Dėl Seimo rinkimų įstatymo pataisų

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas

DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PATAISŲ

 

Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė. Ji prašė ištirti, ar 1993 m. kovo 16 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir papildymo“ atitinka Konstituciją. Prašymas buvo pagrįstas tuo, kad Konstitucijos 69 straipsnis „įpareigoja Seimą laikytis nustatytos įstatymų priėmimo procedūros“, bet Seimas pažeidė tas procedūras. Be to, priimtos pataisos prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame skelbiamas visų asmenų lygybės įstatymui principas. Priimant ginčijamą įstatymą buvo suvaržyta Seimo narių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, numatyta Konstitucijos 68 straipsnyje.

Konstitucinis Teismas nenustatė, kad priimant ginčijamą įstatymą būtų buvusi pažeista konstitucinė jo priėmimo tvarka arba įstatymų leidybos iniciatyvos teisė ar asmenų lygybės principas. Jis pažymėjo, kad daugeliu atvejų pareiškėjo argumentai buvo grindžiami pernelyg laisvu, subjektyviu konstitucinių normų aiškinimu.

 

Tezės

Bendros konstitucinės įstatymų priėmimo taisyklės yra suformuluotos Konstitucijos 69 straipsnyje. Jame nurodyta, kokia balsų dauguma priimami įstatymai ir konstituciniai įstatymai. Apie kitas procedūras minėto straipsnio pirmojoje dalyje pasakyta, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo numatytos procedūros. Šiuo metu šias procedūras įtvirtina įstatymo galią turintis teisės aktas – Laikinasis Seimo statutas. Jame yra nustatyta įstatymų projektų pateikimo Seime, tų projektų trijų svarstymų, diskusijų procedūros, balsavimo tvarka ir kiti svarbūs įstatymų leidybos proceso dalykai. Iš esmės tai yra Seimo darbo tvarkos klausimai, kuriuos pagal Konstitucijos 76 straipsnį reglamentuoja pats Seimas priimdamas savo statutą. Seimo savarankiškumą riboja Konstitucijoje nustatyta Seimo kompetencija, taip pat pareiga laikytis Konstitucijos ir galiojančių įstatymų.

Pačiame Laikinajame Seimo statute yra nurodyta, kaip tikrinti, ar buvo laikomasi nustatytos įstatymo priėmimo procedūros, ir kaip spręsti ginčus, kilusius dėl procedūros pažeidimų. Iš to darytina išvada, kad pats Seimas konstatuoja, ar yra pažeista Seimo statute nustatyta įstatymo priėmimo procedūra, sprendžia kilusius ginčus. Statuto normų tobulinimas taip pat priklauso Seimo kompetencijai.

Konstitucijos 69 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta: „Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.“ Vadinasi, tik šia tvarka patvirtinus konstitucinių įstatymų sąrašą jame įrašyti įstatymai galės būti traktuojami kaip konstituciniai įstatymai, tik šiems įstatymams turės būti taikoma Konstitucijoje nustatyta jų priėmimo ir keitimo kvalifikuota balsų dauguma taisyklė. Kol tokio konstitucinių įstatymų sąrašo nėra, minėta konstitucinių įstatymų priėmimo tvarka negali būti taikoma nė vieno įstatymo priėmimui, išskyrus įstatymą, kuriuo nustatomas konstitucinių įstatymų sąrašas. Juo labiau nepagrįsti argumentai, kad paprasto įstatymo pataisos ir papildymai būtų priimami pagal konstitucinių įstatymų priėmimo taisykles.

Įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai pripažintos šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas. Tik pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita stadija. Minėta nuosekli įstatymų leidybos proceso stadijų seka iš esmės yra įtvirtinta ir Konstitucijoje.

Įstatymų leidybos procesas prasideda iniciatyvos pareiškimu. Tai daryti gali tik Konstitucijoje nurodyti subjektai, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Šios teisės esmė ir paskirtis – inicijuoti įstatymų leidybos procesą. Praktiškai ši teisė realizuojama pateikiant parlamentui konkretų įstatymo projektą arba raštu suformuluojant naują esminę įstatymų leidybos idėją. Tinkamam subjektui pareiškus įstatymo sumanymą, įstatymų leidybos institucijos – parlamento pareiga yra pradėti svarstyti pateiktą projektą ar įstatymo sumanymo idėją. Po to prasideda antroji įstatymų leidybos proceso stadija, kurią paprastai apibrėžia parlamentų reglamentai (statutai). Šioje stadijoje parlamentarų dėl projekto pateiktos pastabos, pasiūlymai, pataisos ir papildymai yra svarbūs jo svarstymo stadijos elementai, tačiau jie negali būti traktuojami kaip įstatymų leidybos iniciatyva, nes ji jau buvo realizuota.