LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl valstybės skolos išieškojimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas

DĖL VALSTYBĖS SKOLOS IŠIEŠKOJIMO

Santrauka

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą tyrė Valstybės skolos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostatos „Finansų ministerijos sprendimai dėl skolos išieškojimo iš skolininko <...> perduodami teismo antstoliams vykdyti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka“ atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją valstybė, tenkindama viešąjį interesą, gali pasirinkti įvairias visuomenei naudingų ūkinių pastangų ir iniciatyvos rėmimo formas. Viena jų gali būti ūkio subjektams valstybės teikiama parama, inter alia valstybės paskola.

Ūkio subjektams teikiama valstybės parama, taip pat ir valstybės paskola, turi būti grindžiama įstatymu. Įstatymuose, be kita ko, turi būti nustatyta valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl tokios paramos teikimo, taip pat jos teikimo pagrindai. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas visuomenei naudingų ūkinių pastangų ir iniciatyvos rėmimą, taip pat ir valstybės paskolos teikimą, yra saistomas iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, tarp jų – atsakingo valdymo, skaidrumo, teisėtumo, lygiateisiškumo, sąžiningos konkurencijos principų. Reguliuojant valstybės paramos teikimą ūkio subjektams negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo jiems būtų suteikiamos privilegijos ar varžoma iniciatyva.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad santykiai dėl paskolos, atsirandantys tarp valstybės ir asmens (ūkio subjekto), turi būti grindžiami inter alia sutarčių sudarymo laisvės principu, kuris vertintinas kaip konstitucinio lygmens garantija. Asmuo (ūkio subjektas), naudodamasis valstybės parama, taip pat ir valstybės paskola, turi laikytis prisiimtų įsipareigojimų, nepiktnaudžiauti teise; turi būti užtikrinama tokios paramos tinkamo naudojimo kontrolė, jos grąžinimas laiku. Tais atvejais, kai asmuo (ūkio subjektas), gavęs valstybės paskolą, nevykdo iš sutarties ir įstatymų kylančių įsipareigojimų, turi būti nustatytos tokių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės. Viena jų gali būti atitinkamos įstatymų leidėjo nustatytos valstybės institucijos sprendimo dėl valstybės paskolos (ir su ja susijusių valstybės išlaidų) išieškojimo vykdymas, kurio ypatumai turi būti nustatyti įstatymu.

Nutarime konstatuota, kad iš Konstitucijos apskritai nekyla draudimo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad vykdymo procesas būtų pradedamas remiantis ne tik teismo, bet ir kitų įstatymuose numatytų valstybės institucijų (pareigūnų) sprendimais. Įstatymu reglamentuojant vykdymo procesą turi būti siekiama jo operatyvumo, veiksmingumo, nesudaroma prielaidų vilkinti sprendimų vykdymo, piktnaudžiauti teise. Visais atvejais įstatymų leidėjui nustatant sprendimo dėl valstybės paskolos (ir su ja susijusių valstybės išlaidų) išieškojimo vykdymo ypatumus negali būti paneigiama asmens teisė kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeistų teisių gynimo ir konstitucinė teismo paskirtis vykdyti teisingumą. Vykdymo proceso teisėtumui užtikrinti turi būti įtvirtinta veiksminga teisminė vykdymo proceso kontrolė (gali būti įvairios tokios kontrolės formos), kurią vykdydamas teismas galėtų spręsti visus vykdymo procese kylančius klausimus (ginčus). Tokios kontrolės pagrindinis tikslas – užtikrinti vykdymo proceso teisėtumą, veiksmingumą, operatyvumą, asmens pažeistų teisių gynimą.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, jos negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Šios bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog teisė kreiptis į teismą apima ir asmens (ūkio subjekto), gavusio valstybės paskolą, teisę skųsti teismui ir patį sprendimą dėl valstybės paskolos (ir su ja susijusių valstybės išlaidų) išieškojimo, ir tokio sprendimo vykdymą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijama nuostata, pagal kurią Finansų ministerijos sprendimai dėl skolos išieškojimo iš skolininko perduodami teismo antstoliams vykdyti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, neužkerta kelio asmeniui, manančiam, kad tokiu Finansų ministerijos sprendimu yra pažeidžiamos jo teisės, kreiptis į teismą. Asmuo tokį sprendimą gali skųsti teismui, o teismas prireikus (motyvuotu sprendimu) gali laikinai sustabdyti jo galiojimą. Asmuo taip pat gali skųsti teismui Finansų ministerijos sprendimo pagrindu pradėtą vykdymo procesą (išieškojimą), o teismas tokioje byloje, jei būtina, gali vykdymo veiksmus (išieškojimą) sustabdyti. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra apribojama asmens (ūkio subjekto), gavusio valstybės paskolą, teisė kreiptis į teismą.

Nutarime taip pat pažymėta, kad pareiškėjo ginčijama nuostata taikytina visiems skolininkams, laiku negrąžinusiems paskolos ar neįvykdžiusiems kitų paskolos sutartyse nustatytų turtinių įsipareigojimų, taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nukrypstama ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

Konstitucinis Teismas taip pat nusprendė, kad nėra pakankamų teisinių argumentų, pagrindžiančių pareiškėjo poziciją, esą ginčijamu teisiniu reguliavimu paneigiamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas principas, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijama Valstybės skolos įstatymo nuostata neprieštaravo Konstitucijai.