Prašymo Nr. 1B-11/2023

 

Civilinė byla Nr. e3K-3-140-313/2023

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00051-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.2.3.5; 3.4.2.11.2

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. balandžio 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Alės Bukavinienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. patikslintą pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyrius, akcinė bendrovė „Luminor Bank AS“, akcinė bendrovė „Swedbank“, Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, uždaroji akcinė bendrovė „Legal Balance“, antstoliai Aleksandras Selezniovas, Santa Selezniovienė, Viktorija Vėliuvienė, Jonas Petrikas, Reda Vizgaudienė, Giedrius Jonauskas, Asta Rimaitė-Žičkuvienė, Lina Pužienė, Laima Neniškienė ir Silvija Meškienė.

 

Teisėjų kolegija

 

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.      Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) teisės normų, nustatančių fizinio asmens skolų, kylančių iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už „kitų įstatymų pažeidimus“, nenurašymą bankroto procese ir šią taisyklę nustatančios teisės normos galiojimo, aiškinimo ir taikymo.

2.      Plungės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi pareiškėjui iškelta bankroto byla. Nutartis dėl pareiškėjo bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 19 d.

3.      Bankroto administratorė 2022 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą priimti sprendimą baigti fizinio asmens bankroto bylą ir nurašyti likusius nepatenkintus kreditorių finansinius reikalavimus.

4.      Plungės apylinkės teismas 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi nutarė užbaigti pareiškėjo bankroto bylą ir nurašyti likusius nepatenkintus pareiškėjo kreditorių finansinius reikalavimus, kurių bendra suma 7 358 494,34 Eur: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) – 402 331,75 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus – 4230,11 Eur, UAB „Intrum Lietuva“ – 4 865 636,94 Eur, AB SEB banko – 1 860 392,87 Eur, UAB „Legal Balance“ – 225 571,49 Eur, antstolės Astos Rimaitės-Žičkuvienės – 118,40 Eur ir antstolės Redos Vizgaudienės – 212,78 Eur. Teismas taip pat nutarė nenurašyti 652,19 Eur dydžio VMI kreditoriaus reikalavimo. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. birželio 30 d. nutartimi tenkino VMI atskirąjį skundą, panaikino Plungės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutarties dalį, kuria nurodytas nenurašytinas VMI kreditoriaus reikalavimas, ir grąžino šį klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

5.        Plungės apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi baigė pareiškėjo bankroto bylą, nurašė likusius nepatenkintus pareiškėjo kreditorių reikalavimus, kurių bendra suma 7 306 564,89 Eur, ir nutarė nenurašyti 52 584,64 Eur dydžio VMI finansinio reikalavimo.

6.        Teismas nustatė, kad, pasibaigus mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiui, liko nepatenkinti bendros 7 306 564,89 Eur sumos kreditorių reikalavimai. Priimant sprendimą užbaigti pareiškėjo bankroto bylą lieka 52 584,64 Eur dydžio kreditoriaus reikalavimas VMI, kuris yra nenurašomas. 2022 m. balandžio 11 d. sudarytas ir pareiškėjo, bankroto administratorės ir kreditorių susirinkimo pirmininkės UAB „Intrum Lietuva“ įgalioto asmens pasirašytas bankrutuojančio fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo aktas. Prieštaravimų dėl mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo akto ir bankroto bylos užbaigimo bei nepatenkintų finansinių reikalavimų nurašymo nepareikšta.

7.        Teismas, įvertinęs bankroto proceso eigą, mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo aktą bei kitus rašytinius įrodymus, nenustatė FABĮ 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų nutraukti bankroto bylą. Teismas priėmė nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą, nurašant likusius nepatenkintus kreditorių finansinius reikalavimus (išskyrus 52 584,64 Eur VMI kreditoriaus reikalavimą), nes jie nepatenka į FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nurodytų nenurašytinų finansinių reikalavimų sąrašą.

8.        Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. spalio 13 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartį paliko nepakeistą.

9.        Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje kyla ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas nutarė nenurašyti 52 584,64 Eur dydžio VMI kreditoriaus reikalavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

10.    Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar FABĮ Nr. XI-2000 5, 6, 7, 8, 14, 21, 23, 25, 29, 30, 31 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo (2021 m. birželio 29 d. Nr. XIV-451) (toliau – ir FABĮ pakeitimo įstatymas Nr. XIV-451) 9 straipsnio l dalis, 13 straipsnio l, 4, 5 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek pagal įstatymo pakeitimus FABĮ 29 straipsnio 7 dalis negali bloginti padėties fizinių asmenų bankrotams, pradėtiems ir nebaigtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo.

11.    Atmesdamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas nurodė, kad kai buvo pradėta pareiškėjo bankroto byla, jis neturėjo ir negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad jo visi įsiskolinimai (paskirtos baudos) bus nurašyti, nes jis pradėdamas bankroto procesą turėjo siekti maksimaliai atsiskaityti su kreditoriais, o ne skolų nurašymo.

12.    Teismas nustatė, kad nagrinėjamai bylai aktualus FABĮ 29 straipsnio 7 dalies pakeitimas buvo priimtas 2021 m. birželio 29 d. FABĮ pakeitimo įstatymo Nr. XIV-451 9 straipsnio 1 dalimi. Šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad 9 straipsnio 1 dalyje išdėstyta FABĮ 29 straipsnio 7 dalis taikoma ir fizinių asmenų bankrotams, pradėtiems ir nebaigtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi, įstatymų leidėjas išreiškė valią, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalies pakeitimas būtų taikomas ir anksčiau pradėtiems bankrotams, kaip kad yra susiklostę nagrinėjamu atveju. Pareiškėjui bankroto byla buvo iškelta 2018 m. lapkričio 19 d. Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta vadovaujantis FABĮ 29 straipsnio 7 dalimi pagal FABĮ pakeitimo įstatymo Nr. XIV-451 redakciją. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė nenurašyti 52 584,64 Eur dydžio VMI kreditoriaus reikalavimo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

13.  Pareiškėjas kasaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. nutarties dalį, sumažinant likusių nepatenkintų finansinių reikalavimų sumą nuo 52 584,64 Eur iki 104,81 Eur; teismui priėmus pareiškėjo kasacinį skundą, spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 5, 6, 7, 8, 14, 21, 23, 25, 29, 30, 31 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo (2021 m. birželio 29 d. Nr. XIV-451) 9 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnio 1, 4, 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek pagal įstatymo pakeitimus FABĮ 29 straipsnio 7 dalis negali bloginti padėties fizinių asmenų bankrotams, pradėtiems ir nebaigtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, nusprendė, kad 52 584,64 Eur suma turi būti priskirta prie nenurašytinų reikalavimų pareiškėjo bankroto procese.

13.2. 2021 m. birželio 29 d. FABĮ pakeitimo įstatymu Nr. XIV-451 9 straipsnio 1 dalimi buvo pakeista FABĮ 29 straipsnio 7 dalis. Šio pakeitimo įstatyme (13 straipsnio 5 dalis) nurodyta, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis taikoma ir fizinių asmenų bankrotams, pradėtiems ir nebaigtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Būtent šio įstatymo reglamentavimo kontekste apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad nenurašomi reikalavimai yra ir tie, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų, taip pat ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ), pažeidimus.

13.3. Pareiškėjo bankroto bylos proceso metu pasikeitė FABĮ 29 straipsnio 7 dalis, tačiau, nepaisant šių aplinkybių, įstatymo leidėjas neįtvirtino konkrečiu sąrašu, kad nenurašytini kreditorių reikalavimai apima ir MAĮ. Šią poziciją patvirtina tai, kad įstatymo leidėjas „kitų įstatymų pažeidimus“ yra susiejęs su administraciniais nusižengimais arba su nusikalstama veika, kurių dispozicijose gausu blanketinių normų, t. y. esminiai turinio elementai išdėstyti kituose teisės aktuose. Todėl „kitų įstatymų pažeidimai“ turi būti siejami ne kaip tiesioginiai pažeidimai, o išvestiniai su administracinio nusižengimo arba nusikalstamos veikos padarymo faktu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui baudos buvo skirtos ne dėl administracinio nusižengimo ar nusikalstamos veikos padarymo, o pagal MAĮ, todėl FABĮ 29 straipsnio 7 dalies išimtis dėl nenurašytinų reikalavimų negalėjo būti taikoma.

14.  Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyrius atsiliepime į kasacinį skundą prašo pareiškėjo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.  FABĮ 29 straipsnio 7 dalies pakeitimas buvo priimtas 2021 m. birželio 29 d. FABĮ pakeitimo įstatymo Nr. XIV-451 9 straipsnio 1 dalimi. Šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad 9 straipsnio 1 dalyje išdėstyta FABĮ 29 straipsnio 7 dalis taikoma ir fizinių asmenų bankrotams, pradėtiems ir nebaigtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi, įstatymų leidėjas išreiškė valią, jog FABĮ 29 straipsnio 7 dalies pakeitimas būtų taikomas ir anksčiau pradėtiems bankrotams, kaip kad yra susiklostę nagrinėjamu atveju. Pareiškėjui bankroto byla buvo iškelta 2018 m. lapkričio 19 d.

14.2. 2021 m. birželio 29 d. buvo priimtas FABĮ pakeitimo įstatymas Nr. XIV-451, kurio 9 straipsnio 1 dalyje FABĮ 29 straipsnio 7 dalis papildyta norma, kad „plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) ir reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus, arba nusikalstamas veikas, kitų įstatymų pažeidimus, įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip.“

14.3. FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta išimtis, kad, baigus fizinio asmens bankroto procesą, nenurašomi reikalavimai, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus.

15.  Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į kasacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. FABĮ nustatyta „kitų įstatymų pažeidimų“ sąvoka yra aiški ir negali būti aiškinama kaip išvestinė siejant su administracinio nusižengimo arba nusikalstamos veikos padarymo faktu. FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nenurodytas konkretus „kitų įstatymų“ sąrašas, pagal kurį kaip išimtis nenurašomi reikalavimai pasibaigus fizinio asmens bankroto bylai, todėl ši sąvoka aiškintina kaip už bet kurio įstatymo pažeidimą (-us).

15.2. Įstatymų leidėjas suteikė teisės aktuose nustatytiems subjektams, vykdantiems įstatymų įgyvendinimo kontrolę, nustačius fizinius asmenis, pažeidusius įstatymą (-us), teisę skirti įstatyme nustatyto dydžio baudas už įstatymų pažeidimus. Baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus skiriamos MAĮ nustatyta tvarka. Šias baudas skiria mokesčio administratoriaus – už mokesčio administravimą atsakingos institucijos – pareigūnas, atlikęs patikrinimą.

15.3. Pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, veiksmuose nustatyti įstatymų pažeidimai, už tai jam specialiųjų mokesčių įstatymų normų pagrindu taikyta atsakomybė kaip ekonominės sankcijos. Baudos valstybės naudai apskaičiuotos ir taikytos mokesčių administratoriaus, kaip už mokesčių administravimą atsakingos valstybės institucijos, turinčios įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje (MAĮ 2 straipsnio 14 dalis). Pareiškėjo padarytas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 1 ir 3 dalių, 25 straipsnio 2 dalies, 27 straipsnio pažeidimas dėl neapskaičiuotų ir į valstybės biudžetą nesumokėtų gyventojų pajamų mokesčio, taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies pažeidimas dėl neapskaičiuotų ir nesumokėtų privalomojo sveikatos draudimo įmokų, už šiuos pažeidimus, vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, jam skirtos baudos, laikytinos FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatytais nenurašomais reikalavimais už (kitų) įstatymų pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismo skundžiamoje nutartyje FABĮ 29 straipsnio 7 dalies taikymas ir aiškinimas teisingas, nutartis teisėta ir pagrįsta.

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

              Dėl kasacinėje byloje kylančių skolų nurašymą reglamentuojančių FABĮ teisės normų ir šio įstatymo taikymo laiko atžvilgiu reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų

 

16.    Byloje keliami klausimai dėl šiuo metu galiojančios FABĮ 29 straipsnio 7 dalies, nustatančios, kad plane nurodyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) ir reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus, arba nusikalstamas veikas, kitų įstatymų pažeidimus, įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip, aiškinimo bei šios teisės normos taikymo galiojimo.

17.    Konkrečiai byloje kilo klausimas, ar pareiškėjui, kurio fizinio asmens bankroto byla iškelta 2018 m. gegužės 23 d., taikytina FABĮ 29 straipsnio 7 dalies nuostata (pakeista 2021 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIV-451), įtvirtinanti, kad plane nurodyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, išskyrus reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už kitų įstatymų pažeidimus, turi būti taikoma nagrinėjamu atveju sprendžiant jo bankroto bylos užbaigimo klausimą.

18.    Byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2018 m. gegužės 23 d. iškelta fizinio asmens bankroto byla. Bankroto administratorė 2022 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą priimti sprendimą baigti fizinio asmens bankroto bylą ir nurašyti likusius nepatenkintus kreditorių finansinius reikalavimus. Plungės apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nutarė užbaigti pareiškėjo bankroto bylą ir nurašyti likusius nepatenkintus pareiškėjo kreditorių finansinius reikalavimus, kurių bendra suma 7 358 494,34 Eur, tačiau pripažino, kad 52 584,64 Eur reikalavimas kreditorei VMI, kylantis iš mokestinių prievolių pažeidimo, yra nenurašomas. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. spalio 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nenurašytas 52 584,64 Eur reikalavimas susideda iš VMI pareiškėjui skirtos baudos (gyventojų pajamų mokesčio bauda – 51 929,45 Eur, privalomojo sveikatos draudimo įmokų bauda – 547,38 Eur) už mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat 104,81 Eur baudos už administracinės teisės pažeidimą.

19.    Pareiškėjas kasaciniame skunde teigia, kad likusi nenurašomų reikalavimų dalis jam turi būti sumažinta, paliekant tik paskirtą baudą už administracinės teisės pažeidimą, t. y. prašo sumažinti nenurašytinų nepatenkintų finansinių reikalavimų sumą nuo 52 584,64 Eur iki 104,81 Eur.

20.    2021 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIV-451 (įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 9 d.) buvo pakeista FABĮ 29 straipsnio 7 dalis, nustatant, kad po bankroto proceso į nenurašomų reikalavimų sąrašą yra įtraukiami reikalavimai, kylantys dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo ir pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus (9 straipsnis).

21.    Šiuo įstatymo pakeitimu buvo įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimai, susiję su reikalavimų dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo nenurašymu, baigus fizinio asmens bankroto procesą.

22.    Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutarime nutarė, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d., TAR, 2015-12-30, Nr. 21017; 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d., TAR, 2015-12-30, Nr. 21017) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštaravo (prieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

23.    Įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimą buvo priimtas atitinkamas FABĮ pakeitimas, kuriuo pakeista FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2019 m. birželio 13 d. redakcija, TAR, 2019-06-27, Nr. 10340). Kilus klausimų, ar atliktas FABĮ pakeitimas neprieštarauja Konstitucijai, buvo pakartotinai kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl minėto straipsnio atitikties Konstitucijai.

24.    Konstitucinis Teismas 2021 m. gegužės 19 d. nutarime nustatė, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalis (2019 m. birželio 13 d. redakcija, TAR, 2019-06-27, Nr. 10340) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 7 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

25.    Siekiant įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimą, priimtas 2021  m. birželio 29 d. įstatymas Nr. XIV-451, kuriuo pakeista FABĮ 29 straipsnio 7 dalis.

26.    Kaip nurodyta 2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-451 aiškinamajame rašte, FABĮ 29 straipsnio 7 dalies pakeitimai atlikti vykdant Ministro Pirmininko pavedimą atsižvelgiant į Seimo valdybos 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. SV-S-1690, nustatyta tvarka parengti ir pateikti Vyriausybei Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimui Nr. KT5-N4/2017 „Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ įgyvendinti reikalingą FABĮ 29 straipsnio 7 dalies pakeitimo įstatymo projektą, įvertinus Seimo kanceliarijos Teisės departamento pasiūlymus dėl šio Konstitucinio Teismo nutarimo įgyvendinimo. Projekte taip pat atsižvelgta į Lietuvos banko 2020 m. kovo 31 d. rašte Nr. S 2020/(21.13.E-2101)-12-2152 „Dėl Lietuvos banko paskirtų piniginių baudų nurašymo fizinių asmenų bankroto procese“ pateiktą informaciją dėl FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų išimčių dėl baudų nurašymo baigus fizinio asmens bankroto procesą taikymo. Taigi Projekte FABĮ 29 straipsnio 7 dalies pakeitimais siūloma įtvirtinti, kad baigus fizinio asmens bankroto procesą būtų draudžiama nurašyti kreditorių reikalavimus dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo ir reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas ne tik už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus, arba nusikalstamas veikas, bet ir už kitų įstatymų pažeidimus.

27.    Taip pat minėtame įstatymo pakeitime yra išspręstas klausimas dėl naujos redakcijos FABĮ 29 straipsnio 7 dalies taikymo. 2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-451 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje išdėstyta FABĮ 29 straipsnio 7 dalis taikoma ir fizinių asmenų bankrotams, pradėtiems ir nebaigtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo.

28.    Teisėjų kolegijai nagrinėjant pareiškėjo kasacinį skundą kyla du teisės aiškinimo klausimai, be kita ko, teisinio reglamentavimo konstitucingumo aspektu, susiję su šiuo metu galiojančios FABĮ 29 straipsnio 7 dalies taikymu:

28.1.  pirma, ar FABĮ 29 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatyta, kad po bankroto proceso į nenurašomų reikalavimų sąrašą yra įtraukiami reikalavimai, kylantys iš pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytam teisės kreiptis į teismą principui bei teisinės valstybės principui;

28.2.  antra, ar 2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-451 13 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje išdėstyta FABĮ 29 straipsnio 7 dalis taikoma ir fizinių asmenų bankrotams, pradėtiems ir nebaigtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja teisinės valstybės principui.

 

Dėl skolų, kylančių iš pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, nenurašymo fizinių asmenų bankroto procese

 

29.    Fizinio asmens bankroto procesas yra visuma teisinių priemonių, skirtų nemokių fizinių asmenų nemokumo sukeliamoms socialinėms ir ekonominėms problemoms spręsti. Iš FABĮ parengiamųjų dokumentų matyti, kad šiuo teisės aktu siekta sudaryti sąlygas nemokiems asmenims išvengti skurdo bei užtikrinti tinkamą kreditorių reikalavimų tenkinimą nustatyta tvarka (FABĮ projekto Nr. XIP-3052 2011 m. kovo 28 d. aiškinamasis raštas).

30.    FABĮ pasižymi aiškia socialine paskirtimi visuomenėje – spręsti nemokių fizinių asmenų skurdo, nulemto jų nemokumo, problemą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, kuriuo patvirtinta fizinių asmenų bankroto proceso įstatymo koncepcija, nurodyta, kad įstatymo tikslas – nustatyti fizinių asmenų mokumo atkūrimo principus, kurie leistų fiziniams asmenims (tarp jų ūkininkams ir kitiems fiziniams asmenims, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla), iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal išgales patenkinti kreditorių reikalavimus, o pasibaigus šiam terminui Įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. sudarytų jiems galimybę išvengti skurdo ir atkurti savo mokumą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. 413 „Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 44-2129).

31.    Tai, kad fizinių asmenų nemokumas reikalauja kompleksinio vertinimo ir specialaus teisinio reguliavimo, valstybės įsikišimo į skolinius teisinius santykius, pripažįstama ir tarptautinėje praktikoje. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. paskelbtose rekomendacijose dėl teisinių sprendimų skolų problemoms nurodyta, kad per didelis asmenų ir šeimų įsiskolinimas (pranc. la surendettement) tampa vis labiau paplitusia problema daugumoje valstybių. Šiose rekomendacijose nurodomos priemonės, skirtos išvengti asmenų ir šeimų įsiskolinimo, priemonės, skirtos skolų sugrąžinimo poveikiui sumažinti, nustatytos priemonės, skirtos įsiskolinusių asmenų ir šeimų išsaugojimui palengvinti (angl. rehabilitation). Šiose rekomendacijose pripažįstama, kad viena įsiskolinimo problemų sprendimo priemonių yra procedūra, kurioje visiškai panaikinamos fizinio asmens skolos (Council of Europe, Report on Legal Solutions to Debt Problems in Credit Societies Recommendation Rec(2007)8 and explanatory memorandum (2005)).

32.    Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad priverstinis nuosavybės perdavimas iš vieno asmens kitam, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti siejamas su tikslu saugoti viešąjį interesą. Todėl nuosavybės perkėlimas (kreditoriaus reikalavimo nurašymas), siekiant teisėtų socialinių, ekonominių ir kitų tikslų (angl. legitimate social, economic or other policies), gali būti viešasis interesas, net jei visuomenei iš esmės nuosavybė nėra perduodama. Skolų modifikavimo teisinis reguliavimas aiškiai atitinka socialinius ir ekonominius tikslus ir nėra savaime Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Bäck prieš Suomiją, peticijos Nr. 37598/97, par. 60.) Tai reiškia, kad net ir visiškas fizinio asmens skolų nurašymas yra suderinamas su Konvencijos Papildomo protokolo Nr. 1 1 straipsnyje nustatyta teisės į nuosavybę apsauga.

33.    Reikalavimai, kurie lieka nenurašomi po fizinio asmens bankroto proceso pabaigos, yra tiesiogiai susiję su šio proceso tikslų pasiekimu. Jeigu konkretūs mokumo atkūrimo plane nurodyti reikalavimai lieka nenurašyti, tai reiškia, kad fizinis asmuo juos turi toliau tinkamai vykdyti ir po bankroto proceso pabaigos. Todėl reikalavimų, kurie lieka nenurašyti po fizinio asmens bankroto proceso pabaigos, teisinės pasekmės yra reikšmingos užtikrinant tinkamą šio proceso tikslo pasiekimą. Atitinkamai fizinis asmuo, kreipdamasis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, turi nurodyti savo kreditorių sąrašą (FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Prieš kreipiantis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui reikšminga įvertinti, kokie reikalavimai liks nenurašyti bankroto procese, be to, nenurašomų reikalavimų sąrašas yra svarbus ir sprendžiant klausimą dėl fizinio asmens nemokumo kaip fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo prielaidos (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas).

34.    Į šiuo metu galiojančioje FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatytų skolų, kurios nenurašomos po bankroto proceso, sąrašą įtraukiamos skolos, kylančios iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens kitų įstatymų pažeidimus. Tai reiškia, kad minėtoje teisės normoje nėra nustatyta, už kokių konkrečių įstatymų pažeidimą fiziniam asmeniui paskirtos baudos nėra nurašomos, arba priešingai, baudos yra nenurašomos už visų įstatymų pažeidimus, konkrečiai nenustatant, iš kokio konkretaus teisinio santykio kylantys reikalavimai nenurašomi.

35.    Teisėjų kolegijos vertinimu, galiojanti FABĮ 29 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatyta, kad po bankroto proceso į nenurašomų reikalavimų sąrašą yra įtraukiami reikalavimai, kylantys iš pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, kelia abejonių ne tik dėl jos prieštaravimo fizinių asmenų bankroto proceso tikslams, bet ir nesuderinamumo su Konstitucijoje įtvirtintu teisės kreiptis į teismą bei teisinės valstybės principais.

36.    Pirma, tokių valstybės reikalavimų nenurašymas kelia abejonių dėl fizinio asmens bankroto proceso tikslų įgyvendinimo. Viena vertus, valstybė, suteikdama teisę asmeniui bankrutuoti, pripažįsta, kad jis turi galimybę, patenkinęs kreditorių reikalavimus, išvengti tolesnio reikalavimų vykdymo ir taip grįžti į aktyvius vartojimo teisinius santykius, užsiimti nauja veikla. Kita vertus, neapibrėžtas valstybės reikalavimų, kylančių iš fiziniam asmeniui paskirtų baudų už bet kurių įstatymų pažeidimus, įtvirtinimas, iš esmės paneigia teisę bankrutuoti. Pažymėtina, kad priverstinio vykdymo proceso reikalavimai, kylantys iš prievolių valstybei (įskaitant reikalavimus, kylančius iš padarytų teisės pažeidimų), tenkinami paskutine trečiąja eile (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 754 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, įstatymo leidėjo įtvirtinti priverstinio vykdymo procese valstybės reikalavimai nėra prioritetiniai.

37.    Antra, kyla klausimas dėl FABĮ 29 straipsnio 7 dalies neapibrėžtumo. Vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas. Teisinio tikrumo, aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių. Teisės aktai turi būti nustatyta tvarka paskelbiami, galimybę su jais susipažinti turi turėti visi teisinių santykių subjektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas).

38.    Šiuo metu galiojanti FABĮ 29 straipsnio 7 dalies nuostata, pagal kurią po bankroto proceso nenurašomos fizinio asmens skolos, kylančios iš jam paskirtų baudų už įstatymų pažeidimus, sukelia teisinį neaiškumą, kokie konkrečiai reikalavimai turėtų būti nenurašomi. Pavyzdžiui, kyla klausimas, ar reikalavimai, kylantys iš netesybų (baudų), kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.71 straipsnio 1 dalyje, taip pat turėtų patekti į šių nenurašomų skolų išimtį, ir pan. Kiti po fizinio asmens bankroto proceso nenurašomi reikalavimai, nustatyti FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje, yra aiškiai ir tiksliai nurodyti, nustatant, iš kokio konkretaus ir apibrėžto teisinio santykio kylantis reikalavimas po fizinio asmens bankroto proceso lieka nenurašytas.

39.    Toks FABĮ 29 straipsnio 7 dalies nuostatos neapibrėžtumas ne tik sukelia teisinį netikrumą, bet ir neatitinka aiškumo principo reikalavimų, taikomų teisėkūros procese (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas).

40.    Trečia, 2021 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIV-451 į Lietuvos nemokumo teisės sistemą buvo perkelta 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/1023 dėl prevencinio restruktūrizavimo sistemų, skolų panaikinimo ir draudimo verstis veikla ir priemonių restruktūrizavimo, nemokumo ir skolų panaikinimo procedūrų veiksmingumui didinti, kuria iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2017/1132 (toliau – Direktyva). Direktyvoje nustatyta verslininkų skolų nurašymo procedūra įtvirtina minimalius reikalavimus valstybių narių teisėje nustatytoms skolų nurašymo (fizinių asmenų nemokumo) procedūroms.

41.    Direktyvoje reglamentuojama verslininkų skolų nurašymo procedūra (Direktyvos 20–24 straipsniai). Direktyvos preambulės 1 punkte nurodoma, kad, nedarant poveikio darbuotojų pagrindinėms teisėms ir laisvėms, šia direktyva siekiama pašalinti tokias kliūtis užtikrinant, jog, be kita ko, verslininkai turėtų galimybę pasinaudoti veiksmingomis nacionalinėmis prevencinio restruktūrizavimo sistemomis, kurios leistų joms tęsti veiklą, kad sąžiningi nemokūs arba per daug įsiskolinę verslininkai galėtų pasinaudoti visišku skolų panaikinimu praėjus pagrįstam laikotarpiui, kuris suteiktų jiems antrąją galimybę, ir kad būtų padidintas restruktūrizavimo, nemokumo ir skolų panaikinimo procedūrų veiksmingumas, visų pirma jas sutrumpinant.

42.    Direktyvos preambulės 73 punkte reglamentuojama, kad reikėtų imtis priemonių siekiant mažinti neigiamą pernelyg didelio įsiskolinimo arba nemokumo poveikį verslininkams, kurie yra fiziniai asmenys, visų pirma leidžiant po tam tikro laikotarpio taikyti visišką skolų panaikinimą ir apribojant sprendimų dėl draudimo verstis veikla, kurie priimami dėl pernelyg didelio skolininko įsiskolinimo arba nemokumo, galiojimo trukmę. Nemokumo sąvoka turėtų būti apibrėžta nacionalinėje teisėje ir galėtų apimti ir pernelyg didelį įsiskolinimą. Verslininko sąvoka pagal šią direktyvą neturėtų daryti poveikio bendrovės vadovų ar direktorių statusui, kuriam taikoma nacionalinė teisė. Valstybės narės turėtų galėti nuspręsti, kaip galima būtų gauti skolų panaikinimą, įskaitant galimybę reikalauti, kad skolininkas prašytų skolų panaikinimo.

43.    Direktyvoje nustatyta verslininkų skolų nurašymo procedūra yra siejama su visišku skolininkų skolų nurašymu. Remiantis Direktyvos 20 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės užtikrina, kad nemokūs verslininkai galėtų pasinaudoti bent viena procedūra, pagal kurią būtų visiškai panaikintos jų skolos pagal šią direktyvą. Taip pat šio teisės akto 21 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad valstybės narės užtikrina, jog laikotarpis, po kurio nemokių verslininkų skolos gali būti visiškai panaikintos, būtų ne ilgesnis nei treji metai, skaičiuojant ne vėliau kaip nuo vienos iš šių datų: a) jeigu taikoma procedūra, kuri apima skolų grąžinimo planą – nuo teisminės arba administracinės institucijos sprendimo, kuriuo patvirtinamas tas planas, arba plano įgyvendinimo pradžios dienos arba b) bet kokios kitos procedūros atveju – nuo teisminės arba administracinės institucijos sprendimo pradėti procedūrą arba nuo verslininko nemokumo turto nustatymo.

44.    Nors Direktyva nenustato privalomo skolų, kurios lieka nenurašomos po skolų nurašymo procedūros pabaigos, sąrašo, joje yra pateikiamas pavyzdinis tokių skolų sąrašas. Direktyvos 23 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, jog valstybės narės gali nustatyti, kad tam tikrų kategorijų skolos negali būti panaikintos, arba gali apriboti galimybę pasinaudoti skolų panaikinimo procedūra, arba nustatyti ilgesnį skolos panaikinimo laikotarpį, jei toks netaikymas, apribojimai arba ilgesni laikotarpiai yra tinkamai pagrįsti, kaip, pavyzdžiui, šiais atvejais: a) užtikrintų skolų; b) skolų, susidarančių dėl baudžiamųjų sankcijų, arba su jomis susijusių skolų; c) skolų, susidarančių dėl deliktinės atsakomybės; d) skolų dėl iš šeimos santykių, giminystės, santuokos arba svainystės kylančių išlaikymo prievolių; e) skolų, susidariusių po to, kai buvo pateiktas prašymas dėl skolų panaikinimo procedūros, arba po to, kai tokia procedūra buvo pradėta, ir f) skolų, kylančių iš prievolės sumokėti skolų panaikinimo procedūros išlaidas.

45.    Pažymėtina, kad Europos Sąjungos teisėje nenurašomos gali būti fizinio asmens (verslininko) skolos, kylančios dėl taikytų baudžiamųjų sankcijų arba su jomis susijusių skolų (Direktyvos 23 straipsnio 4 dalies b punktas). Tačiau Direktyvoje prie tokių nenurašomų skolų nėra priskiriamos skolos, kylančios iš kitų (ne baudžiamųjų) įstatymų pažeidimo. Tokių skolų nenurašymas po bankroto proceso gali daryti neigiamą poveikį ir fizinių asmenų (verslininkų) galimybėms užsiimti nauja verslo veikla po bankroto proceso. Kuo labiau išplečiamas ir skolų, kurios lieka nenurašytos po bankroto proceso, sąrašas, tuo atitinkamai sumažinamos galimybės pasiekti ir veiksmingą antrosios galimybės tikslą.

46.    Direktyvos 23 straipsnio 4 dalyje nustatytas baigtinis siūlomų nenurašyti skolų sąrašas pasižymi konkretumu ir aiškumu. Taip pat pažymėtina, kad nurodytas skolų, kurios nenurašomos, sąrašas yra pagrįstas skolų, kylančių iš konkrečių teisinių santykių, nurodymu. Tai yra siejama ir su antrosios galimybės suteikimu verslininkui užbaigus skolų nurašymo procedūras. Platus ir nekonkretus skolų, kurios lieka nenurašomos pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį, sąrašas gali lemti ir Europos Sąjungos teisės pažeidimą.

47.    Kitų Europos Sąjungos valstybių narių nemokumo teisėje skolų, nenurašomų po bankroto proceso, sąrašas yra baigtinis ir įprastai detaliai, aiškiai reglamentuojamas. Prancūzijos vartojimo kodekso L711-4 straipsnyje nurodoma, kad skolų nurašymo procedūroje, nebent kreditorius ir skolininkas susitaria, nenurašomi reikalavimai dėl išlaikymo, žalos atlyginimo nukentėjusiems nuo nusikalstamos veikos asmenims, skolos, kylančios iš tam tikrų neteisėtų veiksmų socialinei apsaugai, kai kurios skolos, kylančios iš mokestinių teisinių santykių. Taip pat nustatyta, kad baudžiamajame procese skirtos baudos negali būti nurašomos ar pakeičiama jų vykdymo tvarka (prieiga per internetą: <https://www.legifrance.gouv.fr/codes/article_lc/LEGIARTI000032224599>).

48.    Latvijos nemokumo įstatymo 164 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad po mokėjimų plano įvykdymo nėra nurašomi tokie reikalavimai: reikalavimai mokėti išlaikymą, reikalavimai, kylantys iš neteisėtos veiklos, užtikrinti reikalavimai, jeigu skolininkas ir kreditorius sudarė susitarimą dėl įkeisto daikto išsaugojimo, baudos administraciniame ir baudžiamajame procese ir žalos atlyginimas. Tokie teisinio reguliavimo pavyzdžiai rodo, kad fizinių asmenų bankroto procese nenurašomų skolų sąrašas turi būti aiškus ir konkretus, siejamas su konkrečiais (ne abstrakčiais) teisiniais santykiais, iš kurių kylančios fizinio asmens skolos nėra nurašomos (prieiga per internetą: <https://likumi.lv/ta/en/en/id/214590-insolvency-law>).

49.    Šiuo metu galiojančios FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos normos dispozicija leidžia teigti, kad už bet kurį įstatymo pažeidimą skirta bauda lieka nenurašoma po bankroto proceso, o tai kelia teisinį neaiškumą ir nekonkretumą. Kyla klausimas, ar teisės norma, nustatanti tokias teisines pasekmes (po fizinio asmens bankroto proceso nenurašomus reikalavimus), gali būti formuluojama nenustatant, už kokius konkrečių teisės aktų pažeidimus paskirtos baudos nėra nurašomos. Pačioje teisės normoje nurodyti nenurašomi už nusikalstama veika padarytą žalą kylantys reikalavimai siejami su konkrečia teisine sankcija (asmens nubaudimu baudžiamajame procese). Atitinkamai tokie nekonkretūs kreditorių reikalavimai kelia jų proporcingumo klausimą ir abejonių dėl antrosios galimybės, nustatytos Europos Sąjungos teisėje, užtikrinimo.

50.    Atitinkamai FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje reglamentuojamos teisės normos neapibrėžtumas kelia klausimų dėl teisės kreiptis į teismą principo įgyvendinimo, nes, sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo prielaidą – jo nemokumą, nėra aišku, kokie konkrečiai reikalavimai neturėtų būti įtraukiami į jo nemokumo nustatymą remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu.

51.    Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, FABĮ 29 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatyta, kad po bankroto proceso į nenurašomų reikalavimų sąrašą yra įtraukiami reikalavimai, kylantys iš pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, kelia klausimų dėl jos atitikties Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

 

Dėl FABĮ 29 straipsnio 7 dalies taikymo laiko atžvilgiu

 

52.    Teisinės valstybės principas reiškia ir tai, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, kad būtina, be kita ko, laikytis principo lex retro non agit (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).

53.    Teisinės valstybės principo esminis elementas taip pat yra tas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai. Teisė negali būti nevieša. Konstituciniai reikalavimai, kad galiotų tik paskelbti teisės aktai ir kad jie galiotų į ateitį, – svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas).

54.    Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, be kita ko, tai, kad teisės aktų galia būtų nukreipta į ateitį; įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit). Taigi principas lex retro non agit nėra absoliutus: galima jo išimtis, pagal kurią leidžiama teisės aktų, kuriais sušvelninama teisinių santykių subjektų padėtis ir kartu nepakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams, grįžtamoji galia. Tokiu atveju nėra pažeidžiamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimas (Konstitucinio Teismo 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimas).

55.    Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra pasisakęs tik dėl FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyto reikalavimo dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo galiojimo atgalinio veikimo galios, tačiau ne dėl šioje normoje nustatyto reikalavimo, kylančio dėl skolos, atsiradusios dėl neįvykdytos fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens kitų įstatymų pažeidimus. Konstitucinis Teismas 2021 m. gegužės 19 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalis (2019 m. birželio 13 d. redakcija, TAR, 2019-06-27, Nr. 10340) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 7 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

56.    2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-451 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje išdėstyta FABĮ 29 straipsnio 7 dalis taikoma ir fizinių asmenų bankrotams, pradėtiems ir nebaigtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo.

57.    Remiantis 2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-451 13 straipsnio 5 dalimi, įstatymų leidėjas naują nenurašomų kreditorių reikalavimų sąrašą nustatė taikyti ir tiems bankroto procesams, kurie dar nebuvo baigti iki šio FABĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2021 m. liepos 15 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks įstatymo galiojimo klausimo sprendimas kelia teisinį neaiškumą ir sudaro pagrindą abejoti dėl suderinamumo su iš Konstitucijoje nustatyto teisinės valstybės principo kylančiu reikalavimu, kad teisinis reguliavimas privalo būti nukreiptas į ateitį, išskyrus išimtinius, aiškiai ir pagrįstai motyvuotus atvejus.

58.    Pirma, į praeitį nukreiptas reguliavimas blogina fizinio asmens padėtį, nes padidina jam tenkančių skolų naštą po fizinio asmens bankroto proceso užbaigimo. Bankroto procesą turi teisę inicijuoti tik pats fizinis asmuo (FABĮ 1 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad bankroto bylos iškėlimo iniciatyvos teisę turi tik pats fizinis asmuo, siekiantis bankroto procedūros. Jokie kiti teisės subjektai tokios teisės neturi. Fizinių asmenų bankroto procese siekiama spręsti fizinio asmens nemokumo sukeliamas problemas, sudarant galimybes jam pagal galimybes įvykdyti reikalavimus kreditoriams. Papildomų reikalavimų, kurie nenurašomi, nustatymas reiškia, kad fizinio asmens padėtis yra akivaizdžiai pabloginama, pažeidžiamas jo teisėtas interesas į skolų nurašymą bei teisinis tikrumas ir aiškumas.

59.    Antra, nenurašomos skolininko skolos nėra įtraukiamos į bendrą skolų masę vertinant jo nemokumą. Remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios. Nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti.

60.    Remiantis kasacinio teismo praktika, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo ir nenurašomų reikalavimų, turi būti taikoma būtent FABĮ redakcija, galiojusi bankroto bylos iškėlimo metu: fizinio asmens valiai dėl galimybės inicijuoti fizinio asmens bankroto bylą susiformuoti neabejotinai turi reikšmės nurašomų ir nenurašomų kreditorių reikalavimų sąrašas, nes būtent jis, be kita ko, lemia, kiek bankroto bylos pabaigoje fizinis asmuo bus atleistas nuo likusių skolų sumokėjimo. Šis sąrašas turi reikšmės ne tik fizinio asmens bankroto bylos pabaigos rezultatui – kreditorių reikalavimų nurašymo apimčiai, bet visų pirma ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo stadijai – vienos iš fizinio asmens bankroto sąlygų – fizinio asmens nemokumo – nustatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-1075/2021). Tai reiškia, kad pripažinus, jog teisės norma, nustatanti, kad reikalavimai, kurie nenurašomi po bankroto proceso, taikomi ir anksčiau pradėtiems fizinių asmenų bankroto procesams, yra iškreipiamas ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo prielaidų vertinimas. Atitinkamai 2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-451 13 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma kelia abejonių dėl jos atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytam teisės kreiptis į teismą principui.

61.    Trečia, kreditorių reikalavimų vykdymas svarbus sprendžiant dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, nes jame nustatomas kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 12 punktas), sprendžiama dėl priemonių mokumo atkūrimo plano tikslams pasiekti. Tai reiškia, kad skolos, kurios nenurašomos fizinių asmenų bankroto procese, turi būti žinomos ir mokumo atkūrimo plano sudarymo metu, nes jame nustatoma, kokia tvarka kreditorių reikalavimai yra tenkinami.

62.    Ketvirta, minėtu FABĮ pakeitimu nustatyta teisės normos atgalinio veikimo galia, t. y. taikomas materialiesiems teisiniams santykiams, atsiradusiems iki teisės normos priėmimo (įsigaliojimo). Remiantis bendruoju teisės principu lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios), teisės akto galia visuomet yra nukreipta į ateitį (išskyrus administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančius įstatymus, kai panaikinamas veikos baudžiamumas ar švelninama bausmė). Skolininkui ir jo kreditoriams jau bankroto proceso pradžioje turi būti aišku, kokie reikalavimai bus nurašomi po bankroto proceso pabaigos, o kokie ne. Priešingu atveju, net ir patvirtinus mokumo atkūrimo planą, nėra aišku, kokius reikalavimus kreditoriams fizinis asmuo turės vykdyti ir po bankroto proceso.

63.    Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia įstatymo nuostata, kuria keičiamas FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatytas nenurašomų kreditorių reikalavimų sąrašas, turėtų būti taikoma tik naujiems, po jo patvirtinimo pradėtiems bankroto procesams. Priešingu atveju ne tik pažeidžiamas iš teisinės valstybės principo kylantis draudimas suteikti įstatymams atgalinio veikimo galią, akivaizdžiai pabloginama bankrutuojančio asmens padėtis, bet ir pažeidžiami teisinio aiškumo ir tikrumo reikalavimai.

 

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

 

64.    Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.

65.    Taigi, tiek pagal Konstitucijoje, tiek pagal Konstitucinio Teismo įstatyme bei CPK nustatytą teisinį reguliavimą teismas turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar Konstituciją atitinka tik toks teisinis reguliavimas, kuris turi būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, todėl teismas privalo pagrįsti teisės normos, dėl kurios atitikties Konstitucijai kreipiasi į Konstitucinį Teismą, būtinumą taikyti nagrinėjamoje byloje.

66.    Konstitucinis Teismas, remdamasis Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, ne kartą yra nurodęs, kad pagal Konstituciją teismas neturi locus standi (teisė kreiptis į teismą) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d. sprendimas).

67.    Teisėjų kolegijos vertinimu, Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bylą nagrinėjančio teismo pareiga sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Konstituciją atitinka įstatymo norma, kuri turi būti taikoma nagrinėjamoje byloje, apima ir atvejus, kai yra pagrindas manyti, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo norma, kuri imperatyviai draudžia nagrinėjamoje byloje taikyti įstatymo normą, kuri turėtų būti taikoma.

68.    Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau šioje nutartyje nurodytais argumentais dėl FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyto nenurašomo po bankroto proceso reikalavimo, kylančio iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už kitų įstatymų pažeidimus, ir jo taikymo pagal 2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-451 13 straipsnio 5 dalį, nusprendžia, kad yra pagrindas manyti, jog FABĮ 29 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatyta, kad po bankroto proceso į nenurašomų reikalavimų sąrašą yra įtraukiami reikalavimai, kylantys iš pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytam teisės kreiptis į teismą principui bei teisinės valstybės principui, ir 2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-451 13 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje išdėstyta FABĮ 29 straipsnio 7 dalis taikoma ir fizinių asmenų bankrotams, pradėtiems ir nebaigtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytam teisės kreiptis į teismą principui ir teisinės valstybės principui.

69.    Pagal Konstitucinio Teismo doktriną konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; taigi konstitucinio teisinės valstybės principo turinys yra atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai; neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimas).

70.    Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra ir teisinis aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas).

71.    Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas manyti, kad šiuo metu galiojanti FABĮ 29 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatyta, kad po bankroto proceso į nenurašomų reikalavimų sąrašą yra įtraukiami reikalavimai, kylantys iš pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, ir atitinkamai 2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-451 13 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje išdėstyta FABĮ 29 straipsnio 7 dalis taikoma ir fizinių asmenų bankrotams, pradėtiems ir nebaigtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, neatitinka teisinės valstybės principo keliamų reikalavimų ir prieštarauja Konstitucijai.

 

Dėl prašymo nagrinėjimo Konstituciniame Teisme paankstinimo

 

72.    Remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 29 straipsniu, bylos paprastai nagrinėjamos eilės tvarka – pagal prašymų ar paklausimų gavimo Konstituciniame Teisme laiką. Prireikus Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į bylos pobūdį ir kitas aplinkybes, gali paankstinti bylos nagrinėjimą arba nukelti jį vėlesniam laikui.

73.    Nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymas kasaciniame teisme gali kelti reikšmingų teisės taikymo klausimų dėl kitų šiuo metu vykstančių ir (ar) naujai keliamų fizinių asmenų bankroto bylų. FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatytų nenurašomų kreditorių reikalavimų sąrašas yra svarbus sprendžiant įvairius fizinių asmenų bankroto procese keliamus klausimus: nustatant fizinių asmenų nemokumą, rengiant ir tvirtinant mokumo atkūrimo planą, sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

74.    Kol nėra išspręsti šioje nutartyje keliami klausimai dėl FABĮ 29 straipsnio 7 dalies atitikties Konstitucijai, gali sutrikti minimų procesų veiksmingas įgyvendinimas, o tai lemtų fizinių asmenų bankroto bylų nagrinėjimo teisinį neapibrėžtumą ir ilgą procesą. Todėl, siekiant fizinių asmenų bankroto tikslų, šioje nutartyje keliami FABĮ 29 straipsnio 7 dalies aiškinimo klausimai turėtų būti sprendžiami kuo operatyviau.

75.    Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija prašo paankstinti bylos pagal pateikiamą prašymą nagrinėjimą Konstituciniame Teisme.

 

76.    Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 7 punktu, 166 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Atnaujinti civilinės bylos Nr. e3K-3-140-313/2023 nagrinėjimą.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar:

1.    FABĮ 29 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatyta, kad po bankroto proceso į nenurašomų reikalavimų sąrašą yra įtraukiami reikalavimai, kylantys iš pareigos sumokėti už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui;

2.    2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-451 13 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje išdėstyta Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalis taikoma ir fizinių asmenų bankrotams, pradėtiems ir nebaigtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Sustabdyti civilinės bylos Nr. e3K-3-140-313/2023 nagrinėjimą, iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Prašyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo paankstinti bylos pagal pateikiamą prašymą nagrinėjimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjos                                                                                           Alė Bukavinienė

 

 

                                                                                                        Sigita Rudėnaitė

 

 

                                                                                                        Dalia Vasarienė