Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas

DĖL ŽEMĖS REFORMOS PAGRINDINIŲ KRYPČIŲ

 Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė. Ji prašė ištirti, ar Seimo 1993 m. birželio 17 d. nutarimas „Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių“ atitinka Konstituciją. Prašymas buvo pagrįstas tuo, kad Seimas, nesilaikydamas konstitucinės nuostatos, jog nuosavybės teises saugo įstatymai (23 straipsnis), šiuo nutarimu nustatė savininkams pareigą neterminuotai išnuomoti jiems grąžintą žemę žemės ūkio įmonėms ir bendrovėms, apribojo įpėdinių teises, taip pat nustatė žemės savininkams pareigą grąžinti valstybei buvusių ūkių skolas.

Seimas, ne įstatymu, o nutarimu sureguliavęs žemės nuosavybės santykius, neatsižvelgė į tai, kad jis gali priimti nutarimus tik dėl savo išleistų įstatymų įgyvendinimo (94 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas). Be to, šis Seimo aktas buvo svarstomas taikant įstatymų leidybos procedūrą, bet pasirašytas ir paskelbtas ne Respublikos Prezidento, o Seimo Pirmininko, tačiau pagal priėmimo procedūrą, reguliavimo apimtį ir normų turinį prilygintinas įstatymui. Dėl to iškyla šio nutarimo įsigaliojimo klausimas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas gali reguliuoti savininkų ir kitų nuosavybės teisinių santykių dalyvių subjektines teises tik įstatymu nustatydamas šių teisių turinį. Tačiau minėtame nutarime yra suformuluoti teiginiai, kurie pagal savo prasmę yra naujos teisės normos, iš esmės keičiančios esamą teisinę situaciją.

Konstitucinis Teismas nutarė, kad Seimo nutarimas „Dėl žemės reformos pagrindinių krypčių“ pagal formą prieštarauja Konstitucijai.

Kadangi minimas Seimo nutarimas pagal formą neatitinka Konstitucijoje nustatytos nuosavybės santykių reguliavimo tvarkos, šis aktas negali būti pripažintas teisėtu. Neteisėto pagal savo formą nutarimo turinio konkrečių teiginių atitiktis Konstitucijai nevertintina.

 

Tezės

Lietuvos teisės tradicijų požiūriu klasifikuojant teisinius valdžios aktus ir tą klasifikaciją derinant su konstituciniu valdžios padalijimu, teisiniai valdžios aktai skirstomi į įstatymus, poįstatyminius aktus ir teismo sprendimus. Ypač reikšmingas yra teisės aktų skirstymas į norminius ir individualius. Prie norminių aktų priskiriami tie, kuriuose esama visuotinai privalomų bendro pobūdžio taisyklių.

Įstatymas yra Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisės aktas, išreiškiantis įstatymų leidėjo valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti, t. y. turi būti poįstatyminiai. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo įgyvendinamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo.