LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimas

DĖL DAIKTO IŠREIKALAVIMO IŠ SĄŽININGO ĮGIJĖJO

Santrauka

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjų – Seimo narių grupės, Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo prašymus tyrė Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies, pagal kurią iš sąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas gali būti išreikalautas tais atvejais, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjai savo abejones iš esmės grindė tuo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu savininko, kuris daiktą prarado dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, teisės ginamos labiau negu sąžiningo įgijėjo, kuris, pasak pareiškėjų, taip pat tampa „lygiaverčiu“ to daikto savininku, tad dviejų „lygiaverčių“ savininkų padėtis yra nevienoda ir tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Be to, pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė yra neliečiama ir gali būti paimama įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, o pagal Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalį išreikalaujant nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo, pareiškėjų teigimu, nėra tenkinami visuomenės poreikiai, sąžiningam įgijėjui nėra teisingai atlyginama, todėl ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamos asmens nuosavybės teisės.

Šiame nutarime konstatuota, kad Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris būtų paneigtas, jeigu, savininkui praradus turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, savininko nuosavybės teisės nebūtų ginamos. Kai turtą savininkas praranda dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, tai nereiškia, kad jis praranda nuosavybės teises, ir nereiškia, kad asmuo, įgijęs tokį turtą, tampa jo savininku. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę susigrąžinti savo turtą, prarastą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo; ši jo teisė yra svarbi konstitucinė nuosavybės teisių apsaugos garantija. Tai suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų savininko, praradusio turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisių gynimą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kai asmuo įgyja turtą, nežinodamas ir negalėdamas žinoti, jog savininkas jį prarado dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, tokio turto įgijimas negali būti traktuojamas kaip savaime sukuriantis turto įgijėjui nuosavybės teises. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad turi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito asmens padaryto nusikaltimo. Toks reikalavimas kyla iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio asmeniui padarytos žalos atlyginimo principo, Konstitucijos 46 straipsnio, inter alia jo 1 dalies, kurioje taip pat yra įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, suponuojančios sutarčių sudarymo laisvę.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies kylantys imperatyvai nuosavybės paėmimui iš savininko netaikomi tais atvejais, kai savininkas susigrąžina turtą, prarastą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo.

Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti asmenis atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. Nutarime pažymėta, kad savininko ir sąžiningo įgijėjo teisinis statusas yra nevienodas, jie yra skirtingose padėtyse.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.