Dėl keleivių vežimo užsakomaisiais reisais

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 5 d. nutarimas

DĖL KELEIVIŲ VEŽIMO UŽSAKOMAISIAIS REISAIS

Santrauka

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymus tyrė, ar Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad užsakomųjų reisų vežėjams draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis ir kurių ribas nustato savivaldybių institucijos, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui.

Pareiškėjai prašymus grindė tuo, kad ginčijama Kelių transporto kodekso nuostata įtvirtina išskirtines savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių keleivių vežimo bendrovių bei reguliarių reisų vežėjų, vykdančių veiklą iš autobusų stočių, teises ir veiklos sąlygas, sudaro prielaidas iškreipti sąžiningą konkurenciją tolimojo susisiekimo maršrutų keleivių vežimo rinkoje ir monopolizuoti keleivių vežimą, diskriminuoti legaliai dirbančius užsakomųjų reisų (privačius) vežėjus, atima keleiviams galimybę rinktis vežėją, transporto priemonės rūšį ir kainą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad santykiai, susiję su keleivių vežimu reguliariais reisais, ir santykiai, susiję su keleivių vežimu užsakomaisiais reisais, gali (ir turi) būti teisės aktais reguliuojami nevienodai – tas teisinis reguliavimas atspindi atitinkamos ūkinės veiklos ir atitinkamos rinkos specifiką, nes vieni vežėjai teikia vežimo paslaugas keleiviams, vykstantiems reguliariais reisais, o kiti – keleiviams, vykstantiems užsakomaisiais reisais. Šių santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas savaime nelaikytinas nesąžiningų konkurencijos toje pačioje rinkoje sąlygų sudarymu.

Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Kelių transporto kodeksą užsakomaisiais reisais visais atvejais galima vežti tik tokias keleivių grupes, kurios buvo sudarytos iš anksto pateikus užsakymą vežėjui ir su juo iš anksto sudarius vežimo sutartį. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad grupė, surinkta iš autobusų stoties teritorijoje ar netoliese, taip pat kitose tam skirtose vietose reguliarių reisų laukiančių keleivių ar kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis, jokiu būdu negali būti laikoma iš anksto sudaryta keleivių grupe, nurodyta Kelių transporto kodekse. Pagal šį kodeksą vežėjai, teikiantys keleivių vežimo užsakomaisiais, o ne reguliariais reisais paslaugas, negali vežti tokių iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis, surinktų grupių ne tik iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas nustato savivaldybių institucijos), bet ir iš visų kitų vietų. Tokių grupių vežimas neatitiktų Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje esančio sąvokos „užsakomieji reisai“ apibrėžimo, užsakomųjų reisų paskirties.

Taigi Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas užsakomųjų reisų vežėjams rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis (ir kurių ribas nustato savivaldybių institucijos), reiškia, kad užsakomųjų reisų vežėjams draudžiama minėtose teritorijose sudaryti keleivių grupes, surinktas iš reguliarių reisų laukiančių keleivių, taip pat kitų asmenų, dėl kurių vežimo nebuvo pateiktas išankstinis užsakymas vežėjui ir su juo iš anksto nebuvo sudaryta vežimo sutartis. Tačiau šis draudimas neaiškintinas kaip apimantis ir draudimą užsakomųjų reisų vežėjams minėtose teritorijose įlaipinti į transporto priemonę ir iš ten vežti iš anksto sudarytas keleivių grupes.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad pagal Kelių transporto kodekse įtvirtintą užsakomųjų reisų sampratą užsakomaisiais reisais visais atvejais galima vežti tik tokias keleivių grupes, kurios buvo sudarytos iš anksto pateikus užsakymą vežėjui ir su juo iš anksto sudarius vežimo sutartį, Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vertintinas kaip perteklinis. Kaip perteklinė vertintina ir atitinkama savivaldybių institucijoms įtvirtinta pareiga nustatyti gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis ir iš kurių draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes užsakomaisiais reisais, ribas, nes šios ribos iš esmės nieko nežymi.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas pripažino Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalį ta apimtimi, kuria nustatyta, kad užsakomųjų reisų vežėjams draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ribojasi su autobusų stotimis ir kurių ribas nustato savivaldybių institucijos, neprieštaraujančia Konstitucijai.