LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl valstybės turtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarimas

DĖL VALSTYBĖS TURTINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMO VALSTYBĖS VALDOMOSE ĮMONĖSE

Santrauka

Šioje byloje pagal Seimo narių grupės prašymą tirta Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 (toliau – Nutarimas) ir juo patvirtinto Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatų atitiktis Konstitucijai ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui (toliau – Įstatymas).

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Nutarimo 4 punktas, pagal kurį valstybės valdomų įmonių likvidavimo atveju valstybei tenkančios piniginės lėšos pervedamos į valstybės biudžetą arba į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, o visas kitas valstybei tenkantis turtas perduodamas valstybės įmonei Valstybės turto fondui (vėliau reorganizuotam į valstybės įmonę Turto banką, centralizuotai valdantį visą valstybei priklausantį turtą), neprieštarauja Konstitucijai. Aprašo 54 punktas (2014 m. spalio 15 d. redakcija) tiek, kiek pagal jį sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais suteikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Įstatymui.

Konstitucinis Teismas priminė, kad pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį (kurioje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas) reguliuoti valstybės įmonių veiklos, valstybės turimų akcijų akcinėse bendrovėse tvarkymo ir kitus su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo susijusius klausimus yra pavesta įstatymų leidėjui; Vyriausybės kompetenciją šioje srityje apibrėžia įstatymai. Tai nereiškia, esą visi valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykiai turi būti reguliuojami tik įstatymu – Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją šiuos santykius gali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo. Tačiau pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį tik įstatymų leidėjas gali nustatyti svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių turinio elementus.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Nutarimo 4 punkte nėra nustatyta, kaip turėtų būti valdomos, naudojamos po valstybės valdomų įmonių likvidavimo likusios lėšos ir kitas turtas, o teisės disponuoti valstybės turtu įgyvendinimas pagal ginčytą nuostatą nelemia turto savininko pasikeitimo, teisės į turtą suvaržymo ar esminio (reikšmingo) tokio turto teisinės būklės pasikeitimo. Taigi Vyriausybė Nutarimo 4 punktu nereguliavo valstybės turto valdymo ar naudojimo, nenustatė svarbiausių disponavimo valstybės turtu teisių turinio elementų, kurie pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį gali būti nustatyti tik įstatymu. Atvirkščiai, ginčytu teisiniu reguliavimu nustatyta, kad visų valstybės valdomų įmonių likvidavimo atveju valstybei tenkantis turtas lieka valstybės nuosavybė, neapibrėžiant jo panaudojimo formos, disponavimo juo būdų ir sąlygų: valstybei tenkančios piniginės lėšos grąžinamos į valstybės biudžetą (bendrovių, kurių valstybei priklausančias akcijas patikėjimo teise valdė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, likvidavimo atveju – į šio fondo biudžetą), o kitas turtas perduodamas centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad Vyriausybė neviršijo savo įgaliojimų reguliuoti valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykius poįstatyminiais teisės aktais, nenustatė teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose, todėl nėra pagrindo teigti, kad Nutarimo 4 punktu pažeista Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Spręsdamas dėl Aprašo 54 punkto atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį valstybės turto investavimas turi būti grindžiamas įstatymu, kuriame turi būti įtvirtinta: valstybės turto investavimo kriterijai, sąlygos, taip pat subjektai, turintys teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo; tačiau tai nereiškia, kad Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją valstybės turto santykių negali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (pavyzdžiui, nustatyti valstybės turto investavimo tvarkos, procedūrų), kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo. Pagal Įstatymo (2014 m. kovo 25 d. redakcija) 22 straipsnio, kuriuo reglamentuojamas valstybės ir savivaldybės turto investavimas, 2 dalį sprendimą dėl valstybei priklausančio turto investavimo papildomais įnašais didinant akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą priima Vyriausybė. Taigi šioje Įstatymo nuostatoje expressis verbis įtvirtintas subjektas, turintis teisę priimti sprendimą dėl valstybei priklausančio turto investavimo, – Vyriausybė. Pagal Aprašo 54 punktą santykinai mažos valstybės valdomos bendrovės (atitinkančios du iš trijų šiame punkte nurodytų kriterijų: turėti mažesnį nei 145 tūkst. eurų įstatinį kapitalą, nesiekti 145 tūkst. eurų metų pardavimo grynųjų pajamų, turėti vidutiniškai mažiau nei 50 darbuotojų per metus) akcijų valdytojas (valstybės institucija, Vyriausybės nutarimu įgaliota valdyti atitinkamą bendrovę) sprendimą dėl įgaliojimo balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais turi teisę priimti pats, t. y. tokiu atveju nebūtina, kad Vyriausybė šiuo klausimu priimtų nutarimą. Tai reiškia, kad sprendimą dėl tokios valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimo papildomais įnašais turi teisę priimti valstybės valdomos bendrovės akcijų valdytojas, bet ne Vyriausybė.Vadinasi, Vyriausybė, Aprašo 54 punkte nustačiusi kitokį subjektą, turintį teisę priimti sprendimus dėl valstybės turto investavimo, nei numatyta Įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje, nesilaikė iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies kylančio reikalavimo poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokį valstybės turto investavimo teisinį reguliavimą, kuris būtų grindžiamas įstatymu, iš Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas jais. Atsižvelgus į tai, ginčytas teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima Vyriausybė.