Prašymo Nr. 1B-11/2022

Administracinė byla Nr. eI2-953-1066/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02662-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija: 41; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. birželio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vitos Valeckaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. (R. A.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjas R. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2021 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 21-IL-10-018195-e (toliau - ir Sprendimas); 2) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 21R- (AG-448/05-2021) (toliau - Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą nagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

2. Savo skundo reikalavimus pareiškėjas grindžia tokiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas 2020 m. liepos 21 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, tačiau atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Lietuvos administracinių ginčų komisija (toliau - ir Komisija) 2021 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 21R- (AG-448/05-2021) pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Sprendimą ir įpareigoti nagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo, atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu ir Komisijos sprendimu, teigia, kad jie yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl turi būti panaikinti.

2.2. Pareiškėjo teigimu, atsakovas ginčo situacijoje netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (toliau - Įstatymas). Teigia, kad smurtinio nusikaltimo sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 str. 4. d. Pasak pareiškėjo, jis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1994 m. spalio 6 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už veikas, kurias padarė 1993 m. ir 1994 m. (būdamas 17-18 metų amžiaus), tačiau jo įvykdyti nusikaltimai priskiriami prie nusikaltimų nuosavybei, kas reiškia, kad jie nepatenka į smurtinio nusikaltimo apibrėžimą, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1994 m. spalio 6 d. nuosprendyje konstatuota, jog R. A. padaryti nusikaltimai nepriskiriami prie sunkių nusikaltimų.

2.3. Tvirtina, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nevertino individualios pareiškėjo situacijos, t. y. ar pareiškėjas kelią pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai.

2.4. Pareiškėjas po jo nuteisimo per visus 27 metus nepadarė jokių nusikaltimų ir baustas nebuvo. Tai įrodo, jog jau bene 30 metų jis gyvena, vadovaudamasis įstatymais, nėra linkęs pažeidinėti baudžiamųjų įstatymų, vartoti smurto ir atlikti panašių nusikalstamų veiksmų, akivaizdu, kad pareiškėjas nebekelia jokio pavojaus visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, tačiau, nepaisant to, atsakovas iš pareiškėjo atima galimybę įsigyti ginklą, nors teistumas jau seniai pasibaigęs. Dėl ko, pareiškėjo manymu, jis patiria nepagrįstus savo teisių apribojimus.

2.5. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo nusikalstamos veikos, kurios buvo padarytos 1993-1994 m., ir už kurias jis buvo nuteistas, buvo padarytos dėl jaunatviško lengvabūdiškumo, tačiau ne dėl pareiškėjo polinkio nusikalsti ar veikti prieš nustatytą tvarką. Nusikaltimo metu panaudotas smurtas nebuvo pavojingas gyvybei ar sveikatai. Dabar pareiškėjas charakterizuotinas kaip verslo ir šeimos žmogus, kuriam ginklas reikalingas tam, kad, reikalui esant, galėtų apginti savo šeimą ir turtą ir ginklo turėjimas jam yra būtinybė.

3. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau - Vilniaus AVPK) atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:

3.1. Įstatyme įtvirtintos nuostatos įpareigoja įstatymo vykdytoją vadovautis valstybėje nustatytu teisiniu reglamentavimu ir nesudaro galimybės jo interpretuoti kitaip. Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo.

3.2. Išnagrinėjus R. A. atžvilgiu turimą medžiagą bei atsižvelgiant į tai, kad šaunamieji ginklai yra ribotos civilinės apyvartos objektai, jų turėjimas ir nešiojimas yra susijęs su padidinta rizika pačiam asmeniui ir aplinkiniams, buvo įvertintos visos aplinkybės bei nustatyta pareiškėjo ir visuomenės interesų pusiausvyra, dėl ko, atsakovo manymu, pagrįstai taikytos leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo sąlygos bei tvarką reglamentuojančios teisės normos, ir priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas.

3.3. Pabrėžia, kad Vilniaus AVPK priėmė skundžiamą Sprendimą, išnagrinėjęs turimą medžiagą, tinkamai įvertinęs Įstatymo 17 str. 1 d. 10 p., 18 str. 2 d. 1 p. nuostatas, todėl Komisija, išnagrinėjusi R. A. skundą dėl ginčijamo Vilniaus AVPK Sprendimo, pagrįstai konstatavo, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme individualiam administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, jame nurodytas tinkamas jo teisinis ir faktinis pagrindas bei motyvai ir jo panaikinti pagrindo nėra.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. Pareiškėjas 2020 m. liepos 21 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą.

4.2. Vilniaus AVPK, vadovaujantis Įstatymo (redakcija, galiojančia nuo 2021 m. gegužės 5 d.) ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Aprašas), 17 ir 18 punktais atliko patikrinimus.

4.3. Patikrinimo metu nustatyta, kad R. A. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1994 m. spalio 6 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir BK) 150 str. 2 d. (Prievartavimas, padarytas pakartotinai, arba grupės iš anksto susitarusių asmenų arba susijęs su smurtu, nepavojingu gyvybei ar sveikatai, arba su turto sužalojimu ar sunaikinimu, BK numatyta sankcija - laisvės atėmimas iki septynerių metų su turto konfiskavimu, 214 str. (savavaldžiavimas) dėl to, kad nuo 1993 m. birželio mėn. iki 1994 m. birželio mėn., veikdamas grupėje, prievartavimo tikslu, panaudodami smurtą nepavojingą gyvybei ar sveikatai iš nukentėjusiųjų reikalavo pinigų. R. A. buvo paskirta bausmė - laisvės atėmimas 1 m. 3 mėn., vadovaujantis LR BK 47’ str. bausmės vykdymas atidėtas 1 m. 6 mėn. 1995 m. gegužės mėn. 6 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi R. A. buvo atleistas nuo Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 1994 m. spalio 6 d. nuosprendžiu pagal LR BK 150 str. 2 d., 214 str., 42 str. paskirtos 1 m. 3 mėn. laisvės atėmimo bausmės.

4.4. Atsakovas 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą, remdamasis ankstesnės (2019 m. birželio 27 d. redakcijos) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 13 d. sprendimu panaikino Vilniaus AVPK 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą, remdamasis tuo, kad senesnės redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiomis Konstitucijai, o būtent jomis remiantis ir priimtas 2020 m. rugpjūčio 20 d. Vilniaus AVPK sprendimas. 2021 m. gegužės 5 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcija ir vadovaudamasis šia redakcija Vilniaus AVPK ir priėmė skundžiamą 2021 m. gegužės 14 d. sprendimą.

4.5. Atsakovas, įvertinęs tai, jog pareiškėjo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie tyčinių smurtinių nusikaltimų ir už juos numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, padarė išvadą, jog pareiškėjui negali būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, dėl ko, vadovaujantis Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. ir 18 str. 2 d. 1 p. nuostatomis, priėmė skundžiamą Sprendimą.

5. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo Vilniaus AVPK atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. numatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6 - 10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos.

Įstatymo 18 str. 2 d. 1 p. numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo.

7. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1994 m. spalio 6 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 1 metams ir 3 mėnesiams laisvės atėmimo (nuosprendžio vykdymą atidedant 1 metams 6 mėnesiams) už nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnio 2 dalyje ir 214 straipsnyje, padarymą, dėl to, kad 1993 m. pareiškėjas, veikdamas grupėje su kitais asmenimis, prievartavimo tikslu, panaudodami smurtą, nepavojingą gyvybei ar sveikatai <...> reikalavo ateityje perduoti turtą <...>. Teismo 1995 m. gegužės 6 d. nutartimi pareiškėjas nuo paskirtos bausmės buvo atleistas.

8. Kaip minėta, nuo 2021 m. gegužės 5 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo. Įvertinęs naujai pakeistą teisinį reguliavimą, įsigaliojusį nuo 2021 m. gegužės 5 d., atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

9. Nusikaltimų padarymo metu galiojusios BK redakcijos 8(1) straipsnyje buvo nurodyti sunkūs nusikaltimai, prie pastarųjų buvo priskirtas BK 150 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikaltimas (prievartavimas sunkinančiomis aplinkybėmis). Kas reiškia, kad tuo metu pareiškėjo padarytas nusikaltimas nebuvo laikomas sunkiu, nors už jį didžiausia galima bausmė buvo 7 metai, dėl ko darytina išvada, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1994 m. spalio 6 d. nuosprendžiu pareiškėjo padaryti nusikaltimai nepriskiriami prie sunkių.

8. Pareiškėjas remiasi tuo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nevertino individualios pareiškėjo situacijos, ir neįvertino, ar pareiškėjas kelią pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, kad pareiškėjas po jo nuteisimo per visus 27 metus nepadarė jokių nusikaltimų ir baustas nebuvo, kad jis charakterizuotinas kaip verslo ir šeimos žmogus, o nusikaltimas padarytas seniai, ginčo situacijoje nėra teisiškai reikšmingi ir niekaip nekeičia anksčiau teismo padarytų išvadų. Pareiškėjas remiasi tuo, kad Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija; TAR, 2019-06-28, Nr. 10570) 18 straipsnio 2 dalies 1-4 punktus tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6-10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodo, kad minėtame nutarime Konstitucinis Teismas suformulavo reikalavimus įstatymų leidėjui ir akcentavo, kad ginčo leidimai niekada nebūtų išduodami tik asmenims padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės, o leidimai turėtų būti išduodami kiek galima individualizuotai vertinant asmens pavojingumą visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Pareiškėjo įsitikinimu, įstatymų leidėjas 2021 m. balandžio 29 d. pakeisdamas Įstatymą ignoravo šiuos reikalavimus. Pareiškėjo manymu, teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai

9. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinis Teismas) kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

10. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2021 m. balandžio 29 d. redakcija; TAR, 2021, Nr. 2021-09685) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog šio įstatymo 3 straipsnio 6-10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr. pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. Balandžio 12 d. nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos , inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą, 2020 m. birželio 5 d. nutarimą Nr. KT103-N7/2020).

12. Be kita ko, Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų - iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija . Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimą).

13. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas reglamentuoja ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Šie klausimai detalizuoti Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėse.

14. Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. priėmė nutarimą Nr. KT103-N7/2020 ,,Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1-4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”, kuriuo nutarta: 1) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010-11-18 redakcija; Žin., 2010, Nr. 142-7261) 18 straipsnio 2 dalies 1-4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) pripažinti, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija; TAR, 2019 m. birželio 28 d., Nr. 10570 ) 18 straipsnio 2 dalies 1-4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6-10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves ir teisiniu reguliavimu nustatydamas neterminuotą draudimą Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose nurodytus nusikaltimus padariusiems fiziniams asmenims įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis, paisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio proporcingumo principo, pažymėjo, jog Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu reikalavimu, kad įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, siekiama konstituciškai pagrįsto tikslo, jog leidimai įsigyti ginklus ir šaudmenis nebūtų išduodami asmenims, kurie kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Tačiau Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose, nesudaroma galimybių, praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo, įvertinti, ar, atsižvelgiant į individualią kiekvieno asmens situaciją, šiuose punktuose nurodytus nusikaltimus padarę asmenys ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai.

15. Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarime pasisakė apie imperatyvus, kylančius įstatymų leidėjui, susijusius su ginklų ir šaudmenų ribojimais, tame tarpe, kad įstatymų leidėjas privalo paisyti proporcingumo principo, kuris reiškia numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti; reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, o tai suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus; tai mutatis mutandis taikytina ir pagal įstatymą įgytai teisei įsigyti ir turėti tam tikrus ginklus ir šaudmenis. Todėl teisiniu reguliavimu turi būti sudaryta galimybė kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, leidimo įsigyti ginklus ir šaudmenis neišduoti nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kuris net ir praėjus įstatymų leidėjo nustatytam laikui ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai; Konstituciją, inter alia konstitucinį proporcingumo principą, atitiktų ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, padariusiems tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės, leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada nebūtų išduodami.

Aiškindamas anksčiau nurodytą Konstitucinio Teismo 2020-06-05 nutarimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis 2021-02-03 sprendime administracinėje byloje Nr. A-674-602/2021 darė išvadą, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Įstatymo (2010-11-18 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose įtvirtinus neterminuotą draudimą įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, nesudarant galimybės praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją (t. y., atsižvelgiant į nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, įvertinti jo keliamą pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai ir priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo)) ir taip visam laikui atimant iš fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, skirtus įvairiems teisėtiems tikslams, nepaisyta iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį pagal įstatymą įgytos teisės įsigyti ir turėti tam tikrus ginklus ir šaudmenis teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, pakankamai individualizuoti šios teisės apribojimus, taigi nepaisyta ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

16. Konstitucinis Teismas pateikė nuorodas į Baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 4-6 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, kuris skirsto nusikaltimus į kategorijas pagal jų sunkumą: apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, bet neviršija 6 metų laisvės atėmimo; sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, bet neviršija 10 metų laisvės atėmimo; labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija 10 metų laisvės atėmimo. Todėl padarė išvadą, kad pagal Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą visam laikui netenkama teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų padarius įvairaus pavojingumo laipsnio nusikaltimus.

17. Vertinant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą (nuo 2021 m. gegužės 5 d. galiojanti redakcija) matyti, jog pagal jį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo. Taigi, reaguodamas į Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimą, įstatymų leidėjas pakeitė maksimalią bausmės ribą (nuo 3 iki 6 metų), su kuria sieja neterminuotą ribojimą, kuris taikomas nevertinant individualių asmens aplinkybių. Likusioje dalyje aptariamo punkto formuluotė liko nepakitusi. Kaip aptarta, Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. pasisakė, kad Konstituciją atitiktų teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, padariusiems tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės, leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada nebūtų išduodami. Laikytina, kad įstatymų leidėjas aptariamu reguliavimu ir siekė apibrėžti paminėtus itin pavojingus nusikaltimus.

18. Šiuo metu įtvirtintas reguliavimas neleidžia individualizuotai vertinti asmens situacijos dėl praeityje padaryto nusikaltimo, kai jis atitinka šiuos požymius - padarytas tyčinis smurtinis nusikaltimas, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo. Taigi įstatymų leidėjas nurodytais bendraisiais požymiais (smurtinis, didžiausia bausmė - daugiau kaip 6 metai laisvės atėmimo) apibūdintą nusikaltimą a priori laikė „tam tikru itin pavojingu nusikaltimu“ (Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimo prasme), dėl kurio nereikia individualizuotai vertinti, ar asmuo ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal bendruosius (rūšinius) požymius prie tokių nusikaltimų galėtų būti priskiriami tik sunkiausi nusikaltimai. Konstitucinis Tesimas 2020 m. birželio 5 d. nutarime, be kita ko, rėmėsi šiuo metu galiojančio BK 11 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimų klasifikacija, pagal kurią išskiriami nesunkūs, apysunkiai, sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai ir atkreipė dėmesį, kad pagal jo nagrinėtoje Įstatymo redakcijoje įtvirtintą teisinį reguliavimą visam laikui netenkama teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų padarius įvairaus pavojingumo laipsnio nusikaltimus (kas neatitinka proporcingumo principo).

Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje susidarė situacija, kurioje pareiškėjas 1994 m. buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, už kurį nusikaltimo padarymo metu didžiausia bausmė buvo 7 metai laisvės atėmimo, tačiau nusikaltimas pagal tuo metu galiojusio BK 8-1 straipsnį nebuvo priskiriamas prie sunkių (t. y. skirstant į keturias sunkumo kategorijas, nepriskirtas net trečiajai iš keturių). Pagal dabartinį Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto reguliavimą, tokiam asmeniui, kuris padarė nusikaltimą, kuris nusikaltimo padarymo metu ir pripažinimo kaltu momentu nebuvo priskiriamas net prie sunkių nusikaltimų, leidimas įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada nebūtų išduodamas ir jo situacija nebūtų individualizuotai vertinama, t. y. savaime būtų laikoma, kad jo nusikaltimas priskirtinas prie pačių pavojingiausių, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės. Laikytina, kad pastaroji sąvoka turėtų apimti tik nusikaltimus, kurie pagal skiriamas bausmes priskirtini aukščiausiai kategorijai (atitinka požymį - „pačios griežčiausios bausmės“), taigi pagal BK 11 straipsnyje įtvirtintą skirstymą galėtų atitikti itin sunkių nusikaltimų kategoriją. Sistemiškai (kartu su BK 11 straipsnio nuostatomis) aiškinant Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto reguliavimą, matyti, kad įstatymų leidėjas didžiausios bausmės dydžius siejo su sunkaus nusikaltimo apibrėžimu BK 11 straipsnyje, nes pasirinko 6 metų laisvės atėmimo ribą. Nepaisant to, toks reguliavimas neįvertino aplinkybės, kad pagal anksčiau galiojusias BK redakcijas sunkiais nusikaltimais nelaikyti nusikaltimai atsidūrė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo srityje. Taigi prie itin pavojingų nusikaltimų, už kuriuos skiriamos pačios griežčiausios bausmės, priskirti ir nusikaltimai, kurie jų padarymo metu nebuvo laikomi sunkiais.

19. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas reguliavimas pateikia bendruosius (rūšinius) nusikaltimą apibūdinančius požymius (tyčinis smurtinis ir didžiausia numatyta bausmė 6 metai laisvės atėmimo), tačiau visiškai nevertina konkrečiai asmeniui paskirtos bausmės, kuri yra individualizuotai parenkama priimant nuosprendį ir taip įvertinant jo veiką. Šiuo atveju pareiškėjui buvo skirta 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 1 metams, jo teistumas pasibaigęs. Akivaizdu, kad tokia bausmė negalėtų būti priskirta pačių griežčiausių bausmių kategorijai, kaip to reikalauja Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. išaiškinimas.

20. Apibendrinant išdėstytą, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas teisiniam reguliavimui būdingos šios savybės: 1) ribojama specialioji teisė neterminuotam laikui; 2) neleidžiama individualizuotai vertinti asmens situacijos jo keliamo pavojaus požiūriu; 3) prie pačių pavojingiausių nusikaltimų priskiriami ir anksčiau padaryti nesunkūs nusikaltimai; 4) nevertinamas individualizuotai asmeniui paskirtos bausmės dydis, o tik didžiausios bausmės dydis už atitinkamos rūšies veiką. Nustatytas teisinis reguliavimas užkerta galimybę asmeniui, teistam už Įstatymo (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytus nusikaltimus, kada nors įsigyti ginklą. Visos aptartos savybės reiškia, kad net po nusikalstamos veikos padarymo pasikeitus asmens gyvenimo aplinkybėms ir jo asmenybei, jis ir toliau patiria nepagrįstus savo teisių apribojimus, ir toliau yra baudžiamas už padarytą nusikalstamą veiką, bausmę už kurią yra atlikęs, o tai yra neproporcinga priemonė siekiamam tikslui užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, apsaugoti nuo grėsmės patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį. Taigi yra pagrindas daryti išvadą, kad toks reguliavimas neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo ir vieno iš jį sudarančių elementų - proporcingumo principo, kurių turinį ribojimų įsigyti tam tikrų kategorijų ginklus aspektu Konstitucinis Teismas buvo išaiškinęs 2020 m. birželio 5 d. nutarime.

21. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas eliminuoja galimybę tiek institucijai, išduodančiai leidimą, tiek teismui, tikrinančiam jos sprendimo teisėtumą, individualizuotai vertinti, ar asmuo ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Aptartas teisinis reguliavimas, kuriuo neleidžiama teismui, sprendžiančiam, ar sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra teisėtas ir pagrįstas, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas savo turiniu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, 109 straipsniui.

Bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolita Rasiukevičienė

Gediminas Užubalis

Vita Valeckaitė