Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl Vyriausybės nutarimo piliečių nuosavybės teisių atstatymo klausimais

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarimas

DĖL VYRIAUSYBĖS NUTARIMO PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO KLAUSIMAIS

 Santrauka

Bylą inicijavo apylinkės teismas. Jo nutartyje Konstitucinio Teismo buvo prašoma ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. gegužės 17 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ dalinio pakeitimo“ 2.2 punkto nuostata, kad „sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo, priimti nenurodant nuosavybės teisių atstatymo būdo bei pažeidžiant kitus tuo metu galiojusio įstatymo reikalavimus (daugiabučių namų nuomininkams nebuvo siūlomos kitos gyvenamosios patalpos ir kt.), turi būti peržiūrėti iki 1993 m. gruodžio 31 d. pagal sprendimų priėmimo metu galiojusius įstatymus ir Lietuvos Respublikos nutarimus“ atitinka Konstitucijos 23 straipsnį ir įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Prašymas buvo pagrįstas tuo, kad, pirma, ginčijama nuostata iš esmės pakeičiami nuosavybės teisės atstatymo principai, o antra, šia nuostata, įpareigojusia rajonų (miestų) valdybas peržiūrėti sprendimus dėl nuosavybės teisių atstatymo, buvo pažeistos piliečių subjektinės nuosavybės teisės, nes ja rajonų (miestų) valdybos buvo įgaliotos panaikinti, pakeisti nuosavybės teises, kurios jiems, kaip buvusiems savininkams, yra atstatytos.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisių atstatymas yra sureguliuotas įstatymu. Ginčijama 2.2 punkto nuostata pagal savo teisinį pobūdį yra teisės norma, o ne individualus aktas. Teisinio reguliavimo srityje yra bendra taisyklė, kad teisės norma neturi atgalinės galios. Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijama 2.2 punkto nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio antrajai daliai ir įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

 

Tezės

Norminiai aktai paprastai netaikomi faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki šių aktų įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju teisiniai faktai jau buvo įvykę, t. y. rajonų (miestų) savivaldybės buvo priėmusios teisės aktus dėl nuosavybės teisių atstatymo.

Aukščiausia valdymo institucija negalėjo poįstatyminio akto normomis įsiterpti į atsiradusius teisinius santykius.

Tokio pobūdžio ginčai turi būti sprendžiami tik Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka, t. y. juos turi spręsti teismas. Ginčijamos nutarimo nuostatos priėmimo metu galiojo įstatymo nustatyta teisminė tokio pobūdžio ginčų dėl nuosavybės teisių atstatymo nagrinėjimo tvarka.

Vyriausybės nutarimo norma negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis, Vyriausybės nutarimas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo.

Rajonų (miestų) valdybų sprendimai dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti ginčijami tik įstatymo nustatyta tvarka, t. y. teismine tvarka, o Vyriausybė, pavesdama šioms instancijoms peržiūrėti priimtus sprendimus, įgaliojo jas prieš savininko valią pakeisti savininkų nuosavybės teisės turinį arba atimti nuosavybės teisę į piliečiams pagal įstatymą grąžintą nekilnojamąjį turtą.