LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl baudžiamojo įsakymo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 24 d. nutarimas

DĖL BAUDŽIAMOJO ĮSAKYMO

Santrauka

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Klaipėdos miesto apylinkės teismo prašymą tyrė, ar Konstitucijai neprieštarauja vieno iš teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo proceso elementų, būtent prokuroro pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, palikimas – vietoj kaltinamojo akto – bendrojo baudžiamojo proceso, į kurį grįžtama iš teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo proceso, modelyje: pareiškėjas prašė ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 425 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad „kaltinamojo reikalavimu ar teisėjo iniciatyva surengtas nagrinėjimas teisme vyksta pagal šio Kodekso V dalyje nustatytas taisykles, išskyrus tai, kad nagrinėjimo teisme metu vietoj kaltinamojo akto skaitymo kaltinimo esmę prokuroras išdėsto remdamasis pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu“, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas savo prašymą grindė tuo, kad pagal ginčijamą BPK 425 straipsnio 2 dalį bylos nagrinėjimo teisme metu vietoj kaltinamojo akto skaitymo kaltinimo esmę prokuroras išdėsto remdamasis pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, tačiau, pasak pareiškėjo, šis prokuroro pareiškimas pagal savo turinį nelaikytinas procesiniu dokumentu, tapačiu kaltinamajam aktui, nes prokuroro pareiškime nurodoma tik trumpai aprašyta veika, kuria kaltinamas asmuo (BPK 419 straipsnio 2 punktas), o kaltinamajame akte nurodomas visas nusikalstamos veikos aprašymas (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Be to, prokuroro pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu perduodant jį į teismą kaltinamajam nepateikiamas. Pareiškėjo nuomone, ginčijama BPK nuostata nepagrįstai susiaurina kaltinamojo teisę būti išsamiai informuotam, žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir gauti šį kaltinimą pagrindžiantį dokumentą, todėl ji neužtikrina iš Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančios asmens teisės į tinkamą teismo procesą, taip pat labiau suvaržo tokio kaltinamojo teises, palyginti su kaltinamuoju, kuriam kaltinamasis aktas yra pateikiamas. Be to, kaltinamajam, kuriam kaltinimas pareiškiamas surašant kaltinamąjį aktą, ir kaltinamajam, atsisakiusiam teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo proceso ir pareikalavusiam surengti bylos nagrinėjimą teismo posėdyje, turi būti vienodai taikomi BPK 218–220 straipsnių reikalavimai, kurių nepaisymas ginčijamoje BPK nuostatoje vertintinas kaip Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas baudžiamojo proceso rūšis kaip bendrojo baudžiamojo proceso konstitucinio modelio išimtis, gali, paisydamas Konstitucijos, baudžiamojo proceso santykius reguliuoti ir taip, kad baudžiamojo proceso paskirtis būtų įgyvendinama teisėjui vienasmeniškai priimant sprendimą pagal prokuroro atitinkamame procesiniame dokumente, kuriuo užbaigiamas ikiteisminis tyrimas, suformuluotą valstybinį kaltinimą bei išsamiai ir nešališkai surinktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, jeigu bylos aplinkybės yra aiškios (nekeliančios abejonių) ir nusikalstamą veiką padaręs asmuo sutinka su tokio proceso taikymu. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad ir tokiu atveju turi būti nustatytos pakankamos ir veiksmingos procesinės garantijos, užtikrinančios inter alia asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisę į gynybą, teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą; idant būtų išvengta bet kokių abejonių, kad šie dalykai nėra užtikrinami, įstatyme turi būti nustatomi atvejai, kada iš specifinio baudžiamojo proceso yra grįžtama į bendrąjį baudžiamąjį procesą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog sprendžiant, ar ginčijama BPK nuostata neprieštarauja Konstitucijai, esminę reikšmę turi tai, kad prokuroro pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu yra įmanomas tik tada, kai tokiai prokuroro iniciatyvai neprieštarauja kaltinamasis, taip pat ir nukentėjusysis (o jeigu nukentėjusysis prieštarauja, ikiteisminio tyrimo teisėjas jo skundo nepatenkina), o veika, dėl kurios padarymo kaltinamasis turi būti nubaustas baudžiamuoju įsakymu, ir siūlomos kaltinamajam skirti baudos dydis kaltinamajam yra žinoma (nes reikalaujama jo nuomonės dėl baudos dydžio), taip pat tai, kad pagal BPK 422 straipsnio 1 dalį kaltinamasis, nesutikdamas su baudos paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, turi teisę per nustatytą terminą paduoti teismui, surašiusiam tą teismo baudžiamąjį įsakymą, prašymą, reikalaudamas surengti bylos nagrinėjimą teisme pagal bendrojo baudžiamojo proceso taisykles.

Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo proceso grįžus į bendrąjį baudžiamąjį procesą kaltinamasis gauna ir prokuroro pareiškimo dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu nuorašą, iš kurio jis žino, kuo yra kaltinamas ir kuo grindžiamas kaltinimas. O tais atvejais, kai iš teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo proceso į bendrąjį baudžiamąjį procesą grįžtama tuo pagrindu, kad kaltinamasis nesutinka su proceso užbaigimu teismo baudžiamuoju įsakymu, tai, kuo jis yra kaltinamas, taip pat kitos bylos aplinkybės yra matomos ir iš paties teismo baudžiamojo įsakymo, kurį kaltinamasis, su juo nesutikdamas, yra apskundęs pagal BPK 422 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo teigti, esą ginčijamu teisiniu reguliavimu yra nukrypstama nuo Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, esą ginčijamu teisiniu reguliavimu kaltinamasis, atsisakęs teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo proceso ir pareikalavęs surengti bylos nagrinėjimą teismo posėdyje, yra kaip nors diskriminuojamas, – Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodytais ar kitais pagrindais, – palyginti su kitais kaltinamaisiais, esą ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų, ir pripažino, kad BPK 425 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) išlyga „išskyrus tai, kad nagrinėjimo teisme metu vietoj kaltinamojo akto skaitymo kaltinimo esmę prokuroras išdėsto remdamasis pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu“ neprieštarauja Konstitucijai.