Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo

Byla Nr. 44/04-10/06

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. SPALIO 23 D. NUTARIMO NR. 1154 „DĖL VALSTYBINĖS REIKŠMĖS MIŠKŲ PLOTŲ PATVIRTINIMO“ (2002 M. GEGUŽĖS 28 D. REDAKCIJA) NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 2 DALIAI (2001 M. RUGPJŪČIO 3 D. REDAKCIJA), TAIP PAT DĖL PAREIŠKĖJO – ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. SPALIO 23 D. NUTARIMO NR. 1154 „DĖL VALSTYBINĖS REIKŠMĖS MIŠKŲ PLOTŲ PATVIRTINIMO“ (2005 M. LIEPOS 14 D. REDAKCIJA) NUOSTATOS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 23 STRAIPSNIUI, LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO 2 DALIES 1 PUNKTUI (2004 M. KOVO 23 D. REDAKCIJA), 5 STRAIPSNIO 2 DALIES 3 PUNKTUI (2002 M. BALANDŽIO 2 D. REDAKCIJA), 12 STRAIPSNIUI (2003 M. SPALIO 14 D. REDAKCIJA)

 2007 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento direktoriui Robertui Klovui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. rugpjūčio 14 d. išnagrinėjo bylą Nr. 44/04-10/06 pagal:

1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimas Nr. 750 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Trakų rajono Varnikų kaimo 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypų miško žemė pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (prašymas Nr. 1B-46/2004);

2) pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Šiaulių miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje nurodyta A. Donelaičio turėta žemė buvusiame Margių kaime pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, 12 straipsniui, kuriame, pasak pareiškėjo, nustatytos sąlygos, kada žemė gali būti išperkama valstybės (prašymas Nr. 1B-11/2006).

Konstitucinio Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-46/2004 ir pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-11/2006 buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 44/04-10/06.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

  1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimas Nr. 750 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimas Nr. 750) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys Trakų rajono Varnikų kaime, pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.
  2. Pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 765) 2 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Šiaulių miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje nurodyta A. Donelaičio turėta žemė buvusiame Margių kaime pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, 12 straipsniui, kuriame, pasak pareiškėjo, nustatytos sąlygos, kada žemė gali būti išperkama valstybės.

II

  1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2000 m. spalio 12 d. įsakymu „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų patikslinimo Trakų rajone“ Nr. 170 Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4–13 sklypai buvo įrašyti į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašą.

Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 750 minėtas kvartalas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Taigi Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys Trakų rajono Varnikų kaime, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą yra išperkami valstybės.

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, į minėto kvartalo 4, 5, 6 sklypus pretenduoja asmuo, kuris siekia atkurti nuosavybės teises į šiuos sklypus.

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimas Nr. 750 ta apimtimi, kuria Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys Trakų rajono Varnikų kaime, pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

  1. Pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Pagal Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“, taip pat Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintas schemas žemė, pasak pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo, priklausiusi A. Donelaičiui, patenka į miesto miškams priskirtą teritoriją. Pasak pareiškėjo, Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 ši žemė buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams.

Pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo teigimu, į šią sklypo dalį pretenduoja asmenys, kurie siekia atkurti nuosavybės teises į ją ir atitinkamus prašymus yra padavę dar iki Vyriausybei išleidžiant ginčijamą 2005 m. liepos 14 d. nutarimą Nr. 765.

Pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo nuomone, Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Šiaulių miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje nurodyta A. Donelaičio turėta žemė buvusiame Margių kaime pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, 12 straipsniui, kuriame, pasak pareiškėjo, nustatytos sąlygos, kada žemė gali būti išperkama valstybės.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo R. Klovo rašytiniai paaiškinimai.

  1. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo paaiškinimuose teigiama, kad ginčijama Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 750 nuostata neprieštarauja Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

1.1. Konstitucijoje įtvirtinta nuosavybės teisės apsaugos garantija yra status quo garantija, kuri saugo asmens turimas nuosavybės teises. Atitinkama teritorija gali būti pripažįstama reikalinga valstybei; valstybės reikmės kartu yra ir visuomenės poreikiai, todėl prašymas natūra atkurti nuosavybės teises į tam tikrą teritoriją neturėjo įtakos Vyriausybės sprendimui pripažinti atitinkamą teritoriją valstybinės reikšmės miškais. Jeigu Vyriausybė, atsižvelgusi į prašymą atkurti nuosavybės teises natūra, nebūtų pripažinusi atitinkamos teritorijos valstybinės reikšmės miškais, vieno asmens interesai būtų iškelti virš visuomenės interesų; taip būtų pažeista Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Įstatymų leidėjas, pasirinkęs ribotą restituciją, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatė, kada ir koks turtas natūra negrąžinamas ir yra valstybės išperkamas.

1.2. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą Vyriausybė turi įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų, kurie yra išperkami valstybės, plotus – nustatyti, kad tam tikros teritorijos yra valstybinės reikšmės miškai. Tokius įgaliojimus Vyriausybė turi ir pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnį. Taigi Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 ir vėlesni jo pakeitimai, įskaitant Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimą Nr. 750, buvo priimti vadovaujantis įstatymais – aukštesnės galios teisės aktais. Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nėra įtvirtinta konkrečių kriterijų, pagal kuriuos Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodytus miškus Vyriausybė gali priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, taip pat nėra nustatyta valstybės institucijų pareigos tokius kriterijus nustatyti poįstatyminiuose teisės aktuose; teisė priimti sprendimus dėl miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams įstatymu yra nustatyta Vyriausybei. Tačiau svarbu, kad miškai, priskiriami valstybinės reikšmės miškų plotams, būtų reikalingi visuomenės poreikiams, t. y. kad jie būtų valstybinės reikšmės. Būtent tokie yra miškai, kurie Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 750 buvo pripažinti valstybinės reikšmės miškais.

Valstybinės reikšmės miškų plotai pirmą kartą buvo patvirtinti Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154. Rengiant šio Vyriausybės nutarimo projektą ir vėlesnius jo pakeitimus, pasiūlymus Vyriausybei dėl Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodytų miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams teikė Valstybinio miškotvarkos instituto specialistai; jie siūlė valstybinės reikšmės miškų plotams priskirti inter alia miškus saugomose teritorijose, kurių buvę savininkai nepageidauja susigrąžinti.

1.3. Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys Trakų rajono Varnikų kaime yra ypač vertingi. Valstybinis žemėtvarkos institutas, vykdydamas Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimą Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“, 1993 m. parengė Trakų istorinio nacionalinio parko miškų miškotvarkos projektą ir nustatė, kad 106 kvartalo 4–13 sklypai yra negrąžinami ir neprivatizuojami draustinio miškai. 2001 m. atlikus valstybinę miškų inventorizaciją, aplinkos ministras 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 636 „Dėl miškotvarkos projektų tvirtinimo“ inter alia patvirtino Trakų istorinio nacionalinio parko miškotvarkos projektą, pagal kurį 106 kvartalo 4–13 sklypuose nėra privačių savininkų valdų, ir, vadovaudamasis Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1171 patvirtinta Miškų priskyrimo miškų grupėms tvarka, šiuos miškus dėl ypatingos vertės priskyrė ekosistemų apsaugos miškų (kurių paskirtį draudžiama keisti) grupei.

Ginčijamos teritorijos vertingumas ir valstybinė reikšmė buvo pripažįstama dar iki tol, kai 1996 m. buvo pateiktas pirmasis prašymas atkurti nuosavybės teises į šiuos sklypus; jie yra pripažįstami ir dabar. Sprendimas atkurti nuosavybės teises į Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius Trakų rajono Varnikų kaime, dar nepriimtas; kol toks sprendimas nėra priimtas, siekiantys atkurti nuosavybės teises asmenys dar neturi subjektinių teisių į atitinkamą turtą.

  1. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas Konstitucinį Teismą prašo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Šiaulių miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje nurodyta A. Donelaičio turėta žemė buvusiame Margių kaime pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, pareiškėjo nurodytiems Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsniams (jų dalims), ir savo poziciją grindžia šiais argumentais.

2.1. Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 765 nereguliuoja santykių, susijusių su A. Donelaičio turėta žeme buvusiame Margių kaime, – juos reguliuoja Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimas Nr. 1651, kuriuo atitinkama teritorija yra priskirta miško parkams.

2.2. Miško parkai prilygintini valstybinės reikšmės miškams. Pagal Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso inter alia valstybinės reikšmės miškai, parkai. Pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, kuriems priskiriami inter alia miesto miškai (tokia nuostata galioja nuo 1995 m. sausio 1 d.), pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą prie valstybės išperkamų objektų taip pat priskiriami miško parkai, kurių sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė, o pagal Žemės įstatymo 6 straipsnį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, kurios negalima įsigyti privatinėn nuosavybėn.

Pasak R. Klovo, įstatymų leidėjas pagrįstai priskyrė miestų miškus valstybinės reikšmės miškams, nes jie turi ypatingą ekologinę reikšmę – gerina miestų aplinkos kokybę, mažina neigiamą poveikį aplinkai, kuris miestuose yra ypač didelis, taip pat atlieka svarbią socialinę bei rekreacinę funkcijas – užtikrina kokybišką poilsį urbanizuotose teritorijose.

2.3. Vyriausybė pagal įstatymus turi įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotus, kurie atitinka Miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatytus kriterijus. Tam tikros teritorijos priskyrimas miškų plotams nesietinas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-499-2004). Net jeigu Vyriausybė tam tikros Miškų įstatyme nustatytus kriterijus atitinkančios ir į miesto teritoriją patenkančios teritorijos nepriskiria valstybinės reikšmės miškų plotams, pagal Miškų įstatymą ši teritorija vis vien laikoma valstybinės reikšmės mišku ir nuosavybės teisės į ją negali būti atkuriamos natūra.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos direktoriaus A. Kuliešio, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos direktoriaus G. Abaravičiaus rašytiniai paaiškinimai.

V

  1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas R. Klovas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir papildomus dokumentus, kurie yra įtraukti į šią konstitucinės justicijos bylą.
  2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistas – Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos direktorius A. Kuliešis.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

  1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimas Nr. 750 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys Trakų rajono Varnikų kaime, pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, o pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas – ar Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, Šiaulių miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje nurodyta A. Donelaičio turėta žemė buvusiame Margių kaime pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatai, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, 12 straipsniui, kuriame, pasak pareiškėjo, nustatytos sąlygos, kada žemė gali būti išperkama valstybės.
  2. Vyriausybė 1997 m. spalio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154), įsigaliojusį 1997 m. spalio 30 d., kuriuo inter alia patvirtino valstybinės reikšmės miškų plotus pagal Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos parengtas schemas (1 punktas) ir pavedė Žemės ir miškų ūkio ministerijai per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo 1 punkte nurodytas schemas pateikti suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkų administracijoms (2.1 punktas). Šiame Vyriausybės nutarime valstybinės reikšmės miškų plotai buvo nurodyti pagal apskritis ir rajonus; miestams priskirti valstybinės reikšmės miškų plotai atskirai nebuvo nurodyti.

Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 turėjo sudedamąją dalį „Valstybinės reikšmės miškų plotai“, kurioje buvo patvirtinti inter alia Trakų rajonui 30,7 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai (42 pastraipa). Minėtu Vyriausybės nutarimu Šiaulių apskričiai buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miško plotai, tačiau Šiaulių miestui valstybinės reikšmės miškų plotai atskirai nurodyti nebuvo.

  1. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 buvo keičiamas: Vyriausybės 1998 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 379 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 1998 m. kovo 31 d. nutarimas Nr. 379); Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 111 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimas Nr. 111).

Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (1999 m. vasario 4 d. redakcija) 2 punkte inter alia buvo nustatyta: „Pavesti Miškų ir saugomų teritorijų departamentui prie Aplinkos ministerijos: <...> 2.3. tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotus ir jų ribas pagal rengiamus žemės reformos žemėtvarkos projektus (nemažinant patvirtintų apskrityse valstybinės reikšmės miškų plotų), suderinus šį klausimą su Žemės ūkio ministerija ir atitinkamų apskričių viršininkų administracijomis“.

  1. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (1999 m. vasario 4 d. redakcija) buvo keičiamas Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimas Nr. 239).

Nors Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimas Nr. 239 įsigaliojo 2000 m. kovo 9 d., jo 4 punkte buvo nustatyta, kad jo „1 ir 2 punktai įsigalioja nuo 2000 m. balandžio 1 dienos“; taigi visos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2000 m. kovo 1 d. redakcija) nuostatos turėjo būti pradėtos taikyti 2000 m. balandžio 1 d.

  1. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime Nr. 1154 (2000 m. kovo 1 d. redakcija, apimanti nuostatas, taikytinas nuo 2000 m. balandžio 1 d.) buvo nustatyta:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:

  1. Patvirtinti 1003 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotus pagal Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos parengtas schemas.
  2. Pavesti Miškų ir saugomų teritorijų departamentui prie Aplinkos ministerijos:

2.1. per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo nurodytas 1 punkte schemas pateikti suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkų administracijoms;

2.2. vykstant žemės reformai, suformavus laisvo miškų fondo masyvus, nustatytąja tvarka teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei suderintus su atitinkamų apskričių viršininkų administracijų žemės tvarkymo departamentais pasiūlymus dėl šių masyvų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams;

2.3. tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotus ir jų ribas pagal rengiamus žemės reformos žemėtvarkos projektus (nemažinant patvirtintų apskrityse valstybinės reikšmės miškų plotų), suderinus šį klausimą su Žemės ūkio ministerija ir atitinkamų apskričių viršininkų administracijomis.“

Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2000 m. kovo 1 d. redakcija, apimanti nuostatas, taikytinas nuo 2000 m. balandžio 1 d.) turėjo sudedamąją dalį „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ (2000 m. kovo 1 d. redakcija, apimanti nuostatas, taikytinas nuo 2000 m. balandžio 1 d.), kurioje buvo patvirtinti inter alia Trakų rajonui 32,49 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai (43 pastraipa). Minėtu Vyriausybės nutarimu Šiaulių apskričiai buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, tačiau Šiaulių miestui valstybinės reikšmės miškų plotai atskirai nurodyti nebuvo.

  1. Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 750 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (kurio (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ginčija pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas) Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (su vėlesniais pakeitimais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime Nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) buvo nustatyta:

„1. Patvirtinti 1014,12 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotus (pridedama) pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas.

  1. Pavesti Aplinkos ministerijai:

2.1. per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo pateikti nurodytas 1 punkte schemas suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams;

2.2. vykstant žemės reformai, suformavus laisvos valstybinės žemės fondo miškų plotus, nustatytąja tvarka teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei suderintus su atitinkamų apskričių viršininkais pasiūlymus dėl šių miškų plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams.“

Paminėtina, kad šiame Vyriausybės nutarime neliko ankstesnio Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2000 m. kovo 1 d. redakcija) 2.3 punkte buvusios nuostatos tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotus ir jų ribas pagal rengiamus žemės reformos žemėtvarkos projektus (nemažinant patvirtintų apskrityse valstybinės reikšmės miškų plotų), suderinus šį klausimą su Žemės ūkio ministerija ir atitinkamų apskričių viršininkų administracijomis.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime Nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) valstybinės reikšmės miškų plotai buvo nurodyti pagal apskritis, rajonus ir miestus; tačiau atskirai buvo nurodyti valstybinės reikšmės miškų plotai, priskirti ne visiems, o tik Druskininkų, Klaipėdos, Vilniaus miestams.

Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) turėjo sudedamąją dalį „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija), kurioje Trakų rajonui inter alia buvo patvirtinti 33,87 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai (44 pastraipa). Minėtu Vyriausybės nutarimu Šiaulių apskričiai buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, tačiau Šiaulių miestui valstybinės reikšmės miškų plotai atskirai nurodyti nebuvo.

  1. Nei Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime Nr. 1154 (1997 m. spalio 23 d., 1998 m. kovo 31 d. redakcijos) nurodytos Žemės ir miškų ūkio ministerijos parengtos schemos, nei šiame Vyriausybės nutarime (1999 m. vasario 4 d., 2000 m. kovo 1 d., 2002 m. gegužės 28 d. redakcijos) nurodytos Aplinkos ministerijos parengtos schemos oficialiame teisės aktų skelbimo leidinyje „Valstybės žinios“ nebuvo paskelbtos.

7.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafinių dalių, dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti oficialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos oficialiai skelbti „Valstybės žiniose“, galėtų būti oficialiai skelbiami specialiuose „Valstybės žinių“ numeriuose, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7.2. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia yra konstatuota, kad:

– Konstitucija – jos 7 straipsnio 2 dalis kartu su konstituciniu teisinės valstybės principu – reikalauja nustatyti ne tik bendrąją teisės aktų oficialaus skelbimo tvarką, bet ir tokį diferencijuotą teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai dėl itin didelės teisės akto apimties, sudėtingos struktūros, techninių problemų, kurių kyla dėl grafinės dalies publikavimo, ar kitų pakankamai svarių priežasčių, konstituciškai pagrindžiančių atskirą teisės akto tekstinės ir grafinės dalių paskelbimą ir (arba) jų paskelbimą skirtingais būdais, tam tikri teisės aktai (jų dalys) būtų oficialiai paskelbiami laikantis alternatyvios (palyginti su bendrąja teisės aktų oficialaus skelbimo tvarka) teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos, kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais; tai mutatis mutandis taikytina ir situacijoms, kai atskirai ir (arba) skirtingais būdais turi būti paskelbiamos dvi arba daugiau teisės akto tekstinių dalių;

– ir tokiais atvejais, kai teisės akto grafinė dalis paskelbiama atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu (tam tikrų teisės aktų grafinės dalies skelbimas atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu turi būti ne taisyklė, bet išimtis), privalu laikytis iš Konstitucijos kylančių teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, taip pat būtina užtikrinti, kad atskiras teisės aktų tekstinės ir grafinės dalių publikavimas nesudarytų prielaidų kvestionuoti jų turinio autentiškumo; inter alia būtina, kad: laikantis bendrosios (įprastos) teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos atitinkamame šaltinyje būtų paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas; iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam tikra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sudedamosios dalys) šiame šaltinyje nėra paskelbta (paskelbtos); kad būtų aišku, kur galima susipažinti su šia (šiomis) minėtame šaltinyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosiomis dalimis); kad būtų praktiškai užtikrintas atitinkamos teisės akto dalies (taigi ir viso teisės akto kaip visumos) prieinamumas teisės subjektams, be to, tiems teisės subjektams neturi kilti pagrįstų abejonių dėl tos (tų) minėtame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turinio autentiškumo; jeigu laikomasi šių sąlygų ir, žinoma, jeigu atitinkamos teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) nepaskelbimas minėtame šaltinyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas, savaime nėra pagrindo teigti, kad atitinkamas teisės aktas yra „nepaskelbtas“ arba kad jis yra „paskelbtas“ neviešai, neoficialiai, t. y. nesilaikant Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepaisant konstitucinio teisinės valstybės principo; toks galimybių susipažinti su tame pačiame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių), taigi ir viso teisės akto kaip visumos, turiniu užtikrinimas (nurodytais atvejais), jeigu tam yra pakankamai svarių priežasčių, savaime neduoda pagrindo kvestionuoti atitinkamo teisės akto atitikties Konstitucijai;

– galimos ir tokios teisinės situacijos, kai įstatyme nustačius vienintelį teisės aktų oficialaus paskelbimo šaltinį ar vienintelį teisės aktų paskelbimo būdą toks teisinis reguliavimas būtų ne tik neracionalus, bet ir teisiškai ydingas, konstituciškai nepagrįstas, nes neleistų atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintai teisei pasiekti savo tikslų dėl to, kad nebūtų įmanoma operatyviai, kuo sparčiau įgyvendinti tam tikrų legislatyvinių sprendimų, dėl to, kad būtų negarantuojama atitinkamos informacijos slaptumo apsauga, taip pat dėl to, kad teisės akto nuostatos (pvz., grafinės dalies) būtų neadekvačiai suprantamos dėl ne itin aukštos poligrafijos kokybės ir t. t.; taip būtų nukrypta nuo konstitucinės teisės aktų oficialaus viešo paskelbimo sampratos (be to, paskelbimo išlaidos galėtų būti nepamatuotai didelės);

– pagal Konstituciją teisinių santykių subjektai yra įpareigoti elgtis sąžiningai, taip, kad nepažeistų teisės, jie turi pareigą patys stengtis sužinoti, ko iš jų reikalauja teisė, – to reikalauja nuo konstitucinio teisinės valstybės principo neatsiejamas bendrasis teisės principas bona fides; jeigu kurios nors teisės akto sudedamosios dalies nepaskelbimas oficialiame (įprastame) teisės aktų skelbimo šaltinyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas ir jeigu nepažeidžiamos sąlygos, kad minėtame šaltinyje turi būti paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas, iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam tikra šio teisės akto sudedamoji dalis šiame šaltinyje nėra paskelbta, turi būti aišku, kur galima susipažinti su šia minėtame šaltinyje nepaskelbta teisės akto sudedamąja dalimi, turi būti praktiškai užtikrintas atitinkamo teisinio reguliavimo prieinamumas teisės subjektams ir jiems negali kilti pagrįstų abejonių dėl tos minėtame šaltinyje nepaskelbtos teisės akto sudedamosios dalies turinio autentiškumo, joks teisės subjektas negali nesilaikyti teisės reikalavimų vien dėl to, kad šie reikalavimai kyla iš tokios teisės akto dalies, kuri buvo paskelbta atskirai nuo kitų.

7.3. Paminėtina ir tai, kad Seimo 2007 m. sausio 16 d. priimto ir 2007 m. sausio 30 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3, 12 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 31 straipsniu įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeistas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), o 2 straipsniu minėtas įstatymas buvo papildytas nauju 31 straipsniu.

Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2007 m. sausio 16 d. redakcija) nustatyta, kad pagal šį įstatymą „Valstybės žiniose“ turi būti skelbiami Vyriausybės nutarimai, išskyrus šio įstatymo 31 straipsnyje numatytus atvejus. Pagal Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 31 straipsnį (2007 m. sausio 16 d. redakcija) tais atvejais, kai Seimo nutarimai, Vyriausybės nutarimai, ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų priimti teisės aktai turi priedų (brėžinių, lentelių, grafikų, schemų, žemėlapių ar kt.), kuriuos paskelbti „Valstybės žiniose“ nėra techninių galimybių, tokie teisės aktai oficialiai paskelbiami tą pačią dieną: „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www.valstybes-zinios.lt) – teisės aktas su priedais (1 dalies 1 punktas); „Valstybės žiniose“ – teisės aktas be priedų (1 dalies 2 punktas); šiame straipsnyje nurodytus teisės aktus „Valstybės žiniose“ ir „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje oficialiai skelbia juos pasirašę pareigūnai (2 dalis).

7.4. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime Nr. 1154 (1997 m. spalio 23 d., 1998 m. kovo 31 d. redakcijos) nurodytos Žemės ir miškų ūkio ministerijos parengtos schemos, taip pat šiame Vyriausybės nutarime (1999 m. vasario 4 d., 2000 m. kovo 1 d., 2002 m. gegužės 28 d. redakcijos) nurodytos Aplinkos ministerijos parengtos schemos yra didelio formato.

7.5. Pažymėtina ir tai, jog nėra jokių duomenų, kad būtų netinkamai vykdomas Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime Nr. 1154 Žemės ir miškų ūkio ministerijai nustatytas pavedimas minėtas schemas per nustatytą laiką pateikti suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkų administracijoms, taip pat analogiški pavedimai, šiai ministerijai arba Aplinkos ministerijai nustatyti minėtu vėlesnių redakcijų Vyriausybės nutarimu. Taip pat nėra jokių duomenų, kad minėtos schemos būtų neprieinamos teisės subjektams ar kad jiems būtų kilę pagrįstų abejonių dėl minėtų „Valstybės žiniose“ nepaskelbtų schemų turinio autentiškumo. Administracinėse bylose, kuriose buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 750 ir Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 765 nuostatų atitiktį Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsniams (jų dalims), ginčo dėl šių dalykų nekilo.

  1. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) buvo keičiamas: Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013); Vyriausybės 2003 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 980 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“; Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 159 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimas Nr. 159); Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1214 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimas Nr. 1214); Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1370).

Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 buvo pakeista Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2004 m. rugsėjo 23 d. redakcija) sudedamoji dalis „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ (2002 m. rugsėjo 23 d. redakcija) ir inter alia buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai: Šiaulių miestui – 0,26 tūkst. ha, Trakų rajonui – 28,46 tūkst. ha.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybinės reikšmės miškų plotai atskirai nurodant Šiaulių miesto plotus Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 buvo patvirtinti tik šį Vyriausybės nutarimą išdėsčius 2004 m. lapkričio 3 d. redakcija.

  1. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) buvo keičiamas Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (kurio 2 punkto (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsniams (jų dalims) ginčija pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas).

Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime Nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558; 1999, Nr. 48-1522; 2001, Nr. 35-1163, Nr. 108-3904; 2002, Nr. 112-4965) 13 straipsniu, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 96-1872; 2001, Nr. 35-1161; 2003, Nr. 123-5593) 4 straipsniu ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

  1. Patvirtinti 1095,74 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotus pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas (1–60 priedai).
  2. Pavesti Aplinkos ministerijai:

2.1. per 2 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo pateikti nurodytas 1 punkte schemas suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams;

2.2. vykstant žemės reformai, suformavus laisvos valstybinės žemės fondo miškų plotus, nustatytąja tvarka teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei suderintus su atitinkamų apskričių viršininkais pasiūlymus dėl šių miškų plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams.

  1. Pavesti apskričių viršininkams, patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektus, teikti Aplinkos ministerijai pasiūlymus dėl laisvos valstybinės žemės fondo miškų plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams.“

Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redakcija) turėjo sudedamąją dalį „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija), kurioje buvo inter alia patvirtinti tokie valstybinės reikšmės miškų plotai: Šiaulių miestui – 0,26 tūkst. ha (37 pastraipa, 37 priedas), Trakų rajonui – 28,6 tūkst. ha (56 pastraipa, 56 priedas).

Kiekvienas iš Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime Nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redakcija) nurodytų šešiasdešimties priedų – tai atitinkamo miesto arba rajono valstybinės reikšmės miškų plotų schema, kuri kartu su Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redakcija) buvo paskelbta oficialiame teisės aktų skelbimo leidinyje „Valstybės žinios“ ir į kurią daroma nuoroda interneto tinklalapyje paskelbtame šio Vyriausybės nutarimo tekste. Šiame kontekste pažymėtina, kad kai kurios „Valstybės žiniose“ paskelbtos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos dėl prastos spaudos kokybės ir mažo mastelio yra sunkiai suprantamos.

  1. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redakcija) vėliau buvo keičiamas: Vyriausybės 2005 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1299 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“; Vyriausybės 2006 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 383 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 2006 m. balandžio 26 d. nutarimas Nr. 383); Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 916 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 916); Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1376 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 1376); Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 713 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 713).
  2. Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 750 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio atitiktį (atitinkama apimtimi) Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ginčija pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas, buvo keičiamos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2000 m. kovo 1 d. redakcija, apimanti nuostatas, taikytinas nuo 2000 m. balandžio 1 d.) tam tikros nuostatos, o Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 2 punkto atitiktį (atitinkama apimtimi) Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsniams (jų dalims) ginčija pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas, – Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) tam tikros nuostatos.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo ginčijamu Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktu buvo kitaip išdėstytas Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 punktas; šiame punkte (2005 m. liepos 14 d. redakcija) buvo nustatyta: „Patvirtinti 1095,74 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotus pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas (1–60 priedai).“

  1. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama, ar Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsniams (jų dalims) neprieštarauja:

– Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa ta apimtimi, kuria Trakų rajonui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 33,87 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, apima ir Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius Trakų rajono Varnikų kaime;

– šio Vyriausybės nutarimo (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipa ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 0,26 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo teigimu, apima ir A. Donelaičio turėtą žemę buvusiame Margių kaime.

  1. Pagal pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymus tiriant atitinkamų Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d., 2005 m. liepos 14 d. redakcijos) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ pastraipų atitiktį Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsniams (jų dalims), atitinkamų nuostatų (pastraipų) turinį galima išsiaiškinti atsižvelgiant į atitinkamas schemas, būtent Šiaulių miesto ir Trakų rajono valstybinės reikšmės miškų plotų schemas.
  2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nenurodo, kurios redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, jo manymu, prieštarauja ginčijama Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) pastraipa (atitinkama apimtimi), tačiau iš prašymo argumentų matyti, kad tai – 2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nustatyta:

„Žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Žemės bendraturčių susitarimu žemė natūra gali būti grąžinama atskirais sklypais. Žemės sklypų, įgytų bendrosios nuosavybės teise, padalijimo projektai rengiami šios žemės savininkų lėšomis pagal vienodo dydžio Vyriausybės nustatytus darbų įkainius.“

  1. Pažymėtina, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas expressis verbis ginčija Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) priedo „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipos (atitinkama apimtimi) atitiktį ne visai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), o tik jos nuostatai „žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje“.

Tačiau vien dėl to, kad yra numatyta atitinkama pareiškėjo nurodytos bendros taisyklės išimtis, akivaizdu, kad ši nuostata glaudžiai siejasi su kitomis šios dalies nuostatomis (taip pat su kitomis minėto įstatymo nuostatomis). Jeigu nebūtų atsižvelgiama į minėtą išimtį, tyrimas pagal pareiškėjo prašymą būtų apskritai neįmanomas.

  1. Pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas nenurodo, kurios redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktams, 12 straipsniui, jo manymu, prieštarauja (atitinkama apimtimi) ginčijama Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redakcija) pastraipa, tačiau iš prašymo argumentų matyti, kad tai yra Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1punkto – 2004 m. kovo 23 d. redakcija, 3 punkto – 2002 m. balandžio 2 d. redakcija, 12 straipsnio – 2003 m. spalio 14 d. redakcija.

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2004 m. kovo 23 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: „grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha. ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.“

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: „perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal teritorijų planavimo dokumentus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numatoma individuali statyba); neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Piliečiui atsisakius jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo Vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai, jam pageidaujant, kompensuojama vidutinė Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vertės pinigų suma pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šią pinigų sumą nustato Vyriausybė.“

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji:

1) užimta valstybės ir savivaldybės kelių; aerodromų (jų sąrašą ir žemės plotus tvirtina Vyriausybė); užimta karinių dalinių ir skirta valstybės sienos apsaugai (žemės plotus ir jų ribas tvirtina Vyriausybė); yra naudingųjų iškasenų naudojamų telkinių teritorijoje;

2) kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; valstybinių įstaigų ir organizacijų bei visuomeninės paskirties pastatams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus poilsiaviečių pastatų ir statinių užimtus žemės sklypus; kitų visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių, paplūdimių ir kt.); yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi žemėtvarkos projektuose;

3) iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų - įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje;

4) užimta sodininkų bendrijų sodų;

5) yra valstybinių rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatų, Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje;

6) pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn;

7) pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms. Šios žemės sklypų dydžiai ir jų ribos nustatomi naujai parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose;

8) suteikta kaimo vietovėje mokslo ir mokymo, valstybinėms socialinės globos bei rūpybos įstaigoms, perduota valstybiniams specializuotiems sėklininkystės, veislininkystės ūkiams, specialiosios paskirties veislininkystės bendrovėms. Šios žemės naudotojų sąrašą ir jų naudojamų žemės sklypų dydžius nustato Vyriausybė;

9) yra su įrengtais tvenkiniais, pramoninės žuvininkystės tvenkiniais (įskaitant užtvankos įrenginių užimtą žemę);

10) atitinka šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalies pirmajame sakinyje nurodytas sąlygas;

11) pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos;

12) yra valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose, ypač vertingose ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais. Šių teritorijų ribas nustato Vyriausybė;

13) užimta gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kurie pagal šio įstatymo 15 straipsnį priskirti valstybės išperkamiems. Šių žemės sklypų, jų dalių plotai ir ribos nustatomi teritorijų planavimo dokumentuose.“

  1. Pažymėtina, kad pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas expressis verbis ginčija Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipos (atitinkama apimtimi) atitiktį ne visam Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), o tik jo nuostatai „nuosavybės teisės į žemę atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje“, ir ne visam 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), o tik jo nuostatai „nuosavybės teisės į žemę atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė“.

Tačiau vien dėl to, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 3 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) yra numatytos atitinkamos pareiškėjo nurodytos bendros taisyklės išimtys, akivaizdu, kad šios nuostatos yra glaudžiai susijusios su kitomis šių punktų nuostatomis (taip pat su kitomis minėto įstatymo nuostatomis). Jeigu nebūtų atsižvelgiama į minėtas išimtis, tyrimas pagal pareiškėjo prašymą būtų apskritai neįmanomas.

II

Dėl Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipos ta apimtimi, kuria Trakų rajonui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 33,87 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, apima ir Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius Trakų rajono Varnikų kaime, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).

  1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama inter alia Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipos ta apimtimi, kuria Trakų rajonui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 33,87 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, apima ir Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius Trakų rajono Varnikų kaime, atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).

Iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo argumentų matyti, kad jam kilo abejonių, ar ginčijamas teisinis reguliavimas Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) neprieštarauja tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, Vyriausybė Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius Trakų rajono Varnikų kaime, priskyrė valstybinės reikšmės miškų plotams, nors dar nebuvo priimtas sprendimas dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į šiuos sklypus.

Tai, ar tas asmuo pagrįstai pretenduoja atkurti natūra nuosavybės teises į minėtus sklypus (ar šis jo prašymas yra grindžiamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu), šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas. Šių klausimų sprendimas priklauso atitinkamą administracinę bylą sprendžiančio teismo jurisdikcijai.

  1. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), pažymėtina, kad Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai yra Trakų istoriniame nacionaliniame parke esančio Varnikų botaninio-zoologinio draustinio teritorijoje.

2.1. Trakų istorinis nacionalinis parkas (8 tūkst. ha) buvo įsteigtas Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“ (1 punkto 4 papunktis). Į jį pateko ir Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys Trakų rajono Varnikų kaime. Šiame kontekste paminėtina, kad toje teritorijoje iki tol buvo Trakų landšaftinis draustinis (įsteigtas dar 1960 m.).

2.2. Vyriausybė 1992 m. balandžio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 283 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos, taip pat Aukštaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko laikinųjų nuostatų ir Viešvilės valstybinio rezervato nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimas Nr. 283), kurio 1 punktu patvirtino inter alia Trakų istorinio nacionalinio parko laikinuosius nuostatus.

Pagal minėtų laikinųjų nuostatų 9 punktą Trakų istorinio nacionalinio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir panaudojimo galimybes buvo suskirstyta į funkcines zonas; viena iš jų – konservacinė zona, kuriai buvo priskirtas inter alia Varnikų botaninis-zoologinis draustinis. Pagal šių laikinųjų nuostatų 8.1 punktą vienas iš svarbiausių Trakų istorinio nacionalinio parko uždavinių – išsaugoti inter alia Varnikų miško kompleksą.

Trakų istorinio nacionalinio parko laikinųjų nuostatų 4 punkte buvo nustatyta, kad Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos miškai, išskyrus nedidelius, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas, vandens telkiniai, išskyrus privatizuojamus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, rezervatų, rekreacinių zonų žemė yra valstybės nuosavybė ir kad kitoje parko teritorijoje gali būti valstybinė ir privati žemės nuosavybė.

Trakų istorinio nacionalinio parko laikinieji nuostatai buvo keičiami ir papildomi Vyriausybės 1995 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 239 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko laikinųjų nuostatų dalinio pakeitimo“, tačiau minėtos nuostatos nebuvo pakeistos.

2.3. Vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Paminklotvarkos departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos pateiktą Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą (parko teritorijos su funkcinėmis zonomis planą ir aiškinamąjį raštą).

Minėtos schemos 3 skirsnyje „Trakų istorinio nacionalinio parko zonavimas“ Trakų istorinio nacionalinio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir naudojimo galimybes buvo suskirstyta į funkcines zonas; viena iš jų – konservacinė zona, kuriai buvo priskirtas Varnikų botaninis-zoologinis draustinis (1 punktas). Pagal šios schemos sudedamosios dalies „Trakų istorinio nacionalinio parko zonos“ skirsnio „Konservacinė zona“ 2.9 punktą Varnikų botaninis-zoologinis draustinis apėmė inter alia Varnikų mišką, taigi ir Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius Trakų rajono Varnikų kaime.

2.4. Vyriausybė 2000 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 388 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 388), kurio 1 punktu patvirtino Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatus.

Pagal minėtų nuostatų 5.8 punktą vienas iš Trakų istorinio nacionalinio parko uždavinių – saugoti inter alia Varnikų botaninio-zoologinio draustinio miško, pelkių, pievų, ežerų kompleksą su jų ekotopams būdingais augalais ir gyvūnais.

Pagal Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatus Trakų istorinio nacionalinio parko rezervatų žemė yra valstybės nuosavybė, o kitoje parko teritorijoje gali būti valstybinė ir privati žemės nuosavybė (9 punktas); valstybė turi pirmumo teisę įsigyti istorinio nacionalinio parko teritorijoje parduodamus žemės sklypus, kitą nekilnojamąjį turtą (10 punktas); atkuriant nuosavybės teises, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą istorinio nacionalinio parko žemė, vandens telkiniai ir miškai savininkams grąžinami arba perduodami nuosavybėn ribotam tiksliniam naudojimui Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (11 punktas).

2.5. Minėta, kad Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2000 m. spalio 12 d. įsakymu „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų patikslinimo Trakų rajone“ Nr. 170 Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4–13 sklypai buvo įrašyti į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašą.

  1. Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad Lietuvos valstybė visą laiką teritoriją, iki 1991 m. priskirtą Trakų landšaftiniam draustiniui, o vėliau – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui, traktavo ir traktuoja kaip vertingą gamtos kompleksą – saugotiną teritoriją, turinčią ypatingą landšaftinę (kraštovaizdžio) ir botaninę-zoologinę vertę, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas. Taip pat visuotinai yra žinoma ir abejonių nekelia šios teritorijos ypatinga istorinė ir kultūrinė vertė.

3.1. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Seimo 1993 m. lapkričio 9 d. priimto Saugomų teritorijų įstatymo 21 straipsnio 1 punktą nacionaliniai parkai (kurie yra saugomos teritorijos – valstybiniai parkai, t. y. kompleksinės paskirties (integracinės) saugomos teritorijos) steigiami nacionalinės svarbos kraštovaizdžio kompleksams bei antropoekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos Respublikos etnokultūrinių sričių gamtinius bei kultūrinius savitumus, saugoti, tvarkyti ir jų naudojimui reguliuoti; specifiniai nacionaliniai parkai yra istoriniai nacionaliniai parkai, kurie steigiami istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams bei jų gamtinei aplinkai išsaugoti; pagal šio įstatymo 3 straipsnio (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto 2 papunktį draustiniai (jie yra saugomos teritorijos – išsaugančios (konservacinės) teritorijos) steigiami moksliniu, pažintiniu požiūriais vertingiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams, ansambliams bei vietovėms saugoti; juose yra reguliuojama ir ribojama ūkinė, rekreacinė veikla.

3.2. Lietuvos valstybės požiūrį į teritoriją, priskirtą Trakų istoriniam nacionaliniam parkui, kaip į vertingą gamtos kompleksą – saugotiną teritoriją, inter alia į Varnikų miško kompleksą kaip į šios saugotinos teritorijos neatskiriamą dalį, atspindi Vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 283 patvirtinti Trakų istorinio nacionalinio parko laikinieji nuostatai bei Vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388 nustatytas teisinis reguliavimas, inter alia minėtu Vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 283 patvirtintų Trakų istorinio nacionalinio parko laikinųjų nuostatų 8.1 punktas ir Vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388 patvirtintų Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų 5.8 punktas.

3.3. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad aplinkos ministras, įgyvendindamas Europos Bendrijų Tarybos 1992 m. gegužės 21 d. direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos nuostatas (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2003 m. rugsėjo 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/203), 2005 m. birželio 15 d. išleido įsakymą Nr. D1-302 „Dėl Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, skirtą pateikti Europos Komisijai. Šio sąrašo 235 pastraipoje į Europos mastu saugomų „Natura 2000“ teritorijų tinklą yra įtrauktas visas Varnikų miškas ir aplinkinė teritorija (ribos sutampa su Trakų istorinio nacionalinio parko Varnikų botaninio-zoologinio draustinio ribomis).

Konstatuotina, kad Trakų istorinio nacionalinio parko teritorija, inter alia Varnikų miško kompleksas kaip šios teritorijos neatskiriama dalis, yra itin saugotina ne tik dėl jos nacionalinės, bet ir dėl tarptautinės svarbos; ji atitinka Europos gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus.

3.4. Konstitucinis Teismas savo 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

  1. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą tiriant, ar Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs plačią oficialią konstitucinę nuosavybės doktriną; Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos aiškinamos kitų Konstitucijos normų ir principų, inter alia jos 54 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų teritorijų apsaugą bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimą, taip pat konstitucinio teisinės valstybės principo, kontekste. Konstitucinio Teismo aktuose yra suformuluota ir plati oficiali konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktrina.

4.1. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama (1 dalis); nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis); nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (3 dalis).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos Konstitucinio Teismo anksčiau nagrinėtose konstitucinės justicijos bylose priimtuose aktuose:

– Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams;

– Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant ir į Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nuostatą, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai (ji buvo įtvirtinta ir šio straipsnio 3 dalyje (1992 m. spalio 25 d. redakcija), 4 dalyje (1996 m. birželio 20 d. redakcija)), kuri reiškia, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia; tai, kad valstybinės reikšmės miškai Konstitucijoje yra traktuojami kaip išimtine nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai, anaiptol nereiškia, kad jie, priklausę nuosavybės teise tam tikriems asmenims ir vėliau pripažinti turinčiais valstybinę reikšmę, būtinai turi būti paimti valstybės nuosavybėn (įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant); Konstitucija toleruoja ir tokį teisinį reguliavimą, kai įstatymu nustačius požymius, pagal kuriuos būtų apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, tie miškai nuosavybės teise galėtų priklausyti tik valstybei: šiuo atveju, jei miškai, nuosavybės teise priklausantys ne valstybei, būtų pripažinti turinčiais valstybinę reikšmę, jie galėtų būti paimti valstybės nuosavybėn;

– miškai, parkai, telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai; pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus;

– pagal Konstituciją miškais, parkais, turinčiais valstybinę reikšmę, taigi ir išimtine nuosavybės teise priklausančiais valstybei, galima pripažinti ne bet kokius miškus, parkus, o tik tuos, kurių išliekamoji vertė yra tokia didelė, būtinumas juos išsaugoti ateities kartoms yra toks primygtinis, kad nepripažinus jų turinčiais valstybinę reikšmę kiltų grėsmė jų išsaugojimui; atsižvelgiant į valstybinės reikšmės miškų, parkų ypatingą išliekamąją vertę, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis šiais objektais ir juos išsaugoti, jiems, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas; požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Konstitucija turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas;

– valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas;

– jeigu gamtos objektai, esantys ypač vertingose vietovėse, nuosavybės teise priklauso valstybei, – nesvarbu, ar jie pripažinti valstybinės reikšmės objektais, ar ne, – jie gali būti kitų asmenų nuosavybėn perleisti tik tuo atveju (ir tik taip), kai tai yra konstituciškai pagrįsta.

4.2. Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas; Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jį susigrąžinti – gauti kompensaciją. Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, įsigaliojusį 1991 m. rugpjūčio 1 d., kuriame buvo nustatyta, kuriems asmenims, į kokį turtą, kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Pagal šį įstatymą (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo vykdoma ribota restitucija – ankstesniems savininkams nuosavybės teisės ir į žemę, miškus, vandens telkinius buvo atkuriamos inter alia grąžinant juos natūra, sumokant kompensaciją, suteikiant lygiavertį žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje. Restitucijos procesas tebevyksta; jį reglamentuoja įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) pakeitęs Seimo 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios oficialios konstitucinės restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrinos nuostatos, suformuluotos Konstitucinio Teismo anksčiau nagrinėtose konstitucinės justicijos bylose priimtuose aktuose:

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką; tai darydamas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi ir konstitucinių nuosavybės teisių apsaugos principų, konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio;

– įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas; nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtina derinti asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, interesus ir visuomenės poreikius, kad atkuriant vienų asmenų teises negali būti pažeistos kitų asmenų teisės ir kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus;

– įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami; restitucijos įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; įstatymų leidėjas taip pat turi įgaliojimus (aišku, neperžengdamas Konstitucijoje eksplicitiškai ir implicitiškai įtvirtintų apribojimų) nustatyti ir tai, kad nesant galimybės grąžinti natūra būtent to turto, kuris asmeniui nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo, nuosavybės teisės yra atkuriamos kitais būdais, inter alia suteikiant lygiavertį žemės, miško plotą kitoje vietovėje, t. y. vietoj nuosavybės teise turėto turto suteikiant tokį turtą, kuris tam asmeniui nuosavybės teise anksčiau niekada nepriklausė; Konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis inter alia pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) yra atkuriamos nuosavybės teisės, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, tačiau turi būti paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio inter alia teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą;

– ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų; išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams (pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį); visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug platesnė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys;

– konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų, kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms būtų daroma žala arba būtų sudarytos prielaidos tokiai žalai atsirasti, jeigu anksčiau nustatytos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygos nebūtų pakeistos; paaiškėjus, kad anksčiau nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra daroma žala kitoms Konstitucijos saugomoms ir ginamoms vertybėms arba yra sudaromos prielaidos tokiai žalai atsirasti, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo (aišku, paisydamas inter alia konstitucinio proporcingumo principo) atitinkamai pakeisti anksčiau nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką;

– konstitucinio pagrindimo stokotų inter alia toks teisinis reguliavimas, kai valstybei nuosavybės teise priklausantys ypač vertingose vietovėse esantys žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai kitų asmenų nuosavybėn būtų perleisti atkuriant jiems nuosavybės teises ekvivalentine natūra, t. y. asmeniui, neturėjusiam nuosavybės teisių į ypač vertingose vietovėse esantį objektą – žemę, mišką, parką, vandens telkinį, perduodant nuosavybėn natūra būtent šį objektą.

  1. Pažymėtina, kad nuo restitucijos proceso pradžios buvo draudžiama natūra atkurti nuosavybės teises į miškus, esančius ypač vertingose teritorijose, inter alia valstybiniuose parkuose, valstybiniuose draustiniuose, arba toks nuosavybės teisių atkūrimas buvo labai ribojamas. Antai pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 13 straipsnį (1991 m. birželio 18 d. redakcija) buvo išperkami valstybės reikmėms reikalingi pirmosios grupės miškai, kuriems pagal tuo metu galiojusio Miškų kodekso 28 straipsnio 3 dalį (1979 m. birželio 21 d. redakcija) inter alia priklausė nacionalinių parkų miškai.

Vėliau įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ neliko buvusių absoliučių draudimų natūra atkurti nuosavybes teises į valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose esančią miško žemę, tačiau toks šių teisių atkūrimas buvo labai ribojamas – jas natūra atkurti galėjo tik atitinkamoje saugomoje teritorijoje arba su ja besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose gyvenantys piliečiai, o buvusių savininkų valdos negalėjo būti skaidomos į dalis. Įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) pakeitusiame Seimo 1997 m. liepos 1 d. priimtame ir 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusiame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nebuvo (ir nėra) eksplicitinių nuostatų, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose esanti miško žemė turi būti valstybės išperkama (negrąžinama savininkams), tačiau pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą (1997 m. liepos 1 d., 2001 m. balandžio 10 d. redakcija) yra išperkami valstybinės reikšmės miškai; tokių miškų plotus tvirtina Vyriausybė.

  1. Minėta, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 sudedamojoje dalyje „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ inter alia Trakų rajonui buvo patvirtinti 30,7 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai (42 pastraipa).

Iš bylos medžiagos (inter alia iš Žemės ir miškų ūkio ministerijos parengtos schemos, pagal kurią Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 Trakų rajonui buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai) matyti, kad Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys Trakų rajono Varnikų kaime tuomet nebuvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams.

Tai buvo padaryta Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija), kurio sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipoje Trakų rajonui buvo patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 33,87 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai.

  1. Minėta, kad tai, ar į Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius Trakų rajono Varnikų kaime, pretenduojančio asmens prašymas nuosavybės teises atkurti natūra yra pagrįstas (ar šis jo prašymas yra grindžiamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu), šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas.

Šioje konstitucinės justicijos byloje tyrimo dalykas nėra ir Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (pirminė, 1997 m. spalio 23 d., redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas.

  1. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), pažymėtina, kad Vyriausybė pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punktą (2001 m. balandžio 10 d. redakcija), Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą (1997 m. liepos 1 d. redakcija) turėjo įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotus, taigi ir miškų plotus Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypuose, esančiuose Trakų rajono Varnikų kaime. Analogiški Vyriausybės įgaliojimai buvo nustatyti ir Žemės įstatymo 4 straipsnio 3 punkte (1994 m. balandžio 26 d. redakcija).

Tokie Vyriausybės įgaliojimai kyla ne tik iš minėtų įstatymų, bet ir iš konstitucinių imperatyvų, kad Vyriausybė vykdo įstatymus (Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas), kad užtikrinti ypač vertingų vietovių, kaip visuotinę reikšmę turinčių nacionalinių vertybių, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Minėta, kad Lietuvos valstybė Trakų istorinio nacionalinio parko teritoriją traktavo ir traktuoja kaip vertingą gamtos kompleksą – saugotiną teritoriją, turinčią ypatingą landšaftinę (kraštovaizdžio) ir botaninę-zoologinę vertę, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; ši teritorija, inter alia Varnikų miško kompleksas kaip šios teritorijos neatskiriama dalis, yra itin saugotina ne tik dėl jos nacionalinės, bet ir dėl tarptautinės svarbos.

  1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas expressis verbis ginčija Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) priedo „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipos (atitinkama apimtimi) atitiktį ne visai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), o tik jos nuostatai „žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje“. Taip pat minėta, kad ši pareiškėjo nuostata glaudžiai siejasi su kitomis šios dalies nuostatomis (taip pat su kitomis minėto įstatymo nuostatomis) ir kad jeigu nebūtų atsižvelgiama į tai, kad šioje dalyje yra įtvirtinta ne tik bendra taisyklė, jog „žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje“, bet ir jos išimtis, – t. y. nustatyta, kad valstybės išperkama žemė turėtoje vietoje natūra yra negrąžinama, – tyrimas pagal pareiškėjo prašymą būtų apskritai neįmanomas.
  2. Atsižvelgiant į Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos, inter alia Varnikų miško komplekso, kaip šios teritorijos neatskiriamos dalies, nacionalinę ir tarptautinę svarbą, nėra pagrindo teigti, kad Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys Trakų rajono Varnikų kaime būtinai turėjo būti natūra grąžinti pretendentui ar pretendentams, juolab kad nebuvo nustatyta tvarka konstatuotas tokių prašymų pagrįstumas (tai, kad atitinkama prašymas ar prašymai yra grindžiami Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu).
  3. Taigi vien tai, kad Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypai, esantys Trakų rajono Varnikų kaime tam tikrą laiką nebuvo Vyriausybės nutarimu priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams ir kad tai buvo padaryta tik Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija), o ne anksčiau, savaime nėra pagrindas teigti, kad Vyriausybė veikė ultra vires, t. y. viršijo savo įgaliojimus.
  4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).
  5. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

III

Dėl Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipos ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 0,26 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo teigimu, apima ir A. Donelaičio turėtą žemę buvusiame Margių kaime, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 12 straipsniui (2003 m. spalio 14 d. redakcija).

  1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama inter alia Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipos ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 0,26 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo teigimu, apima ir A. Donelaičio turėtą žemę buvusiame Margių kaime, atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 12 straipsniui (2003 m. spalio 14 d. redakcija).

Iš pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo argumentų matyti, kad jam kilo abejonių, ar ginčijamas teisinis reguliavimas Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 12 straipsniui (2003 m. spalio 14 d. redakcija) neprieštarauja tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, Vyriausybė A. Donelaičio turėtą žemę buvusiame Margių kaime priskyrė valstybinės reikšmės miškų plotams, nors dar nebuvo priimtas sprendimas dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į šią žemę.

Tai, ar atitinkami asmenys pagrįstai pretenduoja natūra atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę (ar šis jų prašymas yra grindžiamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu), šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas. Šiuos klausimus spręsti priklauso atitinkamą administracinę bylą sprendžiančio teismo jurisdikcijai.

  1. Pažymėtina, kad žemėje, į kurią siekiama natūra atkurti nuosavybės teises, yra miškas, būtent miesto miškas. Šio fakto niekas neginčija.
  2. Pagal pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipa (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 12 straipsniui (2003 m. spalio 14 d. redakcija), būtina išsiaiškinti, ar Vyriausybė turėjo įgaliojimus minėtą žemę priskirti valstybinės reikšmės miškams.
  3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės nutarimai yra poįstatyminiai teisės aktai.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tam tikrais – Konstitucijoje tiesiogiai numatytais – atvejais, jeigu atitinkami santykiai nėra sureguliuoti įstatymais (detalizuojančiais ir sukonkretinančiais konstitucinį teisinį reguliavimą), poįstatyminiai teisės aktai, kuriais institucijos įgyvendina savo konkrečius įgaliojimus, expressis verbis nustatytus ir aiškiai apibrėžtus Konstitucijoje, turi būti leidžiami tiesiogiai remiantis Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

  1. Pagal pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipa (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 12 straipsniui (2003 m. spalio 14 d. redakcija), atsižvelgtina į teisinį reguliavimą, Miškų įstatyme nustatytą tuo metu, kai Vyriausybė priėmė savo 2005 m. liepos 14 d. nutarimą Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“.

Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai“ ir kad „valstybinės reikšmės miškai – tai: <...> 2) miestų miškai; <...> 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams“.

Beje, nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą).

Taigi, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

  1. Pažymėtina, kad nors buvusiame Margių kaime, pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo teigimu, A. Donelaičio turėta žemė Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipoje yra priskirta valstybinės reikšmės miškams ir šitaip yra pažymėta atitinkamoje Aplinkos ministerijos parengtoje schemoje, iš tikrųjų taip nėra. Minėtoje schemoje minėta žemė nėra pažymėta kaip valstybinės reikšmės miškas.
  2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad žemėje buvusiame Margių kaime, į kurią yra siekiama natūra atkurti nuosavybės teises, yra miškas ir kad šis miškas yra miesto miškas.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

Taigi pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 punktą minėtas miškas buvusiame Margių kaime yra valstybinės reikšmės miškas, nors jis, kaip minėta, Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipoje ir atitinkamoje Aplinkos ministerijos parengtoje schemoje nėra priskirtas valstybinės reikšmės miškams.

  1. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipoje (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) nėra nustatyta tai, ką esant nustatyta teigia pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas, konstatuotina, kad šios konstitucinės justicijos bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą ištirti Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipos (atitinkama apimtimi ir tuo aspektu, kuriuo tą teisinį reguliavimą ginčija pareiškėjas) atitiktį Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsniams (jų dalims) nebeliko tyrimo dalyko.
  2. Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio, reglamentuojančio Konstitucinio Teismo atsisakymą nagrinėti paklausimą, 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo nagrinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, Konstitucinis Teismas šiuo pagrindu nutraukia pradėtą teiseną.

Ši Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis taikytina ir prašymų ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nagrinėjimui bei atitinkamų sprendimų priėmimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, 80 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

  1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2002 m. gegužės 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 54-2121) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 44 pastraipa ta apimtimi, kuria Trakų rajonui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 33,87 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir Trakų istorinio nacionalinio parko miškų 106 kvartalo 4, 5, 6 sklypus, esančius Trakų rajono Varnikų kaime, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).
  2. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. liepos 14 d. redakcija) sudedamosios dalies „Valstybinės reikšmės miškų plotai“ 37 pastraipos ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 0,26 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo teigimu, apima ir A. Donelaičio turėtą žemę buvusiame Margių kaime, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 3 punktui (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 12 straipsniui (2003 m. spalio 14 d. redakcija).

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                                Armanas Abramavičius

                                                                                                        Egidijus Kūris

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Ramutė Ruškytė

                                                                                                        Vytautas Sinkevičius

                                                                                                        Stasys Stačiokas

                                                                                                        Romualdas Kęstutis Urbaitis