LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl teisėjų kvalifikacinių reikalavimų

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarimas

DĖL KVALIFIKACINIŲ AUKŠTOJO TEISINIO IŠSILAVINIMO REIKALAVIMŲ ASMENIMS, NORINTIEMS EITI TEISĖJO PAREIGAS

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs administracinę bylą dėl Nacionalinės teismų administracijos įsakymo panaikinimo; šiuo įsakymu buvo atsisakyta įrašyti pareiškėją į pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašą kaip neturinčią reikalaujamo teisinio išsilavinimo – teisės bakalauro laipsnio (tačiau turinčią teisės magistro ir teisės daktaro laipsnius). Konstitucinio Teismo buvo prašoma ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1568 patvirtinti Kvalifikaciniai aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimai asmenims, norintiems įstatymų nustatyta tvarka eiti teisėjo pareigas (toliau – Kvalifikaciniai reikalavimai), neprieštarauja Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatai „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“ ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatai „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“. Pareiškėjui abejonių sukėlė tai, kad Kvalifikaciniuose reikalavimuose nėra eksplicitinio reikalavimo, kad teisėjo pareigas norintys eiti asmenys, įgiję teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, turi būti įgiję dar ir teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį, kuris suteikiamas baigus pirmosios pakopos universitetinių teisės studijų programą.

Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad demokratinėje teisinėje valstybėje teisininko profesijai keliami dideli reikalavimai, nes užtikrinti tokias fundamentalias teisines vertybes, kaip teisės viešpatavimas, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisinis saugumas ir teisinis tikrumas, teisė į teisingą teismą, teisinė pagalba ir kt., įmanoma tik tokioje teisinėje sistemoje, kurioje teisininkai turi būtiną profesinę kompetenciją. Tinkamai parengtų, aukštos profesinės kvalifikacijos teisininkų, inter alia teisėjų, profesinė veikla lemia visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos teisine sistema. Teisininko profesija neatsiejama nuo aukštojo teisinio išsilavinimo: aukštasis teisinis išsilavinimas yra būtina profesionalios ir efektyvios teisinės praktikos sąlyga. Vakarų teisės tradicijoje aukščiausios teisininko profesinės kvalifikacijos įgijimas yra siejamas su aukštuoju universitetiniu teisiniu išsilavinimu.

Iš Konstitucijos kylanti legaliai veikiančių aukštųjų mokyklų teikiamo aukštojo išsilavinimo (profesijos) pripažinimo garantija suponuoja atitinkamų valstybės institucijų įgaliojimus kontroliuoti aukštojo mokslo kokybę ir užtikrinti, kad teikiamo aukštojo išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo kokybės standartus. Tokius standartus turi nustatyti valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją formuojančios aukštojo mokslo politiką, organizuojančios ir vykdančios aukštųjų mokyklų veiklos priežiūrą. Aukštojo išsilavinimo kokybės standartai, kuriuos turi atitikti asmuo, pretenduojantis užimti tam tikras pareigas arba užsiimti tam tikra profesine veikla, turi būti nustatomi įstatymu; jų užtikrinimas, vykdymo kontrolė gali būti nustatoma ir poįstatyminiais teisės aktais, taip pat ir aukštųjų mokyklų teisės aktais. Ypač akivaizdi tokių standartų svarba tam tikroms profesijoms, su kurių įgijimu yra siejamas itin sudėtingas ir atsakingas darbas, tarp jų – valstybės kontroliuojamoms profesijoms, taip pat tokioms pareigoms viešosios valdžios institucijose, kurias einant vykdyti tam tikras su viešosios valdžios (visų pirma valstybės valdžios) įgyvendinimu susijusias funkcijas patikima tik aukštos kvalifikacijos tam tikros profesijos atstovams; minėti standartai itin būtini teisininko profesijai. Nors aukštosios mokyklos pačios nustato teisės studijų programas ir dėl to šios programos gali būti gana įvairios, valstybė turi pareigą užtikrinti, kad pagal įvairias teisės studijų programas skirtingose aukštosiose mokyklose teikiamo aukštojo teisinio išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo teisinio išsilavinimo kokybės standartus.

Konstitucinis Teismas pažymėjo: kad ir kokios būtų studijų formos, tam pačiam kvalifikaciniam laipsniui (profesinei kvalifikacijai) įgyti skirtų teisės studijų programos apimtis turi būti ne mažesnė už nustatytą standartą, kuris savo ruožtu turi būti orientuotas į Vakarų teisės tradicijos (ypač kontinentinės teisės tradicijos) šalyse visuotinai pripažįstamą aukštųjų universitetinių teisės studijų branduolį ir apimti visas tradiciškai ir visuotinai svarbiausiomis pripažįstamas teisės sritis – vadinamuosius pagrindinius studijų dalykus, atitinkančius visaverčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo sampratą, o ne apsiriboti kuria nors viena teisės sritimi; tik tokiu atveju aukštąsias teisės studijas baigusiam asmeniui pagrįstai bus pripažinta teisininko kvalifikacija. Pagal susiklosčiusią tradiciją ir susiformavusią visaverčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo sampratą tokie pagrindiniai studijų dalykai yra teisės teorija, teisės istorija, konstitucinė teisė, administracinė ir administracinio proceso teisė, finansų teisė, baudžiamoji ir baudžiamojo proceso teisė, civilinė ir civilinio proceso teisė, darbo teisė, tarptautinė viešoji teisė, Europos Sąjungos teisė. Kita vertus, vien šių studijų dalykų nepakanka – paprastai turi būti studijuojama daugiau teisinių disciplinų ir tam tikrų ne teisės krypties (socialinių, humanitarinių) studijų dalykų.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Lietuvoje įvykusi teisininkų rengimo modelio – aukštojo teisinio išsilavinimo sistemos transformacija nėra pagrindas ar paskata atsisakyti universalaus, Vakarų teisės tradicijos šalyse visuotinai pripažįstamo aukštųjų universitetinių teisės studijų, atitinkančių visaverčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo sampratą, branduolio: ir pasirinkus dvipakopių teisės krypties studijų modelį būtina užtikrinti, kad būtų studijuojami aptartieji pagrindiniai teisės krypties studijų dalykai, taip pat kiti teisiniai ir tam tikri ne teisės krypties dalykai. Teisininkų rengimo diversifikavimas, kad ir kokie nauji, anksčiau Lietuvoje nebuvę, studijų modeliai atsirastų, turi būti orientuotas į iš Vakarų teisės tradicijos kylančius teisininko profesijos (kvalifikacijos, profesinių žinių, gebėjimų) standartus.

Brandžios teisinės kultūros kraštuose pripažįstama, kad teisėjų veikla nubrėžia gaires visai teisininko profesijai ir teisinei praktikai šalyje, todėl negali kelti abejonių tai, kad asmenims, siekiantiems būti teisėjais, teisinėje valstybėje gali ir turi būti keliami kuo didžiausi profesinės kvalifikacijos, taip pat ir teisinio išsilavinimo reikalavimai. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog aukštojo teisinio išsilavinimo reikalavimas teisėjams kyla iš Konstitucijos ir yra imperatyvus, jis taikytinas visiems pretendentams į teisėjus, kad ir kokio teismo teisėjais tapti jie pretenduotų. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus įstatymuose įtvirtinti ir tokį reikalavimą, kad pretendentai į teisėjo pareigas būtų įgiję aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, norintiems eiti teisėjo pareigas, būtų keliami mažesni profesiniai reikalavimai, inter alia reikalaujama žemesnio išsilavinimo ir (arba) žemesnės kvalifikacijos, nei asmenims, norintiems verstis kitomis teisinėmis profesijomis (advokato, prokuroro, notaro, antstolio); priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti ne tik išskirtinį teisėjo konstitucinį statusą, bet ir konstitucinę teisingumo vykdymo sampratą.

Atsižvelgdamas į teisėjo profesijos svarbą teisinėje valstybėje ir į Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintą aukštojo mokslo sistemą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmeniui, pretenduojančiam į teisėjo pareigas, nepakanka vien Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytų pagrindinių – pirmosios pakopos teisės krypties studijų, skirtų tik teoriniams profesijos pagrindams perteikti ir savarankiškam darbui būtiniems profesiniams įgūdžiams suformuoti; iš Konstitucijos kylantis aukštos teisėjo profesinės kvalifikacijos reikalavimas suponuoja tai, kad teisėjais tapti siekiantys asmenys turi būti įgiję tokį aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kurį gali užtikrinti tik Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytos dvipakopės nuosekliosios teisės krypties universitetinės studijos (t. y. teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikaciniai laipsniai) arba vientisosios teisės krypties studijos, kai tęstinumu susiejamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės studijos.

Kita vertus, nors pirmosios pakopos (pagrindinės) teisės studijos pačios savaime negali užtikrinti teisėjo darbui pakankamo išsilavinimo lygio, jos yra būtinos ir negali būti eliminuojamos iš visaverčio aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, reikalingo pretendentams į teisėjus, nes būtent šios studijos yra skiriamos profesijos pagrindams perteikti ir savarankiškam darbui būtiniems profesiniams įgūdžiams suformuoti. Kitoks aiškinimas paneigtų ne tik konstitucinę teisėjo profesijos sampratą, bet ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintą teisės krypties magistrantūros bei teisės magistro kvalifikacinio laipsnio sampratą (nes magistrantūros studijos ir magistro kvalifikacinis laipsnis yra susieti su aukštesnės profesinės kvalifikacijos įgijimu, o siekti „aukštesnės profesinės kvalifikacijos“ gali tik toks teisės krypties studentas, kuris yra įgijęs teorinius teisininko profesijos pagrindus). Kitoks aiškinimas paneigtų ir pirmosios pakopos (pagrindinių) teisės krypties studijų bei vienpakopių teisės krypties studijų prasmę; jis reikštų, kad dėl teisėjo pareigų leidžiama konkuruoti asmenims, turintiems nelygiavertį teisinį išsilavinimą. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai asmuo, turintis bakalauro laipsnį, įgytą baigus studijas ne pagal universitetinių teisės krypties bakalauro studijų programą, siekia studijuoti teisės krypties magistrantūroje, šias studijas jis gali pradėti tik tuomet, kai per „išlyginamąsias“ studijas įgyja universitetinį teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostata „Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas <...> Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“ ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata „Turinčiais Teismų įstatymo 51 straipsnyje numatytą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą laikomi asmenys, įgiję teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)“ aiškintinos kaip reiškiančios, jog pretenduoti į apylinkės teismo (kaip ir bet kurio kito teismo) teisėjo pareigas gali tik toks asmuo, kuris yra baigęs universitetines teisės krypties studijas ir įgijęs teisės bakalauro bei teisės magistro kvalifikacinius laipsnius arba yra baigęs vientisąsias universitetines teisės krypties studijas ir įgijęs teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą); pagal šias nuostatas pretenduoti į teisėjo pareigas negali asmuo, kuris turi tik teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir neturi teisės magistro kvalifikacinio laipsnio arba kuris turi tik teisės magistro kvalifikacinį laipsnį ir neturi teisės bakalauro kvalifikacinio laipsnio. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tik šitaip aiškinamos įstatymų nuostatos – nors jose ir nėra įtvirtinta eksplicitinio reikalavimo, kad asmenys, įgiję teisės magistro kvalifikacinį laipsnį, būtų įgiję dar ir teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį, – atitinka konstitucinę teisėjo profesijos sampratą, Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintą teisės krypties magistrantūros ir teisės magistro kvalifikacinio laipsnio sampratą, pirmosios pakopos (pagrindinių) teisės krypties studijų bei vienpakopių (vientisųjų) teisės krypties studijų prasmę. Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad reikalavimas pretendentams į teisėjus turėti visavertį aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (būti baigus vienpakopes (vientisąsias) teisės krypties studijas arba turėti teisės bakalauro ir teisės magistro kvalifikacinius laipsnius) taikytinas visiems asmenims, taip pat ir tiems, kurie yra baigę trečiosios pakopos teisės krypties studijas – doktorantūrą ir yra įgiję teisės daktaro mokslinį laipsnį.

Remiantis analogiškais argumentais Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad ir pagal Vyriausybės 2002 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1568 patvirtintus Kvalifikacinius reikalavimus pretenduoti į teisėjo pareigas gali tik toks asmuo, kuris yra baigęs universitetines teisės krypties studijas ir įgijęs teisės bakalauro bei teisės magistro kvalifikacinius laipsnius arba yra baigęs vientisąsias universitetines teisės krypties studijas ir įgijęs teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas pripažino, kad Vyriausybės patvirtinti Kvalifikaciniai reikalavimai neprieštarauja Teismų įstatymui ir Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymui.