LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl neprivatizuotinos žemės sklypų suteikimo Lietuvos veterinarijos akademijai ir Ginklų fondui

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas

DĖL NEPRIVATIZUOTINOS ŽEMĖS SKLYPŲ SUTEIKIMO LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJAI IR GINKLŲ FONDUI

Santrauka

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą pagal Kauno apygardos teismo prašymą, pripažino Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 540 (1992 m. vasario 27 d., 1999 m. gegužės 14 d. redakcijos) patvirtinto Neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo ir Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimo Nr. 266 nuostatas dėl neprivatizuotinų žemės ūkio naudmenų priskyrimo Lietuvos veterinarijos akademijai, taip pat Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 579 nuostatas dėl valstybinės žemės priskyrimo Ginklų fondui neprieštaraujančiomis Konstitucijai ir nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojančių įstatymų nuostatoms.

Konstitucinės justicijos bylą inicijavęs Kauno apygardos teismas prašė ištirti minėtų Vyriausybės nutarimų ta apimtimi, kuria jais Lietuvos veterinarijos akademijai ir Ginklų fondui priskirta neprivatizuotina žemė, į kurią buvusio žemės savininko įpėdiniai pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo natūra prioritetą įtvirtinančioms įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatoms.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą, t. y. atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją, kad teisingumo atkūrimas, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, yra dvejopas: jis atkuriamas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų pusiausvyros, kuri negalėtų būti pasiekta, jei būtų suabsoliutinta asmens, siekiančio atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisė susigrąžinti jį natūra, kartu paneigiant visuomenės interesus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei nėra galimybės grąžinti išlikusio nekilnojamojo turto natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Nutarime pažymėta, kad teisinis reguliavimas, nustatantis nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvas, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui, taip pat kad pagrįstas ir teisėtas nuosavybės objektų išpirkimas atkuriant nuosavybės teises atitinka ir konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad natūra gali būti negrąžinamas ir tas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo asmeniui nuosavybės teise priklausęs turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Toks turtas yra valstybės išperkamas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad vienas iš įstatymuose nustatytų atvejų, kai žemė buvusiems savininkams gali būti negrąžinama natūra, yra jos suteikimas mokslo ir mokymo įstaigoms. Nutarime pažymėta, kad neturėdamos nekilnojamojo turto (žemės, pastatų ir kt.) šios įstaigos negalėtų vykdyti savo visuomeniškai reikšmingų funkcijų. Remiantis oficialia konstitucine restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktrina pabrėžta ir tai, kad valstybės išperkamos žemės statusas gali būti suteiktas tik tai mokslo ir mokymo įstaigoms skirtai žemei, kuri yra būtina jų uždaviniams ir funkcijoms vykdyti, t. y. būtina visuomenės, o ne atskirų asmenų poreikiams; mokslo ir mokymo įstaigos, valstybės ir savivaldos institucijos, pareigūnai turi pareigą užtikrinti, kad mokslo ir mokymo įstaigai suteikta žemė būtų naudojama visuomenės poreikiams tenkinti.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Lietuvos veterinarijos akademija yra vienintelė speciali mokslo ir studijų institucija, rengianti veterinarijos specialistus ir gyvulininkystės technologus, kurie vykdo valstybei ir visuomenei svarbias funkcijas, susijusias su žemės ūkio vystymu, ekonomikos augimu, visuomenės sveikatos apsauga, todėl visuomenei ir valstybei svarbu, kad šios srities specialistai būtų tinkamai parengti. Lietuvos veterinarijos akademijoje praktinio ugdymo, mokslo tiriamieji darbai atliekami Praktinio mokymo ir bandymų centre, besinaudojančiame Lietuvos veterinarijos akademijai perduotu žemės sklypu. Šios mokslo ir studijų įstaigos statusas, tikslai, uždaviniai lemia, kad jos veiklai, būtent specialistų (pvz., veterinarijos medicinos) praktiniam parengimui ir mokslinių tyrimų bei eksperimentų vykdymui, yra reikalinga atitinkama bazė: žemė, pastatai, įranga. Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta ir tai, kad žemės sklypą Lietuvos veterinarijos akademija naudojo ir mokymo bazę jame kūrė dar iki ginčijamų Vyriausybės nutarimų priėmimo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog žemė Lietuvos veterinarijos akademijai buvo suteikta tam, kad ji galėtų tinkamai vykdyti savo uždavinius ir funkcijas, t. y. tenkinti visuomenės poreikį, todėl ginčijami Vyriausybės nutarimai nepažeidžia konstitucinių nuosavybės apsaugos garantijų, konstitucinio teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir restitucijos santykius reguliuojančiuose įstatymuose nustatytų nuosavybės išpirkimo valstybės reikmėms iš buvusių savininkų ir jų įpėdinių sąlygų.

Tirdamas Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 579, kuriuo Lietuvos veterinarijos akademijos naudojamo žemės sklypo dalis (32,5 hektaro) buvo perduota Ginklų fondui neterminuotai naudotis šaudmenų gamybos įmonės statybai, atitiktį Konstitucijai ir įstatymui, Konstitucinis Teismas vertino, ar ši žemė priskirtina Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytai valstybės išperkamos žemės kategorijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 12 straipsnio 9 punktą valstybės išperkamai žemei buvo priskiriama inter alia valstybės įstaigoms suteikta žemė. Nors įstatyme nebuvo apibrėžta, kokiais atvejais valstybės įstaigoms suteikta žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei, atsižvelgiant į vieną iš pagrindinių nuosavybės teisių atkūrimo proceso principų – nuosavybės teisių atkūrimo natūra prioritetą – darytina išvada, kad žemės suteikimas valstybės įstaigoms ir jos priskyrimas valstybės išperkamai (negrąžintinai pretendentams atkurti nuosavybės teises natūra) žemei turi būti objektyviai pagrįstas valstybės reikmėmis.

Atsižvelgdamas į teisės aktuose įtvirtintą Ginklų fondo teisinį statusą, šios valstybės institucijos funkcijas ir vaidmenį krašto apsaugos sistemoje, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vyriausybės 1999 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 579 žemė buvo perduota Ginklų fondo – valstybės institucijos – funkcijoms, susijusioms su valstybės reikmių užtikrinimu, vykdyti, todėl šis žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamos žemės kategorijai.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Lietuvos veterinarijos akademijai priskirtos žemės dalies suteikimą naudotis Ginklų fondui lėmė kito ne mažiau reikšmingo visuomenės poreikio atsiradimas, tai yra visuomenės poreikis, dėl kurio žemė negalėjo būti grąžinama natūra buvusiam savininkui, apskritai neišnyko, tik pasikeitė jo pobūdis. Todėl nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių kontekste šios žemės, kaip valstybės išperkamos ir natūra buvusiems savininkams negrąžinamos, statusas nepasikeitė.