Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada

DĖL EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS

Santrauka

Bylą inicijavo Lietuvos Respublikos Prezidentas. Jo paklausime buvo prašoma pateikti išvadą, ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 4, 5, 9, 14 straipsniai ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai. Paklausimas buvo pagrįstas tuo, kad Darbo grupė Europos žmogaus teisių konvencijos ir Konstitucijos lyginamajai analizei atlikti priėjo prie išvados, jog kai kurie Konvencijos ir jos protokolų straipsniai gali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms (arba neatitikti jų pagal apimtį).

Buvo pateikti motyvai, kad Konvencijos pirmame skyriuje yra apibrėžtos žmogaus teisės ir laisvės, kurias ją ratifikavusi valstybė turi garantuoti kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui. Konvencija, kaip ir bet kuri kita Seimo ratifikuota tarptautinė sutartis, pagal Konstitucijos 138 straipsnio trečiąją dalį yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir turi būti taikoma kaip ir kiti įstatymai.

Konstitucinis Teismas, atlikęs Konvencijos ir Konstitucijos tekstų bendrąją analizę, pažymėjo, kad nei Konstitucijoje, nei Konvencijoje nėra išsamaus ir baigtinio žmogaus teisių ir laisvių sąrašo. Tai patvirtina ir Konstitucijos 18 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Joks teisės aktas negali nustatyti prigimtinių teisių ir laisvių baigtinio sąrašo. Be to, jokia Konstitucijos ir Konvencijos žmogaus teises ir laisves įtvirtinanti nuostata neleidžia teigti, kad Konstitucija draudžia kokius nors veiksmus, o Konvencija apibrėžia šiuos veiksmus kaip vienokią ar kitokią teisę arba laisvę.

Konstitucinis Teismas pateikė išvadą, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsniai ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.

Tezės

Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir jos tarptautinės sutartys. Priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti Konvencijoje pripažįstamų teisių ir laisvių teisinės gynybos, numatytos jos 13 straipsnyje, sudarančiame Konvencijos nuostatų įgyvendinimo kiekvienos valstybės vidaus teisinėje sistemoje pagrindą. Valstybiniai organai, vykdantys teisinę gynybą, turi tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti Konvencijos nuostatas.

Būtina pabrėžti, jog Konvencijoje tiesiogiai neformuluojamas, nes jo ir nebūtų galima įgyvendinti, reikalavimas, kad valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą.

Konstitucijos ir Konvencijos normų suderinamumo (santykio) aiškinimas turi būti prasminis, loginis, o ne tik pažodinis. Vien pažodinis žmogaus teisių aiškinimas nepriimtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai.

Tai, kad pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos vienokia ar kitokia žodine forma suformuluotos Konstitucijoje, dar neleidžia teigti, jog šios formuluotės visais atvejais yra absoliučios jų taikymo atžvilgiu. Įstatymu žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos gali būti suformuluotos plačiau, negu jos pažodžiui išreikštos konkrečiame Konstitucijos straipsnyje ar jo dalyje. Taigi platesnis jų taikymas įmanomas, jeigu jį numato kitas teisės aktas, turintis įstatymo galią.