Dėl valstybinių pensijų skyrimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas

DĖL VALSTYBINIŲ PENSIJŲ SKYRIMO

 Santrauka

Bylą inicijavo teismai. Jie prašė ištirti, ar Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 dalis ir Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijai ir ar Vyriausybės 1998 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 829 „Dėl 1939–1990 metų okupacijų represinių struktūrų, tarnybų ir pareigų, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto 1939–1990 metų okupacijų represinių struktūrų, tarnybų ir pareigų, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, sąrašo 9 ir 12 punktai neprieštarauja Konstitucijai ir Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 daliai.

Prašymai buvo pagrįsti tokiais motyvais.

Nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos asmenims buvo paskirtos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 5 punktą. Šiame įstatyme nebuvo draudžiama skirti tokių pensijų tam tikros kategorijos asmenims, taip pat jame nebuvo numatyta apribojimų. Jokiame kitame įstatyme nenumatyta teisė nutraukti paskirtos pensijos mokėjimą. Tai galima padaryti tik teismui nustačius asmens kaltę, o ne remiantis vien tuo, kad jis dirbo tam tikrose struktūrose ar ėjo kokias nors pareigas.

Nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos buvo paskirtos pagal Valstybinių pensijų įstatymą, o jos mokėjimas nutrauktas pagal kitą – Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą.

Pensijų mokėjimas nutraukiamas Vyriausybės nutarimu, t. y. poįstatyminiu aktu, tačiau Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 3 d. nutarime konstatuota, kad „pagal visuotinai pripažintą žmogaus teisių ir laisvių gynimo doktriną teises ir laisves galima suvaržyti tik įstatymu“. Pareiškėjai abejojo, ar Seimas galėjo perleisti vykdomajai valdžiai teisę riboti žmogaus teises ir laisves ir ar Vyriausybė, įtraukdama į 1939–1990 metų okupacijų represinių struktūrų, tarnybų ir pareigų, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, sąrašą atitinkamas pareigybes, neviršijo įstatyme nustatytos kompetencijos.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad dalis ginčijamų įstatymų ir Vyriausybės nutarimo nuostatų neprieštarauja Konstitucijai, o dalis jų – prieštarauja.

 

Tezės

Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Šiame straipsnyje nurodytos pensijų ir socialinės paramos rūšys. Jame pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad šiame straipsnyje išvardytos pensijos (senatvės ir invalidumo) ir socialinė parama (nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais) būtinai turi būti nustatytos. Kartu Konstitucijos 52 straipsnis suponuoja tai, kad jame nurodyti santykiai turi būti reguliuojami įstatymais.

Pagal Konstitucijos 52 straipsnį įstatymais gali būti numatytos ir kitokios, ne tik jame nurodytos, pensijos ar socialinė parama. Jas Konstitucija garantuoja tiems subjektams ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. Prie tokių išmokų priskirtinos valstybinės pensijos, numatytos Valstybinių pensijų įstatyme.

Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad jeigu norima nustatyti, jog esant tam tikroms sąlygoms atskirų grupių asmenys neturi teisės gauti minėtą pensiją, tokie asmenys taip pat turi būti nurodomi įstatyme.

Vyriausybė, ginčijamu nutarimu patvirtindama 1939–1990 metų okupacijų represinių struktūrų, tarnybų ir pareigų, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, sąrašo 12 punktą, sureguliavo santykius, kurie pagal Konstitucijos 52 straipsnį turi būti reguliuojami įstatymu.