LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Naujienų archyvas

Informacija atnaujinta: 2015-07-09 11:19

Užmokesčio advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai

2015-07-09

Konstitucinis Teismas šiandien priimtame nutarime pripažino, kad Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (2006 m. gegužės 2 d. redakcija) nuostata, pagal kurią papildomas užmokestis advokatams, prireikus teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, bylos stadijoje buvo ribojamas 4 minimaliųjų mėnesinių algų (toliau – MMA) dydžiu, neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucijai neprieštaravusia taip pat pripažinta Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata, kurioje nustatytas toks nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokamo užmokesčio dydis, kuris nebuvo susietas su Vyriausybės patvirtinta MMA.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo bylos teisingo išnagrinėjimo nepriklausomame ir bešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tiems socialiai jautriems asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina dėl teisingumo interesų. Nutarime taip pat pažymėta, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti tokios teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį.

Vertindamas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo ribojamas papildomas užmokestis advokatams, konstitucingumą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, įstatymuose nustačius, jog valstybės užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją paslaugą) teikia savarankiška profesine veikla besiverčiantys asmenys – advokatai, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti šių subjektų teikiamų teisinių paslaugų apmokėjimo sistemą, o jo įgaliota institucija, paisydama įstatymuose apibrėžtų tos sistemos funkcionavimo tikslų, gali atsakingai sukonkretinti šios sistemos tam tikrus elementus, taigi ir papildomą finansavimą dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui. Įstatymų leidėjas ar jo įgaliota institucija gali nustatyti ir tai, kad dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui gali būti mokamas papildomas užmokestis, kurio maksimalus dydis atsakingai ir proporcingai ribojamas. Advokatas, kuris atliko jam valstybės pavestą veiklą, turi teisę reikalauti jam sumokėti visą pagal teisės aktus priklausantį atlyginimą, įskaitant visą pagal teisės aktus numatytą papildomą atlyginimą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad konstitucinė valstybės pareiga užtikrinti teisinės pagalbos teikimą suponuoja ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo apmokėjimą reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiksmingiausius teisių gynybos būdus ir priemones. Advokatai, prisiimdami įsipareigojimą teikti viešosiomis lėšomis finansuojamą teisinę pagalbą, yra saistomi iš savo profesijos specifikos kylančios priedermės neatmesti papildomų sąnaudų ir išlaidų rizikos dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui ir ją įvertinti, taip pat rinktis tokius teisėtus gynybos būdus ir priemones, kurie kuo labiau atitiktų tinkamo, taigi ir greito, ekonomiško, sąžiningo, teisinio proceso reikalavimus.

Nutarime taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad nėra pagrindo manyti, jog advokatui skiriamo papildomo užmokesčio maksimalus dydis būtų buvęs akivaizdžiai neproporcingas.

Vertindamas teisinio reguliavimo, kuriuo nustatytas toks nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokamo užmokesčio dydis, kuris nebuvo susietas su Vyriausybės patvirtinta MMA, konstitucingumą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalimos nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Nutarime taip pat pažymėta, kad nėra pagrindo teigti, jog iš Konstitucijos kyla reikalavimas nustatyti vienodą valstybės pareigūnų ar valstybės tarnautojų darbo ir savarankiška profesine veikla besiverčiančių asmenų – advokatų teikiamų teisinių paslaugų apmokėjimo valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis sistemą.

Kaip konstatuota nutarime, pagal ankstesnį teisinį reguliavimą advokatai neįgijo teisėto lūkesčio, kad jų teikiamų paslaugų apmokėjimo sistema nebus koreguojama, visada bus susieta su MMA, ar kad visais atvejais, Vyriausybei patvirtinus didesnę MMA – samdomų darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio garantiją, advokatų užmokesčio apskaičiavimo elementu taps būtent ši didesnė MMA. Taip pat konstatuota, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo, įvertinus valstybės finansines galimybes, buvo paliktas toks pat advokatų užmokesčio faktinis dydis, nėra šį užmokestį mažinantis.