Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl ministerijų reorganizavimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 3 d. nutarimas

DĖL MINISTERIJŲ REORGANIZAVIMO

 Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė. Ji prašė ištirti, ar Vyriausybės 1998 m. gegužės 22 d. nutarimas Nr. 620 „Dėl buvusių Statybos ir urbanistikos ministerijos, Europos reikalų ministerijos, Ryšių ir informatikos ministerijos ir jų institucijų reorganizavimo tvarkos bei terminų“ atitinka Konstituciją, Vyriausybės įstatymą, Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą ir Biudžetinių įstaigų įstatymą.

Pareiškėjo prašymas buvo pagrįstas tuo, kad ir Konstitucijoje, ir Vyriausybės įstatyme įtvirtinta, jog ministerijų steigėjas yra Seimas, tačiau jis nei pats ėmėsi reorganizuoti ministerijas, nei pavedė tai atlikti Vyriausybei. Vyriausybė, imdamasi reorganizuoti Seimo panaikintas ministerijas, viršijo savo įgaliojimus.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad šio Vyriausybės nutarimo 1, 2, 5 ir 6 punktai neprieštarauja Konstitucijai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 2 punktui, 29 straipsnio 2 daliai, Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsniui ir Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsniui.

Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Vyriausybės nutarimo 8 punktas prieštarauja Konstitucijos 132 straipsnio 2 daliai.

 

Tezės

Ministerijos yra specialios kompetencijos valstybės valdymo institucijos. Jas steigiant ar panaikinant siekiama organizuoti valdymą įvairiose srityse. Ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestos srities valstybės valdymo funkcijas ir šioje srityje įgyvendina valstybės politiką. Vykdydamos savo funkcijas, ministerijos neišvengiamai dalyvauja ne tik valdymo, bet ir kituose įvairaus pobūdžio (turtiniuose, darbo ir kt.) teisiniuose santykiuose. Ministerijos yra juridiniai asmenys.

Konstitucijos 67 straipsnio 8 punkte yra įtvirtinta Seimo teisė steigti ir panaikinti ministerijas. Šių Seimo įgaliojimų įgyvendinimas yra saistomas konkrečių Konstitucijoje įtvirtintų Vyriausybės įgaliojimų: jeigu Vyriausybė nepateikia konkretaus pasiūlymo, Seimas negali priimti sprendimo steigti ar panaikinti ministeriją. Ši Konstitucijos norma užtikrina įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių pusiausvyrą.

Ministerijos panaikinimas reiškia, kad jos, kaip valdymo institucijos, nelieka. Panaikintos ministerijos negalima reorganizuoti. Teisinės logikos požiūriu Vyriausybės nutarime pavartotas teisinių sąvokų junginys „reorganizuojant panaikintą“ yra netinkamas, nes šios sąvokos paneigia viena kitą. Ministerijos pagal įstatymus buvo panaikintos nuo 1998 m. gegužės 1 d., todėl vėlesniu, t. y. 1998 m. gegužės 22 d., Vyriausybės nutarimu jos negalėjo būti reorganizuojamos. Teisės aktuose netinkamai pavartojus sąvokas, teisinis reguliavimas gali tapti neaiškus.

Vyriausybė patvirtintą valstybės biudžetą turi vykdyti pagal tą paskirtį ir ta apimtimi, kuri nustatoma biudžeto įstatyme. Konstitucijos 132 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Biudžetiniais metais Seimas gali pakeisti biudžetą. Jis keičiamas pagal tą pačią tvarką, pagal kurią sudaromas, priimamas ir patvirtinamas. Prireikus Seimas gali patvirtinti papildomą biudžetą.“ Konstitucija nesuteikia Vyriausybei galių pačiai pakeisti biudžetą.

Pagal ginčijamą Vyriausybės nutarimo 8 punktą valstybės biudžeto asignavimus, įstatymu skirtus buvusioms Europos reikalų, Ryšių ir informatikos ir Statybos ir urbanistikos ministerijoms, Vyriausybė pati pavedė Finansų ministerijai perskirstyti Aplinkos, Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų, Susisiekimo, Ūkio, Užsienio reikalų ministerijoms ir Europos komitetui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Kartu Vyriausybė pakeitė biudžeto įstatymu valdymo institucijoms patvirtintas asignavimų sumas ir jų valdytojus. Taigi Vyriausybė viršijo Konstitucijoje jai nustatytus įgaliojimus biudžeto srityje.