TEISMO AKTAI

Dėl kreipimosi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą

Byla Nr. 47/04

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 SPRENDIMAS

DĖL KREIPIMOSI Į EUROPOS BENDRIJŲ TEISINGUMO TEISMĄ PRIIMTI PREJUDICINĮ SPRENDIMĄ

 2007 m. gegužės 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė Konstitucinio Teismo teisėjo Stasio Stačioko pranešimą apie konstitucinės justicijos bylos Nr. 47/04 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostata „Vartotojo įrenginiai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba eksploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie skirstomųjų tinklų vartotojo įrenginius, esančius skirstomųjų tinklų operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, parengimą teisminiam nagrinėjimui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Seimas 2004 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymą (2000 m. liepos 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir išdėstė jį nauja redakcija. Elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redakcija; toliau – ir Įstatymas) įsigaliojo 2004 m. liepos 10 d.

Įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Perdavimo sistemos operatorius privalo užtikrinti, kad elektros energijos gamintojų, skirstomųjų tinklų operatorių ir vartotojų įrenginių prijungimo prie perdavimo tinklų sąlygos atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir nebūtų diskriminuojančios. Vartotojo įrenginiai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba eksploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie skirstomųjų tinklų vartotojo įrenginius, esančius skirstomųjų tinklų operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje.“

Pagal Įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 1 straipsnio 2 dalį ir Įstatymo priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 8 punktą Įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatos yra suderintos inter alia su 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančia Direktyvą 96/92/EB (toliau – ir Direktyva 2003/54/EB arba Direktyva).

II

Pareiškėjas – Seimo narių grupė, susidedanti iš Seimo narių Juliaus Sabatausko, Rimanto Sinkevičiaus, Alfonso Macaičio, Kęstučio Kriščiūno, Viktoro Rinkevičiaus, Kazimiros Danutės Prunskienės, Antano Bauros, Gražinos Šmigelskienės, Edvardo Karečkos, Jūratės Juozaitienės, Nikolajaus Medvedevo, Onos Babonienės, Jono Korenkos, Gintauto Mikolaičio, Dobilo Jono Kirvelio, Mindaugo Basčio, Petro Papovo, Jono Jurkaus, Janės Narvilienės, Algimanto Salamakino, Giedrės Purvaneckienės, Antano Valio, Virmanto Velikonio, Valerijaus Simuliko, Gintauto Kniukštos, Nijolės Steiblienės, Jono Čiulevičiaus, Egidijaus Klumbio, Gintauto Babravičiaus, Vasilijaus Popovo, Arturo Plokšto, kurios atstovai yra Seimo nariai Julius Sabatauskas bei Nijolė Steiblienė ir advokatas Gytis Kaminskas, 2004 m. spalio 28 d. kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostata „Vartotojo įrenginiai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba eksploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie skirstomųjų tinklų vartotojo įrenginius, esančius skirstomųjų tinklų operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalims.

Šis pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 15 d. sprendimu buvo priimtas nagrinėti. Pagal šį prašymą Konstitucinio Teismo posėdžiui rengiama byla Nr. 47/04.

III

Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti ginčijamos Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostatos konstitucingumą grindžiamas inter alia tuo, kad ginčijama Įstatymo nuostata neįtvirtina elektros energijos vartotojo laisvės rinktis konkretaus elektros energijos persiuntimo (perdavimo ar skirstomojo) tinklo savo įrenginiui prijungti ir įpareigoja jį tą įrenginį jungti prie elektros energijos skirstomųjų tinklų. Tačiau, pareiškėjo aiškinimu, Direktyva 2003/54/EB tiesiogiai nenustato apribojimų elektros energijos vartotojui prijungti savo įrenginį prie elektros energijos perdavimo tinklų ar pareigos jungtis tik prie elektros energijos skirstomųjų tinklų, todėl, pareiškėjo nuomone, ginčijama Įstatymo nuostata, vertinama Europos Sąjungos teisės kontekste, yra diskriminacinė; ji prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnio nuostatoms, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (1 dalis), kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (2 dalis), kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę (4 dalis), kad valstybė gina vartotojo interesus (5 dalis), taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo nario Vaclovo Karbauskio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo patarėjo Pauliaus Griciūno rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama nuostata neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama inter alia tokiu Direktyvos 2003/54/EB nuostatų aiškinimu, esą Direktyva neriboja elektros energijos vartotojo teisės prijungti įrenginį tiesiogiai prie elektros energijos perdavimo tinklų, nes apskritai nereglamentuoja šių dalykų; Direktyva nenustato ir pareigos jungti elektros energijos vartotojų įrenginius tik prie elektros energijos skirstomųjų tinklų, bet ji nedraudžia ir tokio teisinio reguliavimo, koks yra nustatytas ginčijamoje Įstatymo nuostatoje. Suinteresuoto asmens atstovų aiškinimu, iš Direktyvos matyti, kad šie klausimai priklauso valstybių narių kompetencijai ir turi būti sprendžiami nacionaliniu lygmeniu.

V

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos ūkio ministro V. Uspaskicho, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko R. Stanikūno, Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pirmininko F. Petrausko, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininko V. Jankausko, Lietuvos vartotojų asociacijos viceprezidento S. Juodvalkio, Lietuvos energetikos instituto tarybos pirmininko J. Vilemo rašytiniai paaiškinimai.

VI

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas Seimo Pirmininko A. Paulausko 2006 m. sausio 13 d. raštas Nr. 010-S-13/450-S-65, kuriuo Konstituciniam Teismui inter alia buvo pranešta apie akcinės bendrovės (toliau – AB) „VST“ (Vakarų skirstomieji tinklai) generalinio direktoriaus D. Nedzinsko 2005 m. spalio 19 d. laišką Europos Komisijos nariui A. Piebalgui (Piebalgs), atsakingam už energetiką, ir šio Europos Komisijos nario 2005 m. gruodžio 21 d. D/1225 atsakymą į minėtą laišką. Į klausimą „Ar Direktyvoje 2003/54/EB įtvirtinta vartotojų teisė laisvai pasirinkti tiekėją įpareigoja visas valstybes nares nustatyti vartotojų teisę laisvai pasirinkti, prie kokių tinklų – perdavimo ir/ar skirstomųjų – jie gali prijungti savo elektros įrenginius?“ buvo atsakyta: „Direktyva 2003/54 nereikalauja suteikti klientui teisės savo nuožiūra rinktis tarp prisijungimo prie perdavimo arba paskirstymo sistemos. Klientas turi teisę būti prijungtas prie elektros energetikos sistemos; tai, kaip tai yra detaliai įgyvendinama, paliekama spręsti vadovaujantis subsidiarumu.“

VII

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas vieno iš pareiškėjo atstovų – advokato G. Kaminsko 2007 m. sausio 5 d. raštas, kuriame pateikiami papildomi paaiškinimai dėl ginčijamos Įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai, taip pat įrodinėjama, kad Konstitucijai prieštarauja ne tik ginčijama Įstatymo nuostata, bet ir kai kurios kitos nuostatos, taip pat visas Įstatymas pagal priėmimo tvarką. Dar kitu savo raštu, 2007 m. sausio 29 d., šis pareiškėjo atstovas patikslino minėtus papildomus paaiškinimus.

VIII

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio V. Sarapino raštas „Dėl informacijos apie pradėtą pažeidimo procedūrą dėl 2003 m. birželio 23 d. direktyvos 2003/54/EB“, kuriuo Konstituciniam Teismui buvo pranešta apie Europos Komisijos 2006 m. gruodžio 12 d. pagrįstą nuomonę Nr. 2006/2059, adresuotą Lietuvos Respublikai dėl 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių nepakankamo perkėlimo į nacionalinę teisę bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro atsakymą Europos Komisijos Generaliniam sekretoriatui „Dėl pagrįstos nuomonės Nr. 2006/2059“. Minėtoje Europos Komisijos pagrįstoje nuomonėje nurodyti Lietuvos Respublikos neįvykdyti įsipareigojimai pagal Direktyvą 2003/54/EB nėra susiję su Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalimi, kurios nuostata yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje.


IX

Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatytos inter alia šios faktinės aplinkybės.

Lietuvoje daugumos elektros energijos vartotojų (pagal Įstatymo 2 straipsnio 35 dalį vartotojas yra asmuo, perkantis elektros energiją vartojimo tikslams) įrenginiai yra jungiami prie elektros tinklo, kuriuo persiunčiama vartotojo įrenginiams tinkama elektros energija, t. y. prie skirstomųjų tinklų. Šiuo metu prie didžiausių skirstomųjų tinklų operatorių – AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir AB „VST“ – elektros tinklų yra prijungta 1 395 000 vartotojų įrenginių. Skirstomųjų tinklų operatoriai yra svarbiausi perdavimo tinklų naudotojai. Be minėtų skirstomųjų tinklų operatorių (AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir AB „VST“), skirstymo veiklos licencijas turi dar penkios bendrovės, valdančios vietinius tinklus, skirtus gana nedidelėje teritorijoje gyvenančių gyventojų ar pačios bendrovės poreikiams tenkinti: AB „Achema“, AB „Akmenės cementas“, AB „Ekranas“, AB „Lifosa“ ir valstybės įmonė „Visagino energija“. Prie perdavimo tinklų yra prijungti ir šešių vartotojų – AB „Dirbtinis pluoštas“, uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“, specialiosios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“, AB „Mažeikių nafta“, AB „Mažeikių elektrinė“, AB „Vilniaus energetinė statyba“ – įrenginiai. Šių gamybos įmonių įrenginiai tiesiogiai prie aukštos įtampos elektros tinklų buvo prijungti dar sovietų valdžios metais, kai visi elektros tinklai sudarė vieną elektros energetikos sistemą, kurioje nebuvo atskirti ir buvo centralizuotai valdomi bei plėtojami elektros energijos gamyba, transportavimas bei tiekimas. Taip susiklostė, kad kai kurių vartotojų, taip pat ir gyventojų, įrenginiai buvo prijungti prie gamybos įmonių elektros įrenginių; tokių vartotojų aprūpinimas elektra tiesiogiai priklauso nuo atitinkamų gamybos įmonių finansinio pajėgumo ir pan.

X

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač atkreiptinas dėmesys į suinteresuoto asmens atstovų ir specialistų paaiškinimus, kad ginčijama Įstatymo nuostata, įpareigojanti vartotoją savo įrenginius jungti pirmiausia prie skirstomųjų tinklų, užtikrina smulkiųjų ir pažeidžiamų vartotojų teisę už elektros energiją mokėti kaip galima mažesnę kainą. Pasak suinteresuoto asmens atstovų ir specialistų, galutinė elektros energijos kaina vartotojams susideda iš keturių pagrindinių sudedamųjų dalių: elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo kainų. Elektros energijos persiuntimo (perdavimo ir skirstymo) kainų nustatymas grindžiamas vadinamuoju „pašto ženklo“ (arba „taškinio tarifo“) principu, pagal kurį reikalaujama, kad viršutinės persiuntimo (perdavimo ir skirstymo) paslaugų kainų ribos būtų apskaičiuojamos būtiną persiuntimo (perdavimo ar skirstymo) veiklos pajamų lygį dalijant iš bendro atitinkamais tinklais (perdavimo ar skirstomaisiais) persiunčiamos elektros energijos kiekio. Šiame kontekste paminėtina, kad būtinas elektros energijos persiuntimo veiklos pajamų lygis apima elektros energijos tinklų eksploatavimo, remonto ir atstatymo sąnaudas, kurios tiesiogiai nepriklauso nuo tinklais persiunčiamos elektros energijos kiekio ir iš esmės nekinta, taip pat elektros energijos tinklų plėtros išlaidas (investicijas), taigi ir skirstomųjų tinklų operatorių išlaidas, susijusias su vartotojų įrenginių prijungimu prie skirstomųjų tinklų; vadinasi, šios sąnaudos ir išlaidos vienodai tenka visiems elektros energijos vartotojams. Suinteresuoto asmens atstovų ir specialistų teigimu, finansiškai pajėgiems stambiems ūkio subjektams būtų ekonomiškai naudingiau jungtis tiesiogiai prie elektros energijos perdavimo tinklų, nes tada jiems nereikėtų mokėti už elektros energijos persiuntimą skirstomaisiais tinklais; jeigu tokio prisijungimo galimybės nebūtų ribojamos, būtų sudarytos prielaidos gerokai sumažinti elektros energijos persiuntimo skirstomaisiais tinklais kiekį; daugumai vartotojų, finansiškai nepajėgių prisijungti prie elektros energijos perdavimo tinklų (smulkių ir pažeidžiamų vartotojų), padidėtų elektros energijos persiuntimo (vadovaujantis „pašto ženklo“ principu tinklais) kaina. Taigi nebūtų atsižvelgta į Direktyvos 2003/54/EB preambulės 24 konstatuojamosios dalies nuostatą, kad „valstybės narės turėtų imtis būtinų priemonių, kuriomis elektros energijos vidaus rinkoje būtų apsaugoti pažeidžiami vartotojai“.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

  1. Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas.

Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnyje „Konstitucinis Teismas – teisminė institucija“ yra įtvirtinta Konstitucinio Teismo paskirtis – garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą ir yra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas tai daro spręsdamas, ar inter alia įstatymai neprieštarauja Konstitucijai. Šitaip yra įtvirtintas Konstitucinio Teismo, kaip savarankiško ir nepriklausomo teismo, statusas (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas).

  1. Konstitucinio Teismo konstitucinės paskirties ir kompetencijos ypatumai, ypatinga vieta teisminės valdžios sistemoje yra susiję su tuo, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją vykdo konstitucinę teisminę kontrolę. Kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų atitikties Konstitucijai pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį gali tik Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, taip pat teismai. Tirdamas įstatymų konstitucingumą Konstitucinis Teismas sprendžia konstitucinius ginčus tarp Vyriausybės, Seimo narių grupės (kurią sudaro ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių) arba teismų, ir ginčijamą įstatymą priėmusios institucijos – Seimo, t. y. kitokio pobūdžio teisinius ginčus nei tie, kuriuos sprendžia bendrosios kompetencijos ir specializuoti (administraciniai) teismai. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad šis įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Taigi atitinkamas Konstitucinio Teismo sprendimas turi erga omnes poveikį visai tirto įstatymo (jo dalies) taikymo praktikai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalis).
  2. Tirdamas, ar ginčijamas įstatymas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas oficialiai aiškina ir Konstituciją, ir tą įstatymą. Tai darydamas, Konstitucinis Teismas taiko įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.

II

  1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijamas Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies nuostatos „Vartotojo įrenginiai gali būti prijungiami prie perdavimo tinklų tik tokiais atvejais, kai skirstomųjų tinklų operatorius dėl nustatytų techninių arba eksploatacijos reikalavimų atsisako prijungti prie skirstomųjų tinklų vartotojo įrenginius, esančius skirstomųjų tinklų operatoriaus licencijoje nurodytoje veiklos teritorijoje“ konstitucingumas.

Minėta, kad Įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatos, kaip nurodyta pačiame Įstatyme, yra suderintos su Direktyva 2003/54/EB. Konstatuotina (atsižvelgiant ir į Įstatymo priedo pavadinimą „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“), kad pačiame Įstatyme įtvirtinta, jog jis išleistas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, inter alia Direktyvą 2003/54/EB.

  1. Direktyvos preambulėje nurodyta, kad ji priimta Europos Bendrijos steigimo sutarties 251 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į šią sutartį, ypač į jos 47 straipsnio 2 dalį, 55 ir 95 straipsnius.
  2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir kad jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad šiose nuostatose yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

  1. Todėl ginčijamą Įstatymo, kuris, kaip minėta, išleistas įgyvendinant inter alia Direktyvą 2003/54/EB, nuostatą būtina aiškinti šioje direktyvoje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.

III

  1. Šiame kontekste ypač svarbios Direktyvos 2003/54/EB nuostatos dėl vartotojų elektros energijos įrenginių jungimo prie elektros energijos persiuntimo (perdavimo ar skirstomųjų) tinklų.
  2. Direktyvos VII skyriaus „Prisijungimo prie sistemos organizavimas“ 20 straipsnyje „Trečiųjų šalių prieiga“ nustatyta:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad būtų įgyvendinta paskelbtais tarifais pagrįsta sistema, pagal kurią trečiosioms šalims suteikiama prieiga prie perdavimo ir paskirstymo sistemų, taikoma visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams, ir kad ši sistema būtų taikoma objektyviai, nediskriminuojant sistemos vartotojų. Valstybės narės užtikrina, kad šie tarifai arba jų apskaičiavimo metodika iki jų įsigaliojimo būtų patvirtinta laikantis 23 straipsnio ir kad šie tarifai (jei patvirtinama vien tik metodika – ši metodika) būtų viešai paskelbti iki jų įsigaliojimo.

  1. Perdavimo ar paskirstymo sistemos operatorius gali neleisti prisijungti prie sistemos, jeigu trūksta būtinų pajėgumų. Pateikiamos tinkamai motyvuotos atsisakymo priežastys, visų pirma atsižvelgiant į 3 straipsnį. Tam tikrais atvejais, kai atsisakoma leisti prisijungti, valstybės narės užtikrina, kad perdavimo ar paskirstymo sistemos operatorius pateiktų atitinkamos informacijos apie priemones, kurių reikia imtis tinklui sustiprinti. Iš šalies, kuri prašo šios informacijos, gali būti imamas priimtinas mokestis, atspindintis šios informacijos pateikimo išlaidas.“
  2. Taigi Direktyvos 20 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta valstybių narių pareiga sukurti paskelbtais tarifais pagrįstą sistemą, pagal kurią trečiosioms šalims suteikiama prieiga prie perdavimo ir paskirstymo sistemų, taikoma visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams. Klauzulę „sistema, pagal kurią trečiosioms šalims suteikiama prieiga prie perdavimo ir paskirstymo sistemų, taikoma visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams“ aiškinant vien lingvistiškai būtų galima daryti prielaidą, kad valstybės narės privalo sukurti tokią sistemą, kurioje reikalavimus atitinkantiems vartotojams jų pageidavimu, būtų suteikiama prieiga tiek prie perdavimo, tiek prie paskirstymo sistemų. Šio straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta vienintelė šios pareigos suteikimo išlyga: prisijungti prie sistemos gali būti neleista, jeigu trūksta būtinų pajėgumų; kitų išlygų, kada sistemos operatorius gali atsisakyti prijungti elektros energijos įrenginius prie perdavimo ar paskirstymo sistemos, Direktyvoje eksplicitiškai nėra numatyta. Minėtą prielaidą, kad reikalavimus atitinkančiam vartotojui jo pageidavimu turi būti suteikiama prieiga tiek prie perdavimo, tiek prie paskirstymo sistemų, sustiprina tai, kad Direktyvos 2 straipsnio „Sąvokos“ 3 dalyje „perdavimas“ apibrėžiamas kaip „elektros energijos transportavimas ypač aukštos ir labai aukštos įtampos tinklų sujungimo sistema, siekiant pristatyti ją galutiniam vartotojui ar paskirstytojams, išskyrus tiekimą“; taigi expressis verbis įtvirtinta, kad elektros energijos perdavimas apima jos transportavimą inter alia galutiniam vartotojui. Lingvistinis šios sąvokos aiškinimas leistų teigti, kad galutiniam vartotojui toks perdavimas galimas ir tiesiogiai, nesinaudojant paskirstymo tinklais.
  3. Kita vertus, Direktyvos 2003/54/EB nuostatos dėl vartotojų elektros energijos įrenginių jungimo prie elektros energijos persiuntimo (perdavimo ar skirstomųjų) tinklų gali būti aiškinamos ne tik lingvistiškai, taip pat ne tik tų Direktyvos nuostatų, kuriomis skatinama konkurencija elektros rinkoje, kontekste. Antai Direktyvos preambulės 6 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog tam kad veiktų konkurencija, prisijungimas prie tinklo turi būti nediskriminacinis, skaidrus ir nustatyta tinkama kaina, o 7 konstatuojamojoje dalyje inter alia nurodyta, kad siekiant užbaigti elektros energijos vidaus rinkos kūrimą, labai svarbu užtikrinti nediskriminuojančią prieigą prie perdavimo ar paskirstymo sistemų operatoriaus tinklo.

Be to, darytina prielaida, kad Direktyvos nuostatos dėl vartotojų elektros energijos įrenginių jungimo prie elektros energijos persiuntimo (perdavimo ar skirstomųjų) tinklų aiškintinos ir šios direktyvos nuostatų, kuriomis siekiama socialinio pobūdžio tikslų – universaliųjų paslaugų teikimo, vartotojų apsaugos, aplinkosaugos ir kt., kontekste. Antai pagal Direktyvos 3 straipsnio „Viešųjų paslaugų įpareigojimai ir vartotojų apsauga“ 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad visiems namų ūkio vartotojams ir, kai valstybės narės mano, kad to reikia, – mažosioms įmonėms (t. y. įmonėms, kuriose dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, o metinė apyvarta arba balansas neviršija 10 milijonų eurų) būtų teikiamos universaliosios paslaugos, t. y. kad jos turėtų teisę savo teritorijoje gauti nustatytos kokybės elektros energiją už protingą, lengvai ir aiškiai palyginamą ir skaidrią kainą; o pagal šio straipsnio 5 dalį valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, siekdamos apsaugoti galutinius vartotojus bei užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos laipsnį, ypač siekdamos, kad būtų taikomos adekvačios pažeidžiamų vartotojų apsaugos priemonės, įskaitant atitinkamas priemones, padedančias jiems apsisaugoti nuo energijos tiekimo nutraukimo ir kt. Tokią prielaidą sustiprina ir būtinumas paisyti Direktyvos preambulės 24 konstatuojamosios dalies nuostatos, kad „valstybės narės turėtų imtis būtinų priemonių, kuriomis elektros energijos vidaus rinkoje būtų apsaugoti pažeidžiami vartotojai“.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip minėta, suinteresuoto asmens atstovų ir specialistų aiškinimu, ginčijama Įstatymo nuostata, įpareigojanti vartotoją savo įrenginius jungti pirmiausia prie skirstomųjų tinklų, užtikrina smulkiųjų ir pažeidžiamų vartotojų teisę už elektros energiją mokėti kaip galima mažesnę kainą, nes elektros energijos persiuntimo (perdavimo ir skirstymo) kainų nustatymas grindžiamas vadinamuoju „pašto ženklo“ principu, kai elektros energijos persiuntimo (perdavimo ir skirstymo) tinklų operatorių sąnaudos ir išlaidos vienodai tenka visiems elektros energijos vartotojams; finansiškai pajėgiems stambiems ūkio subjektams būtų ekonomiškai naudingiau jungtis tiesiogiai prie elektros energijos perdavimo tinklų, nes tada jiems nereikėtų mokėti už elektros energijos persiuntimą skirstomaisiais tinklais; jeigu tokio prisijungimo galimybės nebūtų ribojamos, būtų sudarytos prielaidos gerokai sumažinti elektros energijos persiuntimo skirstomaisiais tinklais kiekį; daugumai vartotojų, finansiškai nepajėgių prisijungti prie elektros energijos perdavimo tinklų (smulkių ir pažeidžiamų vartotojų), padidėtų elektros energijos persiuntimo (vadovaujantis „pašto ženklo“ principu tinklais) kaina.

  1. Todėl būtina atsakyti į klausimą, ar Direktyvos 20 straipsnio nuostatos nereiškia, jog iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad teisę tiesiogiai prisijungti prie elektros energijos perdavimo tinklų turėtų kiekvienas (net namų ūkio) vartotojas. Kitaip tariant, būtina išsiaiškinti, ar Direktyva nereikalauja, kad valstybių narių teisės aktuose būtų įtvirtinta kiekvieno vartotojo teisė pasirinkti, prie kurių – perdavimo ar skirstomųjų – tinklų jis tiesiogiai pageidauja prisijungti, ar ji tik įtvirtina galimybę vartotojui būti prijungtam prie tinklo, idant būtų užtikrinti jo elektros energijos poreikiai ir protinga elektros energijos kaina. Šiame kontekste paminėtina, kad skaidrumą ir skirtingų kategorijų vartotojų nediskriminavimą, kuriuos užtikrinti privalu pagal Direktyvos 20 straipsnį, galima užtikrinti ir tada, kai vartotojų įrenginiai yra prijungti prie skirstomųjų tinklų, pavyzdžiui, objektyviu pagrindu nustatant tam tikras vartotojų klases (žr. Europos Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Vidaus energijos rinkos sukūrimas“, KOM (2001) 125 galutinis; 2001/0077 (COD); 2001/0078 (COD), p. 38).

Čia svarbus ir subsidiarumo principas (žr. Direktyvos 2003/54/EB preambulės 31 konstatuojamąją dalį), galbūt leidžiantis teigti, kad spręsti šį klausimą yra palikta valstybėms narėms.

  1. Taigi Konstituciniam Teismui šioje konstitucinės justicijos byloje reikia išsiaiškinti, ar Direktyvos 20 straipsnis turi būti aiškinamas kaip įpareigojantis valstybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį bet kuri trečioji šalis savo nuožiūra, jei tik yra elektros energijos sistemos „būtinų pajėgumų“, turi teisę pasirinkti, prie kurios sistemos – elektros energijos perdavimo ar elektros energijos paskirstymo – ji nori prisijungti, o tokios sistemos operatorius turi pareigą suteikti prieigą prie tinklo.
  2. Pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 220 straipsnį Europos Bendrijų Teisingumo Teismas užtikrina, kad aiškinant šią Sutartį būtų laikomasi teisės, o pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnį Europos Bendrijų Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl Bendrijos institucijų teisės aktų (taigi ir Direktyvos 2003/54/EB) aiškinimo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Europos Bendrijos steigimo sutarties 234 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 28 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas


nusprendžia:

  1. Kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu: ar 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB 20 straipsnis turi būti aiškinamas kaip įpareigojantis valstybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį bet kuri trečioji šalis savo nuožiūra, jei tik yra elektros energijos sistemos „būtinų pajėgumų“, turi teisę pasirinkti, prie kurios sistemos – elektros energijos perdavimo ar elektros energijos paskirstymo – ji nori prisijungti, o tokios sistemos operatorius turi pareigą suteikti prieigą prie tinklo?
  2. Konstitucinės justicijos bylos Nr. 47/04 nagrinėjimo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisminiame posėdyje klausimą spręsti gavus prašomą Europos Bendrijų Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                                Armanas Abramavičius

                                                                                                        Toma Birmontienė

                                                                                                        Egidijus Kūris

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Ramutė Ruškytė

                                                                                                        Vytautas Sinkevičius

                                                                                                        Stasys Stačiokas

                                                                                                        Romualdas Kęstutis Urbaitis

Atgal