Dėl akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarimas

DĖL AKCINIŲ BENDROVIŲ „BŪTINGĖS NAFTA“, „MAŽEIKIŲ NAFTA“ IR „NAFTOTIEKIS“ REORGANIZAVIMO

 Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupės. Jos savo trijuose prašymuose prašė ištirti, ar Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo, Užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymo 12 straipsnio papildymo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar 1998 m. rugsėjo 29 d. priimto Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ normos neprieštarauja Konstitucijai ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui. Konstitucinis Teismas 2000 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu nutarė sujungti šiuos tris prašymus į vieną bylą.

Pareiškėjų prašymai buvo pagrįsti tuo, kad kai kurios ginčijamos įstatymų normos pagal įtvirtintų normų turinį prieštarauja konstitucinėse normose įtvirtintam demokratinės valstybės ir valdžių atskyrimo bei teisinės valstybės principui, o kai kurios ginčijamos įstatymų normos Konstitucijai prieštarauja pagal jų priėmimo tvarką, Seimo nutarimo ginčijamos normos pagal jų turinį prieštarauja Konstitucijai ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo normoms. Pareiškėjai motyvavo tuo, kad parlamento kompetencijos objektas yra ir jo teisė tvirtinti mokesčius bei esminius valstybės turtinius įsipareigojimus. Šios kompetencijos delegavimas Vyriausybei Konstitucijoje nėra numatytas. Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo bei Užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymo 12 straipsnio papildymo įstatymo ginčijamose normose numatyta Vyriausybės teisė savavališkai atleisti kai kuriuos ūkio subjektus nuo naujų ar pakitusių mokesčių mokėjimo. Šiomis nuostatomis sudaroma galimybė valstybės esminį turtinį įsipareigojimą priimti Vyriausybės aktu, todėl ginčijamos įstatymų normos prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjų nuomone, Konstitucija nustato reikalavimą, kad įstatymų priėmimo procedūra būtų reglamentuota įstatymu. Šios procedūros dalis, nustatanti įstatymų priėmimą skubos tvarka, apibrėžiama Seimo statute. Statutas nėra įstatymas, todėl priimant minėtus įstatymus buvo pažeistas Konstitucijos 69 straipsnis. Seimas, reglamentuodamas individualaus ūkio subjekto veiklą, prisiėmė vykdomajai valdžiai priklausančią esminę kompetenciją, peržengė savo konstitucines galias, pažeidė konstitucinį valstybės valdžių atskyrimo principą. Reikalavimai savarankiškų ūkio subjektų reorganizavimui pažeidžia šių subjektų teises į nuosavybės neliečiamumą, todėl ginčijamos normos prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, o varžydamos įmonių ir jų akcininkų nuosavybės teises, jos neleidžia sąžiningai konkuruoti, todėl ginčijamos normos prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsniui. Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies norma, draudžianti įmonės akcininkui turėti šios bendrovės akcijų dalį, valstybei bei strateginiam investuotojui suteikianti teisę nesilaikyti šio apribojimo, pažeidžia asmenų lygybės įstatymui principą ir sąžiningos konkurencijos laisvę, todėl ji prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 ir 4 dalims.

Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies norma varžo akcininkų teises laisvai disponuoti savo turtu, nes valstybė ar strateginis investuotojas turi pirmumo teisę įsigyti jų parduodamas akcijas, todėl ši norma prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Seimo nutarimo 1 straipsnio 1 dalis įtvirtina ūkio subjektų nelygybę įstatymui. Taip pažeidžiama sąžiningos konkurencijos laisvė ir draudimas monopolizuoti gamybą, todėl ginčijamo Seimo nutarimo norma prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai. Seimo nutarimo 1 straipsnio 2 dalies nuostata, suteikianti galimybę strateginiam investuotojui įsigyti tam tikrą dalį reorganizuotos įmonės akcijų, paneigia galimybę valstybei turėti sprendžiamojo balso teisę, todėl ji prieštarauja Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui. Pareiškėjai taip pat prašė ištirti: ar 1999 m. birželio 3 d. priimtas Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas pagal savo priėmimo procedūrą neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnyje nustatytai tvarkai; ar šio įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 1, 67 straipsniams ir 69 straipsnio 3 daliai; ar šio įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalims. Šis prašymas buvo pagrįstas tuo, kad jei Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas laikytinas konstituciniu, tai jo normas galima keisti tik 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma, o ginčijamas įstatymas buvo priimtas paprasta balsų dauguma. Ginčijamo įstatymo norma leidžia strateginiam užsienio investuotojui tapti monopolija, ir taip iš Lietuvos valstybės yra atimamas sprendžiamasis balsas. Tokia norma prieštarauja Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo normai, kad strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiose įmonėse sprendžiamoji galia turi būti palikta valstybei, todėl ginčijamo įstatymo priėmimo procedūra prieštarauja Konstitucijos 69 straipsniui. Ginčijamo įstatymo 1 straipsniu sukuriamos naujos normos, taip pažeidžiant teisės aktų suderinamumo principą, todėl šis straipsnis prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 1 ir 67 straipsniams. Pagal ginčijamo įstatymo 1 straipsnį strateginis investuotojas įgyja galimybę kontroliuoti monopoliją, todėl ši norma prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalims. Pareiškėjai taip pat prašė ištirti: ar 1999 m. spalio 5 d. priimtas Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3, 4 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas pagal savo priėmimo procedūrą neprieštarauja Konstitucijoje nustatytai tvarkai; ar šio įstatymo 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai; ar šio įstatymo 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai; ar šio įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, kitiems Konstitucijos straipsniams. Pareiškėjas savo prašymą motyvavo tuo, kad ginčijamame įstatyme pripažįstama, jog akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ yra esminę reikšmę Lietuvos nacionaliniam saugumui turintis objektas. Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindai nustatyti pagal savo esmę laikomame konstituciniu Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme. Kadangi ginčijamame įstatyme sukurta nauja norma prieštarauja normai, įtvirtintai konstituciniame Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, ginčijamo įstatymo priėmimo procedūra neatitinka Konstitucijos 69 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Ginčijamo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje valstybei suteikiama pirmumo teisė įsigyti parduodamas ar kitaip perleidžiamas akcijas, todėl yra pažeidžiamos perleidžiančių šias akcijas savininkų subjektinės nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės principai, o ši norma prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir 46 straipsnio 1 daliai. Ginčijamo įstatymo 1 ir 2 straipsniai suteikia išskirtines teises strateginiam investuotojui, pažeisdami konstitucinę normą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Ginčijamu įstatymu valstybė atsisako sprendžiamojo balso akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“, todėl 1 ir 2 straipsnių normos prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, pagal kurią draudžiama monopolizuoti gamybą bei rinką. Ginčijamu įstatymu valstybė atsisako sprendžiamojo balso akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta“, todėl negalės ginti vartotojų interesų. Taigi ši norma prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies normai, kurioje nustatyta, jog valstybė gina vartotojo interesus. Konstitucinis Teismas 2000 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjų prašymus sujungė į vieną bylą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymu ir šio įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymais nustatyta minėtų akcinių bendrovių reorganizavimo tvarka, investicijų į bendrovę, tęsiančią veiklą po reorganizavimo, sąlygos bei tvarka ir reikalavimai akcijų paketų savininkams. Kiti prašymuose nurodyti įstatymai ir Seimo nutarimas yra susiję su Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymu. 1999 m. liepos 7 d. priimto Investicijų įstatymo 16 straipsniu pripažintas netekusiu galios Užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas, todėl šioje bylos dalyje pradėta teisena nutrauktina. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad jis netiria su ginčijamais įstatymais ir Seimo nutarimu susijusių Vyriausybės sutarčių su strateginiu investuotoju. Konstitucijos 69 straipsnyje įtvirtintos pamatinės įstatymų priėmimo taisyklės. Sprendžiant ginčijamų įstatymų atitiktį šioms taisyklėms atsižvelgtina į tai, kad pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Įstatymų svarstymo skubos tvarka taisykles galima nustatyti įstatymo galią turinčiame Seimo statute. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamos Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, šio įstatymo 3 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, šio įstatymo 3, 4 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas bei Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.

Viena svarbiausių konstitucinės santvarkos užtikrinimo priemonių ir vienas pamatinių teisinės valstybės reikalavimų yra tai, kad Seimas teisės aktus turi derinti su Konstitucija. Konstitucinis teisinės valstybės principas lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus. Valstybė gali diferencijuotai reguliuoti visuomeninius santykius ūkinės veiklos srityje arba kokiai nors veiklos rūšiai nustatyti tam tikras sąlygas, jei tokiu reguliavimu nėra pažeidžiami Konstitucijos principai ir normos. Atitinkamų ūkio subjektų išskyrimas ir jų veiklos reguliavimo ypatumai savaime nepažeidžia teisės aktų sistemos suderinamumo ir teisinės valstybės principo.

Ginčijamomis normomis yra reguliuojama santykių grupė, susijusi su akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimu bei po reorganizavimo veiksiančios bendrovės veikla. Įstatymų leidėjas, nepažeisdamas konstitucinės kitų valstybės valdžios institucijų kompetencijos, gali įstatymu reguliuoti įvairaus pobūdžio santykius. Ši santykių grupė Konstitucijoje nėra priskirta išimtinei Vyriausybės kompetencijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 1 daliai, Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal įstatymą galutinį sprendimą dėl akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo priima akcininkai, todėl tokiu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamos akcininkų nuosavybės teisės, o Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 7 dalių normos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai. Ginčijamomis normomis nustatytu teisiniu reguliavimu nėra paneigiama nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 7 dalyse reguliuojami santykiai nėra tiesiogiai susiję su konkurencijos santykiais, todėl Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatos nėra pažeidžiamos.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio normose nustatyta Vyriausybės teisė sutartyse su strateginiu investuotoju ir akcine bendrove „Mažeikių nafta“ valstybės vardu prisiimti esminius turtinius įsipareigojimus strateginiam investuotojui ir (ar) akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“, taip pat ir įsipareigojimus atlyginti nuostolius, reiškia, jog Seimas konstitucinius savo įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų perdavė Vyriausybei. Ginčijamos normos suponuoja tai, kad Vyriausybė turi teisę valstybės vardu įsipareigoti atlyginti nuostolius strateginiam investuotojui bei akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ tuo atveju, kai dėl nuostolių yra kaltas pats strateginis investuotojas ir (ar) akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“, ir kad šie nuostoliai būtų padengti iš valstybės biudžeto. Tokia norma nėra suderinama su konstitucine nuostata, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat su konstituciniu teisinės valstybės principu. Ginčijamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata, kad Vyriausybė sutartyse su strateginiu investuotoju ir akcine bendrove „Mažeikių nafta“ turi teisę valstybės vardu prisiimti esminius turtinius įsipareigojimus strateginiam investuotojui ir (ar) akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“, tarp jų ir įsipareigojimus atlyginti nuostolius, ta apimtimi, kuria nustatyta Vyriausybės teisė prisiimti įsipareigojimus atlyginti ir tuos nuostolius, kurie susidaro dėl strateginio investuotojo ir (ar) akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ kaltės, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ginčijama nuostata dėl Vyriausybės teisės valstybės vardu prisiimti esminius turtinius įsipareigojimus prieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai.

Įstatymo ginčijama nuostata, pagal kurią valstybei tektų pareiga atlyginti nuostolius dėl įstatymų pasikeitimo, reiškia tai, kad kai įstatymu bus siekiama apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, valstybei atsirastų pareiga atlyginti dėl to patirtus nuostolius, o dėl to Konstitucijos įgyvendinimas būtų suvaržomas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos įgyvendinimo negali varžyti jokios sąlygos. Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo nuostata, kad Vyriausybė sutartyse su strateginiu investuotoju ir akcine bendrove „Mažeikių nafta“ turi teisę valstybės vardu prisiimti esminius turtinius įsipareigojimus strateginiam investuotojui ir (ar) akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“, tarp jų ir įsipareigojimus atlyginti nuostolius, ta apimtimi, kuria nustatyta Vyriausybės teisė valstybės vardu prisiimti įsipareigojimus atlyginti nuostolius ir tuo atveju, kai jie susidaro priėmus įstatymus, kuriais įgyvendinamos Konstitucijos normos ir (ar) saugomos joje įtvirtintos vertybės, prieštarauja Konstitucijos 4 straipsniui ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Ginčijamo įstatymo 3 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalyse numatytas diferencijuotas teisinis santykių, susijusių su įstatyme nurodytu ūkio subjektų reorganizavimu ir tęsiančios veiklą bendrovės funkcionavimu, reguliavimas savaime neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat Konstitucijos 1 straipsniui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad apie bendrą tautos gerovę galima spręsti pagal tautos socialinę raidą. Sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius. Konstitucinė nuostata „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota. Tačiau tai nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti. Konstitucijos 46 straipsnio normos yra susijusios, viena kitą papildančios. Nė viena iš jame įtvirtintų teisių nėra absoliuti. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę ir jos pokyčius. Vykdydama ūkio reformą, valstybė gali diferencijuotą teisinį reguliavimą nustatyti nepažeisdama Konstitucijos, todėl ginčijamas Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnis pareiškėjų nurodytu aspektu neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iki reorganizavimo visose trijose reorganizuojamose akcinėse bendrovėse valstybei priklausė didžioji akcijų dalis ir sprendžiamojo balso teisė. Teisinis reguliavimas dėl akcijų perleidimo kitiems subjektams nevertintinas kaip sukuriantis monopoliją ir nėra teisinio pagrindo įstatymo 3 straipsnyje nustatytas ginčijamas normas vertinti kaip sukuriančias monopoliją tam tikroje ūkio srityje. Nustatytu teisiniu reguliavimu iš esmės nėra naikinamos ar pakeičiamos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kuriose įtvirtintos vartotojų teisių apsaugos bendrosios garantijos.

Valstybės valdžios institucijų pareiga ginti vartotojų interesus kyla iš Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies. Ginčijamo įstatymo reguliuojamų ūkio santykių srityje gamyba ir rinka iš esmės yra sukoncentruotos, todėl valstybės valdžios institucijoms tenka pareiga nustatyti užtikrinantį vartotojų apsaugą papildomą teisinį reguliavimą. Jos šios pareigos nėra įvykdžiusios, todėl tai vertintina kaip teisinio reguliavimo spraga. Ginčijamos įstatymo 3 straipsnio normos neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 4 straipsnio ginčijamos normos nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo, Konstitucijos 1, 67 straipsnių ir 135 straipsnio 1 dalies. Vertinant, ar šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis atitinka Konstitucijos 29 ar 23 straipsnius, būtina atsižvelgti į tai, kad šiuo atveju konstitucinės nuostatos yra susijusios su Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teise reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymų leidėjas gali diferencijuotai reguliuoti šią veiklą ar nustatyti tam tikras jos sąlygas. Teisinio pagrindo teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra paneigiamos nuosavybės teisės apsaugos garantijos, asmenų lygybė įstatymui ir sąžiningos konkurencijos laisvė, nėra, kadangi pirmumo teisės esant tam tikroms sąlygoms nustatymas atitinkamiems subjektams savaime nepaneigia minėtų konstitucinių normų ir principų. Konstitucija ir visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymuose nustatyti nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų ribų, tačiau kartu tokiais ribojimais negali būti paneigiama nuosavybės teisės esmė. Ginčijama įstatymo norma nepagrįstai suvaržo teisę dovanoti akcijas ar kitaip jas perleisti.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybė, o Vyriausybės sprendimu – ir strateginis investuotojas turi pirmumo teisę įsigyti kitų akcininkų parduodamas ar kitaip perleidžiamas šios bendrovės akcijas, ta apimtimi, kuria ribojama akcininkų teisė kitaip perleisti akcijas, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad mokestiniai santykiai yra prievoliniai teisiniai santykiai tarp valstybės ir mokesčių mokėtojo. Tik įstatymuose gali būti nustatytas mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai, mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo ginčijamą normą Vyriausybei perduota teisė strateginiam investuotojui nustatyti mokesčių išimtis, t. y. įstatymu Seimas jam Konstitucijoje tiesiogiai priskirtus įgaliojimus perdavė Vyriausybei. Konstitucijos 128 straipsnyje nėra reguliuojami mokestiniai santykiai. Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio 1 daliai. Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo nuostata, kuria Vyriausybei nustatyta teisė strateginiam investuotojui mokesčių nedidinimo terminą pratęsti iki 10 metų, prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog poįstatyminio akto priėmimo praktika buvo ydinga, nes ginčijamas Seimo nutarimas, kuriuo buvo pradėtas taikyti įstatymas, buvo priimtas nepaisant to, kad įstatymas dar nebuvo įsigaliojęs. Nors ginčijamas Seimo nutarimas buvo priimtas neįsigaliojus įstatymui, tačiau jis įsigaliojo po to, kai įsigaliojo 1998 m. rugsėjo 29 d. priimtas Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymas. Ginčijamas Seimo nutarimas pagal jo priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai.

Teisės aktų leidybos praktika, kai iš pradžių ne nustatomos teisės normos, bet susitariama, o tik po to nustatomos teisės normos, atspindinčios susitarimą, paneigia teisės aktų leidybos principą, kad teisės aktai turi nustatyti elgesio taisykles, pagal kurias teisinių santykių subjektai privalo veikti tik ateityje. Nurodytas ginčijamo Seimo nutarimo priėmimo ydingumas negali būti laikomas pakankamu pagrindu pripažinti šį Seimo nutarimą prieštaraujančiu Konstitucijai. Seimo nutarimo „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ 1 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai. Šio nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui.

 

Tezės

Seimo statutas turi įstatymo galią. Seimo darbo tvarkos nustatymas apima įstatymų leidybos procedūros reglamentavimą. Seimas gali atitinkamą įstatymų priėmimo tvarką, taip pat ir svarstymą skubos tvarka, nustatyti įstatymo galią turinčiame Seimo statute.

Konstituciniu įstatymu laikomas tik toks, kuris yra įtrauktas į konstitucinių įstatymų sąrašą.

Seimas ir kiti įstatymų leidybos proceso dalyviai rengiamus ir priimamus teisės aktus turi derinti su Konstitucija. Tai yra viena svarbiausių konstitucinės santvarkos užtikrinimo priemonių ir vienas iš pamatinių teisinės valstybės reikalavimų.

Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus. Valstybės valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, kad tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekviena valdžia įgyvendinama per jos institucijas, kurioms suteikiama jų paskirtį atitinkanti kompetencija.

Atsižvelgdama į ūkinės veiklos turinį valstybė gali diferencijuotai reguliuoti visuomeninius santykius šioje srityje, kad tokiu reguliavimu nepažeistų Konstitucijos principų ir normų. Ūkio subjektų išskyrimas ir jų veiklos reguliavimo ypatumai savaime nepažeidžia konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijos 1 straipsnio.

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, reiškia, jog Vyriausybė sutartyse neturi teisės valstybės vardu prisiimti esminių turtinių įsipareigojimų, tarp jų ir įsipareigojimų atlyginti nuostolius.

Konstitucijos įgyvendinimo negali varžyti jokios sąlygos.

Asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą derindama asmens ir visuomenės interesus.

Nė viena iš Konstitucijos 46 straipsnio normose įtvirtintų teisių nėra absoliuti. Straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius. Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota. Tačiau draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti. Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies nuostata suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų, ir kt.

Šioje byloje nėra pakankamo teisinio pagrindo nenuoseklų ir neišsamų ginčijamame įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą vartotojų teisių apsaugos aspektu vertinti kaip prieštaravimą Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai. Tokia situacija vertintina kaip teisinio reguliavimo spraga.

Konstitucijos 23 ir 29 straipsnių nuostatos yra susijusios su Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teise reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali diferencijuotai reguliuoti šią veiklą arba nustatyti tam tikras jos sąlygas.

Pirmumo teisės esant tam tikroms sąlygoms nustatymas atitinkamiems subjektams savaime nepaneigia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principų, taip pat ir Konstitucijos 46 straipsnio 1 bei 4 dalių reikalavimų. Konstitucija nepaneigia galimybės įstatymuose nustatyti nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų ribų, tačiau tokiais ribojimais negali būti paneigiama nuosavybės teisės esmė.

Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto norma, kad valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustato Seimas, reiškia, jog mokėjimo terminai, išimtys ar lengvatos gali būti nustatyti tik įstatyme. Kai Konstitucijoje konkretūs įgaliojimai yra priskirti valstybės institucijai, ji negali šių įgaliojimų perduoti kitai valstybės institucijai, o kita valstybės institucija negali jų perimti. Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalies norma, kad sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu, mokestiniai santykiai nereguliuojami.

Tokia teisės aktų leidybos praktika, kai iš pradžių ne nustatomos teisės normos, pagal kurias turi būti sudaromi susitarimai, bet susitariama, o tik po to nustatomos teisės normos, atspindinčios susitarimą, yra ydinga, tačiau toks ydingumas negali būti laikomas pakankamu pagrindu pripažinti ginčijamą teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies normai, įtvirtinančiai sąžiningos konkurencijos laisvę ir draudimą monopolizuoti gamybą.