Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimas

DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į GYVENAMUOSIUS NAMUS ATSTATYMO

 Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė. Ji prašė ištirti, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio 5 dalies, 19 straipsnio 1 dalies normos atitinka Konstituciją.

Prašymas buvo pagrįstas tuo, kad ginčijamose nuostatose išdėstyta besąlygiška mero (valdybos) ar kitos valstybės institucijos prievolė reiškia, jog gyvenamieji namai, kuriuose gyvena nuomininkai, yra nebegrąžinami savininkams, nes jokia institucija, priimanti sprendimus dėl nuosavybės teisių atstatymo, per tris mėnesius negali aprūpinti nuomininkų gyvenamuoju plotu.

Nuosavybės grąžinimas natūra tampa priklausomas ne nuo objektyvių galimybių (valstybės ekonominio pajėgumo), o nuo subjektyvių veiksnių: kada buvo pateikti dokumentai, įrodantys nuosavybės teisę, kiek konkrečioje savivaldybėje yra likusių laisvų gyvenamųjų patalpų, kurios gali būti pasiūlytos nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose pastatuose, ir pan. Taigi valstybė netenka galimybės įgyvendinti savo pagrindinę prievolę derinti įvairių socialinių grupių (savininkų ir nuomininkų) skirtingus interesus.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio 5 dalies, 19 straipsnio 1 dalies normos ta apimtimi, kuria yra paneigta šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta buvusių savininkų galimybė natūra susigrąžinti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kai juose gyvena nuomininkai, prieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams.

Tezės

Teisės norma, kuria valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, šiuo atveju aprūpinti nuomininkus, gyvenančius buvusiems savininkams grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose, atitinkamomis patalpomis, turi būti paremta materialiniais ir finansiniais ištekliais. Priešingu atveju teisės norma tampa neveiksminga, ja negalima pasinaudoti (ius nudum).

Pagal ginčijamus įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8, 19 straipsnių papildymus buvę savininkai netenka teisės susigrąžinti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus natūra. Taigi nauja teisės norma nederinami tam tikrų socialinių grupių – buvusių savininkų ir jų namuose, jų dalyse, butuose gyvenančių nuomininkų interesai. Priešingai, kai buvęs savininkas pageidauja susigrąžinti turtą natūra, yra nustatytas nuomininko interesų gynimo pirmumas, o tai nesiderina su konstituciniu nuosavybės teisės gynimu.

Teisės teorijoje ir teisės aktų taikymo praktikoje laikomasi principo, kad materialinės teisės normos turi pirmumą procesinių teisės normų atžvilgiu. Ginčijamos įstatymo 8 straipsnio 5 dalies nuostatos iš esmės vertintinos kaip procesinės normos. Tačiau remdamiesi jomis ir įstatymo 19 straipsnio papildymu miesto (rajono) savivaldybės meras (valdyba) ar valstybės institucija (įstatymo 18 straipsnio 2 dalis) privalo priimti sprendimą, kad buvusio savininko gyvenamasis namas, jo dalis, butas išperkamas tuo atveju, kai jame gyvena nuomininkai. Taigi procesinės teisės normos pagrindu užkertamas kelias buvusiam savininkui atstatyti nuosavybės teises susigrąžinant turtą natūra.

Ginčijama norma yra pakeista principinė įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata, kad atstatant nuosavybės teises pirmenybė teikiama turto susigrąžinimui natūra. Tai, kad minėtais nepamatuotai trumpais terminais faktiškai nutraukiamas nuosavybės teisių atstatymo susigrąžinant gyvenamuosius namus, jų dalis, butus natūra procesas, neatitinka konstitucinių nuosavybės teisių gynimo nuostatų.

Dalis buvusių savininkų jau yra susigrąžinę gyvenamuosius namus, jų dalis, butus natūra. Tie, kurie dar nėra susigrąžinę, esant įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymams iš esmės praranda galimybę juos atgauti. Tai traktuotina kaip Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas.