Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybiniuose parkuose ir draustiniuose

Byla Nr. 03/04-15/04-05/06

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO 2 DALIES 1 PUNKTO (2002 M. BALANDŽIO 2 D. REDAKCIJA), 16 STRAIPSNIO 7 DALIES (1999 M. GEGUŽĖS 13 D., 2001 M. GRUODŽIO 11 D. REDAKCIJOS) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 2007 m. liepos 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariams Antanui Bosui, Gintarui Šileikiui, Valdemarui Tomaševskiui, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vyresniajam patarėjui Dariui Karveliui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. birželio 27 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 03/04-15/04-05/06 pagal:

1) pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 29, 32 straipsniams (prašymas Nr. 1B-01/2004);

2) pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-14/2004);

3) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai (prašymas Nr. 1B-05/2006).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-01/2004, Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymas 1B-14/2004, Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-05/2006 buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 03/04-15/04-05/06.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

  1. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, neprieštarauja Konstitucijos 18, 29, 32 straipsniams (prašymas Nr. 1B-01/2004).
  2. Pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-14/2004).
  3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai (prašymas Nr. 1B-05/2006).

II

  1. Pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Konstitucinės teisės ir laisvės traktuotinos atsižvelgiant į Konstitucijos 18 straipsnį, įtvirtinantį žmogaus teisių ir laisvių prigimtinį pobūdį. Jeigu įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti konstitucinių teisių apribojimai neturi aiškaus ir teisėto pagrindimo, jie turėtų būti pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai. Įstatymai draudžia arba riboja tokią veiklą valstybiniuose parkuose, kuri gali pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams, taip pat rekreaciniams ištekliams. Tokio ribojimo tikslas ir paskirtis yra suprantami. Tačiau, pasak pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo, subjektų, turinčių teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą valstybiniame parke, rato ribojimas nenurodant ribojimo tikslo ir paskirties neturėtų būti pripažįstamas pagrįstu. Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas riboja subjektų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises valstybiniame draustinyje ar valstybiniame parke ekvivalentine natūra, ratą nenurodant ribojimo tikslo ir paskirties. Taip, pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo nuomone, yra nepagrįstai ribojamos žmogaus teisės ir laisvės, nepaisoma Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtinto žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio. Be to, toks teisinis reguliavimas nuosavybės teisių atkūrimą susieja su nuosavybės teisių subjektų požymiais, nes nuosavybės teisės yra atkuriamos asmenims, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, o tai, pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo manymu, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, konstitucinį teisinės valstybės principą. Pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu ribojama ir Konstitucijos 32 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, nes yra sukuriama priešprieša tarp teisės pasirinkti gyvenamąją vietą ir teisės turėti nuosavybę: asmens teisė pasirinkti gyvenamąją vietą, kaip teigia pareiškėjas, „apribojama pagal jo pageidaujamos gauti nuosavybėn žemės sklypo buvimo vietą“, todėl asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netenka galimybės įgyvendinti kitos konstitucinės teisės.

  1. Pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Iki 2001 m. gruodžio 11 d., kai buvo pakeista Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis, teisė atkurti nuosavybės teises į žemę lygiaverčiu sklypu valstybiniuose parkuose ir draustiniuose įstatymuose buvo siejama su sąlyga, kad pretendentas gyventų valstybinio parko, valstybinio draustinio ar gretimoje teritorijoje. Toks teisinis reguliavimas sukėlė piliečiams lūkestį, kad jei jie atitiks įstatyme nustatytas sąlygas, jiems įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis bus suteiktas žemės sklypas ekvivalentine natūra valstybiniame parke ar draustinyje. Tačiau pagal Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) piliečiams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės ar miško plotą, buvo nustatyti kitokie, sunkesni reikalavimai šiai teisei įgyvendinti. Pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo manymu, toks teisinis reguliavimas, kai prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams yra nustatomi nauji reikalavimai, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, konstitucinį teisinės valstybės principą.

  1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustačius, kad „grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo“, yra apribojamas plotas žemės, į kurią galima atkurti nuosavybės teises. Toks kiekybinis apribojimas neleidžia atkurti nuosavybės teisių į visą laisvą ir neužstatytą žemę, kuriai nėra konkretaus visuomenės poreikio. Pasak pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo, negalima apriboti nuosavybės teisių atkūrimo natūra į laisvą (neužstatytą) žemę, jeigu nėra konkretaus visuomenės poreikio tai konkrečiai žemei, priešingu atveju yra pažeidžiama Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis, pagal kurią nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario A. Boso ir D. Karvelio (atstovaujančių suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-14/2004) ir Seimo nario V. Tomaševskio (atstovaujančio suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-05/2006) rašytiniai paaiškinimai.

  1. Seimo nario A. Boso ir D. Karvelio paaiškinimuose teigiama, kad pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo ginčijama Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, neprieštarauja Konstitucijai. Šie suinteresuoto asmens – Seimo atstovai savo poziciją grindžia šiais argumentais.

Ginčijamomis nuostatomis panaikintas iki tol kurį laiką buvęs absoliutus draudimas perduoti savininkams lygiavertį žemės sklypą valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose. Tuo siekta atkurti visuomeninių santykių pusiausvyrą – išsaugoti vertingiausias šalies teritorijas ir kartu apginti šių teritorijų gyventojų nuosavybės teises. Tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigta asmenų nuosavybės teisė, o tik buvo apribotas jos įgyvendinimas asmenims, kurie iš tikrųjų negyvena valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje, neturi jame nuosavybės teise gyvenamojo namo, buto ar jų dalies ir nenaudoja žemės asmeniniam ūkiui. Taigi ginčijamose nuostatose yra numatyta tik viena asmenų grupė – piliečiai, gyvenantys ir turintys gyvenamuosius namus ar butus valstybiniame parke ar draustinyje, ir neįtvirtinta, kad šiai grupei priklausantys asmenys skirtingai įgyvendina savo teises; todėl, Seimo nario A. Boso ir D. Karvelio nuomone, konstitucinis asmenų lygybės principas nėra pažeidžiamas, nes jis nepaneigia galimybės įstatyme nevienodai reglamentuoti tam tikrų asmenų, kurių padėtis skirtinga, teisinio statuso.

  1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario V. Tomaševskio paaiškinimuose teigiama, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

IV

  1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo nariai A. Bosas, V. Tomaševskis, taip pat D. Karvelis iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose pateiktus argumentus.
  2. Konstitucinio Teismo posėdyje savo paaiškinimus pateikė suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo narys G. Šileikis.
  3. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo nariai A. Bosas, G. Šileikis, V. Tomaševskis konstatavo inter alia tai, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių teisinis reguliavimas buvo daug kartų keičiamas; tai nulėmė šio proceso nenuoseklumą, prieštaringumą, nevienodą atitinkamų teisės aktų nuostatų traktavimą.
  4. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento direktorius S. Staliūnas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Teisės skyriaus vedėja J. Liaskovskaja.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

  1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių (jų dalių) atitiktis Konstitucijai.
  2. Teisės aktų (inter alia įstatymų), reguliuojančių nuosavybės teisių atkūrimo santykius, atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas nuo 1994 m. įvairiais aspektais yra tyręs daugelyje konstitucinės justicijos bylų. Konstitucinio Teismo aktuose yra suformuluota plati oficiali konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina. Ji yra grindžiama šiomis ne kartą konstatuotomis principinėmis nuostatomis.

Okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau nacionalizavus ir kitais neteisėtais būdais nusavinus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, žemę, miškus, vandens telkinius ir kitą privačią nuosavybę, buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė turėti privačią nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu, tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti – gauti kompensaciją. Nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau svarbu, kad įstatymu, reglamentuojančiu restitucijos santykius, nustatytos sąlygos, dėl kurių turtas natūra negali būti grąžintas, neprieštarautų konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms.

Paneigtų nuosavybės teisių atkurti remiantis įstatymais, galiojusiais tuo metu, kai buvo priimtas minėtas principinis sprendimas atkurti nuosavybės teises, buvo neįmanoma. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Todėl Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtame įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija; tokį pasirinkimą, be minėtų veiksnių, lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės. Šis įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurį buvo pradėtos atkurti nuosavybės teisės, buvo specialus (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti; tokį jo pobūdį lėmė tai, kad: jis buvo taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsirado dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo; jis buvo taikomas ne visiems buvusiems savininkams ir jų teisių paveldėtojams, o tik tiems, kurie atitinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas buvo vykdomas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o tik šio įstatymo nustatyta tvarka.

  1. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
  2. Restitucijos procesas nuo 1997 m. sausio 22 d. iki 1997 m. liepos 8 d. buvo laikinai sustabdytas pagal Seimo 1997 m. sausio 16 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo 1 straipsnį, kuriame buvo nustatyta, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimas sustabdomas laikinai, „iki bus priimtas naujas įstatymas“.

Šio teisinio reguliavimo konstitucingumas buvo ginčijamas Konstituciniame Teisme. Konstitucinis Teismas, apsvarstęs pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 23, 106, 109, 114, 145 straipsniams, 1997 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją“, kuriuo, atsižvelgdamas į tai, kad Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, pagal kurio 22 straipsnio 3 punktą įsigaliojus šiam įstatymui neteko galios Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas, pradėtą teiseną nutraukė. Kartu pažymėtina, kad, kaip minėtame savo sprendime konstatavo Konstitucinis Teismas, „įstatymų galiojimo sustabdymas yra nebūdingas įstatymų leidybai ir paprastai siejamas su Konstitucijoje nurodytais atvejais“. Paminėtina, kad toks atvejis numatytas Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad „Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą“.

Pacituota oficialios konstitucinės doktrinos nuostata reiškia inter alia tai, kad Konstitucija neleidžia įstatymų leidėjui priimti įstatymų, kuriais sustabdomas galiojančių įstatymų galiojimas; kad tol, kol įstatymas galioja, jis turi būti taikomas; kad prireikus netaikyti įstatymo (jo dalių), turi būti pripažįstama, kad jis (jo dalys) neteko galios, o ne kad sustabdomas jo (jo dalių) galiojimas. Kita vertus, Seimas gali nustatyti, nuo kada pradedamas taikyti jo priimtas ir įsigaliojęs įstatymas, kad įstatymo įsigaliojimo ir jo taikymo data gali nesutapti (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

  1. Seimo 1997 m. liepos 1 d. priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d. Pažymėtina, kad nors šio įstatymo pavadinimas ir skiriasi nuo anksčiau nuosavybės teisių atkūrimą reguliavusio įstatymo – įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, jis reguliuoja to paties pobūdžio, t. y. restitucijos, santykius. Įstatymo preambulėje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“, kad „1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių valia priimta <...> Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises bei nuosavybę“, kad „tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama“. Kaip ir anksčiau galiojęs įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (taip pat ir su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra specialus (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti; jis turi būti taikomas tik tol, kol vyksta nuosavybės teisių atkūrimas, o baigus restituciją jis neteks prasmės ir turės būti pripažintas netekusiu galios.
  2. Pagal įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pradėjus atkurti nuosavybės teises piliečiams atsirado teisėtas lūkestis, kad jie galės įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, o valstybė prisiėmė konstitucinę pareigą vykdyti (tęsti) pradėtą restituciją tol, kol nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos visiems piliečiams, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises. Minėtą piliečių teisėtą lūkestį, kad jiems įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka bus atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, saugo ir gina Konstitucija, įsigaliojusi 1992 m. lapkričio 2 d.
  3. Teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja inter alia tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus. Konstitucinis Teismas savo 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatuota ir tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos, kad sprendžiant, ar iš teisės akto, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminio akto – prieštaraujančiu Konstitucijai ir (arba) įstatymams), jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, ar ne, o jeigu taip, tai kokiu mastu, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar neapsaugojus ir neapgynus šių įgytų teisių nebus pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Tačiau pabrėžtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

  1. Nuo pat restitucijos proceso pradžios, t. y. 1991 m., piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių teisinis reguliavimas buvo daugybę kartų keičiamas; teisės aktų pakeitimais ir papildymais, viena vertus, buvo plečiami asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės, ratas ir turto, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės, sąrašas; kita vertus, kartais asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą turtą, ratas buvo siaurinamas nustatant vis kitokias sąlygas, kurioms esant nuosavybės teisės gali būti atkurtos.

Pabrėžtina, kad restitucijos santykių teisinio reguliavimo nestabilumas nemažai nulėmė ir teisinio tikrumo stoką – teisinių santykių subjektai, tam tikru laikotarpiu įgiję lūkestį, kad įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka galės atkurti nuosavybės teises į atitinkamą turtą, neretai atsiduria tokioje padėtyje, kai jie nėra tikri, ar dėl nuolat besikeičiančio teisinio reguliavimo šis jų lūkestis tikrai galės būti įgyvendintas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo nariai A. Bosas, G. Šileikis, V. Tomaševskis Konstitucinio Teismo posėdyje taip pat konstatavo, jog restitucijos procesas buvo nenuoseklus, prieštaringas dėl to, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių teisinis reguliavimas buvo daug kartų keičiamas, o atitinkamos teisės aktų nuostatos buvo nevienodai traktuojamos.

  1. Ypač pabrėžtina, kad konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai; taigi atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai taip pat negali būti tokie, kad sudarytų prielaidas nepagrįstai ilgai užtęsti šį procesą. Dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise.

II

  1. Pagal Seimo 1997 m. liepos 1 d. priimto ir 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, buvo atkuriamos „perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Neringos miestą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas visas šio prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha“.

Įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik šiose teritorijose gyvenantiems piliečiams“.

  1. Įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia buvo keičiami jo 5 ir 16 straipsniai (1997 m. liepos 1 d. redakcija).
  2. Seimas 1999 m. gegužės 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. birželio 2 d.

3.1. Šio įstatymo 3 straipsniu Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo pakeista ir papildyta bei išdėstyta nauja redakcija.

Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, buvo atkuriamos: <...> „perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip atitinkamai 0,2 ha arba 0,3 ha, piliečiui pageidaujant, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas (kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, – jiems pageidaujant, neatlygintinai bendron arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamas ir išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas), nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne daugiau kaip 1,5 ha bendro ploto kituose miestuose.“

3.2. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnį Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalis (1997 m. liepos 1 d. redakcija) tapo 7 dalimi (2 dalis), o ši dalis buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija (3 dalis).

Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis“.

  1. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys, 12 straipsnio 3 punktas neprieštarauja šio įstatymo bendrosioms nuostatoms, Konstitucijos 23, 29, 46, 47 straipsniams, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 15, 21 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui, taip pat ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies antras sakinys, 16 straipsnio 9 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 29 straipsniui, 2001 m. balandžio 2 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui“, kuriame nutarė, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad yra išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.
  2. Įstatymas (1997 m. liepos 1 d. redakcija su pakeitimais ir papildymais, padarytais Seimo 1999 m. gegužės 13 d. priimtu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 2000 m. sausio 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2000 sausio 19 d.; Seimo 2000 m. liepos 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2000 m. liepos 31 d.; Seimo 2000 m. spalio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2000 m. spalio 25 d.; Seimo 2001 m. balandžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.

Šiais įstatymais Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) keičiami ir (arba) papildomi nebuvo.

  1. Seimas 2001 m. rugpjūčio 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. rugpjūčio 17 d. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija.

6.1. Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas negrąžinami perduodant nuosavybėn kaip lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą“.

Taigi buvo panaikinta iki tol buvusi galimybė gauti nuosavybėn valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijoje esančius žemę ar mišką kaip lygiavertį turtą kitoje vietovėje anksčiau turėtajai žemei ar miškui bei kitoje valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijos dalyje anksčiau turėtajai žemei ar miškui.

6.2. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsniu buvo pratęsti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti – buvo nustatyta, kad tokie prašymai gali būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Vėliau prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminai pratęsiami nebuvo.

  1. Seimas 2001 m. gruodžio 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12, 13, ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. gruodžio 28 d. Šio įstatymo 3 straipsniu buvo pakeista ir nauja redakcija išdėstyta Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).

Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija), kurios nuostatų atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

„Valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. Nemuno deltos regioniniame parke žemė perduodama nuosavybėn lygiaverčiu žemės plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, piliečiams, kurie gyvena šio regioninio parko teritorijoje, taip pat Šilutės ir Pagėgių savivaldybėse. Remiantis iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. patvirtintais žemės reformos žemėtvarkos projektais, valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai piliečiams, gyvenusiems ir turėjusiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, grąžinami perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško plotą ar vandens telkinį.“

  1. Vėliau Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (1997 m. liepos 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 2002 m. sausio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 8, 12, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2002 m. sausio 18 d.; Seimo 2002 m. kovo 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2002 m. balandžio 17 d.

Šiais įstatymais Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) keičiami ir (arba) papildomi nebuvo.

  1. Seimas 2002 m. balandžio 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. balandžio 19 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo nauja redakcija išdėstyta Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija).

Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), kurio nuostatos yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos „grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvų (neužstatytų) žemės sklypų, kuriuos numatoma grąžinti natūra turėtoje vietoje, planus Vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina savivaldybių tarybos“.

Taigi piliečiams grąžinamos miestuose esančios laisvos (neužstatytos) žemės plotas negali būti didesnis negu 1 ha, jeigu šioje laisvoje (neužstatytoje) žemėje yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai (pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą) ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo.

  1. Vėliau Įstatymas (1997 m. liepos 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo keičiamas ir papildomas: Seimo 2002 m. spalio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2002 m. spalio 25 d.; Seimo 2002 m. spalio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės, 2, 12, 13, 15, 16, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2002 m. lapkričio 22 d.; Seimo 2003 m. birželio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2003 m. birželio 30 d.; Seimo 2003 m. spalio 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 10, 12, 15, 17, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2003 m. spalio 29 d.; Seimo 2004 m. kovo 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2004 m. balandžio 10 d.

Šiais įstatymais Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ir 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) keičiami ir (arba) papildomi nebuvo.

  1. Seimas 2004 m. spalio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. spalio 26 d. Pagal šio įstatymo 1 straipsnį buvo paliktas tas pats terminas – 2001 m. gruodžio 31 d. – prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti, tačiau kartu buvo nustatyta, kad asmenims, dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleidusiems minėtą terminą, terminas prašymams pateikti gali būti atnaujinamas.
  2. Vėliau Įstatymas (1997 m. liepos 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) dar buvo keičiamas ir papildomas: Seimo 2005 m. gegužės 26 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2005 m. birželio 9 d.; Seimo 2006 m. lapkričio 16 d. priimtu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4, 5, 12 ir 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2006 m. lapkričio 21 d.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4, 5, 12 ir 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) buvo pakeistas bei papildytas ir išdėstytas nauja redakcija, tačiau pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamos nuostatos pakeistos nebuvo.

Šiais įstatymais Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nebuvo keičiama ir (arba) papildoma.

III

  1. Minėta, kad Konstitucinio Teismo aktuose yra suformuluota plati oficiali konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina.

Pagal pareiškėjų – Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Šiaulių apygardos administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos), oficiali konstitucinė restitucijos doktrina plėtojama remiantis ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose suformuluotomis nuostatomis.

  1. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tai darydamas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi privalo paisyti konstitucinių nuosavybės teisių apsaugos principų, konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kitų konstitucinių vertybių. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra konstatuota, kad įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas. Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatuota, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtina derinti asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, interesus ir visuomenės poreikius, kad atkuriant vienų asmenų teises negali būti pažeistos kitų asmenų teisės ir kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai natūra nėra grąžinami asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o yra valstybės išperkami; Įstatymo nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, turėdamas įgaliojimus nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, taip pat turi įgaliojimus (aišku, neperžengdamas Konstitucijoje eksplicitiškai ir implicitiškai įtvirtintų apribojimų) nustatyti ir tai, kad nesant galimybės grąžinti natūra būtent to turto, kuris asmeniui nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo, nuosavybės teisės yra atkuriamos kitais būdais, inter alia suteikiant lygiavertį žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje, t. y. suteikiant tokį turtą, kuris tam asmeniui nuosavybės teise anksčiau niekada nepriklausė.

  1. Konstitucijos 23 straipsnį interpretuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; teisingumo atkūrimas, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra dvejopas: jis atkuriamas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu; okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).
  2. Konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai ir tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis inter alia pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką, vandens telkinį) yra atkuriamos nuosavybės teisės, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės. Tačiau turi būti paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio inter alia teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą.

 Kartu pabrėžtina, kad nors konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitus reikalavimus inter alia restitucijos santykių teisiniam reguliavimui, jo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų, kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms būtų daroma žala arba būtų sudarytos prielaidos tokiai žalai atsirasti, jeigu anksčiau nustatytos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygos nebūtų pakeistos. Kaip tik priešingai ­– paaiškėjus, kad anksčiau nustatytomis sąlygomis ir tvarka atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra daroma žala kitoms Konstitucijos saugomoms ir ginamoms vertybėms arba yra sudaromos prielaidos tokiai žalai atsirasti, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo atitinkamai pakeisti anksčiau nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką. Tačiau ir tokiais atvejais turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

  1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos inter alia Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos) nuostatos dėl tokio nuosavybės teisių atkūrimo, kai asmeniui perduodamas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis žemės, miško ar vandens telkinio plotas, esantis valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje.

5.1. Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

5.2. Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis), kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis). Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalį valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

Bendrinė Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvoka „ypač vertingos vietovės“ suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus ir diskreciją spręsti, kokias vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, tačiau vietovių priskyrimas ypač vertingoms vietovėms turi būti pagrįstas. Atskiros vietovės gali būti priskiriamos ypač vertingoms vietovėms pagal teisės aktų nustatytus kriterijus (atsižvelgiant į jų ekologinę, kultūrinę, istorinę, mokslinę ir kitokią vertę ir pan.).

5.3. Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvokos „ypač vertingos vietovės“, kaip bendrinės sąvokos, kontekste paminėtina, kad Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitus žodžius ar formuluotes negu vartojami Konstitucijos tekste, kad reikalavimo įstatymuose, kituose teisės aktuose tuos pačius reiškinius visada apibūdinti tik tais pačiais žodžiais ir formuluotėmis kaip Konstitucijoje suabsoliutinimas ne tik reikštų siekį dirbtinai varžyti, stabdyti tokį kalbos, inter alia teisinės terminijos, vystimąsi, kai įstatymuose, kituose teisės aktuose yra vartojami ne tik kitokie nei Konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės), apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet ir apskritai nauji terminai (formuluotės), kurių Konstitucijos teksto kūrimo metu nebuvo, bet ir galėtų provokuoti koreguoti Konstitucijos tekstą pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose įtvirtintą terminiją (žodžius, formuluotes) net ir tokiais atvejais, kai intervencija į Konstitucijos, kuri, kaip aukščiausioji teisė, turi būti pastovus aktas, tekstą teisiškai nėra būtina (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 54 straipsnyje minimos ypač vertingos vietovės įstatymuose gali būti vadinamos ir kitaip, jeigu dėl to nėra iškreipiamas ar suvis paneigiamas konstitucinės sąvokos „ypač vertingos vietovės“ turinys.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys įstatymuose vadinamos saugomomis teritorijomis. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) saugomomis teritorijomis laikomos sausumos ir (ar) vandens plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka) (2 straipsnio 32 dalis); saugomoms teritorijoms yra priskirtos ir tokios teritorijos, kurios vadinamos „valstybiniais parkais“ ir „valstybiniais draustiniais“: valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai – tai didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu (2 straipsnio 43 dalis); „draustiniai“ – tai saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, jose esančius gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą, kai šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos (2 straipsnio 8 dalis).

Taigi valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis. Pažymėtina, kad Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) vartojamos sąvokos „valstybinis parkas“ ir „valstybinis draustinis“ neiškreipia, juo labiau nepaneigia konstitucinės sąvokos „ypač vertingos vietovės“ turinio.

5.4. Turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konstatuota, kad toks specialus teisinis režimas suponuoja inter alia ūkinės ir kitokios veiklos tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan., specialias sąlygas, įvairius ribojimus ir draudimus.

Pagal Konstituciją valstybė turi pareigą rūpintis ir tais valstybinės reikšmės gamtos objektais, kurie nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, užtikrinti jų apsaugą. Ši valstybės pareiga negali būti interpretuojama kaip atleidžianti atitinkamų gamtos objektų savininkus nuo pareigos patiems prisidėti prie minėtų gamtos objektų išsaugojimo, laikytis šiems gamtos objektams nustatyto teisinio režimo.

Taigi dėl to, kad ypač vertingose vietovėse gamtos ir kiti objektai gali nuosavybės teise priklausyti labai įvairiems subjektams – valstybei, savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims, aptariamieji ribojimai ir draudimai gali būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, bet ir fiziniams bei juridiniams asmenims. Siekiant užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą, tokiais ribojimais ir draudimais gali būti įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių, savininkų teises. Visi minėti ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

  1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad turtas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, yra tokioje vietovėje, kuri priskirta ypač vertingoms vietovėms, yra pakankamas pagrindas įstatymų leidėjui diferencijuotai reguliuoti nuosavybės teisių atkūrimą į tokį turtą, atsižvelgiant inter alia į vietovės teisinį statusą. Pabrėžtina, kad nustatydamas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką, vandens telkinius, esančius ypač vertingose vietovėse, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas negali nepaisyti iš Konstitucijos kylančio imperatyvo reguliuoti šiuos santykius taip, kad nebūtų pakenkta ypač vertingų vietovių apsaugai, nes, kaip minėta, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinti nacionalinė vertybė, jas būtina išsaugoti ateities kartoms, jų apsauga yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.
  2. Iš Konstitucijos (inter alia iš jos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas) kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti. Pagal Konstituciją įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei, arba pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė nuosavybė ir kad tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu. Susiklosčius tokiai padėčiai, kai valstybė laikinai faktiškai valdo ir naudoja jai nuosavybės teise nepriklausantį turtą, šis turtas taip pat turi būti valdomas ir naudojamas paisant tų pačių konstitucinių reikalavimų, kaip ir valdant ir naudojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą.

Jeigu gamtos objektai, esantys ypač vertingose vietovėse, nuosavybės teise priklauso valstybei, – nesvarbu, ar jie pripažinti valstybinės reikšmės objektais, ar ne, – jie gali būti perleisti kitų asmenų nuosavybėn tik tuo atveju (ir tik taip), kai tai yra konstituciškai pagrįsta; tokio konstitucinio pagrindimo stokotų inter alia toks teisinis reguliavimas, kai valstybei nuosavybės teise priklausantys ypač vertingose vietovėse esantys žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai būtų perleisti kitų asmenų nuosavybėn atkuriant jiems nuosavybės teises ekvivalentine natūra, t. y. asmeniui, neturėjusiam nuosavybės teisių į ypač vertingose vietovėse esantį objektą – žemę, mišką, parką, vandens telkinį, perduodant nuosavybėn natūra būtent šį objektą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

  1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, turėdamas įgaliojimus nustatyti ir tokį piliečių nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kad nesant galimybės grąžinti natūra būtent to žemės, miško, vandens telkinio ploto, kuris asmeniui nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo, nuosavybės teisės yra atkuriamos asmeniui suteikiant lygiavertį žemės, miško, vandens telkinio plotą kitoje vietovėje, pagal Konstituciją negali nustatyti tokio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, kad asmeniui vietoje jo kitoje vietovėje turėtų žemės, miško, vandens telkinio kaip lygiavertis turtas būtų perduodama nuosavybėn žemė, miškas, vandens telkinys, kurie yra vietovėse, priskirtose ypač vertingų vietovių kategorijai. Toks teisinis reguliavimas sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams ir būtų nesuderinamas su Konstitucijos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.
  2. Minėta, kad Konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai ir tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis inter alia pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką, vandens telkinį) nuosavybės teisės yra atkuriamos, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią nuosavybės teisės yra atkuriamos, tačiau turi būti paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio inter alia teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad ypač vertingų vietovių teritorijoje (valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose) asmeniui natūra būtų grąžinama būtent ta žemė, miškas, vandens telkinys, kurie iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo jam priklausė nuosavybės teise, jeigu jie nėra valstybės išperkami.

  1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, jog nėra konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad apskritai nėra galimas ir toks teisinis reguliavimas, kai atkuriant nuosavybės teises asmeniui, gyvenančiam valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kuris to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėjo nuosavybės teise žemę, mišką, vandens telkinį, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), vietoje jo turėtos žemės, miško, vandens telkinio yra suteikiamas lygiavertis atitinkamai žemės, miško, vandens telkinio plotas kitoje to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijos dalyje. Tačiau toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas neturi sudaryti teisinių prielaidų atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje). Taigi toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas nėra neleistinas valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje nuosavybės teise žemę, mišką, vandens telkinį, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), turėjusių ir to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje gyvenančių asmenų atžvilgiu; toks nuosavybės teisių atkūrimas minėtiems asmenims neturėtų kelti grėsmės valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui.
  2. Kitaip turėtų būti vertinamas toks teisinis reguliavimas, kai tam tikras žemės, miško, vandens telkinio plotas, esantis valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kaip lygiavertis turtas vietoje valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėtos žemės, miško, vandens telkinio, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), suteikiamas tokiems piliečiams, kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, nes toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas minėtiems asmenims sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje), keltų grėsmę valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui. Toks teisinis reguliavimas būtų konstituciškai nepagrįstas – jis būtų nesuderinamas su Konstitucijos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.

IV

Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 18, 29, 32 straipsniams ir šios dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

  1. Minėta, kad Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis.“

Cituotoje nuostatoje sąvoka „rajonas“ buvo ir šiuo metu yra suprantama kaip atitinkamos savivaldybės teritorija.

  1. Taigi pagal Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nuosavybės teisė į žemę, mišką galėjo būti atkurta: 1) piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausanti žemė ar miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje; 2) piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausanti žemė ar miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur. Be to, nei vieniems, nei kitiems nurodytiems piliečiams nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinant natūra būtent tą žemės, miško plotą, kuris jiems priklausė nuosavybės teise – valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose esanti žemė ar miškas jiems nuosavybėn yra perduodama kaip turtas, lygiavertis jų turėtjam turtui (žemei, miškui); minėti žemė, miškas perduodami nuosavybėn tik tiems piliečiams, kurie gyvena tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis.
  2. Sprendžiant, ar Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustatydamas, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, įstatymų leidėjas neveikė ultra vires, neperžengė savo diskrecijos ribų, esminę reikšmę turi tai, kad nustačius vien sąlygą gyventi rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, teisę atkurti nuosavybės teises, gaudami lygiavertį žemės, miško, esančių valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, plotą, įgijo ir tie asmenys, kurių neteisėtai nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas niekada nebuvo valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje – jie buvo kitur.

Šios Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustatytos sąlygos (gyventi tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis) nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas, kam nuosavybės teisė gali būti atkuriama perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą, esantį valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, paisė minėtų Konstitucijos 54, 128 straipsnių reikalavimų. Ne valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėtos žemės, miško vadinamasis perkėlimas į valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritoriją, remiantis vien tuo, kad asmuo gyvena tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, negali būti laikomas konstituciškai pagrįstu.

  1. Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas leido nuosavybės teises atkurti perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose inter alia tokiems piliečiams, kurie gyvena valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje ir kurių neteisėtai nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas yra to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau šios žemės, miško negalima natūra grąžinti (jie yra valstybės išperkami).

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad nėra konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas, kai atkuriant nuosavybės teises asmenims, gyvenantiems valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje ir toje teritorijoje turėjusiems nuosavybės teise žemės, miško, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), vietoje jų turėtos žemės, miško yra suteikiamas lygiavertis atitinkamai žemės, miško plotas kitoje to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijos dalyje, nėra neleistinas, taip pat kad toks nuosavybės teisių atkūrimas minėtiems asmenims neturėtų kelti grėsmės valstybinio parkų, valstybinio draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui.

Taip pat konstatuota, kad toks teisinis reguliavimas, kai tam tikras žemės, miško plotas, esantis valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kaip lygiavertis turtas vietoje valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėtos žemės, miško, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), suteikiamas tokiems piliečiams, kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje), keltų grėsmę valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui ir būtų konstituciškai nepagrįstas – jis būtų nesuderinamas su Konstitucijos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, taip pat tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, prieštaravo Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Minėta, kad Seimo 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 6, 10, 12, 16, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2001 m. rugpjūčio 17 d., 6 straipsnio 2 dalimi Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija ir buvo nustatyta, kad „valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas negrąžinami perduodant nuosavybėn kaip lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą“. Konstatuotina, kad tokia Įstatymo pataisa buvo panaikinta iki tol buvusi galimybė gauti nuosavybėn valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijoje esančią žemę ar mišką kaip turtą, lygiavertį kitoje vietovėje anksčiau turėtajai žemei ar miškui bei kitoje valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijos dalyje anksčiau turėtajai žemei ar miškui.

Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) Seimo 2001 m. gruodžio 11 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12, 13, ir 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, įsigaliojusio 2001 m. gruodžio 28 d., 3 straipsniu buvo pakeista. Be to, ši dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijama. Jos santykio su Konstitucija Konstitucinis Teismas netirs.

  1. Minėta, kad Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nustatyta:

„Valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. Nemuno deltos regioniniame parke žemė perduodama nuosavybėn lygiaverčiu žemės plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, piliečiams, kurie gyvena šio regioninio parko teritorijoje, taip pat Šilutės ir Pagėgių savivaldybėse. Remiantis iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. patvirtintais žemės reformos žemėtvarkos projektais, valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai piliečiams, gyvenusiems ir turėjusiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, grąžinami perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško plotą ar vandens telkinį“.

Taigi pagal Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu piliečiams, kurie atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) naudoja žemę asmeniniam ūkiui valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje; 2) iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje; 3) iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis su valstybiniais parkais ir valstybiniais draustiniais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose; 4) iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje, jei sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. Be to, pagal Įstatymo 16 straipsnio 7 dalį (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą galima atkurti perduodant žemę, mišką, vandens telkinius, esančius valstybiniuose parkuose ar valstybiniuose draustiniuose, tiems piliečiams, kurie gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, – tokiu atveju remiamasi žemės reformos žemėtvarkos projektais, kurie yra patvirtinti iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. Tuo tarpu piliečiams, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į žemę Nemuno deltos regioniniame parke, taikomas tik vienas reikalavimas – gyventi šio regioninio parko teritorijoje, taip pat Šilutės ir Pagėgių savivaldybėse.

  1. Pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo ginčijamos Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatos (būtent kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose) yra susijusi su kitomis šios dalies nuostatomis.
  2. Sprendžiant, ar Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, kad visos šioje dalyje nurodytos sąlygos suponuoja galimybę atkurti nuosavybės teises perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybiniuose parkuose ar valstybiniuose draustiniuose, ne tik tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausantys žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet ir tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, ir nesvarbu, ar tie piliečiai gyvena to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, ar kitur.
  3. Minėta, kad nėra konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas, kai atkuriant nuosavybės teises asmenims, gyvenantiems valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje ir toje teritorijoje turėjusiems nuosavybės teise žemę, mišką, vandens telkinį, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), vietoje jų turėtos žemės, miško, vandens telkinio yra suteikiamas lygiavertis atitinkamai žemės, miško, vandens telkinio plotas kitoje to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijos dalyje, nėra neleistinas, taip pat kad toks nuosavybės teisių atkūrimas minėtiems asmenims neturėtų kelti grėsmės valstybinio parkų, valstybinio draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui. Minėta ir tai, kad toks teisinis reguliavimas, kai tam tikras žemės, miško, vandens telkinio plotas, esantis to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kaip lygiavertis turtas vietoje to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje turėtos žemės, miško, vandens telkinio, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), suteikiamas tokiems piliečiams, kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje), keltų grėsmę valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui ir būtų konstituciškai nepagrįstas – jis būtų nesuderinamas su Konstitucijos 54 straipsniu, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.
  4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, taip pat tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, prieštaravo Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nurodyta apimtimi pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, konstatuotina, kad Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, ir tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau tie piliečiai gyvena ne to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur.

  1. Tai konstatavus, netenka prasmės Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai tirti pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo nurodyta apimtimi.
  2. Pabrėžtina, jog tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime Įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos) atitinkama apimtimi yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nereiškia ir negali būti interpretuojama kaip pagrindas peržiūrėti valstybės ar savivaldybių institucijų jau priimtus ir įvykdytus sprendimus, kuriais atkuriant nuosavybės teises piliečiams pagal atitinkamu metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus buvo perduoti nuosavybėn valstybiniuose parkuose, valstybiniuose draustiniuose esantys žemė, miškai, vandens telkiniai kaip lygiavertis turtas vietoje to turto, kurį piliečiai turėjo ne tame valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje, bet kitur.

Įstatymo 16 straipsnio 7 dalies (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos) pripažinimas atitinkama apimtimi prieštaraujančia Konstitucijai nereiškia ir negali būti interpretuojama ir kaip pagrindas peržiūrėti valstybės ar savivaldybių institucijų jau priimtus ir įvykdytus sprendimus, kuriais piliečiams žemė, esanti valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, pagal atitinkamu metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus buvo suteikta kaip vadinamoji asmeninio ūkio žemė arba šią asmeninio ūkio žemę buvo leista įsigyti nuosavybėn, taip pat valstybės ar savivaldybių institucijų jau priimtus ir įvykdytus sprendimus, kuriais piliečiams pagal atitinkamu metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus buvo suteikta kita žemė, esanti valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, arba šią žemę buvo leista įsigyti nuosavybėn.

V

Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

  1. Minėta, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, buvo atkuriamos „grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvų (neužstatytų) žemės sklypų, kuriuos numatoma grąžinti natūra turėtoje vietoje, planus Vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina savivaldybių tarybos“.
  2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčija ne viso Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, o tik tai, ar šis punktas Konstitucijai neprieštaravo ta apimtimi, kuria nustatyta, kad grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, ir tik tuo aspektu, ar toks teisinis reguliavimas neriboja nuosavybės teisių atkūrimo į laisvą (neužstatytą) žemę, kuriai nėra konkretaus visuomenės poreikio.

Konstitucinis Teismas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje tirs pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodyta apimtimi ir aspektu.

  1. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, galėjo būti atkuriamos: 1) piliečiams grąžinant natūra būtent tą žemę, kuri jiems nuosavybės teise priklausė iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo; 2) piliečiams, nuosavybės teise turintiems pastatus, grąžinant natūra jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą. Ir vieniems, ir kitiems piliečiams žemė natūra grąžinama tik tuo atveju, jei ji nėra priskirta valstybės išperkamai žemei. Be to, visiems šiems piliečiams grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas yra sumažinamas iki 1 ha ploto tuo atveju, jei jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto vietose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, buvo atkuriamos inter alia perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją.
  2. Minėta, kad valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; tokį pasirinkimą taip pat lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės; įstatymais nustatant piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas; atkuriant nuosavybės teises būtina derinti asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, interesus ir visuomenės poreikius; atkuriant vienų asmenų teises negali būti pažeistos kitų asmenų teisės; teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu.
  3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją turėdamas diskreciją nustatyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, turi ir įgaliojimus nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visa miestuose esanti laisva (neužstatyta) žemė yra grąžinama natūra jos savininkams, jeigu šiai žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas).

Taigi įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus nustatyti maksimalų piliečiams grąžintinos miestuose esančios laisvos (neužstatytos) žemės dydį, jeigu tai yra konstituciškai pagrindžiama.

  1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams (pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį).

Vadinasi, Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys nėra tapatus visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas, sampratai. Visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug platesnė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys.

  1. Sprendžiant, ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodyta apimtimi ir aspektu neprieštaravo Konstitucijai, esminę reikšmę turi tai, kad grąžinamo natūra mieste esančio žemės sklypo dydis sumažinamas iki 1 ha būtent dėl to, kad grąžintiname piliečiui laisvame (neužstatytame) žemės plote yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams, iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo turėjusiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą tame pačiame mieste, individualiai statybai ir šių sklypų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo.
  2. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime yra konstatavęs, jog pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) piliečiams, kuriems nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos jų turėtą žemę grąžinant natūra, gali būti neatlygintinai nuosavybėn perduodami kiti žemės sklypai, kad pagal įstatymą tokiems tikslams naudojama ir ta laisva (neužstatyta) žemė, kurią susigrąžinti natūra siekia jos savininkai, kad tokia žemė yra valstybės išperkama, taip pat kad tokiu būdu didesniam skaičiui savininkų, kuriems nėra galimybės grąžinti natūra jų turėtos miesto žemės, yra iš dalies natūra atkuriamos nuosavybės teisės į nacionalizuotą žemę, miestų teritorijose esančius nustatyto dydžio žemės sklypus jiems perduodant kaip dalinę kompensaciją natūra. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad, atsižvelgiant į su nuosavybe susijusių santykių pokyčius, įvykusius per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėtos nacionalizacijos, tam tikros dalies privačios laisvos (neužstatytos) žemės išpirkimas siekiant kuo didesniam skaičiui savininkų atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemę perduodant jiems neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus atspindi visuomenės interesą.
  3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad nėra konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad su Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi yra nesuderinamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatytas pagrindas, kuriam esant piliečiui grąžinama ne visa mieste esanti laisva (neužstatyta) žemė, o tik ne daugiau kaip 1 ha.

Taip pat nėra ir konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad su Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi yra nesuderinamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatytas natūra grąžinamos miestuose esančios laisvos (neužstatytos) žemės dydis – ne daugiau kaip 1 ha.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

  1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) (Žin., 1999, Nr. 48-1522) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, taip pat tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) (Žin., 2001, Nr. 108-3904) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško ar vandens telkinio plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, ir tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas ar vandens telkinys iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, tačiau tie piliečiai gyvena ne to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) (Žin., 2002, Nr. 41-1526) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                               Toma Birmontienė

                                                                                                        Egidijus Kūris

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Ramutė Ruškytė

                                                                                                        Vytautas Sinkevičius

                                                                                                        Stasys Stačiokas

                                                                                                        Romualdas Kęstutis Urbaitis