Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas

DĖL TARNYBOS LAIKO PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINEI PENSIJAI SKIRTI

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, prašęs ištirti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto, pagal kurį į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaičiuojamas faktinis tarnybos laikas kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose iki 1990 m. kovo 11 d., atitiktį Konstitucijai. Pareiškėjo nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu apribota asmenų, po 1990 m. kovo 11 d. priverstinai tarnavusių SSRS ginkluotosiose pajėgose, teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją, atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, nustatyti tokį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrai būtino šiai pensijai skirti asmens tarnybos Lietuvos valstybei laiko daliai gali būti prilygintas tarnybos kitai valstybei laikas tokiomis aplinkybėmis, kai atlikti tarnybos Lietuvos valstybei objektyviai buvo neįmanoma. Pažymėta ir tai, kad, įstatymu nustačius pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, Konstitucijos 52 straipsnis suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti tokį šios pensijos teisinį reguliavimą, kuris būtų suderinamas su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu. Įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, turi paisyti iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio reikalavimo, kad pareigūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų traktuojami vienodai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą skirtingai traktuojami Lietuvos Respublikos piliečiai, paimti į prievartinę karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos laikotarpiu, ir Lietuvos Respublikos piliečiai, priversti tęsti tokią tarnybą ar paimti į ją po 1990 m. kovo 11 d., nors prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose atžvilgiu šių asmenų teisinė padėtis laikytina vienoda, t. y. abiejų kategorijų Lietuvos Respublikos piliečiai buvo neteisėtai paimti į prievartinę karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, buvo priversti atlikti šią karo tarnybą ir tokiomis aplinkybėmis objektyviai negalėjo atlikti tarnybos Lietuvos valstybei.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d., 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) 1 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.