LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl įvairių rūšių alkoholio gaminimo, laikymo, gabenimo, pardavimo ir realizavimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas

DĖL ĮVAIRIŲ RŪŠIŲ ALKOHOLIO GAMINIMO, LAIKYMO, GABENIMO, PARDAVIMO IR REALIZAVIMO

 Santrauka

Bylą inicijavo trijų apylinkių teismai. Jie prašė ištirti, ar 1996 m. liepos 2 d. ir 1997 m. sausio 9 d. įstatymais padaryti Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio pakeitimai ir papildymai neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

Prašymai buvo pagrįsti tuo, kad 1996 m. liepos 2 d. ir 1997 m. sausio 9 d. priimtais įstatymais keičiant Baudžiamojo kodekso 310 straipsnį buvo suformuluota nauja norma, kuri ne tik nustatė naujus valstybės ir piliečių tarpusavio santykius dėl įvairių rūšių etilo alkoholio gaminimo, laikymo, gabenimo, pardavimo ir kitokio realizavimo, bet ir paveikė senuosius visuomeninius, ypač nuosavybės, santykius šioje srityje. Pareiškėjų nuomone, šie įstatymai, iš karto pripažindami nusikalstamomis beveik visas minėtų objektų laikymo ir apyvartos aplinkybes, ne tik visiškai nesureguliavo jau nusistovėjusių visuomeninių santykių, bet ir iš esmės prieštarauja pagrindinėms Konstitucijos nuostatoms, pažeidžia dalies šalies piliečių konstitucines teises ir laisves.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad 1996 m. liepos 2 d. Baudžiamojo kodekso 35, 283, 284, 289, 290 ir 310 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio ir 1997 m. sausio 9 d. Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo normos, nustatančios baudžiamąją atsakomybę už etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio ir jų skiedinių (mišinių) gaminimą, laikymą, gabenimą, pardavimą ar kitokį realizavimą neturint leidimo, neprieštarauja Konstitucijai.

 

Tezės

Po 1990 m. kovo 11 d. nebuvo priimta teisės aktų, tiesiogiai įtvirtinančių leidimą parduoti gyventojams etilo spiritą, išskyrus vaistines. Tačiau atskirais Vyriausybės aktais nuo 1992 m. gruodžio 1 d. buvo uždrausta parduoti gyventojams importuotą etilo spiritą, o nuo 1994 m. lapkričio 8 d. – apskritai etilo spiritą. Šis draudimas vėliau buvo patvirtintas Alkoholio kontrolės įstatymu.

Teisės aktais įtvirtinus draudimus parduoti gyventojams etilo spiritą, sankcijos už jų pažeidimą buvo nustatytos tik pardavėjams. Iki 1996 m. liepos 2 d. Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio pakeitimų priėmimo baudžiamoji atsakomybė už alkoholio produktų įsigijimą nebuvo nustatyta. Asmuo galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nubaustas tik tuo atveju, jei šie alkoholio produktai buvo įsigyti nusikalstamu būdu (pvz., kontrabanda). 1996 m. liepos 2 d. Baudžiamojo kodekso 35, 283, 284, 289, 290 ir 310 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio ir 1997 m. sausio 9 d. Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo normos nustatė baudžiamąją atsakomybę už etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio ir jų skiedinių (mišinių) gaminimą, laikymą, gabenimą, pardavimą ar kitokį realizavimą neturint leidimo.

Konstitucijos, kitų įstatymų, taip pat tarptautinės teisės normos nustato, jog nuosavybės teisės gali būti ribojamos, kad būtų išvengta kitų asmenų teisių pažeidimo. Subjektinės savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti gali būti įstatymais ribojamos dėl visuomenei būtino intereso (ekologinės problemos ir kt.), dėl turto pobūdžio (ginklai, narkotinės priemonės ir kt.) ir kt. Alkoholio produktai yra priskiriami prie specialių gaminių, kurių gamybai, importui, prekybai ar kitokiam realizavimui yra reikalingas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas.

Įstatymų leidėjas, įvertinęs įvairius socialinius veiksnius, kurie, jo manymu, yra esminiai, turėjo pagrindo nustatyti alkoholio produktų laikymo apribojimus ir taip suvaržyti nuosavybės teisių įgyvendinimą. Tokiems apribojimams įgyvendinti buvo galimos įvairios teisinės priemonės. Tai, kad pasirinktos baudžiamosios teisės priemonės, yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Baudžiamosios atsakomybės už alkoholio produktų laikymą nustatymas savaime nepažeidžia asmenų nuosavybės teisių, tačiau šios atsakomybės įgyvendinimo nustatymas yra susijęs su tam tikrais reikalavimais.

Baudžiamųjų įstatymų draudimai visuomet yra orientuoti į ateitį. Asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik už tokią veiką, kuri jos padarymo metu buvo numatyta baudžiamajame įstatyme kaip nusikaltimas, ir yra draudžiama taikyti asmeniui griežtesnę bausmę nei nustatytoji veikos padarymo metu galiojusiame įstatyme. Tik išimtiniais atvejais įstatymų leidėjas, specialiai tai aptaręs, gali nustatyti baudžiamojo įstatymo grįžtamąjį galiojimą. Baudžiamųjų įstatymų leidyboje, ypač kai yra kriminalizuojamos trunkamosios veikos, paprastai suformuluojamos šių normų įgyvendinimo tvarkos teisinės taisyklės. Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės normų taikymo klausimai yra teismų praktikos objektas. Tai reiškia, kad juos gali spręsti bendrosios kompetencijos teismas, konkrečioje byloje priimdamas atitinkamą teismo aktą. Tokiais atvejais vadovaujamasi bendraisiais teisės principais, taip pat ir principu, kad baudžiamasis įstatymas be specialaus nurodymo negali turėti atgalinio veikimo galios.