Dėl teisės į žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas

DĖL TEISĖS Į ŽALOS, PADARYTOS NETEISĖTAIS KVOTOS, TARDYMO, PROKURATŪROS IR TEISMO VEIKSMAIS, ATLYGINIMĄ

 Santrauka

Bylą inicijavo apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas. Apygardos teismo nutartyje buvo prašoma ištirti, ar Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas atitinka Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalį, 29 straipsnį ir 31 straipsnio 1 dalį. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje prašyta ištirti, ar minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 dalis atitinka Konstitucijos 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, 29 straipsnio 1 dalį ir 30 straipsnio 1 dalį.

Pagal Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo neteisėtai laikinai sulaikyti, neteisėtai nuteisti, neteisėtai suimti arba kuriems neteisėtai buvo paskirtas administracinis areštas ar pataisos darbai ir tai konstatuota įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu. Pagal šį įstatymą asmeniui, kuris nebuvo sulaikytas ar suimtas, tačiau kuriam buvo pareikštas kaltinimas, jis buvo teisiamas, neįsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis apeliacine tvarka buvo panaikintas ir po to teismo nuosprendžiu išteisintas, žala neatlyginama. Pareiškėjas teisė, kad toks įstatymo nustatytas reguliavimas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir nesiderina su konstitucine garantija, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis ir 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria paneigiama teisė į žalos atlyginimą asmenims, kurių atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis panaikintas neįsiteisėjęs ir byla nutraukta arba nuteistas asmuo išteisintas dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai paaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, jog teismas padarė klaidą, jeigu neįrodyta, kad šios aplinkybės atitinkamu laiku nebuvo išaiškintos vien arba iš dalies dėl nuteistojo kaltės, ir baudžiamasis procesas yra pasibaigęs, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 30 straipsnio 1 bei 2 dalims.

 

Tezės

Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas turi išleisti įstatymus, nustatančius atlyginimą asmeniui už neteisėtais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais jam padarytą materialinę ir moralinę žalą.

Įstatyme teisė į žalos atlyginimą numatyta tik asmenims, kurių atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis buvo įsiteisėjęs ir po to panaikintas, ir taip yra paneigiama teisė į žalos atlyginimą asmenims, kurių atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis panaikintas jam dar neįsiteisėjus, t. y. apeliacine tvarka. Toks teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimo garantijos. Pagal Konstituciją asmens teisė į žalos atlyginimą negali būti sąlygojama to, kokiu būdu – kasacine ar apeliacine tvarka – panaikinamas apkaltinamasis nuosprendis. Asmens teisės reikalauti atlyginti žalą, padarytą neteisėtais teismo veiksmais priimant apkaltinamąjį nuosprendį, įgyvendinimas sietinas su tuo, kad įsiteisėjęs ar neįsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir procesas baudžiamojoje byloje yra pasibaigęs.

Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja valstybę vienodai veiksmingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves. Tačiau ginčijamose Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo normose asmenys, materialinę ar moralinę žalą patyrę dėl teismo klaidos priimant apkaltinamąjį nuosprendį, traktuojami skirtingai atsižvelgiant į tai, kokiu procesiniu sprendimu konstatuota teismo klaida ir panaikintas apkaltinamasis nuosprendis.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta procesinio pobūdžio garantija, kuri reiškia, kad asmeniui turi būti užtikrinamas teisminis jo teisių ir laisvių gynimas. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę, t. y. įgyvendindamas savo konstitucinę teisę kreiptis į teismą (teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka) asmuo negali įgyvendinti kitos savo konstitucinės teisės (teisės, kad jam būtų atlyginta padaryta materialinė ir moralinė žala).