LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas

DĖL PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ

Santrauka

Bylą inicijavo Vilniaus apygardos administracinis teismas, pateikęs Konstituciniam Teismui keturis prašymus, kuriuose ginčijo trijų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo, nuo 2007 m. sausio 18 d. vadinamo Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, nuostatų atitiktį Konstitucijai.

  1. Pareiškėjas abejojo, ar Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2000 m. liepos 13 d., 2005 m. gegužės 19  d. redakcijos) nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį pareigūnams ir kariams, pašalintiems iš tarnybos dėl pačių kaltės (jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės), pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama tik tada, kai jie yra ištarnavę 20 ar daugiau metų ir sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių). Pareiškėjo nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai, atsižvelgiant vien į amžiaus požymį, diskriminuojami jaunesni nei išleidimo į atsargą amžiaus asmenys, pažeidžiama jų teisė į pensiją kaip nuosavybę, kadangi jaunesnis asmuo, nesukakęs nurodyto amžiaus ir pašalintas iš tarnybos dėl savo kaltės, neįgyja teisės į valstybinę pensiją, nors savo darbu yra sukūręs tam tikras vertybes, tarp jų ir socialinio draudimo lėšas.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijamas teisinis reguliavimas Konstitucijai neprieštaravo. Nutarime pažymėta, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo pensijų ir yra mokamos iš valstybės biudžeto, o ne iš socialinio draudimo fondo; įstatymų leidėjas, nustatydamas Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nenurodytas pensijas, gali nustatyti tam tikras sąlygas šioms pensijoms gauti. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygos įstatyme yra diferencijuojamos pagal pareigūnų ir karių tarnybos nutrūkimo pagrindus: pareigūnams ir kariams, pašalintiems iš tarnybos dėl pačių kaltės, yra nustatyta papildoma sąlyga pensijai skirti – reikalavimas, kad šie pareigūnai būtų sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių). Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos bei valstybinės pensijos skyrimo ypatumus, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Minėta įstatyme nustatyta papildoma sąlyga pensijai skirti taikoma visiems asmenims, kurie buvo pašalinti iš tarnybos dėl pačių kaltės, jei ta kaltė neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Vadinasi, tokie asmenys šiuo požiūriu traktuojami vienodai.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pareigūnas ar karys, ištarnavęs 20 ar daugiau metų ir pašalintas iš tarnybos dėl paties kaltės, nepraranda teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, tačiau ši pensija skiriama tik sukakus įstatymų nustatytą amžių.

  1. Pareiškėjas taip pat abejojo, ar Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja minėto įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija), o nuo 2005 m. gegužės 19 d. – 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pensininkams, gaunantiems visišką valstybės išlaikymą, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nemokamos.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė įstatymu, todėl kai Konstitucijai neprieštaraujančiame įstatyme nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ji turi būti mokama ir toliau, o ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Atvejus, kai paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, įstatymų leidėjas gali nustatyti įstatyme tik paisydamas Konstitucijos. Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad sąvokos (formuluotės), susijusios su konstitucinių žmogaus teisių įgyvendinimu, jų ribojimu, turi būti itin aiškios, apibrėžtos ir suprantamos.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamoje nuostatoje nėra pakankamai atskleistas pensijos nemokėjimo pagrindo – „visiškas valstybės išlaikymas“ – turinys ir kad ši neapibrėžta ir neaiški formuluotė negali būti pagrindas nutraukti paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą. Įstatymų leidėjui tinkamai neatskleidus ginčijamos nuostatos turinio, neįmanoma įvertinti, ar ribojant paskirtos valstybinės pensijos mokėjimą pensininkams, gaunantiems visišką valstybės išlaikymą, buvo laikytasi proporcingumo principo, ar nebuvo pažeista asmens teisė ir teisėtas lūkestis (kurie sietini su šio asmens nuosavybės teisių apsauga) gauti paskirtą ir mokamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, t. y. ar šios pensijos nemokėjimo pagrindas – „visiškas valstybės išlaikymas“ – nustatytas paisant Konstitucijos. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ginčijama nuostata pripažinta prieštaraujančia konstituciniam teisinės valstybės principui.

  1. Pareiškėjui taip pat kilo abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalis (2007 m. sausio 18 d. redakcija), pagal kurią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos tik tiems muitinės pareigūnams, kurie iš tarnybos išėjo po 2007 m. sausio 18 d. priimto įstatymo įsigaliojimo (šiuo įstatymu pareigūnų ir karių valstybines pensijas reguliuojantis įstatymas buvo papildytas nuostata, pagal kurią teisę gauti valstybinę pensiją įgijo muitinės sistemoje tam tikras pareigas ėję pareigūnai). Pareiškėjo nuomone, muitinės pareigūnų diferencijavimo kriterijus – įstatymo įsigaliojimo data – nėra tokio pobūdžio skirtumas, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas. Valstybinės pensijos skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti nuo valstybės tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių ir kt. Įstatymų leidėjas, naudodamasis savo diskrecija, galėjo pasirinkti, nustatyti ar nenustatyti, kad muitinės sistemoje tam tikras pareigas ėjusiems pareigūnams būtų skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, taip pat kokiomis sąlygomis ši pensija skiriama.

Iki minėto 2007 m. sausio 18 d. priimto įstatymo, kuriuo buvo nustatyta muitinės pareigūnų teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, įsigaliojimo iš tarnybos išėję muitinės pareigūnai pagal tuometinį teisinį reguliavimą negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nes tokią teisę įgijo tik tie pareigūnai, kurie muitinės sistemoje tam tikras pareigas ėjo įstatymo įsigaliojimo dieną, t. y. 2007 m. sausio 19 d. ir (arba) vėliau.

Konstitucinio Teismo nuomone, įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinių pensijų skyrimą tam tikrai pareigūnų ir karių kategorijai, gali, tačiau neprivalo, nustatyti, kad šios pensijos bus skiriamos ir anksčiau atitinkamoje tarnyboje dirbusiems asmenims.

Nutarime taip pat pažymėta, kad ginčijamą teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama pareigūnams, tebedirbusiems muitinės sistemoje po minėto įstatymo įsigaliojimo, įstatymų leidėjas nustatė siekdamas pertvarkyti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sistemą bei išsaugoti muitinės sistemoje aukštos kvalifikacijos specialistus.

Atsižvelgus į šiuos argumentus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.