Dėl pridėtinės vertės mokesčio

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d. nutarimas

DĖL PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESČIO

 Santrauka

Bylą inicijavo Lietuvos apeliacinis teismas. Jis prašė ištirti, ar Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 546 „Dėl pridėtinės vertės mokesčio“ 1.14 papunktis atitinka Konstitucijos 94 straipsnio 2 bei 7 punktus ir 127 straipsnio 3 dalį, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 bei 16 straipsnius ir Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį bei 9 straipsnį.

Pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją ir Vyriausybės įstatymą Vyriausybė neturi teisės nustatyti mokesčių, kitų įmokų bei rinkliavų, Vyriausybei taip pat nesuteikta teisė nustatyti kitokią jų mokėjimo tvarką, negu ta, kuri įtvirtinta įstatyme. Pareiškėjas nurodė, kad Vyriausybė ginčijamu nutarimu viršijo savo įgaliojimus pridėtinės vertės mokesčio (PVM) santykių reguliavimo srityje, todėl nutarimo 1.14 papunktis prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 bei 7 punktams ir 127 straipsnio 3 daliai, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 bei 16 straipsniams.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pagrindas mokėti PVM į biudžetą (ar grąžinti iš jo) yra PVM deklaracijos, kurios turi būti pagrįstos pirminiais apskaitos dokumentais, t. y. PVM sąskaitomis faktūromis ar kitais dokumentais. Tik pirminių dokumentų pagrindu gali būti nustatomas pirkimo ir pardavimo PVM dydis. Kadangi tikslinant (didinant) deklaracijoje nurodytą pardavimo PVM sumą pagal Vyriausybės nutarimo 1.14 papunktį jokių pardavimo PVM padidėjimą pagrindžiančių pirminių dokumentų nereikalaujama, tokia nuostata prieštarauja Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 daliai ir 9 straipsniui. Be to, pareiškėjo manymu, Vyriausybė, savo nutarimo 1.14 papunkčiu mokesčio mokėtojui nustatydama papildomus reikalavimus padidinti mokėtiną PVM nesant tam dokumentinio pagrindo, iš tikrųjų reikalauja, kad PVM už tas pačias prekes būtų sumokėtas du kartus.

Konstitucinis Teismas konstatavo: mokesčiai, kaip prievolė, gali būti nustatomi (įvedami) tik įstatymu kaip aukščiausios galios teisės aktu, tačiau tam, kad mokesčiai būtų tinkamai mokami ir surenkami, nepakanka mokestį, kaip prievolę, vien nustatyti. Būtina taip pat sureguliuoti jų mokėjimo tvarką, kurioje turi būti nustatoma ne tik mokesčio turinys, bet ir mokesčių administravimo organizaciniai klausimai, faktinių mokesčių mokėjimų apskaičiavimo metodika ir kt. Taigi teisinis mokesčių reguliavimas – ne tik jų nustatymas įstatymais, bet ir šių įstatymų įgyvendinimo tvarka, kuri gali būti reguliuojama ir poįstatyminiais aktais. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos turi būti nustatomi įstatymu.

Konstitucinis Teismas nurodė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnyje nustatyta bendroji PVM apskaičiavimo tvarka, o 16 straipsnyje – atskaitomos PVM sumos sąvoka, taip pat šios sumos apskaičiavimo principai bei bendroji tvarka nurodant, kad „atskaitoma PVM suma nustatoma laikantis 18, 19 ir 20 straipsnių nuostatų“; Vyriausybės nutarimo 1.14 papunktyje ši atskaitomos PVM sumos nustatymo tvarka yra tik detalizuojama atsižvelgiant į įvairias atskaitomos PVM sumos nustatymo situacijas ir nustatant jau įtrauktos į apskaitą atskaitomos (faktiškai pirkimo) PVM sumos tikslinimo tvarką. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Vyriausybės nutarimo 1.14 papunktis neprieštarauja Konstitucijai ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 bei 16 straipsniams.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas nereguliuoja PVM apskaitos vedimo tvarkos santykių, ir pripažino, jog Vyriausybės nutarimo 1.14 papunktis neprieštarauja Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 daliai ir 9 straipsniui.

 

Tezės

Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė gali priimti poįstatyminius aktus nepriklausomai nuo to, ar jai įstatymu buvo nustatytas pavedimas, ar ne. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktą ji privalo priimti poįstatyminį aktą, kad realizuotų pareigą, kurią jai paveda Konstitucija ir kiti įstatymai. Tačiau visais atvejais Vyriausybės teisės aktas negali prieštarauti įstatymui, be to, jame negali būti naujų teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Taip pat ir pats įstatymų leidėjas negali nustatyti Vyriausybei pavedimo, kuris savo turiniu pažeistų konstitucinį įstatymo viršenybės principą.