LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl teismo galių sprendžiant dėl licencijų verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais galiojimo panaikinimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas

DĖL TEISMO GALIŲ SPRENDŽIANT DĖL LICENCIJŲ VERSTIS DIDMENINE AR MAŽMENINE PREKYBA ALKOHOLIO PRODUKTAIS GALIOJIMO PANAIKINIMO

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Šiaulių apygardos ir Vilniaus apygardos administraciniai teismai, ginčiję Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 8 dalies (2004 m. kovo 9 d. redakcija) ir 34 straipsnio 17 dalies (2004 m. kovo 9 d., 2006 m. balandžio 25 d. redakcijos), taip pat Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 28.5, 51.5 punktų (2004 m. gegužės 20 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai bei minėtų taisyklių 51.6 punkto (2004 m. gegužės 20 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai ir Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 daliai.

Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje nustatyta už tam tikrus šio įstatymo pažeidimus įmonėms taikoma sankcija – licencijos verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais galiojimo panaikinimas ir naujos neišdavimas įstatyme nustatytą terminą. Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 28.5, 51.5 punktuose įtvirtintas iš esmės toks pat teisinis reguliavimas, kaip ir Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo abejones dėl šių nuostatų konstitucingumo grindė tuo, kad minėta ekonominė sankcija teisės pažeidėjui turi būti taikoma kartu su kita Alkoholio kontrolės įstatyme nustatyta sankcija – pinigine bauda, šitaip, pareiškėjo nuomone, pažeidžiant konstitucinį principą non bis in idem. Be to, šios nuostatos yra imperatyvios ir neleidžia teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, nuspręsti, kad minėta sankcija neturi būti taikoma.

Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 8 dalį „savivaldybių tarybos turi teisę riboti ar uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais oficialių švenčių ir masinių renginių dienomis“. Pareiškėjui – Šiaulių apygardos administraciniam teismui abejonių dėl šios nuostatos konstitucingumo sukėlė tai, kad pagal šią nuostatą yra leidžiama ūkinės veiklos laisvę apriboti ne įstatymu – tai padaryti deleguojama savivaldybės tarybai savo nuožiūra.

Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 51.6 punkte nurodyta, už kurių šiose taisyklėse nustatytų reikalavimų nesilaikymą panaikinamas licencijos galiojimas. Pareiškėjui – Vilniaus apygardos administraciniam teismui abejonių dėl šios nuostatos konstitucingumo sukėlė tai, kad asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti apribojama žemesnės nei įstatymas galios teisės akto pagrindu, taip pat tai, kad ši nuostata yra imperatyvi, neleidžia teismui atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, kitas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai individualizuoti, diferencijuoti atsakomybės.

Tirdamas Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas konstatavo, kad piniginė bauda ir licencijos galiojimo panaikinimas bei naujos neišdavimas yra savo turiniu ir paskirtimi skirtingos „ekonominės sankcijos“.

Piniginė bauda yra represinio pobūdžio sankcija, kuria yra nubaudžiamas teisės pažeidėjas – ūkio subjektas ir kuria yra daromas tiesioginis neigiamas poveikis jo turtinei, ekonominei padėčiai, taigi ir nuosavybės teisei bei ūkinės veiklos laisvei, nes yra nusavinamos jo piniginės lėšos.

Licencijos galiojimo panaikinimas ir naujos licencijos neišdavimas yra tokia sankcija, kuria neigiamas poveikis teisės pažeidėjo – ūkio subjekto turtinei, ekonominei padėčiai yra daromas ne tiesiogiai, t. y. ne nusavinant jo pinigines lėšas, bet neleidžiant jam tam tikrą laiką verstis atitinkama veikla. Tokios sankcijos vadinamos uždraudimo sankcijomis. Toks ūkio subjektas yra nustatytam laikui pašalinamas iš prekybos alkoholio produktais rinkos – apribojama jo ūkinės veiklos laisvė ir nuosavybės teisė. Pašalinamas iš rinkos jis yra dėl to, kad tuo metu, kai dar buvo tos rinkos dalyvis, pažeidė esmines ir jam žinomas bei suprantamas buvimo toje rinkoje sąlygas – nesilaikė imperatyvių teisės reikalavimų. Tariama, kad jeigu tam ūkio subjektui būtų ir toliau leidžiama būti tos rinkos dalyviu, kiltų grėsmė, kad konkurencija rinkoje bus nesąžininga, taip pat kiltų grėsmė vartotojų ir kitų asmenų teisėms, būtų pakenkta įvairioms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos saugomoms ir ginamoms vertybėms, viešajam interesui; alkoholio produktų gamybos, įvežimo, importo, eksporto, prekybos, vartojimo reikalavimų pažeidimai gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, viešajai tvarkai, visuomenės narių saugumui, valstybės ekonominiams interesams. Yra suprantama ir pagrįsta, jeigu valstybė įstatymuose numato atitinkamas uždraudimo sankcijas, idant prekybos alkoholio produktais rinka (ypač tokia, kuriai taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas) būtų apsaugota nuo tokių dalyvių, kurie elgiasi ne pagal jos taisykles, bet priešingai joms. Nėra jokių teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad už tokius teisės pažeidimus, kaip nurodytieji Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje, galėjo būti nustatyta tik piniginė bauda, o tokia sankcija kaip licencijos galiojimo panaikinimas ir naujos licencijos neišdavimas Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytą terminą nuo licencijos galiojimo panaikinimo dienos negalėjo būti nustatyta.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje nustatytos sankcijos – licencijos galiojimo panaikinimo ir naujos licencijos neišdavimo (tam tikrą laiką), taikomos teisės pažeidėjui kartu su kita šiame įstatyme nustatyta sankcija – pinigine bauda, konstituciniu pagrįstumu, nes atitinkamo teisės pažeidėjo ūkinės veiklos laisvė ir nuosavybės teisė (kurios nėra absoliučios) apribojamos dėl to, kad siekiama apsaugoti, apginti kitas konstitucines vertybes bei viešąjį interesą.

Konstitucinis Teismas ypač pabrėžė, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja, be kitų dalykų, sąžiningos konkurencijos laisvę. Licencijų sąlygų laikymasis ir jo priežiūra yra būtina prielaida sąžiningai konkurencijai atitinkamoje rinkoje, taigi ūkio subjekto, pažeidusio licencijoje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos taisykles, ūkinės veiklos laisvė ne tik gali, bet paprastai ir turi būti ribojama.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Alkoholio kontrolės įstatyme yra įtvirtintas toks visuminis teisinis reguliavimas, pagal kurį licencijos galiojimo panaikinimas ir naujos licencijos neišdavimas yra ne tik tokia sankcija, kuri pati yra vientisa, nedalijama (nes joks „dalinis“, t. y. neabsoliutus, nevisiškas, licencijos galiojimo panaikinimas yra apskritai neįmanomas), bet ir tokia, kuri yra neatsiejama nuo kitos sankcijos – piniginės baudos, už tą patį teisės pažeidimą taikomos tam pačiam teisės pažeidėjui. Uždraudimo sankcija taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad ūkio subjektas padarė atitinkamą teisės pažeidimą – nesilaikė imperatyvių teisės reikalavimų ir buvo už tai nubaustas pinigine bauda. Jeigu atitinkamo teisės pažeidimo padarymo faktas nenustatytas, licencija negali būti panaikinta remiantis ginčijamų redakcijų Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalimi.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad konstitucinis principas non bis in idem nedraudžia taikyti asmeniui uždraudimo sankcijos – prevencinio poveikio priemonės kartu su kita administracine nuobauda. Tai, ar tam tikra įstatymo nustatyta administracinė nuobauda (arba bausmė) yra priskirta pagrindinėms, ar papildomosioms administracinėms nuobaudoms (bausmėms) arba apskritai nepriskirta nė vienai iš šių kategorijų, atitinkamo teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam principui non bis in idem atžvilgiu neturi reikšmės, nes administracinių nuobaudų (kaip ir bausmių) skirstymas į pagrindines ir papildomąsias kyla ne iš Konstitucijos, bet iš įstatymo, t. y. iš ordinarinės teisės. Konstitucinis principas non bis in idem savaime nepaneigia galimybės už tą patį teisės pažeidimą taikyti asmeniui ne vieną sankciją; sprendžiant, ar už tą patį teisės pažeidimą įstatymu nustačius ne vieną sankciją nėra pažeidžiamas konstitucinis principas non bis in idem, reikia įvertinti teisės pažeidimų, už kuriuos yra nustatytos atitinkamos sankcijos, pobūdį, taip pat visuomeniškai reikšmingus tikslus, kurių siekia įstatymų leidėjas. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalis (2004 m. kovo 9 d., 2006 m. balandžio 25 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai.

Tirdamas šios Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos konstitucingumą Konstitucinis Teismas turėjo įvertinti ir to paties įstatymo 41 straipsnio atitiktį Konstitucijai, nes būtent šis straipsnis yra skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su 34 straipsnyje nustatytų „ekonominių sankcijų“ apskundimu teismui. Konstitucinis Teismas pripažino, jog tai, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 41 straipsnyje (2004 m. kovo 9 d. redakcija) nėra numatyta galimybė ūkio subjektams apskųsti teismui sprendimus dėl licencijos galiojimo panaikinimo, taip pat tai, kad minėtame straipsnyje nėra numatyta galimybė teismui, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, jog ši sankcija neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, nesiderina su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės imperatyvais.

Tirdamas Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 28.5, 51.5 punktų (2004 m. gegužės 20 d. redakcija) nuostatų atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šiuose punktuose nustatytas teisinis reguliavimas įgyvendino Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalį (2004 m. kovo 9 d. redakcija) ir buvo jam analogiškas, todėl, remdamasis analogiškais argumentais, pripažino juos neprieštaravusiais Konstitucijai.

Vertindamas Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 51.6 punkto atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamas šiame punkte numatytas licencijos galiojimo panaikinimo pagrindas (nesilaikymas reikalavimo verstis licencijoje nurodyta veikla ir laikyti licencijoje nurodytus alkoholio produktus tik toje vietoje, kuri įrašyta į licenciją) buvo (ir yra) nustatytas tik poįstatyminiu teisės aktu – Vyriausybės nutarimu. Licencijos galiojimo panaikinimu yra daromas neigiamas poveikis teisės pažeidėjo – teisinėn atsakomybėn traukiamo ūkio subjekto turtinei, ekonominei padėčiai, apribojamos jo ūkinės veiklos laisvė ir nuosavybės teisė; asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama tik įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 51.6 punktas (2004 m. gegužės 20 d., 2006 m. spalio 17 d. redakcijos) prieštaravo (prieštarauja) Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 daliai; šios nuostatos prieštaravo (prieštarauja) ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, pagal kurį Vyriausybė vykdo įstatymus, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

Tirdamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 8 dalies atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų įgaliojimus dalyvauti formuojant, koordinuojant valstybės alkoholio kontrolės politiką ir ją įgyvendinant, inter alia įgaliojimus riboti ar uždrausti oficialių švenčių ir masinių renginių dienomis prekybą alkoholiniais gėrimais tos savivaldybės teritorijoje, kai tai būtina siekiant pozityvių, visuomeniškai svarbių tikslų. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad savivaldybių tarybų sprendimai turi būti aiškiai pagrįsti ir racionaliai motyvuoti; visi prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai ir draudimai turi būti griežtai apibrėžti laiko ir vietos atžvilgiu, šios rūšies ūkinės veiklos (kaip ir bet kurios kitos ūkinės veiklos) negalima riboti labiau, negu būtina teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms užtikrinti, nes antraip būtų nepaisoma konstitucinio proporcingumo principo. Be to, informacija apie nustatytus ribojimus ir draudimus turi būti vieša, teisės subjektai apie tai turi būti informuoti iš anksto, nes priešingu atveju būtų nepaisoma konstitucinio teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Minėti prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai ir draudimai negali būti selektyvūs, jais negalima jokių asmenų diskriminuoti ar kuriems nors asmenims teikti privilegijų. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 8 dalis (2004 m. kovo 9 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijai.