Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl AB "Alita" privatizavimo

Byla Nr. 70/06

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. GRUODŽIO 24 D. NUTARIMO NR. 1698 „DĖL PRITARIMO AKCINĖS BENDROVĖS „ALITA“ VALSTYBEI NUOSAVYBĖS TEISE PRIKLAUSANČIŲ AKCIJŲ PIRKIMO–PARDAVIMO SUTARTIES PROJEKTUI“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO ĮSTATYMO 16 STRAIPSNIO (2001 M. GRUODŽIO 17 D. REDAKCIJA) 1 DALIAI (1997 M. LAPKRIČIO 4 D. REDAKCIJA)

 2007 m. gegužės 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariams Jonui Pinskui ir Juliui Veselkai,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams valstybės įmonės Valstybės turto fondo Teisės skyriaus viršininkui Giedriui Pažūsiui, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Įmonių teisės ir privatizavimo departamento Valstybės turto privatizavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Vaidai Sinušaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. gegužės 22 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 70/06 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. X-922 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos AB „Alita“ privatizavimo aplinkybėms ištirti išvadų“ 2 straipsnyje ir 2 priedėlyje išdėstytą prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3, 16 straipsniams.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

  1. Pareiškėjas – Seimas 2006 m. lapkričio 23 d. priėmė nutarimą Nr. X-922 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos AB „Alita“ privatizavimo aplinkybėms ištirti išvadų“ (toliau – Seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimas), kurio 2 straipsnyje ir 2 priedėlyje yra išdėstytas prašymas Konstituciniam Teismui ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ (toliau – ir Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas) neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3, 16 straipsniams.

Šis pareiškėjo – Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2006 m. gruodžio 12 d.

  1. Konstitucinis Teismas 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ nutarė priimti Seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarime išdėstytą prašymą ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.
  2. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas apie minėto prašymo priėmimą 2006 m. gruodžio 19 d. buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 2006, Nr. 138-5276). Nuo tos dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo galiojimas yra sustabdytas.

II

Pareiškėjo – Seimo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

  1. Vyriausybė 2003 m. vasario 3 d. pritarė akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų privatizavimo viešo konkurso būdu programai. Dalyvauti viešame AB „Alita“ privatizavimo konkurse 2003 m. gegužės 7 d. užsiregistravo keturi dalyviai. Geriausią konkursinį pasiūlymą pateikė L. Bosca, už AB „Alita“ akcijų paketą pasiūlęs 90 700 000 litų. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Valstybės turto fondo generalinis direktorius P. Milašauskas 2003 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. IV-266 panaikino Viešo konkurso komisijos akcinėms bendrovėms „Stumbras“, „Vilniaus degtinė“, „Alita“ ir „Anykščių vynas“ privatizuoti (toliau – ir Viešo konkurso komisija) rezultatus ir pavedė šiai komisijai derėtis dėl AB „Alita“ akcijų paketo pardavimo su antrąją vietą užėmusiu konkurso dalyviu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 10 d. nutartimi šį sprendimą pripažino neteisėtu.

VĮ Valstybės turto fondas 2003 m. spalio 22 d. pakvietė 57 550 000 litų konkursinį pasiūlymą pateikusio V. Junevičiaus, V. Pečiūros, A. J. Stankevičiaus, D. Vėželio konsorciumą (toliau – ir V. Junevičiaus ir kitų konsorciumas) derėtis dėl AB „Alita“ akcijų paketo pardavimo. V. Junevičiaus ir kitų konsorciumo pasiūlymas nuo geriausio konkursinio pasiūlymo skyrėsi 33 150 000 litų – beveik 37 procentais, o tai daugiau negu dukart viršija įstatymo nustatytą dydį.

2003 m. lapkričio 10 d. buvo parafuotas AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutarties projektas, o 2003 m. lapkričio 27 d. Privatizavimo komisija pritarė šios sutarties projektui. Vyriausybė, atsižvelgdama į minėtą Privatizavimo komisijos sprendimą, 2003 m. gruodžio 24 d. priėmė ginčijamą nutarimą, kuriuo pritarė AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutarties projektui. VĮ Valstybės turto fondas ir V. Junevičiaus ir kitų konsorciumas šią sutartį pasirašė 2004 m. sausio 6 d.

  1. Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo.

Pagal Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1502 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 35 punktą, „vertindama pateiktus konkursinius pasiūlymus, viešo konkurso komisija įrašo potencialius pirkėjus, kurių pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų nuo pateikto geriausio konkursinio pasiūlymo, pažymoje <...> iš eilės pagal šių nuostatų 34 punkte nurodyta tvarka nustatytus vertinimo rezultatus“.

  1. Pareiškėjo nuomone, ginčijamu Vyriausybės nutarimu buvo pritarta sandoriui (kuris, pareiškėjo manymu, laikytinas šio Vyriausybės nutarimo sudedamąja dalimi), sudarytam nesilaikant imperatyvių Įstatymo ir Nuostatų reikalavimų; dėl to ginčijamas Vyriausybės nutarimas pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą.
  2. Pareiškėjo teigimu, Seimo laikinoji tyrimo komisija AB „Alita“ privatizavimo aplinkybėms ištirti nustatė, kad nė vienas iš Viešo konkurso komisijos narių, taip pat ir VĮ Valstybės turto fondo direktorius, neturėjo teisės susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl priimant sprendimus dėl AB „Alita“ privatizavimo nebuvo galima užtikrinti Nuostatų 28.11 punkto reikalavimų dėl viešame konkurse dalyvaujančių asmenų patikimumo laikymosi. Dėl to Privatizavimo komisijos 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimu pritarti sandorio projektui ir juo vadovaujantis priimtu ginčijamu Vyriausybės nutarimu, kuriuo buvo pritarta AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui, buvo pažeistas principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda, taip pat atsakingo valdymo principas. Pareiškėjo nuomone, minėtas Vyriausybės nutarimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Įstatymo 3 straipsnio 2 daliai, pagal kurią „Vyriausybės nutarimai privatizavimo klausimais, priimti vadovaujantis šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, yra privalomi valstybės bei privatizavimo institucijoms“.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų G. Pažūsio ir V. Sinušaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 3, 16 straipsniams. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

  1. Viešo konkurso komisija, VĮ Valstybės turto fondas, Privatizavimo komisija ir Vyriausybė, viešo konkurso būdu privatizuodamos AB „Alita“ akcijas ir padarydamos „nematerialinės žalos“ valstybės viešajai tvarkai (nes buvo nesilaikyta Įstatymo) bei materialinės žalos valstybei (nes VĮ Turto fondas, vykdydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, atlygino L. Boscai patirtus nuostolius – 1 754 920 litų 84 centus), savo veiksmus grindė būtinąjį reikalingumą numatančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio 6 dalimi ir ją taikė teisėtai.
  2. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, yra pagrindo manyti, kad Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu buvo pritarta tokiam sandoriui, kuris buvo sudarytas nesilaikant imperatyvių Įstatymo bei Nuostatų reikalavimų. Tačiau privatizavimo santykių teisinį reguliavimą analizuojant sistemiškai matyti, kad valstybę ir privatizavimo viešo konkurso būdu dalyvį sieja civiliniai teisiniai santykiai; privatizavimo santykiams, be specialiųjų, mutatis mutandis taikytinos CK materialinės teisės normos. Viešosios ir privatinės teisės principai skiriasi: privatinėje teisėje galioja principas, kad galima viskas, ko tiesiogiai nedraudžia įstatymai, o viešojoje teisėje – kad subjektai gali veikti tik neviršydami įstatymo jiems nustatytos laisvės, t. y. galima tik tai, „kas tiesiogiai yra nurodyta (leista) įstatyme“. Negalima teigti, esą privatizavimo santykiui CK 6.253 straipsnio 6 dalies nebuvo galima taikyti. Tai, kad ji buvo taikoma tiesiogiai, nėra konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.
  3. AB „Alita“ akcijų privatizavimas buvo specifinis ir išskirtinis. Būtinumą naudoti būtinojo reikalingumo institutą nulėmė aplinkybės, kuriomis Viešo konkurso komisija ir VĮ Valstybės turto fondas turėjo spręsti AB „Alita“ akcijų privatizavimo viešo konkurso rezultatų L. Boscos atžvilgiu panaikinimo ir galimo viešo konkurso tolesnio vykdymo klausimus. Nuo pirmojo kvietimo parafuoti sutartį buvo praėjęs vienas mėnuo. Vilkinti privatizavimo nebuvo galima, nes jeigu valstybės kontroliuojamų alkoholio įmonių akcijų privatizavimas būtų užsitęsęs, kitas viešas konkursas geriausiu atveju būtų galėjęs įvykti tik po metų, bet po 2004 m. sausio 1 d., valstybei praradus stipriųjų alkoholinių gėrimų gamybos Lietuvoje monopolį, nebuvo galima tikėtis AB „Alita“ akcijas parduoti net už ketvirtą pagal dydį jau įvykusiame konkurse pasiūlytą kainą. Kadangi antrą ir trečią pagal dydį kainas pasiūlę dalyviai iš konkurso pasitraukė, įvertinus esamas grėsmes ir esant būtinajam reikalingumui buvo nutarta panaikinti AB „Alita“ akcijų privatizavimo konkurso rezultatus ir šį privatizavimo objektą parduoti ketvirtajam konkurso dalyviui. Tokiomis ekonominėmis aplinkybėmis tai buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos ateityje. G. Pažūsio ir V. Sinušaitės nuomone, Vyriausybė, tvarkydama krašto reikalus ir vykdydama valstybės turto privatizavimą, gali taikyti CK 6.253 straipsnio 6 dalį, kad būtų išvengta pavojaus valstybės interesams.
  4. Vyriausybės atstovų teigimu, privatizuojant AB „Alita“ Viešo konkurso komisijos nariai turėjo teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija: Ministro Pirmininko patarėjas S. Spėčius – su informacija, pažymėta žyma „Slaptai“, ūkio viceministras N. Eidukevičius – su informacija, pažymėta žyma „Visiškai slaptai“, Žemės ūkio ministerijos sekretorius V. Grušauskas – su informacija, pažymėta žyma „Slaptai“. Ši komisija, vykdydama Nuostatuose jai nustatytą pareigą tikrinti viešo konkurso dalyvių patikimumą, nustatė, kad pažymose, atitinkamų kompetentingų valstybės institucijų pateiktose VĮ Valstybės turto fondui, nėra informacijos, dėl kurios kuris nors AB „Alita“ privatizavimo viešo konkurso dalyvis būtų buvęs pripažintas nepatikimu.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų G. Pažūsio ir V. Sinušaitės papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Nuostatų 35 punkte minima pažymos, kurioje įrašomi potencialūs pirkėjai, kurių konkursiniai pasiūlymai nuo pateikto geriausio konkursinio pasiūlymo skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, forma (4 priedas) niekada nebuvo oficialiai skelbta; atsižvelgdamos į šią aplinkybę, viešo konkurso komisijos, vertindamos pateiktus konkursinius pasiūlymus, potencialius pirkėjus, kurių konkursiniai pasiūlymai nuo pateikto geriausio konkursinio pasiūlymo skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, surašydavo atitinkamame komisijos posėdžio protokole.

V

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui informaciją apie AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų privatizavimą pateikė VĮ Valstybės turto fondas, o Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra – apie prokuratūros atliktus ir atliekamus dėl šio privatizavimo tyrimus.

VI

  1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo atstovai J. Pinskus ir J. Veselka iš esmės pakartojo Seimo nutarime išdėstytus argumentus.
  2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai G. Pažūsis ir V. Sinušaitė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

  1. Pareiškėjas – Seimas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3, 16 straipsniams.
  2. Konstitucinis Teismas 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ priėmė Seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimo 2 straipsnyje ir 2 priedėlyje išdėstytą prašymą ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.
  3. Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarime nustatyta:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 107-2688) 10 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdama į Privatizavimo komisijos 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimą (protokolas Nr. 55 (350)), Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

  1. Pritarti akcinės bendrovės „Alita“ (įmonės kodas – 4951989) valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui.
  2. Įpareigoti valstybės įmonę Valstybės turto fondą užtikrinti, kad būtų patikrinta potencialaus pirkėjo lėšų, mokamų už privatizuojamą objektą, kilmė.“
  3. Pareiškėjo – Seimo prašymas ištirti viso Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo atitiktį Konstitucijai, taip pat Įstatymo straipsniams (jų dalims) grindžiamas pirmiausia abejone, kad, pareiškėjo manymu, atitinkamoms Konstitucijos ir Įstatymo nuostatoms prieštarauja (prieštaravo) minėto Vyriausybės nutarimo 1 punktas, kuriuo buvo nutarta pritarti AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui.

4.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad kitos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo dalys yra neatskiriamai susijusios su jo 1 punkto nuostata: šio Vyriausybės nutarimo įžanginėje dalyje nurodytas jo (taigi pirmiausia nutarimo pritarti AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui) teisinis pagrindas, o 2 punktu VĮ Valstybės turto fondas įpareigojamas užtikrinti, kad būtų patikrinta potencialaus pirkėjo lėšų, mokamų už AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas, kilmė – toks įpareigojimas reiškia, kad turi būti patikrinta būtent to eksplicitiškai neįvardyto subjekto, į kurį, kaip AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų potencialų pirkėją (būsimąją sutarties šalį), daroma nuoroda minėto Vyriausybės nutarimo 1 punkte, už privatizuojamą objektą mokamų lėšų kilmė.

Todėl tiriant ir darant išvadą, ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo 1 punktas neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar jis neprieštarauja (neprieštaravo) Įstatymo straipsniams (jų dalims), reikia padaryti ir išvadą, ar atitinkamoms Konstitucijos ir Įstatymo nuostatoms neprieštarauja (neprieštaravo) visas minėtas Vyriausybės nutarimas.

4.2. Sutarties projektas, kuriam Vyriausybė pritarė 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo 1 punktu, nebuvo oficialiai (viešai) paskelbtas. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės pritarimas atitinkamam sutarties projektui vertintinas tik kaip leidimas sudaryti sandorį (kurio sąlygos, kaip komercinėje praktikoje savaime suprantama, tokiais atvejais nėra viešinamos), o ne jo sudarymas, toks sutarties projektas netraktuotinas kaip kokį nors teisinį reguliavimą įtvirtinanti šio teisės akto dalis, kuri galėtų turėti tokią pat teisinę galią, kaip ir kitos šio Vyriausybės nutarimo dalys.

Todėl minėtas sutarties projektas nėra šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamo Vyriausybės nutarimo sudedamoji dalis, jis apskritai nėra teisės aktas, juo labiau toks teisės aktas, dėl kurio Konstitucinis Teismas turėtų įgaliojimus savo nutarimo rezoliucinėje dalyje pateikti kokią nors išvadą (sprendimą). Tai nebus daroma.

Tačiau pagal pareiškėjo prašymą sprendžiant, ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar jis neprieštarauja (neprieštaravo) Įstatymo straipsniams (jų dalims), būtina įvertinti (pareiškėjo nurodytu aspektu) ir tas aplinkybes, kuriomis buvo pritarta minėtam sutarties projektui; priešingu atveju nebūtų įmanoma atsakyti, ar Vyriausybė, savo 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo 1 punktu pritardama AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui, neveikė ultra vires.

  1. Sprendžiant, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai ir ar jis neprieštaravo Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“, reikšmės turi šios aplinkybės.

5.1. Vyriausybė savo 2003 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 170 „Dėl pritarimo akcinių bendrovių „Stumbras“, „Vilniaus degtinė“, „Alita“ ir „Anykščių vynas“ privatizavimo programoms“ pritarė inter alia AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų privatizavimo viešo konkurso būdu programai. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2003 m. vasario 8 d.

5.2. Viešo konkurso komisija (sudaryta 2003 m. sausio 10 d. VĮ Valstybės turto fondo generalinio direktoriaus P. Milašausko įsakymu Nr. 1V-008 „Dėl Viešo konkurso komisijos sudarymo“) 2003 m. gegužės 7 d. posėdyje svarstė potencialių pirkėjų pateiktus dokumentus privatizuojant inter alia AB „Alita“ ir konstatavo, kad AB „Alita“ privatizavimui viešo konkurso būdu dokumentus pateikė: V. Junevičiaus ir kitų konsorciumas; L. Bosca; uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Eugesta“ ir UAB „Vinvesta“ konsorciumas; UAB „Mineraliniai vandenys“ (Viešo konkurso komisijos 2003 m. gegužės 7 d. posėdžio protokolas Nr. 1).

5.3. Viešo konkurso komisija 2003 m. birželio 26 d. posėdyje pripažino L. Boscą viešo konkurso valstybei nuosavybės teise priklausančioms AB „Alita“ akcijoms privatizuoti laimėtoju, konstatavo, kad kitų potencialių pirkėjų pasiūlymai daugiau kaip 15 procentų skiriasi nuo pateikto geriausio konkursinio pasiūlymo, ir nutarė informuoti kitus konkurso dalyvius apie konkurso rezultatus ir grąžinti jiems pradinius įnašus (Viešo konkurso komisijos 2003 m. birželio 26 d. posėdžio protokolas Nr. 6).

5.4. Viešo konkurso komisijai kartu su L. Boscos atstovais per derybas parengus AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektą (Viešo konkurso komisijos pirmininko A. Malikėno 2003 m. birželio 30 d. raštas Nr. (25)-3R-2397 „Dėl viešo konkurso laimėtojo paskelbimo“ L. Boscos įgaliotajam atstovui G. Skorupskui; Viešo konkurso komisijos 2003 m. liepos 8 d. posėdžio protokolas Nr. 10; Viešo konkurso komisijos 2003 m. liepos 11 d. posėdžio protokolas Nr. 11; Viešo konkurso komisijos 2003 m. rugpjūčio 26 d. posėdžio protokolas Nr. 20 (L. Boscos įgaliotojo atstovo G. Skorupsko nepasirašytas); Viešo konkurso komisijos pirmininko A. Malikėno 2003 m. rugsėjo 2 d. raštas Nr. (25)-3R-3359 „Dėl sutarties parafavimo“ L. Boscos įgaliotajam atstovui G. Skorupskui; Viešo konkurso komisijos 2003 m. spalio 10 d. protokolas Nr. 24), L. Bosca ir jo įgaliotieji atstovai buvo pakviesti iki 2003 m. rugsėjo 4 d., vėliau šį terminą pratęsus iki 2003 m. spalio 10 d., atvykti į VĮ Valstybės turto fondą parafuoti minėto sutarties projekto (Viešo konkurso komisijos pirmininko A. Malikėno 2003 m. rugsėjo 2 d. raštas Nr. (25)-3R-3359 „Dėl sutarties parafavimo“ L. Boscos įgaliotajam atstovui G. Skorupskui; VĮ Valstybės turto fondo privatizavimo direktoriaus A. Malikėno 2003 m. rugsėjo 30 d. raštas Nr. (25)-3R-3868 L. Boscai ir tos pačios dienos raštas Nr. (25)-3R-3869 L. Boscos įgaliotajam atstovui G. Skorupskui); pakartotinai pakviesti L. Bosca ir jo įgaliotieji atstovai buvo informuoti, kad jiems neatvykus parafuoti minėtos sutarties VĮ Valstybės turto fondas, vadovaudamasis Nuostatų 58 punktu, panaikins viešo konkurso rezultatus (VĮ Valstybės turto fondo privatizavimo direktoriaus A. Malikėno 2003 m. rugsėjo 30 d. raštas Nr. (25)-3R-3868 L. Boscai ir tos pačios dienos raštas Nr. (25)-3R-3869 L. Boscos įgaliotajam atstovui G. Skorupskui), tačiau nei L. Bosca, nei jo įgaliotieji atstovai parafuoti minėtos sutarties per nurodytą laiką neatvyko.

5.5. Viešo konkurso komisija 2003 m. spalio 10 d. posėdyje konstatavo, kad L. Bosca per nurodytą laiką neatvyko parafuoti AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, ir pasiūlė VĮ Valstybės turto fondui, vadovaujantis Nuostatų 58 punktu, panaikinti viešo konkurso valstybei nuosavybės teise priklausančioms AB „Alita“ akcijoms privatizuoti rezultatus bei „priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnės AB „Alita“ privatizavimo eigos“ (Viešo konkurso komisijos 2003 m. spalio 10 d. protokolas Nr. 24).

5.6. VĮ Valstybės turto fondo generalinis direktorius P. Milašauskas savo 2003 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1V-266 „Dėl AB „Alita“ privatizavimo“ panaikino „AB „Alita“ akcijų paketo viešo konkurso rezultatus“ ir pavedė Viešo konkurso komisijai derėtis „dėl AB „Alita“ akcijų paketo pardavimo su antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu“.

5.7. UAB „Eugesta“ ir UAB „Vinvesta“ konsorciumas 2003 m. spalio 14 d. raštu „Dėl konsorciumo tolesnio dalyvavimo viešajame konkurse AB „Alita“ privatizuoti“ Viešo konkurso komisijos pirmininką A. Malikėną, o UAB „Mineraliniai vandenys“ 2003 m. spalio 14 d. raštu – VĮ Valstybės turto fondą informavo, kad atsisako toliau dalyvauti viešame konkurse valstybei nuosavybės teise priklausančioms AB „Alita“ akcijoms privatizuoti.

5.8. Viešo konkurso komisija 2003 m. spalio 20–21 d. posėdyje konstatavo, kad dalyvauti AB „Alita“ privatizavimo konkurse liko tik vienas šio viešo konkurso dalyvis – V. Junevičiaus ir kitų konsorciumas. Paprašiusi privatizavimo patarėjo finansų maklerio įmonės (toliau – FMĮ) UAB „Suprema“ vadovaujamo konsorciumo nuomonės ir šiam privatizavimo patarėjui nuomonę pateikus, Viešo konkurso komisija, įgyvendindama VĮ Valstybės turto fondo generalinio direktoriaus 2003 m. spalio 14 d. įsakymo Nr. 1V-266 „Dėl AB „Alita“ privatizavimo“ „nuostatą dėl derybų su antrą vietą užėmusiu AB „Alita“ akcijų privatizavimo viešo konkurso dalyviu“, atsižvelgdama „į privatizavimo patarėjo FMĮ UAB „Suprema“ vadovaujamo konsorciumo atstovų pateiktas išvadas dėl galimo valstybės pajamų už privatizuojamą objektą sumažėjimo ateityje“ ir vadovaudamasi CK 6.253 straipsnio 6 dalimi, antrąją vietą užėmusiu minėto viešo konkurso dalyviu pripažino V. Junevičiaus ir kitų konsorciumą ir nutarė pradėti su juo derybas dėl konkursinio pasiūlymo pagerinimo bei pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo (Viešo konkurso komisijos 2003 m. spalio 20–21 d. posėdžio protokolas Nr. 25; privatizavimo patarėjo FMĮ UAB „Suprema“ direktoriaus A. Galubicko 2003 m. spalio 21 d. raštas Viešo konkurso komisijos pirmininkui A. Malikėnui).

5.9. Viešo konkurso komisijos pirmininkas A. Malikėnas 2003 m. spalio 22 d. raštu Nr. (25)-3R-4093 „Dėl viešame konkurse pateiktų pasiūlymų pagerinimo“ V. Junevičiaus ir kitų konsorciumui pakvietė šį konsorciumą pradėti minėtas derybas. Pasiūlymai dėl konkursinio pasiūlymo pagerinimo buvo pateikti; dėl jų, taip pat dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo vyko derybos (V. Junevičiaus ir kitų konsorciumo 2003 m. spalio 31 d. raštas „Dėl viešame konkurse pateiktų pasiūlymų pagerinimo“ VĮ Valstybės turto fondui; Viešo konkurso komisijos 2003 m. lapkričio 3 d. posėdžio protokolas Nr. 26; V. Junevičiaus ir kitų konsorciumo 2003 m. lapkričio 5 d. raštas „Dėl 2003 m. lapkričio 3 d. rašto Nr. (25)-3R-4529“ VĮ Valstybės turto fondui; Viešo konkurso komisijos 2003 m. lapkričio 5 d. posėdžio protokolas Nr. 27; Viešo konkurso komisijos 2003 m. lapkričio 6 d. posėdžio protokolas Nr. 28; Viešo konkurso komisijos 2003 m. lapkričio 10 d. posėdžio protokolas Nr. 29; Privatizavimo komisijos 2003 m. lapkričio 13 d. posėdžio protokolas Nr. 2V-53 (348); VĮ Valstybės turto fondo valdybos 2003 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolas Nr. 3V-227).

5.10. Privatizavimo komisijos pasiūlymu (Privatizavimo komisijos 2003 m. lapkričio 13 d. posėdžio protokolas Nr. 2V-53 (348)) ir VĮ Valstybės turto fondo prašymu (2003 m. lapkričio 17 d. kvietimas Nr. (11VŠ)-3R-4470); VĮ Valstybės turto fondo ir advokatų kontoros „Aničas, Okinčic ir partneriai“ sutartis Nr. (11)-7R-315-11-03 „Dėl teisinių paslaugų“) advokatų kontora „Aničas, Okinčic ir partneriai“ 2003 m. lapkričio 24 d. pateikė VĮ Valstybės turto fondui teisinę išvadą „Dėl Valstybės įmonės Valstybės turto fondas veiksmų privatizuojant AB „Alita“ akcijų paketą viešo konkurso būdu“, kurioje inter alia konstatavo: „privatizavimo patarėjo FMĮ UAB „Suprema“ pateiktoje išvadoje nurodytas aplinkybes, darant prielaidą, kad jos yra ekonomiškai pagrįstos, galima būtų kvalifikuoti kaip valstybės interesams gresiantį pavojų“; „yra pagrindo teigti, kad šis pavojus, nežinant galimos atsirasti žalos (dėl Turto fondo veiksmų) ir išvengiamos žalos (ateityje) dydžių, tačiau įvertinus žymiai didesnę pastarosios atsiradimo tikimybę, gali būti kvalifikuojamas kaip didesnė valstybei gresianti žala, negu valstybės galimai patiriama žala dėl Valstybės turto fondo veiksmų“; „Turto fondo veiksmus galima kvalifikuoti kaip vienintelį būdą išvengti gresiančios didesnės žalos, sprendžiant Turto fondo civilinės atsakomybės prieš trečiuosius asmenis, įskaitant valstybę, kurios vardu veikia Turto fondas, klausimą“; „Turto fondo veiksmams <...> šiuo konkrečiu atveju gali būti taikomos Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios būtinąjį reikalingumą“ (Advokatų kontoros „Aničas, Okinčic ir partneriai“ 2003 m. lapkričio 24 d. teisinė išvada, pateikta VĮ Valstybės turto fondui).

5.11. Privatizavimo komisija 2003 m. lapkričio 27 d. posėdyje pritarė AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių „akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutarties“ (tarp VĮ Valstybės turto fondo ir V. Junevičiaus ir kitų konsorciumo) projektui (Privatizavimo komisijos 2003 m. lapkričio 27 d. posėdžio protokolas Nr. 2V-55 (350)).

5.12. VĮ Valstybės turto fondo valdyba 2003 m. lapkričio 28 d. posėdyje aprobavo AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties (tarp VĮ Valstybės turto fondo ir V. Junevičiaus ir kitų konsorciumo) projektą (VĮ Valstybės turto fondo valdybos 2003 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolas Nr. 3V-227).

5.13. Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkė N. Steiblienė 2003 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 114-S-344 „Dėl komisijos sprendimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą ir inter alia paprašė patikrinti, ar viešo konkurso valstybei nuosavybės teise priklausančioms AB „Alita“ akcijoms privatizuoti laimėtoju pripažinus ketvirtąją vietą užėmusį šio viešo konkurso dalyvį nebuvo pažeistos imperatyvios Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo normos.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotoja V. Urmonaitė 2003 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. 13.2-631 „Dėl AB „Alita“ privatizavimo“ Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkę N. Steiblienę informavo, kad VĮ Valstybės turto fondas, pripažindamas V. Junevičiaus ir kitų konsorciumą antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu ir pasiūlydamas pradėti derybas dėl konkursinio pasiūlymo pagerinimo bei pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, pažeidė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų reikalavimus, ir kartu pažymėjo, jog tai, ar VĮ Valstybės turto fondui, „nepaisant teisės aktų reikalavimų pažeidimų, šiuo metu reikalinga, naudinga ir tikslinga pasirašyti AB „Alita“ valstybei priklausančio akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutartį būtent su V. Junevičiaus ir kitų fizinių asmenų konsorciumu, yra ekonominis, bet ne teisinis klausimas, kurio sprendimas nepriklauso Civilinių bylų skyriaus kompetencijai“.

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkė N. Steiblienė 2003 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 114-S-394 „Dėl teisės aktų pažeidimo pripažįstant V. Junevičiaus ir kitų asmenų konsorciumą antrą vietą užėmusiu AB „Alita“ privatizavimo konkurso dalyviu bei Vyriausybės nuomonės šiuo klausimu pareiškimo“ kreipėsi į Ministrą Pirmininką A. M. Brazauską ir pasiūlė Vyriausybei įvertinti Generalinės prokuratūros pateiktas išvadas bei pareikšti nuomonę dėl AB „Alita“ privatizavimo sandorio sudarymo su V. Junevičiaus ir kitų konsorciumu.

Ministras Pirmininkas A. M. Brazauskas 2003 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 20-8730 paprašė VĮ Valstybės turto fondą išnagrinėti šį Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkės N. Steiblienės raštą ir iki 2003 m. gruodžio 5 d. pateikti Vyriausybei išvadas bei pasiūlymus.

VĮ Valstybės turto fondas, vykdydamas minėtą Ministro Pirmininko A. M. Brazausko pavedimą, išnagrinėjo generalinio prokuroro pavaduotojos V. Urmonaitės 2003 m. gruodžio 1 d. raštą Nr. 13.2-631 „Dėl AB „Alita“ privatizavimo“ ir Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkės N. Steiblienės 2003 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 114-S-394 „Dėl teisės aktų pažeidimo pripažįstant V. Junevičiaus ir kitų asmenų konsorciumą antrą vietą užėmusiu AB „Alita“ privatizavimo konkurso dalyviu bei Vyriausybės nuomonės šiuo klausimu pareiškimo“. VĮ Valstybės turto fondo generalinio direktoriaus P. Milašausko 2003 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. (11)-3R-4700 „Dėl 2002-12-02 pavedimo Nr. 20-8730“ Vyriausybei buvo pranešta, kad „Valstybės turto fondas, spręsdamas iškilusias problemas, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei kitomis Civilinio kodekso normomis ir tuo siekė maksimaliai apsaugoti valstybės finansinius interesus ir užtikrinti maksimalias privatizavimo pajamas“, taip pat kad „Privatizavimo komisija pritarė šiai Valstybės turto fondo pasirinktai konkurso tęsimo strategijai, tačiau galutinis sprendimas dėl sutarties su V. Junevičiaus konsorciumu sudarymo išlieka Vyriausybės valioje“.

  1. Vyriausybė 2003 m. gruodžio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“, kuriuo, kaip minėta, vadovaudamasi Įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdama į minėtą Privatizavimo komisijos 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimą, pritarė AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties (tarp VĮ Valstybės turto fondo ir V. Junevičiaus ir kitų konsorciumo) projektui (1 punktas), įpareigojo VĮ Valstybės turto fondą užtikrinti, kad būtų patikrinta potencialaus pirkėjo (t. y. V. Junevičiaus ir kitų konsorciumo) lėšų, mokamų už privatizuojamą objektą, kilmė (2 punktas), ir kurio atitiktis konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“ yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2003 m. gruodžio 31 d.
  2. Paminėtina, kad VĮ Valstybės turto fondas ir V. Junevičiaus ir kitų konsorciumas 2004 m. sausio 6 d. pasirašė AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutartį (Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1/107 tarp Valstybės turto fondo, veikiančio Lietuvos Respublikos vardu („Pardavėjas“), ir p. V. Junevičiaus, p. V. Pečiūros, p. D. Vėželio ir p. A. J. Stankevičiaus konsorciumo, pasinaudojančio UAB „Irvinus“ („Pirkėjas“)).
  3. Taip pat paminėtina, kad Vyriausybė 2004 m. liepos 16 d. priėmė nutarimą Nr. 903 „Dėl pritarimo Susitarimui dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo projekto“, kuriuo pritarė Susitarimui dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo projekto. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2004 m. liepos 21 d.

Šiame kontekste pažymėtina, kad šis, vėlesnis, Vyriausybės nutarimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

  1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad L. Bosca teismuose ginčijo VĮ Valstybės turto fondo sprendimą dėl jo (L. Boscos) pašalinimo iš derybų dėl AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškovo L. Boscos ieškinį iš dalies patenkino – pripažino atsakovo VĮ Valstybės turto fondo sprendimą dėl L. Boscos pašalinimo iš minėtų derybų nepagrįstu ir nesąžiningu ir priteisė ieškovui iš atsakovo inter alia su dalyvavimu viešame konkurse AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančioms akcijoms privatizuoti susijusių nuostolių atlyginimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu patenkino atsakovo VĮ Valstybės turto fondo apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimą ir atmetė ieškovo L. Boscos ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. spalio 10 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimą.
  2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste turi reikšmės ta aplinkybė, kad iš minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 10 d. nutarties matyti, jog AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančios akcijos buvo parduotos už kainą, mažesnę nei L. Boscos pasiūlytoji, ir nuo jos skyrėsi daugiau nei 15 procentų.
  3. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Viešo konkurso komisija 2003 m. birželio 26 d. posėdyje konstatavo, jog kitų potencialių pirkėjų konkursiniai pasiūlymai daugiau kaip 15 procentų skiriasi nuo L. Boscos pasiūlymo (t. y. nuo pateikto geriausio konkursinio pasiūlymo), konstatuotina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje minėtas faktas pripažintinas res judicata (nesiaiškinant, koks iš tikrųjų buvo skirtumas tarp L. Boscos ir V. Junevičiaus ir kitų konsorciumo viešame konkurse AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančioms akcijoms privatizuoti pateiktų konkursinių pasiūlymų).

Beje, šio fakto neginčijo ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai šioje konstitucinės justicijos byloje.

  1. Pareiškėjo – Seimo prašymu sprendžiant, ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar jis neprieštaravo Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“, svarbu išsiaiškinti, ar Vyriausybė turėjo įgaliojimus pritarti atitinkamam pirkimo–pardavimo sutarties (tarp VĮ Valstybės turto fondo ir V. Junevičiaus ir kitų konsorciumo) projektui.
  2. Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo priėmimo metu Įstatymo 16 straipsnis buvo išdėstytas 2001 m. gruodžio 17 d. redakcija, tačiau jo 1 dalis, kuriai, pareiškėjo nuomone, prieštarauja šis Vyriausybės nutarimas, iki tol nebuvo keista ir buvo išdėstyta pirmine, t. y. 1997 m. lapkričio 4 d., redakcija; šioje dalyje buvo nustatyta:

„Viešas konkursas – vieno ar kelių privatizavimo objektų perdavimas potencialiam pirkėjui konkurso laimėtojui, kurio rašytiniai kainos ir investiciniai pasiūlymai (pinigai, skirti įsigyti ilgalaikį ir trumpalaikį materialųjį turtą didinant akcinės ar uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą), įvykdžius privatizavimo sąlygose nustatytus darbo vietų minimalius reikalavimus, yra geriausi. Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo.“

Vėliau Seimo 2006 m. gruodžio 5 d. priimto ir 2007 m. kovo 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 4, 7, 9, 10, 11, 13, 16, 17, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsniu Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalis (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija.

  1. Taigi pagal Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalį (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) privatizuojant valstybės turtą viešo konkurso būdu galėjo būti deramasi ne su visais viešo konkurso dalyviais, bet tik su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai už geriausią konkursinį pasiūlymą buvo mažesni ne daugiau kaip 15 procentų.
  2. Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalis (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) sietina ir su kitomis Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo priėmimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis. Inter alia paminėtina, kad: pagal Įstatymo 1 straipsnio (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) 1 dalį privatizavimas, kaip valstybės ir savivaldybių turto perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn, vykdomas pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius; Įstatymo 13 straipsnio (1999 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalyje (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) kaip vienas iš privatizavimo būdų buvo nurodytas viešas konkursas; šio straipsnio 3 dalyje (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) buvo nurodyta, kad šiame įstatyme nustatytų privatizavimo būdų įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybė.

Paminėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 10 straipsnio (2002 m. kovo 5 d. redakcija) 5 dalį (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) Vyriausybė turėjo teisę pritarti ar nepritarti privatizavimo sandorių projektams; privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą buvo nustatyti ir kitų institucijų atitinkami įgaliojimai, inter alia Turto fondo, jo sudarytų komisijų, taip pat Privatizavimo komisijos, kuri, kaip privatizavimo priežiūrai įsteigta valstybės institucija, pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 punktą (1999 m. liepos 7 d. redakcija) turėjo įgaliojimus pritarti ar nepritarti privatizavimo sandorių projektams (išskyrus vertybinių popierių biržose sudarytus privatizavimo sandorius).

  1. Pagal Konstituciją Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką ir atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus; ji solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą (Konstitucijos 96 straipsnio 1 dalis). Pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą savo kompetenciją formuodama ir vykdydama valstybės ekonominę politiką ir atitinkamai reguliuodama ūkinę veiklą, inter alia leisdama nutarimus, Vyriausybė negali veikti ultra vires; ji privalo laikytis Konstitucijos, taip pat įstatymų. Jeigu Vyriausybė nesilaikytų įstatymų, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip savo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka.

Tai taikytina ir Vyriausybei, kuri neturi diskrecijos spręsti dėl kurio nors atitinkamus santykius reguliuojančio įstatymo nuostatų netaikymo, jeigu tam tikros to įstatymo nuostatos netaikymas nėra expressis verbis numatytas įstatymuose. Tokios diskrecijos neturi ir kitos teisę taikančios institucijos, inter alia institucijos, turinčios tam tikrus įgaliojimus privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą.

  1. Taigi Vyriausybė, savo nutarimais nustatydama Įstatymo nuostatas sukonkretinantį ir detalizuojantį teisinį reguliavimą (inter alia jame nustatytų privatizavimo būdų įgyvendinimo tvarką), buvo saistoma Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) imperatyvo, kad privatizuojant valstybės turtą viešo konkurso būdu galėjo būti deramasi ne su visais viešo konkurso dalyviais, bet tik su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai už geriausią konkursinį pasiūlymą buvo mažesni ne daugiau kaip 15 procentų; priimdama sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo (inter alia pritardama ar nepritardama privatizavimo sandorių projektams), Vyriausybė taip pat negalėjo nuspręsti nepaisyti šio imperatyvo ir netaikyti atitinkamos Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatos.
  2. Pažymėtina ir tai, kad Vyriausybė pagal Konstituciją yra saistoma ir savo pačios priimtų nutarimų (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2001 m. spalio 30 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad Vyriausybės nutarimai saisto ir institucijas, kurios turi įgaliojimus priimti sprendimus privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, inter alia viešo konkurso komisijas, VĮ Valstybės turto fondą, Privatizavimo komisiją.

  1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1502 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų patvirtinimo“ (įsigaliojusio 1998 m. sausio 10 d.) 1 punktu patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatų (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 1 punktą (1997 m. gruodžio 31 d. redakcija) valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą tvarką ir sąlygas reglamentavo (ir reglamentuoja) būtent šie nuostatai (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

19.1. Pagal Nuostatų 32 punktą (1999 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 3 d. redakcijos) viešo konkurso dalyvių pasiūlymai turėjo būti vertinami sumuojant potencialaus pirkėjo pasiūlytą kainą ir investicijų plane numatytus pinigus, kuriais bus didinamas akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas ir įsigyjamas ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas; pagal Nuostatų 34 punktą (1998 m. rugsėjo 17 d. redakcija) pirmąją vietą užėmusiu turėjo būti (ir turi būti) pripažįstamas viešo konkurso dalyvis, kurio pasiūlytos kainos ir būsimųjų investicijų suma, apskaičiuota pagal Nuostatų 32 punktą, yra didžiausia (o kiti pasiūlymai atitinka privatizavimo programoje nustatytas privatizavimo sąlygas); pagal Nuostatų 35 punktą (2000 m. gegužės 25 d. redakcija), vertindama pateiktus konkursinius pasiūlymus, viešo konkurso komisija turėjo įrašyti potencialius pirkėjus, kurių pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų nuo pateikto geriausio konkursinio pasiūlymo, pažymoje (kurios forma turėjo būti pateikta Nuostatų 4 priede) iš eilės pagal Nuostatų 34 punkte nurodyta tvarka nustatytus vertinimo rezultatus (šiame kontekste pažymėtina, kad minėtas Nuostatų 4 priedas oficialiai (viešai) niekada nebuvo paskelbtas); pagal Nuostatų 58 punktą (1997 m. gruodžio 31 d. redakcija), jeigu per nustatytą laiką viešo konkurso laimėtojas neatvyksta parengti pirkimo–pardavimo sutarties projekto arba pasirašyti pirkimo–pardavimo sutarties, arba nesumoka už viešame konkurse įsigytą objektą, VĮ Valstybės turto fondas turėjo panaikinti viešo konkurso rezultatus ir galėjo pavesti viešo konkurso komisijai derėtis dėl privatizavimo objekto pardavimo su antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu.

19.2. Pagal Nuostatų 63 punktą (1998 m. rugsėjo 17 d. redakcija) viešas konkursas turėjo būti laikomas neįvykusiu, kai inter alia dėl Nuostatų 58 punkte nurodytų priežasčių VĮ Valstybės turto fondas anuliuoja viešo konkurso rezultatus ir nepaveda viešo konkurso komisijai derėtis su antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu (63.4 punktas (1997 m. gruodžio 31 d. redakcija)).

19.3. Taigi kuriuo nors iš Nuostatų 58 punkte (1997 m. gruodžio 31 d. redakcija) nustatytų pagrindų panaikinus viešo konkurso rezultatus, VĮ Valstybės turto fondas galėjo pavesti Viešo konkurso komisijai derėtis dėl privatizavimo objekto pardavimo tik su tokiu antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu, kurio konkursinis pasiūlymas nuo geriausio konkursinio pasiūlymo skyrėsi ne daugiau kaip 15 procentų; jeigu tokio dalyvio nebūtų, viešas konkursas turėjo būti laikomas neįvykusiu.

Tik toks Nuostatuose įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas atitinka Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) imperatyvą, kad privatizuojant valstybės turtą viešo konkurso būdu galėjo būti deramasi ne su visais viešo konkurso dalyviais, bet tik su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai už geriausią konkursinį pasiūlymą buvo mažesni ne daugiau kaip 15 procentų.

  1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota: Viešo konkurso komisija 2003 m. spalio 10 d. posėdyje, konstatavusi, kad L. Bosca, kuris buvo pripažintas viešo konkurso valstybei nuosavybės teise priklausančioms AB „Alita“ akcijoms privatizuoti laimėtoju, per nurodytą laiką neatvyko parafuoti AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, pasiūlė VĮ Valstybės turto fondui panaikinti minėto viešo konkurso rezultatus ir „priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnės AB „Alita“ privatizavimo eigos“; VĮ Valstybės turto fondo generalinis direktorius P. Milašauskas savo 2003 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1V-266 „Dėl AB „Alita“ privatizavimo“ panaikino „AB „Alita“ akcijų paketo viešo konkurso rezultatus“ ir pavedė Viešo konkurso komisijai derėtis „dėl AB „Alita“ akcijų paketo pardavimo su antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu“; UAB „Eugesta“ ir UAB „Vinvesta“ konsorciumui atsisakius toliau dalyvauti viešame konkurse valstybei nuosavybės teise priklausančioms AB „Alita“ akcijoms privatizuoti, Viešo konkurso komisija 2003 m. spalio 20–21 d. posėdyje, konstatavusi, kad dalyvauti AB „Alita“ privatizavimo konkurse liko tik vienas šio viešo konkurso dalyvis – V. Junevičiaus ir kitų konsorciumas, jį pripažino antrąją vietą užėmusiu minėto viešo konkurso dalyviu ir nutarė pradėti su juo derybas dėl konkursinio pasiūlymo pagerinimo bei pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo; šios derybos vyko; Privatizavimo komisija 2003 m. lapkričio 27 d. posėdyje pritarė AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių „akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutarties“ tarp VĮ Valstybės turto fondo ir V. Junevičiaus ir kitų konsorciumo projektui, o VĮ Valstybės turto fondo valdyba 2003 m. lapkričio 28 d. posėdyje aprobavo šį projektą. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat yra konstatuota, kad V. Junevičiaus ir kitų konsorciumo (kaip ir kitų minėto viešo konkurso dalyvių) pasiūlymai buvo daugiau kaip 15 procentų mažesni už L. Boscos pasiūlymą, t. y. pateiktą geriausią konkursinį pasiūlymą.

Vadinasi, čia nurodyti Viešo konkurso komisijos, VĮ Valstybės turto fondo ir Privatizavimo komisijos (šių institucijų pareigūnų) sprendimai (veiksmai) neatitiko Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) imperatyvo, kad privatizuojant valstybės turtą viešo konkurso būdu galėjo būti deramasi ne su visais viešo konkurso dalyviais, bet tik su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai už geriausią konkursinį pasiūlymą buvo mažesni ne daugiau kaip 15 procentų, taip pat Nuostatų 58 punkto (1997 m. gruodžio 31 d. redakcija) ir 63 punkto (1998 m. rugsėjo 17 d. redakcija) reikalavimo, kad, viešo konkurso rezultatus panaikinus kuriuo nors iš Nuostatų 58 punkte (1997 m. gruodžio 31 d. redakcija) nustatytų pagrindų, VĮ Valstybės turto fondas galėjo pavesti Viešo konkurso komisijai derėtis dėl privatizavimo objekto pardavimo tik su tokiu antrąją vietą užėmusiu viešo konkurso dalyviu, kurio konkursinis pasiūlymas nuo geriausio konkursinio pasiūlymo skyrėsi ne daugiau kaip 15 procentų, o jeigu tokio dalyvio nebuvo, viešas konkursas turėjo būti laikomas neįvykusiu.

  1. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad, esant tokioms aplinkybėms, Vyriausybė negalėjo pritarti AB „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp VĮ Valstybės turto fondo ir V. Junevičiaus ir kitų konsorciumo projektui, nes tai prieštaravo Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.
  2. Vertinant suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų argumentus, esą aptariamam valstybei nuosavybės teise priklausančių AB „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sandoriui buvo galima taikyti CK 6.253 straipsnio 6 dalį, kurioje įtvirtintas būtinojo reikalingumo institutas, pažymėtina, kad pagal CK 1 straipsnio 2 dalį santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat CK įsakmiai nurodytais atvejais. Taip pat pažymėtina, kad pagal Įstatymo 21 straipsnio 6 dalį (1999 m. liepos 7 d. redakcija) privatizavimo sandoriui CK nuostatos turėjo būti taikomos, „jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip“. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostata „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“ buvo imperatyvi. Visos minėtos nuostatos reiškia, kad nei institucijoms, kurios pagal įstatymus ir kitus teisės aktus turėjo įgaliojimus priimti sprendimus privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausančias AB „Alita“ akcijas, nei Vyriausybei, turėjusiai dėl to priimti atitinkamą sprendimą, nebuvo teisinio pagrindo šiuos sprendimus grįsti CK 6.253 straipsnio 6 dalimi. Minėtas suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų aiškinimas iškreipia būtinojo reikalingumo kaip teisės instituto prasmę.
  3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ prieštaravo Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.
  4. Kartu konstatuotina, kad minėtas Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  5. Konstatavęs, kad Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ prieštaravo Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“ ir prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar šis Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

  1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ (Žin., 2003, Nr. 123-5628) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ (Žin., 2003, Nr. 123-5628) prieštaravo Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                               Armanas Abramavičius

                                                                                                        Toma Birmontienė

                                                                                                        Egidijus Kūris

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Vytautas Sinkevičius

                                                                                                        Stasys Stačiokas

                                                                                                        Romualdas Kęstutis Urbaitis