo 5.2. ir 5.3 punktai). Ši jų pareiga (arba privatumo ribojimas) buvo nepagrįstai nustatyta poįstatyminiu teisės aktu - Vyriausybės Nutarimu, nors konstitucinis imperatyvas reikalauja, kad asmens teisės į privatų gyvenimą ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu.

10.6. Civilinio kodekso 2.23 str. 1 d. numatyta, kad: „Fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu, o to paties straipsnio 3 d. nurodyta: „Draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus“.

10.7. Be to, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 ir 9 straipsnio nuostatos taip pat reglamentuoja asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Pagal šias nuostatas, informacija apie paciento sveikatą yra konfidenciali. Tai reiškia kelis dalykus: a) ji gali būti atskleista tik su paciento sutikimu (8 str. 4 d.), b) ji gali būti renkama tik tuo atveju, jeigu tai yra būtina ligai diagnozuoti, gydyti ar pacientui slaugyti (8 str. 1 d.), c) informacija apie asmens sveikatą gali disponuoti asmenys, kurie tiesiogiai dalyvauja gydant ar slaugant pacientą, atliekantiems paciento sveikatos ekspertizę. (8 str. 4 d.); d) be paciento sutikimo teisės aktų nustatyta tvarka konfidenciali informacija gali būti suteikiama tik valstybės institucijoms, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia teisę gauti konfidencialią informaciją apie pacientą (9 str. 1 d.).

10.8. Pabrėžtina, kad aukščiau minėtas įstatymas aiškiai numato, kad asmens sveikatos duomenys gali būti teikiami tretiesiems asmenims be asmens duomenų laisvo sutikimo tik tuo atveju, jeigu „ <...> tai yra būtina ligai diagnozuoti, gydyti ar pacientui slaugyti“ (8 str. 1 d.). Tokiu atveju, jeigu asmuo šiuos duomenis teikia ne dėl to, kad jis sutinka, tačiau vien tik dėl to, kad jis nori realizuoti savo teises ir laisves gauti kontaktines paslaugas ir dalyvauti tokiose veiklose arba gauti švietimo paslaugas, negalima laikyti, kad jis šiuos duomenis teikia laisvu sutikimu. Todėl pripažintina, kad tokiu atveju iš tokio asmens išgauti asmens sveikatos duomenys galėtų būti tvarkomi tik jeigu tai būtina ligai diagnozuoti ar pacientą gydyti, tačiau ne jam siekiant naudotis tam tikromis paslaugomis ar dalyvauti tam tikrose veiklose.

10.9. Tokiu būdu konstatuotina, kad Nutarimo 5.2. ir 5.3. punktai, numatantys trečiųjų fizinių ir juridinių asmenų teisę gauti asmens duomenis apie jo sveikatos būklę, prieš to asmens laisvą valią, prieštarauja Konstitucijos 22 str. 1 d. ir 3 d., Civilinio kodekso 2.23 str. 1 d. ir 3 d. bei Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 ir 9 straipsnio nuostatoms.

11. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 ir 106 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63, 64 ir 65 straipsniais, prašome ištirti:

ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 (suvestinė redakcija įsigaliojusi nuo 2021-10-16) „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“

- 3.1.1 punktas ir 3.1.1.1-3.1.1.3 papunkčiai, toje apimtyje, kurioje numatomi reikalavimai asmenims atitikti nustatytus medicininius kriterijus, kaip sąlyga į kontaktiniu būdu teikiamas paslaugas, ūkinės veiklos vykdymą, komercinių ir nekomercinių kultūros, pramogų, sporto renginių, švenčių, mugių, festivalių ar kitų tam tikrą laiką trunkančių organizuotų žmonių susibūrimų viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku (toliau - renginiai) organizavimą bei

- 3.2.1.2. papunktis, toje apimtyje, kurioje numatomas reikalavimas asmenims atitikti nustatytus medicininius kriterijus, kaip sąlyga į tęstinį profesinį mokymą, aukštojo mokslo studijas ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą,

- 3(1) punktas, toje apimtyje, kurioje numatoma, jog asmenys neatitinkantys nė vieno iš šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodyto kriterijaus kontaktiniu būdu gali būti aptarnaujami tik kai teikiamos 3(1).1-3(1).25 papunkčiuose įvardintos paslaugos ir vykdomos nurodytos ūkinės veiklos,

- 5.2. ir 5.3. punktai, toje apimtyje, kuria šie punktai nustato teisę fiziniams ir juridiniams asmenims peržiūrėti asmens duomenis ir tikrinti jų atitiktį šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodytiems kriterijams, neprieštarauja Konstitucijos 32 straipsnio 3 daliai bei konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams

neprieštarauja:

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 1 d. ir 21 str. 4 d.

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. 1 d.

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str.

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 2 d.

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 str. 1 d.

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 str. 3 d.

- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d.

- konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo, proporcingumo, asmenų lygybės ir nediskriminavimo principams

- Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.23 str. 1 d. ir 2 d. ir 2.25 str. 1 d. ir 2 d.;

- Lietuvos Respublikos Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 11 str. 1 d. ir 5 d.

- Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8, 9 str. ir 15 str.

- Lietuvos Respublikos Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 5 str. 2 d. 4 p.

- Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 5 str. 1 p. ir 13 str. 2 d.;

- Lietuvos Respublikos Civilinės saugos įstatymo 8 str. ir 9 str. 19 d.

Atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 29 str. 3 d. nuostatą, kad „prireikus Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į bylos pobūdį ir kitas aplinkybes, gali paankstinti bylos nagrinėjimą arba nukelti jį vėlesniam laikui“ bei tai, kad reguliavimas, kurio konstitucingumas yra kvestionuojamas, yra susijęs su didelės grupės žmonių pagrindinių teisių bei laisvių ribojimu, prašytume priimti sprendimą paankstinti bylos nagrinėjimą.

(1) 2021 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 770 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“.

(2) 2021 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 651 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“

(3) 2021 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 714 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“.

(4) 2021 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 651 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“

(5) 2021 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 506 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ pakeitimo“

(6) M. PETERS, The British Medical association Illustrated medical dictionary, 2nd ed. (London: Dorling Kindersley, 2008), p.142

(7) R. GILLON, Philosophical medical ethics (Chichester: Willey and Sons, 1985), p. 113.

(8) https://www.ema.europa.eu/en/medicines/human/EPAR/comirnaty

(9) Pavyzdžiui, 2021 m. spalio 15 d. duomenimis Lietuva pilnai buvo paskiepijusi 61,10 proc. savo gyventojų, o Lenkija - 52,09 proc. (https://ourworldindata.org/covid-vaccinations?country=LTU). Tačiau nepaisant to, kad Lietuvoje buvo paskiepyta daugiau asmenų, Lenkijoje tos pačios 2021 m. spalio 15 dienos duomenimis dienos naujų užsikrėtimų virusu skaičius, tenkantis 1 milijonui gyventojų sudarė Lietuvoje - 854,11, o Lenkijoje - 56,58 atvejų (https://ourworldindata.org/covid-cases).

(10) https://link.springer.com/content/pdf710.1007/s 10654-021-00808-7.pdf

(11)https://sam.lrv.lt/lt/naujienos/vakcinuoti-asmenys-taip-pat-gali-uzsikresti-koronavirusu-ir-ji-platinti-todel-svarbu-nepamirsti-atsargumo

(12) Sveikatos duomenys - asmens duomenys, susiję su fizine ar psichine fizinio asmens sveikata, įskaitant duomenis apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, atskleidžiantys informaciją apie to fizinio asmens sveikatos būklę (2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas).

PRIDEDAMA:

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (suvestinė redakcija nuo 2021-10-16), 1 egz.

Seimo nariai:

Agnė Širinskienė

Aurelijus Veryga

Asta Kubilienė

Aušrinė Norkienė

Mindaugas Puidokas

Arvydas Nekrošius

Robertas Šarknickas

Ligita Girskienė

Dainius Gaižauskas

Dainius Kepenis

Valius Ąžuolas

Deividas Labanavičius

Guoda Burokienė

Jonas Jarutis

Eugenijus Jovaiša

Gintautas Kindurys

Rimantė Šalaševičiūtė

Virgilijus Jukna

Aidas Gedvilas

Ieva Kačinskaitė-Urbonienė

Vaida Giraitytė-Juškevičienė

Viktoras Fiodorovas

Jonas Pinskus

Juozas Varžgalys

Remigijus Žemaitaitis

Kęstutis Mažeika

Stasys Tumėnas

Valdemaras Valkiūnas

Česlav Olševski

Petras Gražulis

Rita Tamašunienė

Gintautas Paluckas

Linas Jonauskas

Kęstutis Vilkauskas

Vidmantas Kanopa

Liudas Jonaitis

Tvirtinu 36 Seimo narių parašus.

Seimo Pirmininkė

Viktorija Čmilytė-Nielsen

2021-10-20