Prašymo Nr. 1B-10/2021

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖ

Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius

Lietuvos Respublikos

Konstituciniam Teismui

2021-04-22 Nr. S-2021-2080

Pareiškėjo - Seimo narių grupės - atstovas (-ai):

Vardas, pavardė: Aidas Gedvilas

EI. paštas: aidas.gedvilas@lrs.lt

Tel.nr.: (8 5) 239 6617

Ginčijamą teisės aktą priėmė:

Lietuvos Respublikos Seimas

Gedimino pr. 53, Vilnius

Ginčijamas teisės aktas:

Teisės akto pavadinimas: Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18, 26 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymas. Įstatymas priimtas 2021 m. kovo 23 d. (XIV-195), užregistruotas Teisės aktų registre 2021 m. kovo 25 d., įsigaliojo 2021 m. kovo 26 d., identifikacinis kodas 2021-05878.

Teisės akto straipsnis, dalis, punktas (Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18, 26 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymas):

Teisės akto numeris: XIV-195

Teisės akto priėmimo data: 2021-03-23

Kiti teisės aktui identifikuoti būtini duomenys:

Teisės akto paskelbimo šaltinis (jeigu buvo paskelbtas):

Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo normos, suteikiančios teisę kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą:

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalis, 106 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 64 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

TVIRTINU 50 Seimo narių parašus

(parašų skaičius)

Seimo Pirmininkas / Seimo Pirmininko pavaduotojas

(parašas)

Viktorija Čmilytė Nielsen

(vardas ir pavardė)

2021-04-22

PRAŠYMAS IŠTIRTI AR LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS ĮSTATYMO NR. I-1553 18 STRAIPSNIS (2021 M. KOVO 23 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 18, 29 STRAIPSNIAMS IR 48 STRAIPSNIO 1 DALIAI

2021 m. balandžio 13 d. Nr.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 64 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18 straipsnis (2021 m. kovo 23 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 29 straipsniams ir 48 straipsnio 1 daliai.

1. Faktinės Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau - įstatymas) priėmimo aplinkybės:

1) Lietuvos Respublikos Seimas 2021 m. kovo 23 d. svarstė Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18, 26, 40 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą ir nutarė pritarti minėto Įstatymo 18, 26, 40 straipsnių pakeitimams. Įstatymas priimtas 2021 m. kovo 23 d. (XIV-195), užregistruotas Teisės aktų registre 2021 m. kovo 25 d., įsigaliojo 2021 m. kovo 26 d., identifikacinis kodas 2021-05878.

2) Įstatymo 18 straipsnyje, įtvirtinant privalomą sveikatos tikrinimą dėl užkrečiamųjų ligų, 1 dalyje nustatyta, kad darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąrašą, taip pat Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašą, darbuotojų tikrinimosi tvarką nustato Vyriausybė.

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas dėl užkrečiamosios ligos ir nustatomas šios ligos protrūkis darbovietėje, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nurodytiems darbuotojams leidžiama dirbti tik pasitikrinus, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, ir įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas šiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šioje dalyje nurodytus darbuotojus nustato sveikatos apsaugos ministro nustatyta užkrečiamųjų ligų epidemiologinės diagnostikos tvarka, atsižvelgdamas į užkrečiamosios ligos epidemiologinės diagnostikos duomenis, ir apie tai informuoja šiuos darbuotojus ir darbdavį.

Įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, kad darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, arba nepasitikrinęs be labai svarbių priežasčių (liga, dalyvavimas giminaičių laidotuvėse, komandiruotė), atsižvelgiant į darbo pobūdį skiriamas dirbti nuotoliniu būdu arba perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja figa, o šio straipsnio 2 dalyje nurodytas darbuotojas - iki tol, kol pasibaigs laikotarpis, kuriam turi izoliuotis asmenys, turėję sąlytį. Darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą nuo tos dienos, kurią pateikia darbdaviui sveikatos patikrinimo išvadas, kad gali tęsti darbą, o šio straipsnio 2 dalyje nurodytas darbuotojas - pasibaigus laikotarpiui, kuriam turi izoliuotis asmenys, turėję sąlytį.

Įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje numatoma, kad asmenims, įtariamiems, kad serga, ar susirgusiems pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis arba tapusiems šių ligų sukėlėjų nešiotojais, iki šeimos gydytojo leidimo draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytuose sąrašuose nustatytus darbus ar tęsti darbą šio straipsnio 2 dalyje nurodytoje darbovietėje, išskyrus atvejus, kai dirbama nuotoliniu būdu arba asmuo yra perkeltas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę. Pavojingų ir ypač pavojingų ligų, dėl kurių asmenims draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytame Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąraše nustatytus darbus iki šeimos gydytojo leidimo, sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Šie asmenys darbdavio iniciatyva, taip pat vykdant apskričių vyriausiųjų epidemiologų sprendimus, atsižvelgiant į darbo pobūdį skiriami dirbti nuotoliniu būdu arba perkeliami toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jiems leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, laikinai nušalinami nuo darbo.

Įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje numatoma, kad Išlaidas už periodinius sveikatos patikrinimus ir vidutinį darbo užmokestį darbuotojams už sveikatos patikrinimams sugaištą laiką apmoka darbdavys, o už sveikatos patikrinimą prieš pradedant dirbti - darbuotojas, jei kiti įstatymai nenumato kitaip. Darbuotojų, dirbančių ar vykdančių veiklą, nurodytą Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąraše, ir darbuotojų, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, sveikatos patikrinimai dėl užkrečiamosios ligos, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, finansuojami valstybės biudžeto lėšomis Vyriausybės nustatyta tvarka.“

Dėl Konstitucijos 18 ir 29 straipsnių

Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau - Vyriausybė) 2021 m. kovo 26 d. priėmė nutarimą Nr. 178 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. 544 „Dėl darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąrašo, Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašo ir šių darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau - Nutarimas) kuriuo patvirtino Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja figa, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašą (toliau - Sąrašas). Nutarimu taip pat patvirtinta Darbuotojų, kuriems leidžiama dirbti pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja figa, sveikatos tikrinimosi tvarką (toliau - Tvarka). Tvarkoje reglamentuotas darbuotojų, kuriems leidžiama dirbti pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja figa, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sveikatos tikrinimo periodiškumas, sveikatos patikrinimo rezultatų tvarkymas, kontrolė ir finansavimo tvarka.

Konstitucinio teismo doktrinoje yra išaiškinta, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. birželio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), todėl Seimas - įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų visuomeninių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais. Nurodyto Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, Įstatymų leidėjas paveda Vyriausybei sudaryti Darbuotojų, kuriems leidžiama dirbti pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja figa, sveikatos tikrinimosi tvarką (pavyzdžiui, kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju). Pagal Konstituciją žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą galima riboti, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Ar konkretus ribojimas yra būtinai reikalingas demokratinėje visuomenėje, pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus bei paskirtį, o antra, nustatyti, ar ribojimo priemonės proporcingos siekiamam teisėtam tikslui. Šiuo atveju Įstatymų leidėjas tik Įstatymo 18 straipsnyje nurodo, kad Vyriausybei bus pavesta sudaryti darbų ir veiklos sričių sąrašą, kuriame bus privalomai tikrinami asmenys pagal savo vykdomos veiklos pobūdį. Įstatymų leidėjas Įstatyme neapibrėžia kriterijų ir nenurodo asmenų grupių, kurios turės privalomai tikrintis sveikatą, o taip pat neįvardija, kodėl pasirinktos būtent tos grupės, nors grėsmę sveikatai turi visi valstybės lygio ekstremalios situacijos ir (ar) karantino dalyviai.

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“ Visų asmenų lygybės įstatymui principas - demokratinės visuomenės pagrindas. Konstitucijos nuostata „įstatymui visi asmenys lygūs“ reikalauja, kad šalies teisėje būtų įtvirtintos pagrindinės teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais, be jokių išimčių. Konstitucinis Teismas 1996 m. vasario 28 d. nutarime konstatavo: „konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu“. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo pasisakyme yra įvardijama, kad tik įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu, todėl neteisinga kai tokį reguliavimą sukuria poįstatyminiai teisės aktai, šiuo atveju Vyriausybės nutarimu patvirtinta tvarka ar Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patvirtintomis kontrolės priemonėmis. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, neišskiriant asmenų pagal veiklos pobūdį. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjektams - visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas - tas pats vienodas, visiems tos kategorijos subjektams bendras, lygus matas.

Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas aiškintinas neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia nuo nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad pagal Konstituciją pagrindinių žmogaus teisių ribojimu negalima pažeisti šių teisių esmės; jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d. nutarimai). Konstitucinio teisinės valstybės principo elementas yra ir proporcingumo principas, reiškiantis, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti. Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones. Apibendrinant, ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimas Konstitucijai įžvelgiamas dėl to, kad juo sudarytos prielaidos suvaržyti asmenų, įpareigotų tikrintis sveikatą, teises ir laisves.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 8 d. civilinėje byloje, Nr. 3K-3-290/2012 nurodė, kad konstituciniu lygmeniu įtvirtinto lygiateisiškumo principo įgyvendinimo užtikrinimas ir apsauga nuo diskriminacijos darbo teisiniuose santykiuose yra viešasis interesas, kurio neginant, būtų pažeidžiamos asmens teisės ir teisėti interesai. Visi priimti įstatymo pakeitimai prieštarauja lygiateisiškumo principo įgyvendinimo užtikrinimui, gerai moralei ir yra netiesioginės diskriminacijos klausimas, kadangi paskelbus valstybės lygio ekstremaliajai situacijai visi Lietuvos gyventojai turi turėti tokias pat teises atlikti sveikatos patikrinimus dėl užkrečiamosios ligos, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, iš valstybės biudžeto lėšų Vyriausybės nustatyta tvarka. Priešingu atveju įgyvendinant priimtą įstatymą atsiranda faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas ir privilegijos kitų asmenų grupėse.

Diskriminacija - visomis įmanomomis formomis ir išraiškomis - yra viena iš labiausiai paplitusių žmogaus teisių pažeidimų ir piktnaudžiavimo formų. Europos Sąjungos valstybės narės taip pat turi įsipareigojimą nediskriminuoti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 14 straipsnį. Šiame straipsnyje numatyta apsauga nuo diskriminacijos, susijusios su kitų Konvencijoje nustatytų teisių įgyvendinimu. Konvencijos Protokole Nr. 12, skirtame suteikti tvirtesnę, atskirą teisę į lygybę ir visuotinį diskriminacijos draudimą, yra ši nuostata: „Naudojimasis bet kokia įstatymu pripažinta teise turi būti užtikrinamas nediskriminuojant ...“. Taigi šis Protokolas išplečia Konvencijos taikymo sritį, nes jis apima diskriminaciją, susijusią su bet kuria įstatyme įtvirtinta teise, net jei ši teisė nėra konkrečiai numatyta Konvencijoje.

Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“ suponuoja valstybės, įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią teisę. (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai).

Žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą yra siejama su įvairiais reikalavimais - kiekvieno asmens sugebėjimais ir galimybėmis; tokie reikalavimai gali apimti tam tikro išsilavinimo turėjimą, moralines ir kitas savybes (gydytojams, mokytojams, teisėjams, prokurorams ir t. t.), specialios teisės įgijimą (vairuotojams ir t. t.) ir kt. (Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas). Kvalifikacijos, profesinių žinių, įgūdžių reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami (Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarimas).

Įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje „Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, <...> perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio <...>“, tokiu būdu galimai asmeniui bus suvaržyta teisė laisvai pasirinkti darbą, kuris siejamas su asmens gebėjimais, išsilavinimu ir kt. savybėmis. Šiuo reguliavimu Įstatymu leidėjas nesuteikia darbuotojui galimybės laisvai pasirinkti darbą, nesuteikia jam pasirinkimo alternatyvos, o nurodo, kad „darbuotojas skiriamas dirbti nuotoliniu būdu arba perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę“, tokiu būdu neįvertinant, ar darbuotojas galės dirbti tą darbą pagal savo gebėjimus ir pan.

Iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kylanti žmogaus teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas nepaneigia ir kiekvieno darbuotojo pareigos laikytis saugos darbe reikalavimų, todėl nėra aišku, kodėl Įstatymų leidėjas nutarė išskirti tam tikras asmenų grupes pagal profesinį kriterijų ir taikyti jiems privalomą sveikatos tikrinimą dėl užkrečiamų ligų, nors asmenų grupių, kurie suskirstyti pagal profesinius kriterijus gali būti taikomas privalomas sveikatos tikrinimas gali būti ir daugiau.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę. Tai darydama valstybė kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus, o nepavesti šiuos mechanizmus kurti poįstatyminiais teisės aktais, kurie suvaržo asmenų konstitucines teises.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi su konstituciniu teisingumo principu ir reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant inter alia į jo atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Konstituciją netoleruotinas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatytas vienodas ar iš esmės nesiskiriantis atlyginimo dydis skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų. Taip pat, manytina, kad Įstatymų leidėjas negali įtvirtinti tokį reglamentavimą kaip numatyta Įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje, kai darbuotojas atsisakęs pasitikrinti skiriamas dirbti nuotoliniu būdu arba perkeliamas dirbti į kitą darbą, <...> nušalinimas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio, nes darbuotojui Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje yra garantuota teisė į „teisingą apmokėjimą už darbą“.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia pagarba teisei ir teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai). Šiame kontekste išskirtinas Konstitucijos 18 straipsnis, kuriame nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Kaip 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas inter alia reiškia, kad žmogui ipso facto priklauso teisės ir laisvės, kurios yra neatskiriamos nuo jo asmens ir kurios negali būti iš jo atimtos. Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių - gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, taip pat žmogaus teises ir laisves, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įgyvendinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’etre, priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).

Taigi vienas iš Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės teisinės valstybės, konstitucinių pagrindų yra žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Šis principas taip pat laikytinas pamatine konstitucine vertybe, neatskiriamai susijusia su Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančiomis konstitucinėmis vertybėmis - valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika; prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis taip pat negali būti paneigtas. Apibendrinant galima ginčyti priimto Įstatymo 18 straipsnio atitikimą Konstitucijos 18 straipsniui dėl anksčiau visų pateiktų argumentų.

Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 64 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prašome ištirti:

ar Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18 straipsnis (2021 m. kovo 23 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 29 straipsniams ir 48 straipsnio 1 daliai.

PRIDEDAMA:

1) Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18, 29 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymas;

2) Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2021 m. kovo 26 d. nutarimas Nr. 178 „Dėl darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąrašo, darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašo ir šių darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarkos patvirtinimo“ su priedais;

3) papildomi prašymai.

Seimo nariai:

Aidas Gedvilas

Virgilijus Jukna

Ieva Kačinskaitė-Urbonienė

Viktoras Fiodorovas

Mindaugas Puidokas

Andrius Mazuronis

Valentinas Bukauskas

Vytautas Gapšys

Artūras Skardžius

Vaida Giraitytė

Algirdas Stončaitis

Juozas Varžgalys

Asta Kubilienė

Valius Ąžuolas

Arvydas Nekrošius

Zenonas Streikus

Ligita Girskienė

Dainius Kepenis

Kęstutis Mažeika

Stasys Tumėnas

Laima Nagienė

Tomas Bičiūnas

Linas Jonauskas

Gintautas Paluckas

Robertas Šarknickas

Giedrius Surplys

Jonas Pinskus

Remigijus Žemaitaitis

Andrius Palionis

Valdemaras Valkiūnas

Romualdas Vaitkus

Zigmantas Balčytis

Gintautas Kindurys

Algirdas Butkevičius

Petras Gražulis

Beata Petkevič

Agnė Širinskienė

Aurelijus Veryga

Vidmantas Kanopa

Kęstutis Vilkauskas

Julius Sabatauskas

Algirdas Sysas

Orinta Leiputė

Vilija Targamadzė

Dainius Gaižauskas

Eugenijus Sabutis

Deividas Labanavičius

Česlav Olševski

Guoda Burokienė

Rimantė Šalaševičiūtė