LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimo draudimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimas

DĖL NUTEISTŲJŲ TARPUSAVIO SUSIRAŠINĖJIMO DRAUDIMO

Santrauka

Šiuo nutarimu, priimtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo inicijuotoje byloje, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis, pagal kurią draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijai.

Nutarime konstatuota, kad asmens susirašinėjimas, kurio neliečiamumą saugo Konstitucija, yra svarbi socialinių ryšių palaikymo forma. Pagal Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalį saugoma ir asmenų, kuriems suvaržoma laisvė įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka, teisė į susirašinėjimo neliečiamumą. Tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti. Pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, kai tai yra būtina siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo, įstatymu gali būti nustatyti Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisės į susirašinėjimo neliečiamumą, taip pat nuteistųjų teisės susirašinėti, ribojimai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio ribojimo pagrindai ir tvarka. Ribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises bei laisves ribotų ne daugiau, negu yra būtina. Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, reiškia, kad įstatymu, kuriuo nustatomi asmens teisių ir laisvių ribojimai, turi būti sudarytos prielaidos kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones. Taigi įstatymų leidėjas turi sudaryti prielaidas pakankamai individualizuoti nuteistųjų teisės susirašinėti ribojimus, įvertinus individualią jų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas bendro pobūdžio draudimas susirašinėti tarpusavyje kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai: šiems asmenims draudžiama susirašinėti tarpusavyje neatsižvelgiant nei į tai, ar dėl jų susirašinėjimo galėtų kilti grėsmė visuomenės saugumui, kardomojo kalinimo vietų, areštinių ir pataisos įstaigų vidaus tvarkai, kitų asmenų teisėms ir laisvėms, nei į jokias kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiu teisiniu reguliavimu nesudaroma prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, todėl jis vertintinas kaip nuteistųjų teisę susirašinėti ribojantis labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Atsižvelgus į tai, ginčyta nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kitose Bausmių vykdymo kodekso nuostatose yra įtvirtintos laikino pobūdžio priemonės, kuriomis gali būti ribojama nuteistųjų teisė susirašinėti, – nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, laiškų tikrinimas, laikinas laiškų siuntimo ir įteikimo pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems sustabdymas, laikinas laiškų siuntimo draudimas baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems. Šios priemonės taikomos konkrečiais atvejais, įgaliotų pareigūnų individualių teisės aktų pagrindu. Įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui jos galės būti taikomos ir nuteistųjų, kurie yra laikomi kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose, tarpusavio susirašinėjimui. Įstatymų leidėjas prireikus gali nustatyti ir kitas laisvės atėmimo vietose laikomų nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimą ribojančias priemones (pavyzdžiui, laikiną laiškų siuntimo ar jų įteikimo konkretiems asmenims sustabdymą, laikiną draudimą susirašinėti su konkrečiais asmenimis), kurios būtų mažiau ribojančios, negu šiuo nutarimu prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas susirašinėjimo draudimas.