Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl savivaldybių tarybų rinkimų

Byla Nr. 06/07

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ ĮSTATYMO 34 STRAIPSNIO (2006 M. GRUODŽIO 21 D. REDAKCIJA) 1 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 2007 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto vyresniajam patarėjui Broniui Kleponiui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėjai Audronei Ožiūnienei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. vasario 8 d. išnagrinėjo bylą Nr. 06/07 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies nuostata „kandidatus į savivaldybės tarybos narius gali kelti partija“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, išimtinės teisės kelti kandidatus į savivaldybių tarybų narius yra suteiktos politinėms partijoms, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, 135 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies nuostata „kandidatus į savivaldybės tarybos narius gali kelti partija“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, išimtinės teisės kelti kandidatus į savivaldybių tarybų narius yra suteiktos politinėms partijoms, neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, 135 straipsnio 1 daliai.

II

Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

  1. Įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta: „Kandidatus į savivaldybės tarybos narius gali kelti partija, įregistruota pagal Politinių partijų įstatymą ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus, ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų.“ Taigi kandidatus į savivaldybių tarybų narius turi teisę kelti tik politinės partijos. Tai reiškia, kad savivaldybių tarybų narius rinkėjai renka ne tiesiogiai, o iš politinių partijų (jų organų) parinktų kandidatų. Tokiu teisiniu reguliavimu gali būti pažeidžiamas Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas tiesioginių rinkimų principas.
  2. Politinės partijos į savivaldybių tarybų narius kelia tik tuos kandidatus, kurie yra tų politinių partijų nariai, priima tam tikros politinės partijos programą arba kitaip įsipareigoja atitinkamai politinei partijai. Taigi politinių partijų nariai turi daugiau galimybių būti išrinkti į savivaldybių tarybas už asmenis, kurie nėra politinių partijų nariai, vadinasi, jie turi „platesnę“ pasyviąją rinkimų teisę negu politinėms partijoms nepriklausantys asmenys. Tokiu teisiniu reguliavimu gali būti pažeidžiamas Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas lygios rinkimų teisės principas.
  3. Ginčijama nuostata iš esmės verčia asmenis, siekiančius tapti savivaldybių tarybų nariais, stoti į politines partijas. Toks teisinis reguliavimas gali prieštarauti Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam laisvo apsisprendimo būti politinės partijos nariu principui.
  4. Pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnį kiekvienas pilietis turi teisę nepatirdamas šio pakto 2 straipsnyje nurodytos diskriminacijos (inter alia diskriminacijos dėl politinių įsitikinimų) ir nepagrįstų apribojimų būti išrinktas reguliariuose, visuotine, lygia rinkimų teise grindžiamuose teisinguose rinkimuose. Pareiškėjo manymu, ginčijama nuostata pažeidžia minėto pakto 2, 25 straipsnių nuostatas; tai gali prieštarauti Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymosi bei pagarbos visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams principui.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų B. Kleponio ir A. Ožiūnienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, 135 straipsnio 1 daliai. Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

  1. Konstitucija riboja įstatymų leidėjo diskreciją reglamentuojant savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką, tačiau nenustato reikalavimų pasirinkti vieną ar kitą rinkimų sistemą. Pasirinkta proporcinė rinkimų sistema (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis) ir nustatyta kandidatų į savivaldybių tarybų narius kėlimo tvarka (Įstatymo 34 straipsnio 1 dalis) atitinka politines realijas bei poreikį užtikrinti politinį atskaitingumą vietos lygmeniu ir taip padidinti pasitikėjimą politine sistema, ji užtikrina teisingą atstovavimą savivaldybių tarybose.
  2. Nei Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „kandidatus į savivaldybės tarybos narius gali kelti politinės partijos“, nei kiti šio įstatymo straipsniai, reglamentuojantys kandidatų į savivaldybių tarybų narius kėlimą, nereikalauja, kad politinės partijos kandidatais į savivaldybių tarybų narius keltų tik savo narius; taigi į kandidatų į savivaldybių tarybos narius sąrašus gali būti įtraukti ir nepartiniai asmenys, taip pat kitų politinių partijų atstovai. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijama Įstatymo nuostata prieštarauja konstitucinei nuostatai, kad „niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.“
  3. Įstatyme nustatyta savivaldybių tarybų rinkimų tvarka ir rinkimų principai, atitinkantys, pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovų, Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės ribojimus ir nepažeidžiantys konstitucinių savivaldybių tarybų rinkimų principų, nepažeidžia ir visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų. B. Kleponio ir A. Ožiūnienės teigimu, jie nežino jokio tarptautinio teisės akto, kuriame būtų įtvirtintas reikalavimas, kad, esant proporcinei rinkimų sistemai, rinkimuose privalėtų dalyvauti save išsikėlę kandidatai.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Z. Vaigausko rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai B. Kleponis ir A. Ožiūnienė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Seimas 1994 m. gegužės 31 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą.Šio Seimo priimto įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje buvo inter alia nustatyta, kad „kandidatus į tarybos narius turi teisę kelti politinės partijos, politinės organizacijos“. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Respublikos Prezidentas šio Seimo priimto įstatymo nepasirašė ir savo 1994 m. birželio 16 d. dekretu Nr. 334 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“ grąžino Seimui pakartotinai svarstyti; vienas iš šiame Respublikos Prezidento dekrete nurodytų motyvų buvo tai, kad „įstatyme neatsižvelgus, jog pagal <...> Konstitucijos 5 straipsnį savivaldybių tarybos nevykdo valstybinės valdžios, suformuluota nuostata, kad kandidatus į tarybos narius turi teisę kelti tik politinės partijos ir organizacijos ir neleidžiama kelti kandidatų į tarybos narius visuomeninėms organizacijoms“, ir buvo pasiūlyta minėto Seimo priimto įstatymo 30 straipsnį išdėstyti, nustatant, kad „kandidatus į tarybos narius turi teisę kelti politinės partijos, politinės organizacijos ir visuomeninės organizacijos“.

  1. Seimas 1994 m. liepos 7 d. priėmė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, kuris įsigaliojo 1994 m. liepos 13 d.

Seimas, priimdamas minėtą įstatymą, priėmė ir nurodytą Respublikos Prezidento pateiktą šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalies pataisą.

  1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (1994 m. liepos 7 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas.
  2. Seimas 1996 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (1994 m. liepos 7 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo išdėstytas nauja redakcija. Seimo 1996 m. gruodžio 23 d. priimtas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymas įsigaliojo 1996 m. gruodžio 31 d. (išskyrus jame nurodytą išimtį).
  3. Ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas buvo ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (1996 m. gruodžio 23 d. redakcija).
  4. Seimas 1999 m. spalio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (1996 m. gruodžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija. Seimo 1999 m. spalio 19 d. priimtas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymas įsigaliojo 1999 m. lapkričio 4 d. (išskyrus jame nurodytą išimtį).
  5. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (1999 m. spalio 19 d. redakcija) taip pat buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
  6. Seimas 2006 m. gruodžio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (1999 m. spalio 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) įsigaliojo 2006 m. gruodžio 30 d.
  7. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Seimas 2006 m. liepos 11 d. priėmė nutarimą Nr. X-759 „Dėl 2007 metų savivaldybių tarybų rinkimų“, kurio 1 straipsniu savivaldybių tarybų rinkimai paskirti 2007 m. vasario 25 d. Šis Seimo nutarimas įsigaliojo 2006 m. liepos 21 d.

Taigi Įstatymas nauja redakcija buvo išdėstytas praėjus daugiau kaip penkiems mėnesiams po to, kai buvo paskelbta būsimų savivaldybių tarybų rinkimų data, iki kurios tuo metu, kai įsigaliojo minėtas naujos redakcijos Įstatymas, nebuvo likę nė dviejų mėnesių.

  1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo pakeistas Seimo 2007 m. sausio 18 d. priimtu ir 2007 m. sausio 19 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2, 14, 16, 29, 31, 55, 62, 64, 65, 67, 69, 73 straipsnių pakeitimo įstatymu. Įstatymo 34 straipsnio 1 dalis, kurios atitiktį Konstitucijai (atitinkama apimtimi) ginčija pareiškėjas, pakeista nebuvo.

II

  1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnyje (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) „Kandidatų į savivaldybės tarybos narius kėlimas“ nustatyta:

„1. Kandidatus į savivaldybės tarybos narius gali kelti partija, įregistruota pagal Politinių partijų įstatymą ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus, ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų.

  1. Partija kandidatus į savivaldybės tarybos narius kelia pateikdama kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal jos nustatytą eilę. Sąraše kandidatų į savivaldybės tarybos narius negali būti mažiau kaip 10 ir du kartus daugiau kaip toje apygardoje nustatytas mandatų skaičius. Kandidatai į savivaldybės tarybos narius turi atitikti šio įstatymo 2 straipsnio reikalavimus.“
  2. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad savivaldybių tarybų nariai renkami daugiamandatėse rinkimų apygardose pagal proporcinę rinkimų sistemą, o 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „rinkimams organizuoti ir vykdyti savivaldybės teritorijoje sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje balsuoja visi aktyviąją rinkimų teisę turintys šios savivaldybės rinkėjai“.
  3. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalyje, kurios nuostatos „kandidatus į savivaldybės tarybos narius gali kelti partija“ atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant viso šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina, kad Įstatyme yra nustatyta vien proporcinė savivaldybių tarybų (jų narių) rinkimų sistema, taip pat kad savivaldybių tarybų rinkimuose varžosi tik į politinių partijų sąrašus įtraukti kandidatai. Pavieniai asmenys, neįtraukti į politinių partijų sąrašus, negali būti iškelti kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose. Be to, nėra numatyta, kad kandidatus į savivaldybių tarybų narius galėtų kelti susivienijimai (asociacijos), kurie nėra politinės partijos.

4. Pažymėtina, kad proporcinė rinkimų sistema Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat šio įstatymo (pačios pirmosios – 1994 m. liepos 7 d. – redakcijos) įsigaliojimo – 1994 m. liepos 13 d. Taip pat paminėtina, kad pagal šį įstatymą savivaldybių tarybų rinkimuose tam tikrą laiką galėjo varžytis kandidatai, įtraukti ne tik į politinių partijų, bet ir į politinių organizacijų bei visuomeninių organizacijų sąrašus. Antai Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (1994 m. liepos 7 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad „kandidatus į tarybos narius turi teisę kelti politinės partijos, politinės organizacijos ir visuomeninės organizacijos“; Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (1996 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir 34 straipsnio 1 dalyje (1999 m. spalio 19 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „kandidatus į tarybos narius gali kelti partija ar politinė organizacija“.Taigi keičiant Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą subjektų, turinčių teisę kelti kandidatus į savivaldybių tarybų narius, sąrašas buvo siaurinamas.III

Dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies atitikties Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

  1. Konstitucijos 119 straipsnyje nustatyta:

„Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.

Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.

Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus.“

  1. Pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies nuostata „kandidatus į savivaldybės tarybos narius gali kelti partija“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, išimtinės teisės kelti kandidatus į savivaldybių tarybų narius yra suteiktos politinėms partijoms, neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai, būtina paisyti vietos savivaldos konstitucinės sampratos, taip pat išsiaiškinti, kokie vietos savivaldos tarybų rinkimų santykių teisinio reguliavimo imperatyvai kyla iš Konstitucijos.

Konstitucinis Teismas savo aktuose, priimtuose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose, aiškindamas vietos savivaldai skirtas, taip pat kitas Konstitucijos nuostatas yra suformulavęs plačią vietos savivaldos oficialią konstitucinę doktriną. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas:

– valstybės valdymas ir vietos savivalda yra dvi Konstitucijoje įtvirtintos viešosios valdžios sistemos; vietos savivalda – tai įstatymo numatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių, t. y. teritorinių bendruomenių, kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją, savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešosios valdžios sistema, tiesiogiai nepavaldi valstybės valdžios institucijoms, netapatinama su valstybės valdymu ir formuojama bei funkcionuojanti kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais pagrindais (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai);

– savivaldos teisė įgyvendinama per demokratinį atstovavimą; savivaldybių tarybos, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada);

– pagal Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį asmens aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius turėjimas siejamas su teisiniu faktu – asmens nuolatiniu gyvenimu atitinkamame Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniame vienete; įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą įstatymu nustatyti tokią asmens nuolatinio gyvenimo atitinkamame Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniame vienete fakto nustatymo tvarką, kad savivaldybių tarybų narius rinktų tik tie asmenys, kuriuos galima pagrįstai laikyti nuolatiniais tų Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų gyventojais, taip pat kad savivaldybių tarybų nariais būtų renkami tik tie asmenys, kuriuos galima pagrįstai laikyti nuolatiniais tų Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų gyventojais (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas);

– pagal Konstitucijos 141 straipsnį savivaldybių tarybų nariais negali būti asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai; pagal Konstituciją tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais, todėl savivaldybių tarybų nariais negali būti Seimo nariai, Respublikos Prezidentas, Vyriausybės nariai, teisėjai; savivaldybių tarybų nariais taip pat negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, t. y. valstybės pareigūnai (tarnautojai ar kiti asmenys, nepaisant to, kaip jie vadinami įstatymuose), pagal Konstituciją ir įstatymus turintys įgaliojimus priimti tokius sprendimus, nuo kurių priklauso savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas, 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d. sprendimai); šie Konstitucijos reikalavimai reiškia ne tai, kad nurodyti asmenys neturi teisės siekti būti išrinktais savivaldybių tarybų nariais (t. y. kad jie neturi pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius), bet tai, kad jeigu susidaro tokia teisinė situacija, kai Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytas asmuo arba asmuo, vykdantis funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, arba valstybės pareigūnas, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą, išrenkamas savivaldybės tarybos nariu, jis, iki naujai išrinkta savivaldybės taryba susirenka į pirmąjį posėdį, privalo apsispręsti, ar eiti ankstesnes pareigas, ar būti savivaldybės tarybos nariu (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai); rinkimuose nedalyvauja asmenys, kurie teismo pripažinti neveiksniais (Konstitucijos 34 straipsnio 3 dalis);

– Konstitucijoje nustatyti ir aktyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybas ribojimai: šios teisės neturi tik tie piliečiai ir kiti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai, kuriems rinkimų dieną nėra sukakę 18 metų, taip pat tie piliečiai ir kiti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai, kurie teismo pripažinti neveiksniais; jokių kitų aktyviosios rinkimų teisės ribojimų renkant savivaldybių tarybas Konstitucijoje nėra nustatyta.

  1. Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę; 2 dalyje – kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos 34 straipsnio, 119 straipsnio 2, 3 dalių, kitų Konstitucijos nuostatų kylančius įgaliojimus įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, turi labai plačią diskreciją.
  2. Konstitucija nenustato įstatymų leidėjui jokių reikalavimų, kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinkti. Ji nedraudžia ir keisti pasirinktos savivaldybių tarybų rinkimų sistemos. Minėta, kad valstybės valdymas ir vietos savivalda, kaip dvi viešosios valdžios sistemos, yra formuojamos ir funkcionuoja skirtingais konstituciniais pagrindais. Vadinasi, įstatymų leidėjas gali nustatyti skirtingas Seimo rinkimų ir savivaldybių tarybų rinkimų sistemas. Pagal Konstituciją savivaldybių tarybų rinkimų sistema neprivalo būti modeliuojama pagal Seimo rinkimų sistemą.

Antai įstatymu gali būti nustatyta vien proporcinė arba vien mažoritarinė savivaldybių tarybų rinkimų sistema, arba tokia rinkimų sistema, kai derinami proporcinės ir mažoritarinės sistemos elementai; nei vien proporcinė, nei vien mažoritarinė rinkimų sistemos, nei tokia rinkimų sistema, kai yra derinami tam tikri proporcinės ir mažoritarinės sistemų elementai, negali būti laikomos pažeidžiančiomis Konstitucijoje įtvirtintą tiesioginių rinkimų principą, reikalaujantį, kad savivaldybių tarybų narius rinktų rinkėjai, o ne kokios nors jų balsavimo pagrindu suformuotos „tarpinės“ institucijos (rinkikų kolegijos ar pan.). Juo labiau nei vien proporcinė, nei vien mažoritarinė rinkimų sistemos, nei tokia rinkimų sistema, kai yra derinami tam tikri proporcinės ir mažoritarinės sistemų elementai, negali būti laikomos savaime sudarančiomis prielaidas pažeisti laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimus, visuotinę, lygią rinkimų teisę, slaptą balsavimą, kitus demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartus.

  1. Tai, kad Konstitucija nenustato įstatymų leidėjui reikalavimų, kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinkti, anaiptol nereiškia, kad iš Konstitucijos savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisiniam reguliavimui apskritai nekyla jokių reikalavimų. Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų santykius, privalo paisyti Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, konstitucinės vietos savivaldos sampratos.
  2. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks įstatymu nustatytas savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinis reguliavimas neturi sudaryti prielaidų pažeisti konstitucinės nuostatos, kad šių tarybų narius gali ir turi rinkti ir jų nariais gali ir turi būti renkami tik tie asmenys, kuriuos galima pagrįstai laikyti nuolatiniais atitinkamų Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų gyventojais.
  3. Minėtas įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas taip pat neturi sudaryti prielaidų pažeisti visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo imperatyvo.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 2004 m. lapkričio 5 d. išvadoje yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostata, kad Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas, „reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkiminių ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų santykius“ ir kad „tai darydamas, įstatymų leidėjas <...> negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams, nes antraip tai reikštų, jog yra apribojama arba išvis paneigiama Tautos aukščiausios suverenios galios raiška per Tautos atstovybę – Seimą.“

Šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisiniam reguliavimui.

  1. Minėta, kad vietos savivalda yra teritorinių bendruomenių, kurias sudaro atitinkamų Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją, savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešosios valdžios sistema, tiesiogiai nepavaldi valstybės valdžios institucijoms.

Konstitucinė vietos savivaldos samprata suponuoja kuo platesnes galimybes visiems atitinkamos teritorinės bendruomenės nariams dalyvauti priimant sprendimus dėl tos vietos (teritorinės bendruomenės) reikalų tvarkymo, taigi – ir kuo platesnes galimybes varžytis dėl vietų atitinkamos savivaldybės taryboje.

Rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas. Rinkimų teisė (ir aktyvioji, ir pasyvioji) yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį, taip pat su Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta piliečių teise laisvai vienytis į politines partijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Pažymėtina, kad politinių partijų steigimosi tikslai ir veikla yra neatsiejami nuo viešosios valdžios siekio, taigi ir nuo dalyvavimo rinkimuose į atstovaujamąsias viešosios valdžios institucijas, inter alia į savivaldybių tarybas. Kad ir kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinktų įstatymų leidėjas (vien proporcinę, vien mažoritarinę ar tokią, kai yra derinami tam tikri proporcinės ir mažoritarinės sistemų elementai), pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems bei remiamiems kandidatams dalyvauti savivaldybių tarybų (jų narių) rinkimuose. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad vien proporcinė savivaldybių tarybų rinkimų sistema savaime nesudaro prielaidų pažeisti Konstitucijoje įtvirtinto tiesioginių rinkimų principo, laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimų, visuotinės, lygios rinkimų teisės, slapto balsavimo, kitų demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartų.

Vadinasi, tokia (proporcinė) savivaldybių tarybų rinkimų sistema, kai dėl savivaldybių tarybų narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įtraukti kandidatai, pagal Konstituciją yra galima.

  1. Kita vertus, tai, kad tokia (proporcinė) savivaldybių tarybų rinkimų sistema, kai dėl savivaldybių tarybų narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įtraukti kandidatai, pagal Konstituciją yra galima, nereiškia, kad, pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą (t. y. tokią sistemą, kai kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįtraukti į kandidatų sąrašus), yra konstituciškai pateisinama kandidatų sąrašus apriboti vien politinių partijų sudaromais sąrašais.

9.1. Pažymėtina, kad, kaip savo 2000 m. gruodžio 21 d. ir 2004 m. liepos 1 d. nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinės teisės laisvai vienytis į politines partijas turinį sudaro teisė steigti politines partijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti politinių partijų nariu, teisė išstoti iš jų; asmuo savo konstitucinę teisę nuspręsti, ar priklausyti, ar nepriklausyti kuriai nors politinei partijai, realizuoja arba jos nerealizuoja laisva valia; ši asmens laisva valia yra pagrindinis narystės politinėse partijose principas. Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies nuostata, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, yra konstitucinė garantija, ginanti asmenį nuo priklausymo kokiam nors susivienijimui prieš jo valią.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad minėta konstitucinė garantija, ginanti asmenį nuo priklausymo kokiai nors politinei partijai prieš jo valią, reiškia ir tai, kad asmuo negali būti tiesiogiai arba netiesiogiai verčiamas būti susaistytas su kuria nors politine partija kokiais nors kitokiais – ne formalios narystės – ryšiais.

Taigi įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų santykius, yra saistomas iš Konstitucijos kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai asmuo, norintis pasinaudoti savo pasyviąja rinkimų teise renkant savivaldybių tarybų narius, būtų priverstas siekti narystės kurioje nors politinėje partijoje arba susaistyti save su kuria nors politine partija kitokiais – ne formalios narystės – ryšiais.

Tai suponuoja būtinumą užtikrinti, kad, pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą (t. y. tokią sistemą, kai kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįtraukti į kandidatų sąrašus), teritorinių bendruomenių nariai – Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai) turėtų galimybę būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir neremiami jokios politinės partijos, būdami įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius. Pasirinkus tokią (proporcinę) savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, turi būti užtikrinta galimybė teritorinių bendruomenių nariams savo pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinti būnant įtrauktiems ir į kitokius – ne tik politinių partijų – sąrašus (o jeigu įstatymų leidėjas nuspręstų – ir individualiai). Susivienijimai (asociacijos), kurie pagal įstatymą turi turėti teisę sudaryti minėtus sąrašus, gali būti sukuriami tam tikriems savivaldybių tarybų rinkimams, bet jie, jeigu tai būtų nustatyta įstatyme, gali būti ir nuolat veikiantys.

9.2. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti reikalavimus, kuriuos turi atitikti minėti ne politinių partijų sąrašai, inter alia tai, kiek asmenų turi būti įrašyta į tokį sąrašą, ar kas nors turi paremti tokį sąrašą, kad jis būtų įregistruojamas savivaldybių tarybų rinkimams, o jeigu taip, tai kiek asmenų turi tai padaryti, laiką, kada toks sąrašas turi būti pateiktas registruoti ir kaip tai turi būti daroma ir t. t.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas, jog teritorinių bendruomenių nariai savo pasyviąją rinkimų teisę renkant savivaldybių tarybų narius gali įgyvendinti būdami įtraukti į ne politinių partijų sąrašus, privalo paisyti tos akivaizdžios aplinkybės, kad rinkimai yra politinis procesas. Todėl nebūtų konstituciškai nepagrįstas ir toks teisinis reguliavimas, kai toli gražu ne bet koks (ne bet kokiems tikslams sukurtas) susivienijimas (inter alia ne bet kokia asociacija, visuomeninė organizacija, bendrija) galėtų sudaryti kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašą ir pateikti jį registruoti savivaldybių tarybų rinkimams. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas ne tik politinių partijų, bet ir politinių organizacijų institutas (Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 2 dalis, 83 straipsnio 2 dalis, 113 straipsnio 2 dalis, 114 straipsnio 1 dalis, 141 straipsnis); nors sąvokos „politinė partija“ ir „politinė organizacija“ yra artimos, jos nėra tapačios.

Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, taip pat gali įstatymu nustatyti tam tikrus kriterijus, susijusius su atitinkamą sąrašą sudarančio ir pateikiančio registruoti savivaldybių tarybų rinkimams susivienijimo, kuris nėra politinė partija, veiklos teritorija (pavyzdžiui, kad ji apimtų atitinkamą Lietuvos Respublikos teritorijos administracinį vienetą).

9.3. Kad ir kokią rinkimų sistemą įstatymų leidėjas pasirinktų, jis privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų demokratišką Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatinių gyventojų atstovavimą savivaldos institucijose, deramą savivaldos teisės įgyvendinimą ir savivaldybių institucijų funkcionavimą ir nesudarytų prielaidų savivaldybių tarybų veiklos neprognozuojamumui, nestabilumui, neefektyvumui. Priešingu atveju galėtų būti paneigti rinkėjų lūkesčiai, kiltų grėsmė, kad bus pažeistas ir konstitucinis atsakingo valdymo principas.

  1. Minėta, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybų narius gali ir turi rinkti ir jų nariais gali ir turi būti renkami nuolatiniai atitinkamų Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų gyventojai – ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Europos Sąjungos Tarybos 1994 m. gruodžio 19 d. direktyvą 94/80/EB, nustatančią išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems jos piliečiais, naudotis balsavimo teise ir teise būti kandidatais savivaldybių rinkimuose (su vėlesniu pakeitimu), kiekvienas asmuo, kuris nustatytąją dieną yra ES pilietis ir nėra gyvenamosios vietos valstybės narės pilietis, bet atitinka tuos pačius teisei balsuoti ir būti kandidatu keliamus reikalavimus, kuriuos ta valstybė pagal įstatymą taiko savo piliečiams, turi inter alia teisę būti kandidatu savivaldybių rinkimuose gyvenamosios vietos valstybėje narėje (3 straipsnis).

Paminėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymą (2004 m. kovo 23 d. redakcija) Lietuvos politinių partijų steigėjais ir nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai (5 straipsnio 1 dalis). Nėra jokių teisinių argumentų, dėl kurių būtų galima abejoti šios Politinių partijų įstatymo nuostatos konstitucingumu.

Vadinasi, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatinių gyventojų – ne Lietuvos Respublikos piliečių galimybės būti įtrauktiems į politinių partijų sudaromus kandidatų sąrašus yra siauresnės nei tų administracinių vienetų nuolatinių gyventojų – Lietuvos Respublikos piliečių. Kita vertus, nei Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas, nei kiti įstatymai nedraudžia šiems gyventojams būti įtrauktiems į savivaldybių tarybų rinkimams politinių partijų sudaromus kandidatų sąrašus ir nebūnant politinių partijų nariais, todėl nėra pagrindo teigti, kad jų pasyvioji rinkimų teisė renkant savivaldybių tarybų narius yra paneigiama.

  1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme yra nustatyta vien tokia proporcinė savivaldybių tarybų (jų narių) rinkimų sistema, kai savivaldybių tarybų rinkimuose varžosi tik į politinių partijų sąrašus įtraukti kandidatai; pagal Įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalį, kurios nuostatos „kandidatus į savivaldybės tarybos narius gali kelti partija“ atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas (ją aiškinant viso šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste), pavieniai asmenys, neįtraukti į politinių partijų sąrašus, negali būti iškelti kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose, taip pat nėra numatyta, kad kandidatus į savivaldybių tarybų narius galėtų kelti susivienijimai (asociacijos), kurie nėra politinės partijos.
  2. Toks teisinis reguliavimas nukrypsta nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 119 straipsnio 2 dalies, kylančio reikalavimo, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą (t. y. tokią sistemą, kai kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįtraukti į kandidatų sąrašus), teritorinių bendruomenių nariai – Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai turi turėti galimybę būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius.

Kita vertus, nors Įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas ir nukrypsta nuo minėto konstitucinio reikalavimo, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Įstatyme įtvirtinta savivaldybių tarybų rinkimų sistema iš esmės paneigia kitus iš Konstitucijos kylančius vietos savivaldos tarybų rinkimų santykių teisinio reguliavimo imperatyvus, neleidžia demokratiškai sudaryti savivaldos institucijų, deramai įgyvendinti savivaldos teisės. Taigi negalima teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra iš esmės paneigiama konstitucinė vietos savivaldos samprata – nuo jos yra nukrypstama tik ta apimtimi, kuria, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nėra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nėra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.
  2. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, 135 straipsnio 1 daliai.

IV

  1. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 34 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nėra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai, priimtas jau vykstant savivaldybių tarybų rinkimų (kaip minėta, Seimo 2006 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. X-759 „Dėl 2007 metų savivaldybių tarybų rinkimų“ paskirtų 2007 m. vasario 25 d.) procesui, be to, kai kurioms Įstatyme numatytoms šio rinkimų proceso stadijoms (kaip antai: rinkimų apygardų bei rinkimų apylinkių sudarymo, rinkimų komisijų sudarymo, rinkėjų sąrašų sudarymo, kandidatų į savivaldybių tarybų narius iškėlimo) jau pasibaigus.
  2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad tokia (proporcinė) savivaldybių tarybų rinkimų sistema, kai dėl savivaldybių tarybų narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įtraukti kandidatai, pagal Konstituciją yra galima. Įstatymo 34 straipsnio 1 dalis prieštarauja (atitinkama apimtimi) Konstitucijai ne dėl to, kad teisę kelti kandidatus į savivaldybių tarybų narius turi politinės partijos, bet dėl to, kad pagal šią dalį teritorinių bendruomenių nariai – Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai neturi galimybės būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius.
  3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad nors Įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas ir nukrypsta nuo konstitucinio reikalavimo, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą (t. y. tokią sistemą, kai kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįtraukti į kandidatų sąrašus), teritorinių bendruomenių nariai – Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai turi turėti galimybę būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Įstatyme įtvirtinta savivaldybių tarybų rinkimų sistema iš esmės paneigia kitus iš Konstitucijos kylančius savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinio reguliavimo imperatyvus, neleidžia demokratiškai sudaryti savivaldos institucijų, deramai įgyvendinti savivaldos teisės, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra iš esmės paneigiama konstitucinė vietos savivaldos samprata.

Vadinasi, nėra ir teisinio pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai apskritai neturi galimybės 2007 m. vasario 25 d. paskirtuose savivaldybių tarybų rinkimuose pasinaudoti savo pasyviąja rinkimų teise renkant savivaldybių tarybas ar kad šie rinkimai vien dėl to, kad Įstatymo 34 straipsnio 1 dalis prieštarauja (atitinkama apimtimi) Konstitucijai, nebus laisvi ir demokratiški.

  1. Pabrėžtina, kad, pasirinkęs vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu sureguliuoti savivaldybių tarybų rinkimų santykius taip, kad, kaip minėta, teritorinių bendruomenių nariai – Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai turėtų galimybę būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius.

Atitinkamas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pataisas (inter alia susijusias su į ne politinių partijų sąrašus įtrauktų kandidatų į savivaldybių tarybų narius kėlimo tvarkos nustatymu, tokių sąrašų registravimu ir kt.) gali padaryti tik įstatymų leidėjas; joks kitas teisėkūros ar teisės taikymo subjektas to padaryti negali, nes turi būti koreguojamas ne individualaus, bet bendrojo teisinio santykio – vieno iš visai valstybei nustatytos savivaldybių tarybų rinkimų sistemos elementų – teisinis reguliavimas. Tol, kol įstatymų leidėjas nėra priėmęs atitinkamų legislatyvinių sprendimų, teritorinių bendruomenių nariai – Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai į atitinkamų savivaldybių tarybas negali būti renkami būdami įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius.

Pabrėžtina, kad visuotinai pripažinti demokratinės teisinės valstybės standartai įpareigoja įstatymų leidėją minėtą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo koregavimą atlikti likus pakankamai ilgam laikui iki kitų savivaldybių tarybų rinkimų.

  1. Ypač pabrėžtina, kad jeigu 2007 m. vasario 25 d. turintys įvykti savivaldybių tarybų rinkimai, kurių procesas, kaip minėta, šiuo metu vyksta (o kai kurios stadijos yra jau pasibaigusios), būtų atšaukiami, atidedami ar kitaip stabdomi vien dėl to, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalis pripažinta prieštaraujančia (atitinkama apimtimi) Konstitucijai, neabejotinai būtų padaryta nepalyginamai didesnė žala rinkėjų lūkesčiams, taip pat ne tik vietos savivaldos, bet ir visos viešosios valdžios sistemos stabilumui, negu tai, kad šie savivaldybių tarybų rinkimai vyks teritorinių bendruomenių nariams – Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniams gyventojams negalint būti renkamais į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būnant įrašytais į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai į savivaldybių tarybų narius.
  2. Taip pat pabrėžtina, kad, atsižvelgiant inter alia į tai, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme įtvirtinta savivaldybių tarybų rinkimų sistema iš esmės nepaneigia iš Konstitucijos kylančių savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinio reguliavimo imperatyvų ir nekliudo demokratiškai sudaryti savivaldos institucijų, deramai įgyvendinti savivaldos teisės, taip pat iš esmės nepaneigia konstitucinės vietos savivaldos sampratos, 2007 m. vasario 25 d. turinčių įvykti savivaldybių tarybų rinkimų konstitucingumas negali būti kvestionuojamas vien tuo pagrindu, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu šio įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalis pripažinta prieštaraujančia (atitinkama apimtimi) Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija; Žin., Nr. 143-5445) 1 dalis ta apimtimi, kuria, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nėra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                                Armanas Abramavičius

                                                                                                        Toma Birmontienė

                                                                                                        Egidijus Kūris

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Ramutė Ruškytė

                                                                                                        Vytautas Sinkevičius

                                                                                                        Stasys Stačiokas

                                                                                                        Romualdas Kęstutis Urbaitis