Prašymo Nr. 1B-16/2022

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIAM TEISMUI

Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė

Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovai:

Seimo narys Eugenijus Jovaiša

Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius

El. p. [email protected]

Ginčijamą teisės aktą priėmė:

Lietuvos Respublikos Seimas

Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius

Ginčijami teisės aktai:

Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo, Nr. XIV-903, 3 str. 3 d.; 4 str. 2 d.

Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo, Nr. XII-1519, 5 str. 5 d.

PRAŠYMAS

Ištirti, ar Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo, Nr. XIV-903, 3 str. 3 d.; 4 str. 2 d. bei Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo, Nr. XII-1519, 5 str. 5 d. įtvirtintos nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2022-10-27 Nr. S-2022-4663

Vilnius

1. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau - Seimas) narių grupė (toliau - Pareiškėjai), vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) 105 str. 1 d., 106 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau - Konstitucinio Teismo įstatymas) 63 str., 64 str. bei 65 str. 1 d., 1 p. pateiktomis nuostatomis kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau - Konstitucinis Teismas) prašydami ištirti toliau šiame prašyme aptariamų įstatymų atitiktį Konstitucijai.

I. Ištirtini teisės aktai

2. 2022-01-18 Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą Nr. XIV-903 (toliau - VP rašymo įstatymas). Šio įstatymo 3 str. 3 d. (toliau - Ištirtinos nuostatos I) nustatė:

2.1. Ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo ir jo vaikų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).

3. To paties VP rašymo įstatymo 4 str. 2 d. (toliau - Ištirtinos nuostatos II) nustatė:

3.1. Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose gali būti nurašomi arba perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), jeigu: 1) jis arba jo vienas iš tėvų, senelių, prosenelių ar kitų pagal tiesiąją giminystės liniją protėvių turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje; 2) jis vardą ir (ar) pavardę įgijo užsienio valstybėje, kurioje gyvena ar gyveno, ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje; 3) jis pasirenka sutuoktinio, kurio pavardė dokumento šaltinyje įrašyta ne lietuviškais rašmenimis, pavardę; 4) jo tėvų ar vieno iš tėvų pavardė dokumento šaltinyje įrašyti ne lietuviškais rašmenimis.

4. 2022-04-14 Seimas priėmė kitą Pareiškėjų prašomą įvertinti įstatymą, t.y. Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo, Nr. XII-1519 5 straipsnio pakeitimo įstatymą (toliau - ATP ir paso įstatymas, o kartu su VP rašymo įstatymu vadinami Ištirtinais įstatymais). Juo Seimas pakeitė ATP ir paso įstatymo 5 str. 5 d. (toliau - Ištirtinos nuostatos III, o kartu su Ištirtinomis nuostatomis I ir Ištirtinomis nuostatomis vadinamos Ginčijamomis nuostatomis) išdėstydamas ją taip:

4.1. Duomenys asmens tapatybės kortelėje ir pase rašomi lietuviškais rašmenimis, piliečio vardas (vardai) ir pavardė - Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose, nustatyta tvarka.

5. Šį kreipimąsi pasirašiusių Seimo narių - Pareiškėjų, įsitikinimu, Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos aiškiai pažeidžia toliau aptariamas Konstitucijos nuostatas. Atsižvelgiant į tai, Seimo nariai ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydami ištirti šiuos teisės aktus ir pripažinti, kad jie prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui - Konstitucijai. Toliau šiame prašyme pateikti argumentai tik patvirtina tokias išvadas.

II. Ištirtinų įstatymų Ginčijamų nuostatų prieštaravimą Konstitucijai patvirtinantys teisiniai argumentai

6. Seimo narių įsitikinimu, Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijos 2 str., 3 str. 1 d., 5 str. 2 d. 14 str. bei 29 str. nuostatoms bei jas aiškinančiai Konstitucinio Teismo jurisprudencijai.

7. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nurodyta, jog Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams.

8. Konstitucijos 107 str. 2 d. nustatyta, jog Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Pasak paties Konstitucinio Teismo, pastaroji formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia ir tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais yra baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo. Kitaip tariant, Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo.

9. Remiantis pateiktomis aplinkybėmis, įstatymų leidėjas - Seimas, priimdamas įstatymus taip pat privalo atsižvelgti į Konstitucinio teismo formuojamą Konstitucijos aiškinimo ir taikymo jurisprudenciją, o jo priimti įstatymai - tokią jurisprudenciją atitikti.

10. Remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija(1), oficialiai aiškinant (pagal byloje dalyvavusių asmenų, kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymą, taip pat paties Konstitucinio Teismo iniciatyva) Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus, oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama. Oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimas (kuris, be abejo, visada turi būti konstituciškai pagrindžiamas ir eksplicitiškai motyvuotas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte) sietinas su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų nuostatų oficialiu aiškinimu.

11. Pareiškėjų manymų, prieš tai pateiktos paties Konstitucinio Teismo suformuotos nuostatos nagrinėjamu atveju yra ypatingai svarbios. Kaip bus nurodyta sekančiuose šio prašymo skyriuose, Ištirtinų įstatymų Ginčijamų nuostatų prieštaravimą Konstitucijai Pareiškėjai kildina iš to, kad tokie teisės aktai pažeidžia Konstitucinio Teismo suformuluotą bei aprobuotą jurisprudenciją. Negana to, pastaroji taip pat yra privaloma ir pačiam Konstituciniam Teismui, kuris negali keisti suformuluotos konstitucinės doktrinos.

12. Galiausiai, oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines). Jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis).

13. Pareiškėjų manymu, kaip toliau bus nurodyta šiame prašyme, priimdamas Ištirtinų įstatymų Ginčijamas nuostatas, įstatymų leidėjas pažeidė Konstitucijos 2 str., 3 str. 1 d., 5 str. 2 d. 14 str. ir 29 str. nuostatas bei Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktą šių nuostatų aiškinimą. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, jų pažeidimas sudaro aiškias prielaidas Ištirtinų įstatymų Ginčijamų nuostatų ištyrimui Konstituciniame Teisme, dėl ko Pareiškėjai ir teikia šį prašymą.

II.1. Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijos 14 str. nuostatoms

14. Konstitucijos 14 str. nustato, kad valstybinė kalba - lietuvių kalba. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje itin gausu išaiškinimų, kokią neįkainojamą reikšmę Lietuvos valstybingumui turi konstitucinis valstybinės kalbos principas. Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos pastarąjį principą neabejotinai pažeidžia.

II.1.1. Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucinio Teismo 1999-10-21 nutarime pateiktiems Konstitucijos 14 str. išaiškinimams

15. Dar 1999-10-21 priimtame nutarime(2) (toliau - Nutarimas I) Konstitucinis teismas pažymėjo, kad konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, jog lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.

16. Minėtame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, jog konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime. Be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose. Įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.

17. Tuo pačiu minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad konstitucinis valstybinės kalbos statusas reiškia, jog lietuvių kalba privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime. Kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą.

18. Pareiškėjų manymu, akivaizdu, kad Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos, įstatymiškai įtvirtinančios asmenų teisę jų vardą ir pavardę rašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis, neabejotinai prieštarauja Konstitucijos 14 str. įtvirtintam valstybinės lietuvių kalbos principui. Negana to, Pareiškėju manymu, minėti teisės aktai apskritai pažeidžia vieną iš esminių valstybės konstitucinių vertybių. Tokios Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos tuo pačiu sukelia grėsmę tiek tautos identitetui, tiek ir valstybės vientisumui. Tuo pačiu, Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos užkerta kelią integruoti pilietinę tautą bei aiškiai riboja tautos suverenitetą. Galiausiai, tokių Ginčijamų nuostatų egzistavimas sukelia grėsmę normaliam valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimui. Juk būtent Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos sudaro sąlygas šalia konstitucinį valstybinės kalbos statusą turinčios lietuvių kalbos naudoti lotyniškus rašmenis, kurie nedera su valstybinėje kalboje naudojamais lietuviškais rašmenimis.

19. Tokias Pareiškėjų išvadas tik patvirtina kitos analizuojamame Konstitucinio teismo Nutarime I konstatuotos aplinkybės. Pasak Konstitucinio Teismo, Lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų kalbose vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš dalies nesutampantys su lietuvių kalbos rašmenimis. Tuo atveju, jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas.

20. Pareiškėjų manymu, nagrinėjamu atveju, Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos kaip tik nustatė būtent tokį reglamentavimą, kurį Konstitucinis Teismas Nutarimu I pripažino kaip paneigiantį konstitucinį valstybės kalbos principą ir trikdantį valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių bei organizacijų veiklą. Juk Ginčijamų nuostatų pagrindu tam tikras asmenų ratas įgijo teisę savo vardus ir pavardes rašyti ne lietuviškais, o lotyniškais, t.y. valstybinės kalbos neatitinkančiais, rašmenimis. Atsižvelgiant į tai, nėra abejonių, kad analizuojamos Ginčijamos nuostatos akivaizdžiai pažeidžia Konstitucijos 14 str. Juk Ginčijamos nuostatos įtvirtina būtent tokį reglamentavimą, kuris savo esme Konstitucinio Teismo jau buvo pripažintas pažeidžiančiu Konstitucijos 14 str.

21. Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos akivaizdžiai prieštarauja Konstitucinio Teismo Nutarime I pateiktiems Konstitucijos 14 str. išaiškinimams. Remiantis jais toks teisės aktas, kuriuo būtų įtvirtinta galimybė piliečių vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos piliečio pase rašyti kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, paneigtų konstitucinį valstybinės kalbos principą bei sutrikdytų valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veiklą. Nagrinėjamu atveju Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos kaip tik ir įteisina tokią situaciją, kuri paneigia Konstitucijos 14 str. įtvirtintą valstybinės lietuvių kalbos principą. Pareiškėjų manymu, nurodytos priežastys ne tik patvirtina pagrindą Ginčijamų nuostatų ištyrimui Konstituciniame Teisme, tačiau tuo pačiu suponuoja neginčijamą būtinybę minėtas nuostatas pripažinti prieštaraujančiomis Konstitucijos 14 str.

II.1.2. Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucinio Teismo 2009-11-06 sprendime pateiktiems Konstitucijos 14 str. išaiškinimams

22. 2009-11-06 Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą(3) (toliau - Sprendimas I), kuriame pateikė Nutarimo I nuostatų, susijusių su asmens vardo ir pavardės rašymu Lietuvos Respublikos piliečio pase, išaiškinimą. Konkrečiai pareiškėjas minėtoje byloje prašė išaiškinti Nutarimo I motyvuojamosios dalies 4 punkto nuostatą „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostatą „Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“.

23. Minėtą aiškinimą pareiškėjai byloje prašė išaiškinti tuo aspektu, ar Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Tokiu atveju taip pat turi egzistuoti pirminiai užsienio valstybėse išduoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, kuriuose asmens vardas ir (arba) pavardė įrašyti nelietuviškai.

24. Pareiškėjų manymu, Sprendime I pateikti išaiškinimai yra esmingai svarbūs vertinant ir šiuo prašymu prašomas ištirti Ginčijamas nuostatas. Juk, kaip jau ne kartą buvo minėta šiame prašyme, Ginčijamos nuostatos kaip tik įtvirtino galimybę Lietuvos Respublikos piliečių vardus rašyti ne lietuviškais, o lotyniškais rašmenimis.

25. Taigi, Konstitucinis Teismas Sprendime I aiškindamas Nutarimo I 4 ir 7 punktų nuostatas pažymėjo, kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti įrašyti valstybine kalba. Tuo Sprendime I dar kartą aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota ir kad tik asmens vardo ir pavardės įrašas valstybine kalba yra oficialus to asmens tapatybės patvirtinimas, sukeliantis atitinkamus teisinius padarinius, susijusius su to asmens vardo ir pavardės vartojimu viešajame Lietuvos gyvenime.

26. Tuo pačiu Sprendime I Konstitucinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Pasak Konstitucinio Teismo, toks asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.

27. Kaip matyti iš pateiktų Konstitucinio Teismo išaiškinimų, ne lietuviškais rašmenimis Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė gali būti įrašyti tik paso kitų įrašų skyriuje. Tuo tarpu pagrindiniame paso lape minėti duomenis privalo būti įrašomi valstybine kalba.

28. Nagrinėjamu atveju Ginčijamos nuostatos įteisina galimybę asmens vardą ir pavardę ne lietuviškais rašmenimis įrašyti būtent pagrindiniame paso lape. Tokiu būdu, Pareiškėjų įsitikinimu, akivaizdžiai nukrypstama nuo Konstitucinio Teismo Nutartyje I ir Sprendime I išdėstytų valstybinės kalbos naudojimo viešojoje srityje taisyklių. Tuo pačiu tokiu reglamentavimu neabejotinai pažeidžiamas konstitucinis valstybinės kalbos principas, kas sukelia Konstitucinio Teismo Nutarime I aptartas ypač žalingas pasekmes, susijusias su grėsme pačiam valstybingumui.

29. Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos neabejotinai pažeidžia ir Sprendime I pateiktus Nutarimo I išaiškinimus. Abu Konstitucinio Teismo aktai aiškiai ir nedviprasmiškai draudžia Lietuvos Respublikos piliečio vardą ir pavardę paso pagrindiniame puslapyje rašyti nelietuviškais rašmenimis. Dėl šių priežasčių ne tik egzistuoja pagrindas ištirti Ištirtinus įstatymus, tačiau būtina kuo greičiau užkirsti kelią tolimesniam Konstitucijos 14 str. pažeidimui.

II.1.3. Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucinio Teismo 2014-02-27 sprendime pateiktiems Konstitucijos 14 str. išaiškinimams

30. 2014-02-27 Konstitucinis teismas priėmė sprendimą(4) (toliau - Sprendimas II), kuriuo dar kartą pateikė išaiškinimus dėl Nutarime I išdėstytų išvadų. Pareiškėjas minėtoje byloje prašė Konstitucinio teismo išaiškinti jau Sprendime I aiškintas Nutarimo I motyvuojamosios dalies 4 punkto nuostatas:

30.1. įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios [valstybinės] kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones;

30.2. asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba.

31. Konkrečiai pareiškėjas siekė, jog Konstitucinis Teismas pateiktų savo išaiškinimus dėl to, ar prieš tai pateiktos nuostatos reiškia, kad „jei pagal Lietuvos Respublikos įstatymus iš profesionalių kalbininkų - lietuvių kalbos specialistų (o tiek, kiek leidžia įstatymai, - ir kitų lingvistikos šakų atstovų) yra sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires (arba siūlyti atitinkamoms įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijoms jas nustatyti savo leidžiamais teisės aktais) ir, kiek apibrėžta įstatymuose, vykdyti valstybinę kalbos politiką (nesvarbu, kokiais žodžiais ši svarbiausia minėtos institucijos paskirtis būtų apibrėžta įstatymuose, kokias dar, be paminėtųjų, funkcijas ji turėtų vykdyti ir koks būtų jos pavaldumas), įstatymų leidėjas vis tiek gali nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisykles ir neišsiaiškinęs minėtos valstybės institucijos pozicijos tuo klausimu (t. y. negavęs jos oficialiu teisės aktu pateiktų siūlymų), o jei tokia pozicija (siūlymai) ir būtų išdėstyta konkrečiame šios institucijos akte, - ja nesivadovaudamas, t. y. vienašališkai“.

32. Aiškindamas minėtas nuostatas Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tuo atveju, kai įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti specialių (profesinių) žinių turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą. Tokia institucija laikoma inter alia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus iš profesionalių kalbininkų - lietuvių kalbos specialistų (o tiek, kiek leidžia įstatymai, - ir kitų lingvistikos šakų atstovų) sudaryta valstybės institucija. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad tokiai institucijai turi būti suteikti įgaliojimai rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires (arba siūlyti atitinkamoms įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijoms jas nustatyti savo leidžiamais teisės aktais). Tuo pačiu minėtai institucijai turi būti pavesta vykdyti valstybinę kalbos politiką. Išvadoje aptartus įgalinimus turinti institucija turi aiškiai išdėstyti savo poziciją, pateikti aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti.

33. Tuo pačiu Sprendime II Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad laikantis iš Konstitucijos, inter alia jos 14 straipsnio, kylančių reikalavimų gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės nei nustatytosios Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punkte. Tokiu atveju siūlymas keisti šias taisykles turi būti teikiamas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus iš profesionalių kalbininkų - lietuvių kalbos specialistų (o tiek, kiek leidžia įstatymai, - ir kitų lingvistikos šakų atstovų) sudarytos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu.

34. Galiausiai, aptariamame Sprendime II Konstitucinis Teismas nurodė, kad, remiantis Seimo 1995-01-31 priimto ir 1995-02-18 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (1995-01-31 redakcija) 20 str. („Valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija“), tokia įgaliota valstybės institucija yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija (toliau - VLKK).

35. Kaip matyti iš pateiktų aplinkybių, Konstitucinis Teismas Sprendime II aiškindamas Nutarimo I nuostatas pateikė nagrinėjamu atveju esmingai svarbius išaiškinimus. Visų pirma, Konstitucinis Teismas neužkirto kelio apskritai asmens vardo ir pavardės rašymui ne valstybine kalba paremtais rašmenimis. Tuo pačiu Konstitucinis Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, jog keičiant vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką įstatymų leidėjas privalo kreiptis į VLKK, kurios priimta oficiali išvada yra privaloma visoms valdžios institucijoms. Pareiškėjų manymu, tokiu būdu Konstitucinis Teismas tik dar kartą patvirtino išskirtinę konstitucinio valstybinės kalbos principo išsaugojimo svarbą tuo pačiu nurodydamas, kad be VLKK, kaip vienintelės įgaliojimus šioje srityje turinčios institucijos, pritarimo jokie pakeitimai negali būti atliekami.

36. Tokią savo poziciją Konstitucinis Teismas grindė tuo, kad Konstitucija nesuponuoja to, kad Seimas visą įstatymų leidybai reikalingą informaciją rinktų pats, nepasikliaudamas kitų valstybės institucijų pateikiama informacija, o tais atvejais, kai yra būtina remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, jis turi gauti tokią informaciją. Remdamasis tuo Konstitucinis Teismas Sprendime II taip pat konstatavo, Įstatymų leidėjas, spręsdamas, kaip Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, negali neatsižvelgti į gautas oficialias išvadas, įskaitant VLKK oficialią išvadą, išdėstytą poziciją (siūlymus).

37. Iš pateiktų Sprendimo II nuostatų akivaizdu, kad spręsdamas dėl asmens vardo ir pavardės rašymo asmens dokumente tvarkos įstatymų leidėjas privalo ne tik kreiptis į VLKK, tačiau jis tuo pačiu privalo į gautą oficialią VLKK išvadą atsižvelgti. Deja, tačiau nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas prieš tai aptartų taisyklių nesilaikė.

38. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, svarstydamas VP rašymo įstatymo projektą Nr. XIIIP-535, 2021-10-14 kreipėsi į VLKK prašydamas pateikti oficialią išvadą dėl minėtame projekte siūlomos piliečių asmenvardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis. Atsižvelgdama į tai, VLKK 2021-11-06 priėmė neigiamą išvadą dėl pateikto VP rašymo įstatymo projekto. Pasak VLKK, Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašytini lietuviškais rašmenimis, išskyrus dvi galimas išimtis: a) užsieniečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu įrašomi lotyniško raidyno rašmenimis pagal dokumento šaltinį - kitos valstybės išduotą asmens dokumentą; b) su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško raidyno rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.

39. Nepaisant aukščiau aptartos neigiamos VLKK oficialios išvados, įstatymų leidėjas vis tiek priėmė Ištirtinus įstatymus juose įtvirtindamas Ginčijamas nuostatas. Pareiškėjų manymu, tokiu būdu įstatymų leidėjas ne tik nukrypo nuo Nutarime I, Sprendime I bei Sprendime II pateiktų Konstitucinio Teismo išaiškinimų, tačiau tuo pačiu akivaizdžiai pažeidė Konstitucijos 14 str. Būtent dėl tos priežasties Pareiškėjai ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydami ištirti Ištirtinų įstatymų Ginčijamas nuostatas, kurios pažeidžia konstitucinį valstybinės kalbos principą.

40. Apibendrinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, Pareiškėjų įsitikinimu, nėra jokios abejonės, kad Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos aiškiai pažeidžia Konstitucijos 14 str. įtvirtintą konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos principą. Nutarime I, Sprendime I bei Sprendime II Konstitucinis teismas nuosekliai atskleidžia minėto principo svarbą visam Lietuvos Respublikos valstybingumui. Akivaizdu, kad šios konstitucinės vertybės pažeidimas sukels neigiamas pasekmes ne tik valstybės piliečiams, tačiau ir sėkmingam valstybės institucijų veikimui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, būtina užkirsti kelią tolimesniam tokios žalos kilimui ir ištirti Ištirtinų įstatymų Ginčijamas nuostatas.

II.2. Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijos 29 str. nuostatoms

41. Konstitucijos 29 str. nurodyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Pareiškėjų įsitikinimu, Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos pažeidžia ir minėtame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintus principus.

42. Šiame prašyme jau ne kartą minėtame Nutarime I Konstitucinis Teismas tuo pačiu pažymėjo, jog prieš tai pateiktose Konstitucijos normose įtvirtinamas asmenų teisinės lygybės ir nediskriminavimo principas. Šios normos kontekste vertindamas Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normas, nustatančias, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šios normos yra taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių. Konkrečiai Konstitucinis Teismas nurodė, kad priklausymas konkrečiai tautybei yra asmens apsisprendimo reikalas, t. y. niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo. Dėl tos priežasties negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo atsižvelgiant į asmens tautybę taisyklių. Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.

43. Kaip matyti iš pateiktų Konstitucinio Teismo išaiškinimų, asmens tautybė negali būti laikytina pagrindu tokiam asmeniui taikyti specialias, t.y. tik jam ir/ar jo tautybės asmenims pritaikytas valstybinės kalbos naudojimo taisykles. Tuo atveju, jeigu tokios taisyklės visgi būtų sukurtos ir taikomos, būtų pagrindas konstatuoti Konstitucijos 29 str. įtvirtinto piliečių nediskriminavimo bei lygiateisiškumo principų pažeidimus.

44. Nagrinėjamu atveju Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos akivaizdžiai sukuria tokias išskirtines sąlygas asmenims, kurių varduose ir pavardėse yra naudojami lotyniškos abėcėlės rašmenys. Tuo pačiu išskiriant tik minėtus rašmenis yra diskriminuojami kitų tautybių asmenys, kurių varduose ir pavardės naudojami dar kitokie rašmenys, pvz. kirilica.

45. Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos pažeidžia ne tik Konstitucijos 14 str., tačiau ir Konstitucijos 29 str. nuostatas. Konstitucinis Teismas dar 1999 m. priimtame Nutarime I konstatavo, kad įtvirtinant teisinį pagrindą asmens vardą ir pavardę pase rašyti lotyniškais rašmenimis yra sukuriamos išskirtinės sąlygos tautybės pagrindu. Tokia situacija akivaizdžiai pažeidžia konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui principą. Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatas kaip tik ir sudaro tokias draudžiamas išskirtines sąlygas tokiu būdu aiškiai pažeidžiant Konstitucijos 29 str. įtvirtintą piliečių nediskriminavimo bei lygiateisiškumo principų pažeidimus. Remdamiesi šiomis priežastimis Pareiškėjai pagrįstai kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydami ištirti Ištirtinų įstatymų Ginčijamas nuostatas bei tokiu būdu užkirsti kelią aiškiai matomam Konstitucijos 14 ir 29 straipsnių pažeidimui.

II.3. Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijos 2 str., 3 str. 1 daliai, 5 str. 2 daliai.

46. Konstitucijos 2 str. nustato, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Konstitucijos 3 str. 1 d. nurodyta, jog niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Galiausiai Konstitucijos 5 str. 2 d. nurodyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

47. Pareiškėjų manymu, Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos, kaip jau buvo minėta šio prašymo II.1. skyriuje, aiškiai riboja Konstitucijos 14 str. įtvirtintą valstybinės kalbos principo galiojimą, kadangi suteikia nepagrįstas išimtis vartojant valstybinę kalbą. Tokiomis išimtinis yra siaurinamas Konstitucijos 14 str. taikymas, o tai, Pareiškėjų manymu, yra laikytina Konstitucijos 14 str. keitimu.

48. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtas Konstitucijos 14 str. yra I Konstitucijos skirsnyje. Konstitucijos 148 str. 2 d. nustato, kad tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos. Atsižvelgiant į tai, jog Ištirtinų įstatymų Ginčijamomis nuostatomis iš esmės yra keičiamos tik referendumu keistinos Konstitucijos 14 str. nuostatos, darytina išvada, kad šie teisės aktai pažeidžia ir Konstitucijos 2 str., 3 str. 1 d. bei 5 str. 2 d. nuostatas. Juk keisdamas minėtą Konstitucijos straipsnį įstatymų leidėjas aiškiai apribojo tautos suverenitetą ir pasisavino jai priklausančias suverenias galias apsispręsti dėl Konstitucijos 14 str.

49. Įstatymų leidėjas savo teisės aktais turi pareigą užtikrinti valstybinės kalbos funkcionavimą, puoselėti valstybinės kalbos statusą viešajame šalies gyvenime, numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Seimui ir kitoms valstybės institucijoms Konstitucija nenustato jokių teisių priimti teisės aktų, kurie neatitinka Konstitucijos 14 str. nustatyto valstybinės kalbos statuso. Kaip ir kiti Konstitucijos straipsniai, 14 str. veikia tiesiogiai. Įstatymų leidėjas negali riboti jo veikimo arba remdamasis kokiais nors motyvais ar teisės normomis ribojamai aiškinti jo galiojimą. Visas Konstitucijos 1 skirsnis, įskaitant 14 straipsnį, pagal savo nustatomą teisinį reguliavimą yra išimtinė pilietinės Tautos suverenių galių sritis. Valstybinės kalbos teisinis statusas - tai konstitucinė nuostata, kurios negali paneigti jokios valdžios institucijos, jokiais savo priimamais teisės aktais.

50. Konstitucinėje jurisprudencijoje(5) taip pat nurodyta, kad Valstybinės kalbos statuso įgyvendinimas yra ne tik visų piliečių lygiateisiškumo garantija, bet tuo pat metu ir būtina pilietinės Tautos vieningumo, valstybės vientisumo sąlyga.

51. Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, Pareiškėjų manymu, egzistuoja pagrindas išvadai, jog Ištirtinų įstatymų Ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijos 2 str., 3 str. 1 daliai, 5 str. 2 daliai. Tokią išvadą Pareiškėjai grindžia aplinkybėmis, jog Ginčijamomis nuostatomis iš esmės yra siaurinamas Konstitucijos 14 str. taikymas nurodant, kad tam tikroms sąlygoms esant galimas ne tik valstybinės kalbos naudojimas. Tokiu būdu keisdamas išimtinai tik referendumo būdu keičiamą Konstitucijos nuostatą įstatymų leidėjas viršijo savo įgaliojimus, kadangi neleistinai pasisavino vieną iš tautai priklausančių suverenių galių. Atsižvelgiant į tai, Pareiškėjai pagrįstai kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydami ištirti Ištirtinų įstatymų Ginčijamas nuostatas ir tokiu būdu užkirsti kelią Konstitucijos nuostatų pažeidimui.

Remdamiesi visomis šiame prašyme išdėstytomis aplinkybėmis Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

1. ar Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 str. 3 d., 4 str. 2 d. tiek, kiek ji nustato piliečių asmenvardžių rašymą ne valstybine kalba, neprieštarauja Konstitucijos 14 str. ir 29 str.

2. ar Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo 3 str. 3 d., 4 str. 2 d. tiek, kiek jie nustato teisinį reguliavimą, kuriam Konstitucija nesuteikė įgaliojimų, neprieštarauja Konstitucijos 2 str., 3 str. 1 daliai, 5 str. 2 daliai.

3. ar Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 str. 5 d. neprieštarauja Konstitucijos 2 str., 3 str. 1 daliai., 5 str. 2 daliai, 14 straipsniui ir 29 straipsniui.

(1) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-02-01, 2008-07-04, 2009-01-15, 2009-05-15, 2009 10 28 sprendimai;

(2) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999-10-21 nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ byloje Nr. 14/98

(3) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-11-06 sprendimas „Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų, susijusių su asmens vardo ir pavardės rašymu Lietuvos Respublikos piliečio pase, išaiškinimo“;

(4) Konstitucinio Teismo 2014-02-27 sprendimas „Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų, susijusių su asmens vardo ir pavardės rašymu Lietuvos Respublikos piliečio pase, išaiškinimo“;

(5) „Apie Lietuvos valstybės unitarinės sandaros formos konstitucinius pagrindus“, prof. Egidijus Jarašiūnas / Regnum Est: 1990 m. Kovo 11-osios nepriklausomybės aktui - 20 : Liber Amicorum Vytautui Landsbergiui / atsakingasis redaktorius Gediminas Mesonis. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto leidybos centras, 2010, 195-220 psl.

PRIDEDAMA:

1. Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas, Nr. XIV-903;

2. Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymas, Nr. XII-1519.

SEIMO NARIŲ PARAŠAI:

1. Eugenijus Jovaiša

2. Aušrinė Norkienė

3. Jonas Jarutis

4. Guoda Burokienė

5. Deividas Labanavičius

6. Valius Ąžuolas

7. Dainius Kepenis

8. Stasys Tumėnas

9. Ligita Girskienė

10. Aurelijus Veryga

11. Antanas Vinkus

12. Giedrius Surplys

13. Gintautas Kindurys

14. Algimantas Dumbrava

15. Rimantė Šalaševičiūtė

16. Dainius Gaižauskas

17. Juozas Varžgalys

18. Arvydas Nekrošius

19. Audronius Ažubalis

20. Vilija Targamadzė

21. Asta Kubilienė

22. Agnė Širinskienė

23. Mindaugas Puidokas

24. Rima Baškienė

25. Laima Mogenienė

26. Remigijus Žemaitaitis

27. Liudas Jonaitis

28. Robertas Šarknickas

29. Valdemaras Valkiūnas

30. Valdas Rakutis

Tvirtinu 30 (trisdešimt) Seimo narių parašų.

Seimo Pirmininko Pirmasis Pavaduotojas

Jurgis Razma

2022 10 27