Dėl operatyvinės veiklos

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas

DĖL OPERATYVINĖS VEIKLOS

 

Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė, apygardos ir apylinkės teismai. Seimo narių grupė prašė ištirti, ar Operatyvinės veiklos įstatymo 11 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 86 straipsnio 1 daliai ir 62 straipsnio 1 daliai. Teismų nutartyse buvo prašoma ištirti, ar Operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalis, 7 straipsnio 2 dalies 3 punktas ir 11 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 daliai, ar to paties įstatymo 2 straipsnio 12 dalis, 7 straipsnio 2 dalies 3 punktas ir 11 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 28 straipsniui, taip pat ar Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 1981 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 3 daliai.

Seimo narių grupės prašymas buvo pagrįstas tuo, kad galimybė taikyti nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį Lietuvos Respublikos Prezidento ir Seimo narių atžvilgiu nepagrįstai siaurina minėtiems asmenims Konstitucijos garantuotą neliečiamumą. Be to, šį modelį sankcionuoja ne teismas – nešališka teisingumą vykdanti institucija, bet generalinis prokuroras arba jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas.

Teismai savo nutartyse nurodė, jog nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio taikymas prieštarauja lygybės įstatymui principui, kadangi operatyvinės veiklos subjektai turi sukauptą informaciją, o tai lemia šalių padėties skirtingumą. Be to, vykdydama Operatyvinės veiklos įstatymo normas Generalinė prokuratūra, kai sankcionuoja šį modelį, jį taikantį asmenį atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, t. y. vykdo teisingumą, o tai daryti gali tik teismas ar teisėjas.

Pareiškėjas teismas teigė, kad, Operatyvinės veiklos įstatyme neapibrėžus nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio taikymo metu atliekamų veiksmų turinio, intensyvumo, atlikimo mechanizmo ir kitų dalykų, tai nustatyti paliekama modelį realizuojančio asmens ir pareigūnų nuožiūrai. Todėl ginčijamos įstatymo normos neapsaugo asmens, kuriam taikomas modelis, nuo provokacijų ir aktyvaus spaudimo siekiant, kad šis atliktų tam tikrus veiksmus ar jų neatliktų. Įstatymas taip pat nereglamentuoja modelio realizavimo pradžios, o tai skatina padaryti nusikaltimą, kurio galėjo ir nebūti, jei jam nebūtų buvusios dirbtinai sukurtos sąlygos. Taip suvaržoma asmens laisvė elgtis savarankiškai. Todėl asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir baudžiamas ne už padarytą nusikaltimą, o už galimybę nusikalsti, nes pats nusikaltimas padarytas dirbtinėmis sąlygomis ir būna inspiruotas.

Pareiškėjo teismo nuomone, nusikalstamą veiką imituojančio modelio realizavimas neapima slapto telefoninių pokalbių klausymosi. Generalinio prokuroro ar jo pavaduotojo sankcija modeliui negali būti prilyginama teisėjo sankcijai, gaunamai BPK 1982 straipsnio nustatyta tvarka. Klausantis telefoninių pokalbių, įrašinėjant telefoninius ir tiesioginius pokalbius yra savavališkai ir neteisėtai kišamasi į asmeninį gyvenimą. Tokius pokalbius atskleidus yra pažeidžiamas privataus gyvenimo neliečiamumas.

Pareiškėjas teismas taip pat teigė, kad Operatyvinės veiklos įstatymo normų visuma sudaro teisinį pagrindą tam tikram asmeniui legaliai padaryti nusikaltimą. Tai prieštarauja principui, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

Pasak pareiškėjo teismo, asmuo, taikydamas nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį, žino apie savo nebaudžiamumą. Tai suformuoja šio asmens privilegijuotą padėtį, palyginti su kaltinamojo padėtimi.

Speciali technika, pareiškėjo teismo teigimu, gali būti panaudota ne tik telefoninių pokalbių klausymuisi, bet ir atliekant kitus operatyvinius veiksmus, kuriais gali būti pažeistas asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principas.

Konstitucinis Teismas konstatavo: Operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalis, 7 straipsnio 2 dalies 3 punktas ir 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelį sankcionuoja generalinis prokuroras arba jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas, neprieštarauja Konstitucijai; BPK 1981 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Konstitucijai; Operatyvinės veiklos įstatymo 11 straipsnis ta apimtimi, kuria leidžiama taikyti modelį Seimo narių atžvilgiu, neprieštarauja Konstitucijai; Operatyvinės veiklos įstatymo 11 straipsnis ta apimtimi, kuria leidžiama taikyti modelį Lietuvos Respublikos Prezidento atžvilgiu, prieštarauja Konstitucijos 86 straipsnio 1 daliai.

 

Tezės

Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Užtikrinti tokį saugumą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių. Todėl valstybė yra priversta imtis įvairių teisėtų priemonių, leidžiančių kontroliuoti nusikalstamumą.

Įstatymų normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis greitai išaiškinti nusikaltimus, įkaltinti kaltininkus ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas (BPK 2 straipsnis).

Kartu pažymėtinas ir kitas ne mažiau svarbus baudžiamojo proceso tikslas – užtikrinti ir asmens, įtariamo, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisių bei laisvių apsaugą, išvengti nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo, neteisingos bausmės. Todėl nusikaltimų išaiškinimą, baudžiamųjų bylų tyrimą reglamentuojančių normų sistema demokratinėse valstybėse pagrindžiama lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo bešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų baudžiamojo proceso subjektų funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais.

Vykdant baudžiamąjį persekiojimą, įstatymais yra suteikiamos teisės taikyti įvairias specifines priemones. Kova su nusikalstamumu turi vykti teisėtomis priemonėmis, jos negali pažeisti konstitucinių asmens teisių ir laisvių.

Valstybės kovoje su įvairių formų nusikalstamumu taiko įvairius specialius tyrimo metodus. Jų pobūdį, formas nulemia atskirų nusikaltimų kategorijų pavojingumas, sudėtingumas, paplitimas. Kurti tokias specialias priemones, metodus ir tai naudoti atskleidžiant nusikaltimus, nustatant kaltininkus yra pateisinama ir būtina, nes kai kurių nusikaltimų įprastais tyrimo būdais, metodais dažnai būna neįmanoma atskleisti arba tai padaryti labai sunku. Paprastai tai yra patys sunkiausi, gerai organizuoti ar labai latentiški nusikaltimai, keliantys realų pavojų daugelio žmonių, visuomenės ar net valstybės saugumui.

Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalį nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis – tai sankcionuoti, nusikaltimo požymių turintys veiksmai, kuriais stengiamasi apginti svarbesnius valstybės, visuomenės ar asmens interesus. Šis modelis yra ypatinga operatyvinės veiklos forma. Ją realizuojantys operatyvinės veiklos slaptieji dalyviai atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius nusikaltimo požymius. Taikant modelį sudaromos palankesnės sąlygos atskleisti ir ištirti sunkius arba sudėtingus nusikaltimus.

Nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis gali būti tik viena iš priemonių, kai reikia išaiškinti asmens rengiamą ar jau pradėtą daryti nusikaltimą. Valstybės valdžios institucijos negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris leistų valstybės specialiosioms tarnyboms kurstyti, provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą, kad vėliau dėl to atsirastų pagrindas tą asmenį nubausti.

Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai jis gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir gali suprasti, nors ir savo namuose ar kitose privačiose valdose, tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas pagal Konstitucijos 22 straipsnį, ir asmuo negali tikėtis privatumo.

Valstybės bei savivaldybių pareigūnų ir tarnautojų veikla, susijusi su valstybės bei savivaldybių valdžios ir valdymo funkcijų įgyvendinimu, visada yra viešo pobūdžio.

Visiško privatumo asmuo negali tikėtis ir tada, kai jis pažeidžia privačios teisės normas, reguliuojančias komercinę ar kitokią privataus pobūdžio paslaptį.

Asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Taigi įtariamas nusikaltimų darymu asmuo pats atsisako nuo teisės į privatų gyvenimą ta apimtimi, kurią nulemia jo daromas nusikaltimas. Nusikalstamai veikai netaikomas žmogaus privataus gyvenimo apsaugos principas.

Visuotinai pripažinta, kad žmogaus teisės ir laisvės gali būti ribojamos esant būtinybei ir tik įstatymu nustačius tvarką bei ribas.

Nusikalstamą veiką imituojančiu elgesio modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė. Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą.

Žmogaus teisių konstitucinės apsaugos principus labiau atitiktų toks teisinis reguliavimas, kai esant įstatymuose nustatytiems pagrindams sprendimą dėl nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio visais atvejais priimtų teismas.

Žmogaus teisėtas elgesys nėra neribotas ir absoliučiai laisvas. Žmogus, būdamas socialinė būtybė, gyvena visuomenėje tarp į save panašių ir lygių savo orumu ir teisėmis žmonių. Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė, o pagrindinė iš tų pareigų – nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi Konstitucijos 28 straipsnyje nustatytos ne valdžios institucijų, bet žmogaus elgesio ribos, o operatyvinės veiklos subjektų etatiniai slaptieji dalyviai vykdo specialias visuomenei ir valstybei naudingas, teisėsaugos institucijų kompetencijai priskirtas funkcijas. Jų veikla nepriklauso Konstitucijos 28 straipsnio reguliavimo sričiai.

Konstitucijoje įtvirtinto visų asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Tai – formalios teisinės lygybės principas. Šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Asmenų, kurie taiko nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį, teisinė padėtis iš esmės skiriasi nuo asmenų, kuriems taikomas modelis, teisinės padėties. Modelio sankcionavimas – tai ne leidimas nusikalsti. Prokuroras sankcionuoja ne nusikaltimą, bet tik nusikaltimo požymių turinčios veikos imitaciją, ir tik tam, kad būtų išaiškintas nusikaltimas ir jį padaręs asmuo.

Modelis yra atliekamas slaptai, t. y. nežinant asmeniui, kuriam jis taikomas, nes priešingu atveju būtų neveiksmingas. Asmenys, kurių atžvilgiu yra atliekami nusikaltimo požymių turintys, tačiau teisėti veiksmai, realią galimybę skųsti jiems atrodančius nepagrįstus ir neteisėtus operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių veiksmus įgyja tik tuomet, kai sužino apie jiems taikomą modelį, tačiau tai pateisinama.

Nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio taikymas tiriant nusikaltimą nevaržo teismo nepriklausomumo ir bešališkumo baudžiamosios bylos procese. Konstitucijoje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2, 3 dalys). BPK nustatyta, kad teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų visapusiškai ir objektyviai ištiriamos bylos aplinkybės, privalo išaiškinti tiek kaltinančias, tiek teisinančias kaltinamąjį aplinkybes (BPK 18 straipsnio 1 dalis). Šios bei kitos Konstitucijos ir BPK nuostatos suponuoja teismų pareigą tikrinti ir vertinti visų jiems pateiktų įrodymų, taip pat surinktų taikant modelį, teisėtumą, patikimumą, tikrumą, leistinumą. Šių teismo pareigų nepaneigia modelio taikymas byloje.

Asmuo negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu bei nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir pagal įstatymą. Teismas, vykdydamas šią funkciją, per teisminį nagrinėjimą turi visapusiškai ir objektyviai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės. Tik teismas gali pripažinti asmenį kaltu ir skirti jam bausmę. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymą modelis yra elgesys, imituojantis nusikalstamą veiką siekiant apginti svarbesnius valstybės, visuomenės ar asmens interesus. Įstatyme tokie veiksmai nepripažįstami nusikaltimu. Todėl asmuo, taikantis modelį, už tai negali būti traukiamas atsakomybėn, jei nepažeidžia Operatyvinės veiklos įstatymo. Tai, kas pasakyta, neduoda pagrindo teigti, kad nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį sankcionuojantys pareigūnai ir jį darantys subjektai vykdo teisingumą.

Lietuvos Respublikos Prezidento imunitetas jo pareigų vykdymo laikotarpiu yra labai platus. Jo turinį sudaro tai, kad Lietuvos Respublikos Prezidento atžvilgiu jo pareigų vykdymo metu negali būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas, nes jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat negali būti imamasi jokių priemonių (išskyrus apkaltos procesą), kuriomis būtų sudarytos sąlygos pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Taigi darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Prezidento atžvilgiu negali būti taikomos jokios operatyvinės veiklos formos, taip pat ir nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis.

Seimo nario imuniteto apimtis yra siauresnė: esant Seimo sutikimui, Seimo narys gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Todėl Konstitucijos nuostatomis nėra draudžiamas toks teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta, jog taikyti nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį ir kitas operatyvinės veiklos formas Seimo nario atžvilgiu gali būti leidžiama taip pat, kaip ir kitiems asmenims.