Prašymo Nr. 1B-12/2021

Administracinė byla Nr. eI2-1127-595/2021

Teisminio proceso Nr. 3-68-3-26782-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 52.1.4; 55.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui H. I.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjų A. P. ir A. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos pareiškėjo A. P. naudai 8 012,35 Eur žalos atlyginimo, priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos pareiškėjo A. R. naudai 14 319,65 Eur žalos atlyginimo, priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos pareiškėjų A. P. ir A. R. naudai visas pareiškėjų šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas A. P. nurodo, kad jis yra gydytojas odontologas, burnos chirurgas, šiai bylai aktualiu 2019-01-01 - 2019-12-31 laikotarpiu darbo sutarčių pagrindu dirbęs šiose odontologijos klinikose: UAB „Denticija“, UAB „Beladenta“, UAB „Viodenta“, UAB „Sostinės implantologijos centras“.

Pareiškėjas A. R. nurodo, kad jis taip pat yra gydytojas odontologas, šiai bylai aktualiu 2019-01-01 - 2019-12-31 laikotarpiu darbo sutarčių pagrindu dirbęs šiose odontologijos klinikose: UAB „Denticija“, UAB „Šiaulių implantologijos centras“, UAB „Kaidens“.

Pareiškėjai paaiškina, kad jie, būdami pagal darbo sutartį dirbančiais darbuotojais, yra pagal įstatymą privalomai draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. Teigia, kad abu pareiškėjai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. nustatytą 120 VDU pajamų sumą, nuo kurios toliau nebeskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos 2019 metais, pasiekė 2019 metų spalio mėnesį ir ši pajamų suma buvo pasiekta vien jiems dirbant pagrindinėje darbovietėje UAB „Denticija“. Paaiškėjus, kad pareiškėjų darbo užmokestis UAB „Denticija“ viršija Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. nustatytą 120 VDU pajamų sumą 2019 metams, permokėtos socialinio draudimo įmokos pareiškėjams buvo grąžintos ir toliau likusiu 2019 metų laikotarpiu pareiškėjams dirbant UAB „Denticija“ nebeskaičiuotos. Tačiau nepaisant to, socialinio draudimo įmokos nuo pareiškėjų darbo užmokesčio, gauto iš visų kitų darbdavių buvo toliau skaičiuojamos bei mokamos motyvuojant tokią pareigą nustatančia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. norma. Tokiu būdu pareiškėjai, darbo užmokestį gaudami iš kelių darbdavių, 2019 metais sumokėjo gerokai daugiau mokesčių (valstybinio socialinio draudimo įmokų forma) nei jų būtų sumokėję, jei analogiško dydžio darbo užmokestį būtų gavę tik iš vieno darbdavio. Pareiškėjai, naudodamiesi valstybės garantuojama ūkinės veiklos laisve, tokio dydžio darbo užmokestį gavo dirbdami per kelias darbovietes ir vien tik dėl šios priežasties atsidūrė aiškiai nelygiavertėje padėtyje tokias pačias pajamas iš vieno darbdavio gavusių asmenų (kitų darbuotojų) atžvilgiu. Pareiškėjai tokioje padėtyje atsidūrė dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. normoje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019-01-01) įtvirtinto ydingo, diskriminacinio ir galimai Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo, kurio valstybės įgaliotos institucijos iki šiol nėra pakeitusios ar panaikinusios (neteisėti veiksmai). Jei įstatymų leidėjas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. normoje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019-01-01) daugiau nei vienoje darbovietėje dirbančių pareiškėjų (ir kitų analogiškoje padėtyje esančių asmenų) atžvilgiu nebūtų įtvirtinęs ydingo, diskriminacinio ir galimai Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo arba tokį reguliavimą (pripažindamas ir taisydamas klaidą) būtų operatyviai pakeitęs ar panaikinęs, nuo pareiškėjų 2019 metais gauto darbo užmokesčio, viršijančio 120 VDU sumą, nebūtų buvusios skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, pareiškėjai į rankas būtų gavę didesnį darbo užmokestį bei nebūtų patyrę šioje byloje prašomos priteisti žalos. Tai patvirtina priežastinio ryšio egzistavimą tarp valstybės (jos institucijų) neteisėtų veiksmų bei pareiškėjų šioje byloje prašomos priteisti žalos.

Pareiškėjas A. P. nurodo, kad per 2019 metus patyrė 8 012,35 Eur dydžio žalą. Pareiškėjo A. P. patirtą žalą dėl šiame įstatyme įtvirtinto ydingo ir diskriminacinio reguliavimo sudaro 2019 metais apskaičiuotų ir sumokėtų socialinio draudimo įmokų suma, kuri buvo apskaičiuota ir sumokėta nuo pareiškėjo A. P. darbo užmokesčio, gauto iš likusių trijų darbdavių, t. y. iš UAB „Beladenta“, UAB „Viodenta“ bei UAB „Sostinės implantologijos centras“. Pareiškėjas A. R. nurodo, kad dėl atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų per 2019 metus patyrė 14 319,65 Eur dydžio žalą, kadangi jo darbo užmokestis 2019 metais viršijo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. nustatytą 120 VDU pajamų sumą 2019 metams, permokėtos socialinio draudimo įmokos, apskaičiuotos nuo pareiškėjo A. R. iš darbdavio UAB „Denticija“ gautų 120 VDU ribą viršijančių darbo pajamų, pareiškėjui buvo grąžintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 10 d. normos (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019-01-01) pagrindu ir šioje apimtyje pareiškėjas A. R. žalos nepatyrė. Pareiškėjo A. R. patirtą žalą dėl šiame įstatyme įtvirtinto ydingo ir diskriminacinio reguliavimo sudaro 2019 metais apskaičiuotų ir sumokėtų socialinio draudimo įmokų suma, kuri buvo apskaičiuota ir sumokėta nuo pareiškėjo A. R. darbo užmokesčio, gauto iš UAB „Šiaulių implantologijos centras“ ir UAB „Kaidens“.

Pareiškėjai prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. normoje (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2019-01-01) nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek jame yra nustatyta, kad daugiau negu vieno draudėjo draudžiamiems asmenims socialinio draudimo įmokos nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. nustatytų sumų skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, neprieštarauja Konstitucijos 29 str., 46 str. 1 d. ir 48 str. 1 d. nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjų įsitikinimu, nagrinėjamu atveju kyla pagrįstų abejonių, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019-01-01) nustatytas teisinis reguliavimas atitinkama apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, be to, šios bylos išnagrinėjimas bei sprendimo priėmimas, atsižvelgiant į šio skundo dalyką ir pagrindą, yra objektyviai neįmanomas prieš tai nepatikrinus šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, todėl egzistuoja pagrindas šioje byloje kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šio teisinio reguliavimo atitikimo Konstitucijai patikrinimo.

Pareiškėjai paaiškina, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2019-01-01) yra įtvirtintas diferencijuotas darbo užmokesčio apmokestinimas socialinio draudimo įmokomis, kuris neatitinka skunde aptariamų Konstitucijos nuostatų bei Konstitucinio teismo formuojamos jų aiškinimo praktikos, kadangi: pirma, tarp asmenų (darbuotojų), kurie dirba tik vienoje darbovietėje bei gauna pajamas (darbo užmokestį) tik iš vienos darbovietės, ir asmenų (darbuotojų), kurie dirba keliose darbovietėse bei gauna pajamas (darbo užmokestį) iš kelių darboviečių, nėra tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisintų skirtingą jų traktavimą apmokestinant juos socialinio draudimo įmokomis. Abi šios asmenų (darbuotojų) grupės, tokio paties dydžio pajamas gaudamos iš tų pačių teisinių santykių pagal įstatymą turėtų būti traktuojamos vienodai ir valstybės garantuojama ūkinės veiklos laisve aktyviau besinaudojanti šių asmenų grupė neturėtų prarasti tų teisių, kurias turi kita toje pačioje padėtyje esanti, tačiau tik pas vieną darbdavį dirbanti asmenų grupė; antra, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2019-01-01) įtvirtintu diferencijuotu teisiniu reguliavimu nėra siekiama jokių pozityvių ir/ar visuomeniškai reikšmingų tikslų, kurie jį pateisintų. Veikiau priešingai, - toks teisinis reguliavimas skatina aktyviai nesinaudoti Konstitucijos 46 str. 1 d. ir 48 str. 1 d. įtvirtintomis teisėmis, laisvėmis ir iniciatyvomis arba naudotis jomis šešėlyje, visas ar dalį pajamų gaunant neoficialiai, kas menkina pasitikėjimą valstybe ir teise.

Pareiškėjai pažymi, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas yra tiesiogiai įtvirtintas ir Mokesčių administravimo įstatyme: šio įstatymo 6 str. aptaria apmokestinimo teisinius principus, tarp kurių nurodomi ir mokesčių mokėtojų lygybės bei teisingumo principai, o šio įstatymo 7 str. atskleidžia mokesčių mokėtojų lygybės principo turinį. Todėl pareiškėjų teigimu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2019-01-01) įtvirtintas diferencijuotas teisinis reguliavimas, be kita ko, prieštarauja ir Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintam mokesčių mokėtojų lygybės principui.

Teigia, kad Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. (redakcijos, įsigaliojusios nuo 2019-01-01) nuostatos neatitinka Konstitucijos 46 str. 1 d. ir 48 str. 1 d. nuostatoms: pirma, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2019-01-01) įtvirtintas diferencijuotas teisinis reguliavimas skatina asmenis (darbuotojus) dirbti tik vienoje darbovietėje, neskatina aktyviau naudotis Konstitucijos 46 str. 1 d. garantuojama asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, taip pat neskatina ieškoti galimybių kuo didesnes pajamas gauti iš kuo daugiau dardavių, o tai savo ruožtu riboja konkurenciją; antra, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2019-01-01) įtvirtintas diferencijuotas teisinis reguliavimas skatina darbdavius įdarbinti kuo mažesnį darbuotojų skaičių tam pačiam darbui atlikti, kadangi šių darbuotojų darbo užmokesčiui pasiekus atitinkamą ribą (120, 84 ar 60 VDU), darbdaviams taip pat nebereikia skaičiuoti ir mokėti ir savo dalies socialinio draudimo įmokų; trečia, nors nagrinėjamu atveju teisinis reguliavimas yra nustatytas įstatymo lygmens teisės aktu, jame įtvirtintas vienos grupės asmenų (darbuotojų) teisių ir laisvių ribojimas neatitinka kitų Konstitucinio Teismo praktikoje nurodytų asmens teisių ir laisvių ribojimų sąlygų: jie akivaizdžiai nėra būtini siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/ar konstituciškai svarbius tikslus; ketvirta, dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2019-01-01) įtvirtinto diferencijuoto teisinio reguliavimo asmenys (darbuotojai), kurių atliekamo darbo pobūdis, darbo funkcijų sudėtingumas, apimtis, tenkanti atsakomybė už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumai, profesinis lygis, ir kvalifikacija nesiskiria, realiai gauna skirtingą apmokėjimą už darbą. Tokia situacija niekaip nekoreliuoja su Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta teise gauti teisingą apmokėjimą už darbą, o taip pat su konstituciniais teisingumo bei proporcingumo principais.

Taip pat pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad nuo 2019-01-01 įsigaliojusi ydinga, diskriminacinė bei galimai Konstitucijai prieštaraujanti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. norma buvo priimta bei įsigaliojo kartu su Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimais, kuriais be kita ko šio įstatymo 6 str., reglamentuojantis gyventojų pajamų mokesčio tarifus, buvo papildytas nauja 1(1) dalimi, nustatančia, kad gyventojo metinė pajamų 2019 metais dalis, neviršijanti 120 VDU dydžio sumos, apmokestinama taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą, o metinė pajamų 2019 metais dalis, viršijanti 120 VDU dydžio sumą, apmokestinama taikant 27 procentų pajamų mokesčio tarifą. Pastaroji Gyventojų pajamų mokesčio nuostata galiojo visus 2019 metus, o nuo 2020-01-01 įsigaliojo nauja šio įstatymo 6 str. 1(1) dalies redakcija, nustatanti, kad gyventojo metinė pajamų 2020 metais dalis, neviršijanti 84 VDU dydžio sumos, apmokestinama taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą, o metinė pajamų 2020 metais dalis, viršijanti 84 VDU dydžio sumą, apmokestinama taikant 32 procentų pajamų mokesčio tarifą. Pastaroji Gyventojų pajamų mokesčio nuostata taip pat galiojo tik vienus kalendorinius 2020 metus, o nuo 2021-01-01 įsigaliojo nauja šio įstatymo 6 str. 1(1) dalies redakcija, nustatanti, kad gyventojo metinė pajamų 2021 metais dalis, neviršijanti 60 VDU dydžio sumos, apmokestinama taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą, o metinė pajamų 2021 metais dalis, viršijanti 60 VDU dydžio sumą, apmokestinama taikant 32 procentų pajamų mokesčio tarifą. Maža to, nei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 str. 1(1) d., nei kitose šio įstatymo nuostatose nėra nurodyta, kad asmens (darbuotojo) pas atskirus darbdavius gautos pajamos nesisumuoja ir kad didesnis - 27 ar 32 procentų - gyventojų pajamų mokesčio tarifas mokamas tik tuo atveju, jei asmuo (darbuotojas) 120, 84 ar 60 VDU sumą viršijančias pajamas gauna tik iš vieno darbdavio. Taigi, nuo 2019-­01-01 įsigaliojusią Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. normą vertinant kartu su Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 str. 1(1) d. pareiškėjai daro išvadas, kad: pirma, pareiškėjai, kaip ir visi kiti asmenys (darbuotojai), dirbantys pas daugiau nei vieną darbdavį bei bendroje sumoje uždirbantys daugiau nei atitinkamą VDU sumą per kalendorinius metus nuo savo darbo pajamų sumoka gerokai didesnius mokesčius nei tokio paties dydžio pajamas pas vieną darbdavį gaunantys asmenys (darbuotojai): pastarieji nuo tam tikros VDU sumos, kurią įstatymų leidėjas pamečiui yra nusiteikęs mažinti, socialinio draudimo įmokų nebemoka ir moka tik padidinto tarifo gyventojų pajamų mokestį, o dirbantys pas kelis darbdavius - nuo tos pačios sumos tiek pradeda mokėti padidinto tarifo gyventojų pajamų mokestį, tiek toliau moka socialinio draudimo įmokas nuo savo pajamų ir net negauna jokios papildomos socialinės apsaugos nelaimės (pvz., ligos, nedarbo) atveju. Pareiškėjai tai vertina kaip akivaizdžią vienos darbuotojų grupės diskriminaciją, kurią, valstybės institucijoms rodant absoliutų neveiklumą, panaikinti gali tik Konstitucinis teismas, turintis kompetenciją įvertinti pareiškėjams taikomą teisinį reguliavimą atitikimo Konstitucijai kontekste; antra, įstatymų leidėjui palaipsniui kiekvienais metais mažinant pajamų sumą, nuo kurios yra nebeskaičiuojamos ir nebemokamos socialinio draudimo įmokos bei yra skaičiuojamas padidinto tarifo gyventojų pajamų mokestis, su aukščiau aptariama diskriminacija bei neteisingumu susidurs vis didesnė asmenų (darbuotojų), dirbančių pas kelis darbdavius, dalis, dėl ko yra būtina kuo skubiau ištaisyti tokią neteisingą situaciją.

Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau - ir Ministerija) atsiliepime į skundą nurodo, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, o jame nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas. Pareiškėjų laikoma ydinga ir galimai prieštaraujanti Konstitucijai Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau - ir VSDĮ) 10 straipsnio 9 dalis (redakcija, įsigaliojusi 2019-01-01) Konstitucinio Teismo nepripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, nustatytas teisinis reguliavimas yra teisėtas. Taigi, teigti, kad nustatant šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo srityje atlikti neteisėti veiksmai, Ministerijos nuomone, nėra jokio pagrindo.

Paaiškina, kad galiojantis teisinis reguliavimas numato prievolę mokėti socialinio draudimo įmokas tiek darbdaviams (draudėjams), tiek darbuotojams (apdraustiesiems) (VSDĮ 8 straipsnio 1 dalis). O solidarumo ir visuotinumo principais paremta socialinio draudimo sistema numato, kad socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi darbdaviai, nepriklausomai, nuo to, kad už tą patį darbuotoją kitas darbdavys taip pat moka socialinio draudimo įmokas. Ministerijos nuomone, pareiškėjų reikalavimų tenkinimas griautų socialinio draudimo sistemą, kiltų problemų nustatant, kuriam darbdaviui ir kokia apimtimi turėtų būti pritaikytas įmokų grąžinimas. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą sumokėtos įmokos turėtų būti grąžintos jas sumokėjusiam darbdaviui, bet ne pareiškėjams. Darbdaviai grąžintas įmokas turėtų teisę naudoti savo nuožiūra, tai reiškia, kad nebūtinai jas grąžintų pareiškėjams.

Pažymi, kad civilinė atsakomybė taikoma tik jei pareiškėjas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, išskyrus atvejus, kai priežastinis ryšys yra preziumuojamas. Ministerijos nuomone, pareiškėjai neįrodė, kad patyrė jų prašomą atlyginti žalą bei egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Atsižvelgiant į tai, kad nėra visų būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų, Ministerijos nuomone, civilinė atsakomybė šiuo atveju negali būti taikoma ir turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį nekyla.

Dėl teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai Ministerija nurodo nesutinkanti, kad nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek jame yra nustatyta, kad daugiau negu vieno draudėjo draudžiamiems asmenims socialinio draudimo įmokos nuo VSDĮ 10 straipsnio 9 dalyje nustatytų sumų skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio, 46 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Atkreipia dėmesį, kad VSDĮ nustatant socialinio draudimo įmokų „lubas“ buvo siekiama padidinti darbo rinkos patrauklumą, sustiprinti Lietuvos įmonių konkurencingumą ir valstybės investicinį patrauklumą, sudaryti sąlygas išlaikyti aukštą kvalifikuotą darbo jėgą, kurti naujas gerai apmokamas darbo vietas. „Lubos“ socialinio draudimo sistemą padaro teisingesne, nes sustiprina socialinio draudimo įmokų ir išmokų ryšį. Įvertinus tai, kad draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas apskaičiuoja, išskaito ir sumoka draudėjas, o Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neturi visų apdraustųjų asmenų duomenų, reikalingų apdraustojo įmokų permokai grąžinti, atsižvelgus į tai, kad socialinio draudimo sistema pagrįsta visuotinumo ir solidarumo principais, pasirinkta socialinio draudimo įmokų „lubas“ taikyti pagal kiekvieną draudėją atskirai. Be to, tokį pasirinkimą lėmė ir tai, kad socialinio draudimo įmokas už apdraustąjį sumoka kiekvienas darbdavys atskirai ir šios įmokos prisideda prie socialinio draudimo išmokoms mokėti reikalingų lėšų surinkimo užtikrinimo. Jei socialinio draudimo įmokų „lubos“ būtų skaičiuojamos visiems apdraustojo draudėjams bendrai, dėl VSDĮ 10 straipsnio 9 dalies nuostatos, kad šią sumą viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokos tarifas, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms nebūtų aišku, kokią visų socialinio draudimo įmokų „lubų“ dalį taikyti kiekvienam draudėjui atskirai ir kokią permokos dalį kuriam grąžinti.

Pažymi, kad Lietuva pasirinko pasaulyje dominuojantį socialinio solidarumo principu pagrįstą valstybinio socialinio draudimo modelį, pagal kurį jauni ir sveiki asmenys dalį savo uždirbtų lėšų skiria tiems, kurie dėl senatvės, invalidumo ar netekę darbo negali dirbti ir užsidirbti. Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sistema yra universali ir apima beveik visus Lietuvos Respublikos gyventojus, o teisė gauti socialinio draudimo išmokas siejama, visų pirma, su asmens dalyvavimu socialinio draudimo sistemoje - su tuo, ar jis mokėjo socialinio draudimo įmokas (arba jos buvo mokamos už jį). Valstybė, sukūrusi tokią socialinio saugumo sistemą ir garantuodama ją, gali ir turi reikalauti iš asmens vykdyti tam tikras pareigas. Įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas privalu sukurti tokį mechanizmą, kad nebūtų pažeistas asmenų lygybės principas ir nebūtų nustatyta nepagrįstai didelių išimčių solidarumu ir vieningumu paremtai socialinio draudimo sistemai; niekas neturi pamiršti savo priklausomybės visuomenei; naudodamasis jos socialine, teisine parama, garantijomis, asmuo turi vykdyti tas pareigas, kurios jam atsiranda dėl priklausomybės visuomenei.

Todėl atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Ministerija mano, kad nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek jame yra nustatyta, kad daugiau negu vieno draudėjo draudžiamiems asmenims socialinio draudimo įmokos nuo VSDĮ 10 straipsnio 9 dalyje nustatytų sumų skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai Konstitucijos 29 straipsnio, 46 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja.

Pareiškėjai 2021-02-03 pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad Ministerija nutylėjo, jog, viešai prieinamais duomenimis, ji pati kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybe po pareiškėjų skundo gavimo inicijavo pareiškėjų šioje byloje ginčijamos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. normos skubų pakeitimą, kuri nuo 2021-01-01 pas kelis darbdavius dirbantiems darbuotojams jau nebenustato kitokios socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo tvarkos lyginant su darbuotojais, dirbančiais pas vieną darbdavį, ir kuri dabar jau skamba taip: „Pagal šio įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų apdraustųjų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 60 VDU suma, o šias sumas viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Priskaičiavus pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus vienos iš socialinio draudimo rūšies socialinio draudimo įmokas nuo šioje dalyje nurodytos maksimalios sumos, toliau pagal tuos tarifus skaičiuojamos tik kitų socialinio draudimo rūšių socialinio draudimo įmokos, iki bus pasiekta atitinkamų kalendorinių metų atitinkamos socialinio draudimo rūšies įmokų skaičiavimo maksimali suma“. Be to, nuo 2021-01-01 įsigaliojo ir nauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 10 d. normos, reglamentuojančios permokėtų socialinio draudimo įmokų grąžinimą, redakcija, kuri šiuo metu skamba taip: „Apdraustųjų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų socialinio draudimo įmokų bazė, grąžinamos apdraustiesiems asmenims iki kitų metų gegužės 31 dienos į apdraustojo asmens sąskaitą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje, į kurią buvo pervesta paskutinė išmoka, kurios mokėjimas pavestas Fondo valdybai ar jos teritoriniams skyriams (toliau kartu - išmoka, kurios mokėjimas pavestas Fondo valdybos teritoriniams skyriams), jeigu nuo nurodytos išmokos pervedimo į apdraustojo asmens sąskaitą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje nepraėjo daugiau kaip 36 mėnesiai. Jeigu nurodytos sąskaitos nėra arba apdraustasis asmuo pageidauja, kad susidariusi socialinio draudimo įmokų permoka būtų pervesta į kitą jo sąskaitą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje, ji pervedama į apdraustojo asmens nurodytą sąskaitą Fondo valdybos direktoriaus nustatyta tvarka. Apie socialinio draudimo įmokų permokos pervedimą apdraustasis asmuo informuojamas Fondo valdybos Elektroninės gyventojų aptarnavimo sistemos priemonėmis ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo socialinio draudimo įmokų permokos pervedimo“ (žr. 2020-12-23 Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 6, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 19, 19-1, 21, 29, 30, 32, 36, 40 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIV-123 bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 6, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 19, 19(1), 21, 29, 30, 32, 36, 40 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą).

Pareiškėjų įsitikinimu, šios bylos kontekste dėmesys atkreiptinas ne tik į patį įstatymą bei jo projektą, bet ir į viešai prieinamą šio įstatymo projekto aiškinamąjį raštą, kuriame nurodyta, kad šio įstatymo projekto rengimą paskatino „siekis suderinti nuostatas su Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymu“, o prie siūlomų naujų teisinio reguliavimo nuostatų nurodoma, kad „siūloma: nustatyti, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų apdraustųjų lėšomis sumokėtos socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, nuo sumos, didesnės kaip 60 VDU suma, bus grąžinamos apdraustiesiems asmenims į jų sąskaitą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje. Tai bus daroma be atskiro asmens prašymo, jei yra sąskaita, į kurią ne seniau nei prie 36 mėnesius jam buvo sumokėta paskutinė Fondo valdybos ar jos teritorinio skyriaus administruojama išmoka, o nesant tokios sąskaitos - į paties asmens Fondo valdybos direktoriaus nustatyta tvarka nurodytą sąskaitą. Nustačius, kad socialinio draudimo įmokų „lubos“ skaičiuojamos apdraustajam asmeniui, bus suvienodintos nuostatos su Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu“. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad pačios valstybės įgaliotos institucijos pripažįsta pareiškėjų skunde įrodinėjamą faktą, jog nuo 2019-01-01 įsigaliojusi galimai Konstitucijai prieštaraujanti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. norma buvo akivaizdžiai nesuderinta inter alia ir su nuo 2019-01-01 įsigaliojusiais Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų pakeitimais, nustačiusiais, kad gyventojo metinė pajamų dalis, viršijanti tam tikrą VDU sumą, apmokestinama didesniu pajamų mokesčio tarifu, nepriklausomai nuo to, ar tam tikrą VDU sumą viršijančios pajamos buvo gautos iš vieno darbdavio, ar iš kelių darbdavių. Aptariami valstybės įgaliotų institucijų veiksmai, pasireiškiantys pareiškėjų šioje byloje ginčijamo teisinio reguliavimo, galiojusio net du kalendorinius metus, operatyviu pakeitimu, atliktu po pareiškėjų skundo gavimo, yra dar vienas įrodymas, pagrindžiantis tiek šio teisinio reguliavimo ydingumą, tiek būtinybę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šio teisinio reguliavimo atitikties atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms ištyrimo.

Ministerija 2021-02-18 pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad VSDĮ pakeitimo projektas buvo paskelbtas viešai Lietuvos Respublikos Seimo Teisės aktų informacinėje sistemoje (registracijos Nr. 20-13381). Iš viešai prieinamų duomenų Lietuvos Respublikos Seimo Teisės aktų informacinėje sistemoje, VSDĮ pakeitimai buvo inicijuoti 2020 m. spalio mėnesį (2020-10-06 Ministerijos teikimas Nr. (23.1E-55)SD-5171 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų projektų“), t. y. prieš du mėnesius, kai Ministerijoje gautas pareiškėjų 2020-11-17 skundas. Todėl pareiškėjų teiginiai, kad Ministerija nutylėjo tai, kas buvo viešai paskelbta ir, kad VSDĮ pakeitimai skubiai inicijuoti ir operatyviai pakeisti gavus pareiškėjų skundą, yra nepagrįsti.

Paaiškina, jog Ministerijos atsiliepime nurodyta, kad pagal nuo 2019-01-01 iki 2020-12-31 galiojusį teisinį reguliavimą pareiškėjų reikalavimų tenkinimas griautų socialinio draudimo sistemą, kiltų problemų nustatant, kuriam darbdaviui ir kokia apimtimi turėtų būti pritaikytas įmokų grąžinimas. Apie VSDĮ 10 straipsnio 9 dalies nuostatų pakeitimus, kurie griautų socialinio draudimo sistemą, Ministerijos atsiliepime nebuvo kalbama. Ministerija pažymi, kad pareiškėjų atstovas, galimai sąmoningai siekia suklaidinti teismą manipuliuodamas teiginiu, kad Ministerija nutylėjo, jog viešai prieinamais duomenimis, ji pati kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybe po pareiškėjų skundo gavimo inicijavo pareiškėjų šioje byloje ginčijamos VSDĮ 10 straipsnio 9 dalies normos skubų pakeitimą, kuri nuo 2021-01-01 pas kelis darbdavius dirbantiems darbuotojams jau nebenustato kitokios socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo tvarkos lyginant su darbuotojais, dirbančiais pas vieną darbdavį. Ministerijos nuomone, tokie pareiškėjų atstovo teiginiai žemina institucijos vardą, neatitinka aukščiau šiame paaiškiname išdėstytų faktinių aplinkybių ir sudaro prielaidas abejoti dėl kitų pareiškėjų atstovo teiginių.

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas palaikė skundo argumentus ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjų kildinamos dėl Lietuvos valstybės VSDĮ 10 straipsnio 9 dalyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019-01-01) nustatyto teisinio reguliavimo, o taip pat valstybės įgaliotų institucijų neveikimo tokio teisinio reguliavimo nepakeičiant ir nepanaikinant, atlyginimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai A. P. ir A. R. dirba pagal darbo sutartis odontologais keliose darbovietėse, yra pagal įstatymą privalomai draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 1 d.).

Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad abu pareiškėjai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. nustatytą 120 VDU pajamų sumą, nuo kurios toliau nebeskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos 2019 metais pasiekė 2019 metų spalio mėnesį ir ši pajamų suma buvo pasiekta vien jiems dirbant pagrindinėje darbovietėje UAB „Denticija“. Paaiškėjus, kad pareiškėjų darbo užmokestis UAB „Denticija“ viršija Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. nustatytą 120 VDU pajamų sumą 2019 metams, permokėtos socialinio draudimo įmokos pareiškėjams buvo grąžintos ir toliau likusiu 2019 metų laikotarpiu pareiškėjams dirbant UAB „Denticija“ nebeskaičiuotos. Tačiau socialinio draudimo įmokos nuo pareiškėjų darbo užmokesčio, gauto iš kitų darbdavių (t. y. pareiškėjo A. P. atveju - iš UAB „Beladenta“, UAB „Viodenta“ ir UAB „Sostinės implantologijos centras“, o pareiškėjo A. R. atveju - iš UAB „Šiaulių implantologijos centras“ ir UAB „Kaidens“), buvo toliau skaičiuojamos bei mokamos remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. norma.

Pareiškėjai teigia, kad nustatytas ginčo atvejui aktualus teisinis reguliavimas iš esmės yra ydingas, diskriminacinio pobūdžio ir galimai prieštaraujantis Konstitucijai. Todėl mano, kad yra visos valstybės civilinei atsakomybei kilti sąlygos, neteisėti veiksmai, pasireiškiantys nustatytu neteisėtu reguliavimu, priežastinis ryšys tarp nustatyto neteisėto reguliavimo ir kilusios turtinės žalos, ko pasekoje pareiškėjas A. P. patyrė 8 012,35 Eur žalos, o A. R. patyrė 14 319,65 Eur žalos, apskaičiuotinos pagal permokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas. Pareiškėjų nuomone, tokiu būdu jie darbo užmokestį gaudami iš kelių darbdavių, 2019 metais sumokėjo gerokai daugiau mokesčių (valstybinio socialinio draudimo įmokų forma) nei jų būtų sumokėję, jei analogiško dydžio darbo užmokestį būtų gavę tik iš vieno darbdavio, tačiau naudodamiesi valstybės garantuojama ūkinės veiklos laisve, tokio dydžio darbo užmokestį gavo dirbdami per kelias darbovietes ir vien tik dėl šios priežasties atsidūrė aiškiai nelygiavertėje padėtyje tokias pačias pajamas iš vieno darbdavio gavusių asmenų (kitų darbuotojų) atžvilgiu. Tokiu būdu valstybė dėl nustatyto neteisėto teisinio reguliavimo turi atlyginti jiems patirtą turtinę žalą. Pareiškėjams kyla pagrįstų abejonių, jog VSDĮ 10 straipsnio 9 dalis prieštarauja Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjai prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. normoje (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2019-01-01) nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek jame yra nustatyta, kad daugiau negu vieno draudėjo draudžiamiems asmenims socialinio draudimo įmokos nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. nustatytų sumų skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, neprieštarauja Konstitucijos 29 str., 46 str. 1 d. ir 48 str. 1 d. nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos 102 str. 1 d. nustato, jog Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Pagal Konstitucijos 106 str. 1 d. teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų atitikties Konstitucijai inter alia priklauso bylas nagrinėjantiems teismams. Pagal Konstitucijos 110 str. 2 d. tuo atveju, kai teisėjas turi pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 4 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją; ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje aiškinant šias Konstitucijos nuostatas yra ne kartą pažymėta, kad pagal Konstituciją teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28 ir 2016-06-28 nutarimus). Kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis Konstitucija ir asmens teisė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų ar ginčijamų teisių ar interesų gynimo suponuoja, jog kiekviena bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nag

rinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-07-05 ir 2016-06-28 nutarimus). Konstitucinis Teismas savo praktikoje taip pat yra pabrėžęs, kad teismų sprendimai kreiptis arba nesikreipti į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar byloje taikytinas įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui, privalo būti grindžiami teisiniais argumentais (motyvais). Teismų tokiuose sprendimuose pateikiamas argumentavimas turi būti racionalus. Teismų sprendimų argumentai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28 ir 2007-07-05 nutarimus). Jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ir (arba) aukštesnės galios teisės aktams, teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad tokios abejonės būtų pašalintos, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-16 ir 2013-01-25 nutarimus). Pašalinti tokias abejones dėl byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai ar aukštesnės galios teisės aktams, t. y. paneigti ar patvirtinti jų pagrįstumą, pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 ir 2010-04-22 nutarimus). Konstitucinio Teismo teigimu, Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintais konstituciniais imperatyvais siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimą). Pagal Konstitucijos 109 str. 1 d. teismams tenka išimtinė funkcija vykdyti teisingumą. Konstitucinio Teismo teigimu, tai reiškia teismų pareigą teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011-01-31 ir 2012-12-19 nutarimus). Anot Konstitucinio Teismo, konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas, nes konstitucinė teisingumo samprata suponuoja tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012-09-25 ir 2012-12-19 nutarimus).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019-01-01) nustatė, kad pagal šio įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 2019 metais - 120 VDU suma, 2020 metais - 84 VDU suma, 2021 ir vėlesniais metais - 60 VDU suma, o šias sumas viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Priskaičiavus pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus vienos iš socialinio draudimo rūšies socialinio draudimo įmokas nuo šioje dalyje nurodytos maksimalios sumos, toliau pagal tuos tarifus skaičiuojamos tik kitų socialinio draudimo rūšių socialinio draudimo įmokos, iki bus pasiekta atitinkamų kalendorinių metų atitinkamos socialinio draudimo rūšies įmokų skaičiavimo maksimali suma. Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai.

Pagal Konstitucijos 29 straipsnį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nurodyta Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje teigiama kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai, neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, šis principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos asmens teisės (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-05-16 ir 2018-05-04 nutarimus). Konstitucinio Teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-10-09 ir 2015-02-26 nutarimus). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016-02-17 ir 2019-06-25 nutarimus). Taigi, Konstitucinio Teismo požiūriu, neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-02-15 ir 2013-10-10 nutarimus).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi, ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-04­30 ir 2014-04-14 nutarimus). Aiškindamas Konstitucijos 29 str. normose įtvirtinto visų asmenų lygybės principo turinį, Konstitucinis Teismas be kita ko yra pažymėjęs, kad: konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017-01-25 ir 2019-02-15 nutarimus); Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015-02­06 ir 2018-06-06 nutarimus). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020-07-08 nutarimą); Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t.y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019-01-11 nutarimą).

Nagrinėjamu atveju teismas įvertinęs pareiškėjų nurodytus argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą šioje byloje būtinumo, laiko, kad yra teisinis pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi, nustatytas ginčo atvejui aktualus teisinis reglamentavimas tikėtina pažeidžia Konstitucijos minimas nuostatas ir konstitucinio teisinės valstybės principo esmę.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. normoje (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2019-01-01) įtvirtintas diferencijuotas darbo užmokesčio apmokestinimas socialinio draudimo įmokomis, priklausomai nuo to, ar darbuotojas dirba vienoje ar keliose darbovietėse: jei darbuotojas dirba vienoje darbovietėje, atitinkamą VDU sumą viršijančiai jo pajamų (darbo užmokesčio) daliai yra taikomas 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas, t. y. nuo tam tikros tokio darbuotojo pajamų (darbo užmokesčio) sumos socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos ir nemokamos, tačiau tuo atveju, jei darbuotojas dirba keliose darbovietėse ir dirbdamas keliose darbovietėse gauna tą pačią VDU sumą viršijančias pajamas (darbo užmokestį), tai jam nėra taikomas tas pats 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas ir visos jo pajamos yra pilna apimtimi apmokestinamos socialinio draudimo įmokomis. Tokio darbuotojo pajamos (darbo užmokestis) 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifu yra apmokestinamos tik tuo atveju, jei toks darbuotojas vienoje kažkurioje darbovietėje atskirai uždirba daugiau nei atitinkamą VDU sumą, - tokiu atveju tik nuo toje konkrečioje darbovietėje uždirbtų atitinkamą VDU sumą viršijančių pajamų socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos ir nemokamos. Teismo vertinimu, dėl tokio nustatyto teisinio reguliavimo darbuotojai, dirbantys pas vieną darbdavį, ir darbuotojai, dirbantys pas kelis darbdavius nėra lygiavertėje padėtyje, nors prieš įstatymą visi asmenys yra lygūs (Konstitucijos 29 straipsnis). Abi šios asmenų (darbuotojų) grupės tokio paties dydžio pajamas gaudamos iš tų pačių teisinių santykių (šiuo atveju - darbo teisinių santykių) pagal įstatymą turėtų būti traktuojamos vienodai. Valstybės garantuojama ūkinės veiklos laisve aktyviau besinaudojanti šių asmenų grupė (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis) neturėtų prarasti tų teisių, kurias turi kita toje pačioje padėtyje esanti, tačiau tik pas vieną darbdavį dirbanti asmenų grupė (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis). Juolab, kad tarp asmenų (darbuotojų), kurie dirba tik vienoje darbovietėje bei gauna pajamas (darbo užmokestį) tik iš vienos darbovietės, ir asmenų (darbuotojų), kurie dirba keliose darbovietėse bei gauna pajamas (darbo užmokestį) iš kelių darboviečių, nėra tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisintų skirtingą šių grupių traktavimą dėl apmokestinimo jas socialinio draudimo įmokomis. Įtvirtintas vienos grupės asmenų (darbuotojų) teisių ir laisvių ribojimas (šiuo atveju - teisės nuo tam tikrą ribą viršijančio darbo užmokesčio nebemokėti socialinio draudimo įmokų) neatitinka kitų Konstitucinio teismo praktikoje nurodytų asmens teisių ir laisvių ribojimų sąlygų. Tokiu būdu pažeidžiamas lygiateisiškumo principas, konstitucinis teisinės valstybės principas. Asmenys (darbuotojai), kurių atliekamo darbo pobūdis, darbo funkcijų sudėtingumas, apimtis, tenkanti atsakomybė už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumai, profesinis lygis, ir kvalifikacija nesiskiria, realiai gauna skirtingą apmokėjimą už darbą. Be to, pastaroji asmenų (darbuotojų) grupė, nuo tos pačios pajamų sumos sumokėdama daugiau socialinio draudimo įmokų, neįgyja proporcingai daugiau socialinės apsaugos. Taigi, pagrįstai pareiškėjai nurodo, kad tokia situacija nekoreliuoja su Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta teise gauti teisingą apmokėjimą už darbą, o taip pat su konstituciniais teisingumo bei proporcingumo principais. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi su konstituciniu teisingumo principu ir reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant inter alia į jo atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą). Pažymėtina, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas yra tiesiogiai įtvirtintas ir Mokesčių administravimo įstatyme. Šio įstatymo 6 str. aptaria apmokestinimo teisinius principus, tarp kurių nurodomi ir mokesčių mokėtojų lygybės bei teisingumo principai, o šio įstatymo 7 str. atskleidžia mokesčių mokėtojų lygybės principo turinį: „taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs“. Pažymėtina, kad Ministerija atsiliepime pripažįsta, kad turi būti sukurtas toks valstybinio socialinio draudimo mechanizmas, kad nebūtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, teismo vertinimu, neaišku, kokių pozityvių ir/ar visuomeniškai reikšmingų tikslų, kurie tai pateisintų, įstatymo leidėjas siekė įtvirtintu tokiu diferencijuotu teisiniu reguliavimu. Šiame kontekse teismas sutinka su pareiškėjų argumentais, kad tokiu būdu netgi įžvelgiamas skatinimo aktyviai naudotis Konstitucijos 46 str. 1 d. ir 48 str. 1 d. įtvirtintomis teisėmis, laisvėmis ir iniciatyvomis ribojimas, kyla pagrįsta grėsmė, jog Konstitucijoje numatytomis teisėmis ir laisvėmis gali būti skatinama naudotis šešėlyje, t. y. visas ar dalį pajamų gaunant neoficialiai, kas menkina pasitikėjimą valstybe ir teise. Teismas sutinka su pareiškėjų vertinimu, kad ginčui aktuali įstatymo norma, kurioje įtvirtintas diferencijuotas teisinis reguliavimas neskatina aktyviau naudotis Konstitucijos 46 str. 1 d. garantuojama asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, taip pat neskatina ieškoti galimybių kuo didesnes pajamas gauti iš kuo daugiau dardavių, tokiu būdu yra ribojama konkurencija. Be to, tokiu reguliavimu nesiekiama skatinti darbdavių įdarbinti kuo didesnį darbuotojų skaičių tam pačiam darbui atlikti, priešingai, - darbdaviai gali būti suinteresuoti įdarbinti mažiau darbuotojų vien dėl to, kad darbuotojų darbo užmokesčiui pasiekus atitinkamą ribą (120, 84 ar 60 VDU), darbdaviams nebereikia skaičiuoti ir mokėti ir savo dalies socialinio draudimo įmokų.

Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 46 str. 1 d. įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, į ją įeina ne tik teisė laisvai pasirinkti verslą ar teisė laisvai sudaryti sutartis, bet ir sąžiningos konkurencijos laisvė bei ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas. Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020-02-06 nutarimą);

Be aptariamų argumentų, pažymėtina ir tai, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. norma buvo priimta bei įsigaliojo kartu su Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimais, kuriais, be kita ko, šio įstatymo 6 str., reglamentuojantis gyventojų pajamų mokesčio tarifus, buvo papildytas nauja 1(1) dalimi, nustatančia, kad gyventojo metinė pajamų 2019 metais dalis, neviršijanti 120 VDU dydžio sumos, apmokestinama taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą, o metinė pajamų 2019 metais dalis, viršijanti 120 VDU dydžio sumą, apmokestinama taikant 27 procentų pajamų mokesčio tarifą. Pastaroji Gyventojų pajamų mokesčio nuostata galiojo visus 2019 metus, o nuo 2020-01-01 įsigaliojo nauja šio įstatymo 6 str. 1(1) dalies redakcija, nustatanti, kad gyventojo metinė pajamų 2020 metais dalis, neviršijanti 84 VDU dydžio sumos, apmokestinama taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą, o metinė pajamų 2020 metais dalis, viršijanti 84 VDU dydžio sumą, apmokestinama taikant 32 procentų pajamų mokesčio tarifą. Pastaroji Gyventojų pajamų mokesčio nuostata taip pat galiojo tik vienus kalendorinius 2020 metus, o nuo 2021-01-01 įsigaliojo nauja šio įstatymo 6 str. 1(1) dalies redakcija, nustatanti, kad gyventojo metinė pajamų 2021 metais dalis, neviršijanti 60 VDU dydžio sumos, apmokestinama taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą, o metinė pajamų 2021 metais dalis, viršijanti 60 VDU dydžio sumą, apmokestinama taikant 32 procentų pajamų mokesčio tarifą. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatose nėra nurodyta, kad asmens (darbuotojo) pas atskirus darbdavius gautos pajamos nesisumuoja ir kad didesnis - 27 ar 32 procentų - gyventojų pajamų mokesčio tarifas mokamas tik tuo atveju, jei asmuo (darbuotojas) 120, 84 ar 60 VDU sumą viršijančias pajamas gauna tik iš vieno darbdavio. Taigi, vertinant ginčui aktualią įstatymo normą paminėto įstatymo kontekste, kyla klausimas, ar nustatytas teisinis reguliavimas nėra diskriminuojantis vienos darbuotojų grupės interesus ta prasme, jog pareiškėjai, dirbantys pas daugiau nei vieną darbdavį bei bendroje sumoje uždirbantys daugiau nei atitinkamą VDU sumą per kalendorinius metus nuo savo darbo pajamų sumoka gerokai didesnius mokesčius nei tokio paties dydžio pajamas pas vieną darbdavį gaunantys asmenys (darbuotojai): pastarieji nuo tam tikros VDU sumos, kurią įstatymų leidėjas pamečiui yra nusiteikęs mažinti, socialinio draudimo įmokų nebemoka ir moka tik padidinto tarifo gyventojų pajamų mokestį, o dirbantys pas kelis darbdavius - nuo tos pačios sumos tiek pradeda mokėti padidinto tarifo gyventojų pajamų mokestį, tiek toliau moka socialinio draudimo įmokas nuo savo pajamų ir net negauna jokios papildomos socialinės apsaugos nelaimės (pvz., ligos, nedarbo) atveju.

Teismas pažymi, kad Ministerija, nesutikdama su prašymu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl normos atitikties Konstitucijai, iš esmės nenurodė jokių svarių ir pagrįstų tokio nesutikimo argumentų, juolab paneigiančių pareiškėjų nurodytus argumentus dėl šioje byloje taikytinos įstatymo normos ydingumo. Svarbu pažymėti ir tai, kad, kaip nustatyta, kad Ministerija dar 2020 m. spalio mėnesį yra inicijavusi VSDĮ pakeitimus (2020-10-06 Ministerijos teikimas Nr. (23.1E-55)SD-5171 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų projektų“), VSDĮ 10 straipsnio 9 dalies normos pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2021-01-01 pas kelis darbdavius dirbantiems darbuotojams nebenustato kitokios socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo tvarkos lyginant su darbuotojais, dirbančiais pas vieną darbdavį.

Taigi, vadovaujantis išdėstytais argumentais teismui kyla pagrįsta abejonė, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019-01-01) nustaytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek jame yra nustatyta, kad daugiau negu vieno draudėjo draudžiamiems asmenims socialinio draudimo įmokos nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. nustatytų sumų skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, tikėtina prieštarauja Konstitucijos 29 str., 46 str. 1 d. ir 48 str. 1 d. nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, jog, siekiant pašalinti kilusias abejones, yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019-01-01) nustaytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek jame yra nustatyta, kad daugiau negu vieno draudėjo draudžiamiems asmenims socialinio draudimo įmokos nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 9 d. nustatytų sumų skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, neprieštarauja Konstitucijos 29 str., 46 str. 1 d. ir 48 str. 1 d. nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Remiantis ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 1 dalies 3 punktu ši administracinė byla stabdytina iki Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymą dėl įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, 114 straipsniu teismas

n u t a r i a:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2019-01-01) nustaytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek jame yra nustatyta, kad daugiau negu vieno draudėjo draudžiamiems asmenims socialinio draudimo įmokos nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytų sumų skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio, 46 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą dėl įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Vita Valeckaitė