Dėl žyminio mokesčio tarifų

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas

DĖL ŽYMINIO MOKESČIO TARIFŲ

 

Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė. Ji prašė ištirti, ar Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1123 „Dėl žyminio mokesčio tarifų bei žyminio mokesčio mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintų žyminio mokesčio tarifų 5, 6, 7, 8, 16, 17, 19, 27.4–27.9, 29, 34, 36 punktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat Žyminio mokesčio įstatymo 6 straipsniui ir Konkurencijos įstatymo 6 straipsniui.

Prašymas buvo pagrįstas tuo, kad ginčijamuose teisės akto punktuose nustatyti žyminio mokesčio tarifai yra nepagrįstai dideli ir neatitinka Žyminio mokesčio įstatymo 6 straipsnio nuostatų, nes pagal šį straipsnį žyminis mokestis įskaitomas į biudžetą ir iš jo turi būti išlaikoma tik įstaiga, teikianti paslaugas, už kurias imamas šis mokestis. Pareiškėjo manymu, Vyriausybė, nuolat nepagrįstai didindama žyminį mokestį, faktiškai perėmė Seimo funkcijas, numatytas Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte, riboja ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis), žmonių galimybes laisvai pasirinkti verslą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis). Tokiais Vyriausybės veiksmais sudaromos sąlygos monopolizuoti rinką (pažeidžiamos Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4, 5 dalys) ir ribojama konkurencija, pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Žyminio mokesčio įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad „žyminis mokestis įskaitomas į biudžetą, iš kurio išlaikoma įstaiga, atliekanti veiksmus ar išduodanti juridinę galią turinčius dokumentus, už kuriuos imamas šis mokestis“. Tačiau tai nereiškia, kad šis mokestis skiriamas tik jį imančiai įstaigai išlaikyti. Žyminis mokestis yra įskaitomas į biudžetą, iš kurio išlaikomos visos biudžetinės įstaigos.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog negalima teigti, kad Vyriausybė, nustatydama žyminio mokesčio tarifus, perėmė Seimo funkcijas, nes patį žyminį mokestį įvedė ne Vyriausybė, bet Seimas, išleisdamas Žyminio mokesčio įstatymą. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Žyminio mokesčio tarifus, išskyrus už teismų nagrinėjamas bylas ir išduodamų dokumentų nuorašus, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.“ Vyriausybė, nustatydama žyminio mokesčio tarifus, įvykdė įstatymo reikalavimą. Konstitucinis Teismas nutarė, kad minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintų žyminio mokesčio tarifų ginčijami punktai neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui ir Žyminio mokesčio įstatymo 6 straipsniui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad konkrečiai pats mokesčio ar rinkliavos tarifas neapriboja žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Konstitucinis Teismas nurodė, jog pareiškėjo teiginys, kad nepagrįstai dideli žyminio mokesčio tarifai riboja konkurenciją, nes trukdo steigti naujus ūkio subjektus ir todėl prieštarauja Konkurencijos įstatymo 6 straipsniui, vertintinas tik kaip bendra prielaida, nes ji negrindžiama nustatytais teisiniais konkrečių tarifų taikymo atskiriems ūkio subjektams faktais. Vyriausybės nustatyti žyminio mokesčio tarifai ribotų konkurenciją ir skatintų monopolizavimą, jeigu jie būtų nevienodi tos pačios kategorijos (ūkio ar verslo šakos) asmenims. Todėl Konstitucinis Teismas nutarė, kad ginčijami minėtu nutarimu patvirtintų žyminio mokesčio tarifų punktai neprieštarauja Konstitucijai, Žyminio mokesčio įstatymo 6 straipsniui ir Konkurencijos įstatymo 6 straipsniui.

 

Tezės

Tik Seimas nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus. Pagal Konstituciją gali būti išskiriamos penkios valstybės biudžeto pajamų teisinės formos: reguliarūs mokesčiai, kiti privalomi mokėjimai, rinkliavos, pajamos iš valstybinio turto, kitos įplaukos. Konstitucijoje yra nustatyta galimybė Seimui įvairiai reguliuoti valstybės biudžeto pajamas atsižvelgiant į jų teisines formas.

Žyminio mokesčio tarifus, vykdydama įstatymus, gali nustatyti Vyriausybė.

Konkrečiai pats mokesčio ar rinkliavos tarifas neapriboja žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Žyminio mokesčio tarifai ribotų konkurenciją tik tada, jeigu jie būtų nevienodi tos pačios kategorijos (ūkio ar verslo šakos) asmenims, t. y. vieniems ūkio subjektams – vienokie, o kitiems – kitokie. Vieni asmenys būtų diskriminuojami, o kitiems būtų suteikiamos privilegijos.