Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl Valstybinių pensijų ir Respublikos Prezidento įstatymų

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas

DĖL RESPUBLIKOS PREZIDENTO PENSIJOS

 

Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė. Pareiškėjas prašė ištirti, ar Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Jis abejojo, ar šis įstatymas atitinka Konstituciją pagal joje nustatytą įstatymų pasirašymo ir paskelbimo tvarką, nes jį pasirašė ir oficialiai paskelbė ne Respublikos Prezidentas ir ne Seimo Pirmininkas, bet Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas. Pareiškėjas taip pat abejojo, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybinių pensijų įstatymas (2000 m. birželio 13 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, išėjusiam iš valstybės tarnybos, skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė pensija pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymą. Pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme yra nustatytas tik Respublikos Prezidento veiklos finansavimas ir socialinės garantijos, tad šis įstatymas negali būti taikomas asmenims, kurie nebuvo išrinkti Respublikos Prezidentu.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Skirtinguose Konstitucijos straipsniuose išdėstytos normos yra tarp savęs suderintos ir sudaro vientisą visumą (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimas). Konstitucijos 90 straipsnio nuostatų „Respublikos Prezidentas turi rezidenciją. Respublikos Prezidento ir jo rezidencijos finansavimą nustato įstatymas“ negalima aiškinti atribojus nuo kitų Konstitucijos straipsnių, kuriuose yra įtvirtintas Respublikos Prezidento institutas.

Konstitucijos 90 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidento teisinis statusas yra individualus, besiskiriantis nuo visų kitų valstybės pareigūnų statuso. Įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus, nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso besiskiriantis Respublikos Prezidento teisinis statusas ir būtų sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti Respublikos Prezidentui – valstybės vadovui.

Įstatymų leidėjas gali, nepažeisdamas Konstitucijos, nustatyti buvusio Respublikos Prezidento finansavimą atsižvelgdamas į tai, kokiais konstituciniais pagrindais yra nutrūkę Respublikos Prezidento įgaliojimai, taip pat į tai, ar tas pats asmuo nėra perrinktas arba vėl išrinktas Respublikos Prezidentu.

Konstitucijos 90 straipsnio nuostatos suponuoja tai, kad neatskiriamas Respublikos Prezidento finansavimo elementas ir valstybės vadovo konstitucinė socialinė garantija yra Respublikos Prezidento pensija. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį šios pensijos dydį, tokias jos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, kurios atitiktų Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, orumą, jo individualų, išskirtinį teisinį statusą. Įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį koks nors asmuo, kuris nebuvo išrinktas Respublikos Prezidentu, galėtų gauti Respublikos Prezidento pensiją.

Todėl Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį „Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, išėjusiam iš valstybės tarnybos, skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė pensija pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymą“, yra pažeidžiama Konstitucijos 90 straipsnio nuostata, kad Respublikos Prezidento finansavimo tvarką nustato įstatymas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Respublikos Prezidento pensijos, kaip valstybės vadovo esminės socialinės garantijos, nustatymas pagal Konstituciją sietinas tik su šiomis sąlygomis: 1) asmuo buvo išrinktas Respublikos Prezidentu; 2) jo įgaliojimai yra nutrūkę. Konstitucijoje buvusio Respublikos Prezidento socialinės garantijos, jo finansavimas nėra siejami su buvusio Respublikos Prezidento išėjimu iš valstybės tarnybos.

Vienas iš įstatymų, nustatančių Respublikos Prezidento finansavimą, yra Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme, taip pat Valstybinių pensijų įstatyme nustatyta papildoma, Konstitucijoje nenumatyta, sąlyga gauti Respublikos Prezidento pensiją – išėjimas iš valstybės tarnybos. Įtvirtinus, kad Respublikos Prezidento pensija yra nustatoma (skiriama ir mokama) buvusiam Respublikos Prezidentui tik jeigu jis nėra jokioje kitoje valstybės tarnyboje, yra paneigiama Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinė socialinė garantija gauti, nutrūkus Respublikos Prezidento įgaliojimams, Respublikos Prezidento pensiją. Taigi yra sudaromos prielaidos paneigti išskirtinį Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinį statusą. Šitaip yra pažeidžiama Konstitucijos 77 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas“.

Todėl Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo 20 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria Respublikos Prezidento pensijos nustatymas susiejamas su buvusio Respublikos Prezidento išėjimu iš valstybės tarnybos, taip pat Valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria Respublikos Prezidento pensijos skyrimas ir mokėjimas susiejamas su buvusio Respublikos Prezidento išėjimu iš valstybės tarnybos, prieštarauja Konstitucijos 77 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjas neginčijo Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų, kuriose nustatytos sąlygos gauti Respublikos Prezidento pensiją, atitikties Konstitucijai, tačiau Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, išėjusiam iš valstybės tarnybos, skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė pensija, reikia nustatyti, ar pagal Konstituciją Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko pareigybė gali būti prilyginta Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, institutui.

Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad valstybės vadovo konstitucinis institutas buvo nustatytas 1992 m. Konstitucijoje įtvirtinus Respublikos Prezidento institutą, į tai, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso, taip pat į tai, kad Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė Konstitucijoje numatyta kaip laikina ir siejama su ta pereinamąja teisine situacija, kai Seimas yra išrinktas, bet dar nesusirinkęs į pirmąjį posėdį, konstatavo, kad 1990–1992 m. dirbusios Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko statusas nėra tapatus 1992 m. Konstitucijoje įtvirtinto Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusui, kad pagal Konstituciją Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė skiriasi nuo Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, instituto. Todėl Valstybinių pensijų įstatyme įtvirtinus pareiškėjo ginčijamą nuostata, kad Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, išėjusiam iš valstybės tarnybos, skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė pensija pagal Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymą, buvo sudarytos teisinės prielaidos iš valstybės tarnybos išėjusį 1990–1992 m. dirbusios Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką prilyginti buvusiam Respublikos Prezidentui, kaip buvusiam valstybės vadovui. Kartu sudarytos teisinės prielaidos 1990–1992 m. dirbusios Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko institutą prilyginti konstituciniam Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, institutui ir taip paneigti individualų, nuo visų kitų valstybės pareigūnų statuso besiskiriantį Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinį statusą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiama Konstitucijos 77 straipsnio 1 dalis: „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas“, taip pat pažeidžiamas Konstitucijos 90 straipsnis: „Respublikos Prezidentas turi rezidenciją. Respublikos Prezidento ir jo rezidencijos finansavimą nustato įstatymas.“ Asmuo, kuris nebuvo išrinktas Respublikos Prezidentu, pagal Konstituciją negali gauti Respublikos Prezidento pensijos.

Pareiškėjo nuomone, Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas prieštarauja Konstitucijai pagal joje nustatytą pasirašymo ir paskelbimo tvarką. Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas neturi konstitucinių įgaliojimų pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus.

Konstitucinis Teismas konstatavo: Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, grindžiantis šalies teisės sistemą. Visi kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Konstitucijoje yra įtvirtintos pagrindinės teisinio reguliavimo nuostatos, ji sudaro įstatymų leidybos pagrindą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas turi diskreciją sukonkretinti ir detalizuoti Konstitucijos nuostatas, taip pat teisiškai reguliuoti santykius, kurie Konstitucijoje expressis verbis nėra reguliuojami. Svarbu, kad tai darydamas įstatymų leidėjas nepažeistų Konstitucijos principų bei normų.

Svarbi Konstitucijos viršenybės užtikrinimo prielaida yra Seimo priimtų teisės aktų pasirašymo ir oficialaus paskelbimo bei įsigaliojimo tvarkos laikymasis. Pagal Konstituciją negali būti oficialiai paskelbiamas ir įsigalioti įstatymas, kuris nebuvo nustatyta tvarka pasirašytas Konstitucijoje nurodyto pareigūno; taip pat negali būti oficialiai paskelbiamas ir įsigalioti įstatymas, kurį pasirašė pareigūnas, pagal Konstituciją neturintis tokių įgaliojimų.

Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas turi teisę ne vėliau kaip per dešimt dienų po Seimo priimto įstatymo įteikimo atlikti vieną iš Konstitucijoje nurodytų teisinių veiksmų: arba pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtą įstatymą (promulgavimo teisė), arba jį motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti (atidedamojo veto teisė). Atlikti vieną iš šių teisinių veiksmų – Respublikos Prezidento konstitucinė pareiga.

Seimo Pirmininko konstituciniai įgaliojimai pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus siejami su griežtomis Konstitucijoje nustatytomis sąlygomis: Seimo Pirmininkas pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo priimtus įstatymus tik tuomet, kai Respublikos Prezidentas jų nepasirašo ir nepaskelbia (Konstitucijos 71 straipsnio 2 ir 4 dalys, 149 straipsnio 2 dalis). Be to, kad Seimo Pirmininkas turėtų konstitucinius įgaliojimus pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtus įstatymus, reikia, kad Respublikos Prezidentas ne tik nepromulguotų šių įstatymų, bet ir (išskyrus įstatymus dėl Konstitucijos keitimo) nepasinaudotų savo atidedamojo veto teise. Tad Seimo Pirmininko įgaliojimai pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus yra sąlygoti atitinkamų Respublikos Prezidento veiksmų.

Seimo Pirmininko įgaliojimai pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtą įstatymą – tai tik Seimo Pirmininko teisė ir pareiga, jo konstitucinė prerogatyva, kuri yra realizuojama tais atvejais, kai nurodytu laiku (t. y. ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo) Seimo priimtą įstatymą Respublikos Prezidentas nei pasirašė, nei motyvuotai grąžino Seimui pakartotinai svarstyti, o Seimo Pirmininkas tuo laiku nei laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas, nei laikinai pavaduoja Respublikos Prezidentą. Minėti Seimo Pirmininko įgaliojimai Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti Seimo Pirmininkui.

Pagal Konstituciją tokiais atvejais, kai Seimo Pirmininkas yra laikinai išvykęs, nei Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas, nei kuris nors kitas pavaduotojas negali perimti Seimo Pirmininko konstitucinių įgaliojimų, taigi ir Konstitucijos 71 straipsnio 2 dalyje jam nustatytų įgaliojimų pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtus, bet nurodytu laiku Respublikos Prezidento nepasirašytus ir motyvuotai Seimui pakartotinai svarstyti negrąžintus įstatymus. Tai, kad pagal Konstituciją Seimo Pirmininko pavaduotojas turi ir vykdo Seimo Pirmininko konstitucinius įgaliojimus, siejama ne su tuo, kad Seimo Pirmininkas negali vykdyti savo, kaip Seimo Pirmininko, įgaliojimų, bet su tuo, kad savo pareigų dėl Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių negali eiti Respublikos Prezidentas, ir su tuo, kad šias pareigas tol, kol nėra pradėjęs eiti pareigų naujai išrinktas Respublikos Prezidentas, laikinai eina Seimo Pirmininkas, kuris pagal Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalį tuo laiku yra netekęs savo įgaliojimų Seime. Tik tokiais atvejais Seimo Pirmininko pavaduotojas įgyvendina Seimo Pirmininko, kurio pareigas Seimo pavedimu jis laikinai eina, konstitucinius įgaliojimus promulguoti Seimo priimtus įstatymus.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad tuo laiku, kai Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas pasirašė ginčijamą įstatymą, nebuvo Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalyje numatytos teisinės situacijos: Respublikos Prezidentas ėjo savo pareigas. Šiuo atveju pagal Konstituciją nei Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas, nei kuris nors kitas Seimo Pirmininko pavaduotojas neturėjo teisės pasirašyti ir oficialiai paskelbti ginčijamą įstatymą. Respublikos Prezidentui nustatytu laiku nei pasirašius ir oficialiai paskelbus įstatymą, nei motyvuotai grąžinus jį Seimui pakartotinai svarstyti, konstitucinę teisę jį pasirašyti ir oficialiai paskelbti turėjo tik Seimo Pirmininkas, todėl pasirašant ir oficialiai paskelbiant ginčijamą įstatymą buvo nepaisoma Konstitucijos 71 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.

 

Tezės

Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį teisinį statusą atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios: Respublikos Prezidento asmens neliečiamybę; negalimumą Respublikos Prezidentui būti Seimo nariu, užimti kitas pareigas, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą; asmens, išrinkto Respublikos Prezidentu, pareigą sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose; reikalavimus kandidatams į Respublikos Prezidentus bei Respublikos Prezidento rinkimų pagrindus ir tvarką; Respublikos Prezidento priesaiką; Respublikos Prezidento įgaliojimus, jų pradžią ir pabaigą ir kt.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigtas individualus, nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso besiskiriantis Respublikos Prezidento teisinis statusas ir sudarytos teisinės prielaidos kurį nors kitą asmenį prilyginti Respublikos Prezidentui – valstybės vadovui.

Įstatymų leidėjas gali, nepažeisdamas Konstitucijos, nustatyti buvusio Respublikos Prezidento finansavimą atsižvelgdamas į tai, kokiais konstituciniais pagrindais yra nutrūkę Respublikos Prezidento įgaliojimai, taip pat į tai, ar tas pats asmuo nėra perrinktas arba vėl išrinktas Respublikos Prezidentu.

Konstitucijoje buvusio Respublikos Prezidento socialinės garantijos, jo finansavimas nėra siejami su buvusio Respublikos Prezidento išėjimu iš valstybės tarnybos.

Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus visuomeninius santykius, privalo tai konstatuoti (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas).

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė 1992 m. Konstitucijoje numatyta kaip laikina, ji siejama su ta pereinamąja teisine situacija, kai Seimas yra išrinktas, bet dar nesusirinkęs į pirmąjį posėdį. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Konstitucijoje nustatytas tik vienas konstitucinis įgaliojimas – pasirašyti ir ne vėliau kaip per 15 dienų oficialiai paskelbti referendumu priimtą Konstituciją ir įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ (Konstitucijos 154 straipsnis).

1990–1992 m. dirbusios Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko statusas nėra tapatus 1992 m. Konstitucijoje įtvirtinto Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusui.

Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, grindžiantis šalies teisės sistemą. Visi kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Konstitucijoje yra įtvirtintos pagrindinės teisinio reguliavimo nuostatos, ji sudaro įstatymų leidybos pagrindą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas turi diskreciją sukonkretinti ir detalizuoti Konstitucijos nuostatas, taip pat teisiškai reguliuoti santykius, kurie Konstitucijoje expressis verbis nėra reguliuojami. Svarbu, kad tai darydamas įstatymų leidėjas nepažeistų Konstitucijos principų bei normų.

Konstitucijos 70 ir 71 straipsniuose, 84 straipsnio 24 punkte ir 149 straipsnyje įtvirtintos įstatymų, kitų Seimo priimtų teisės aktų pasirašymo ir oficialaus paskelbimo bei įsigaliojimo tvarkos laikymasis – svarbi Konstitucijos viršenybės užtikrinimo prielaida.

Įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas, t. y. įstatymų promulgavimas, yra baigiamoji įstatymų leidybos proceso stadija. Įstatymų pasirašymas ir oficialus paskelbimas – būtina jų įsigaliojimo sąlyga.

Pagal Konstituciją negali būti oficialiai paskelbiamas ir įsigalioti įstatymas, kuris nebuvo nustatyta tvarka pasirašytas Konstitucijoje nurodyto pareigūno; taip pat negali būti oficialiai paskelbiamas ir įsigalioti įstatymas, kurį pasirašė pareigūnas, pagal Konstituciją neturintis tokių įgaliojimų.

Pagal Konstituciją pasirašyti ir oficialiai paskelbti (71 straipsnyje nurodytu laiku) Seimo priimtus įstatymus, taip pat įstatymus, priimtus referendumu, yra Respublikos Prezidento kompetencija. Turėdamas konstitucinius įgaliojimus pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus, Respublikos Prezidentas dalyvauja įstatymų leidybos procese (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).

Respublikos Prezidentas taip pat turi teisę nepasirašyti Seimo priimto įstatymo ir ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo jį motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti (Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalis), t. y. turi atidedamojo veto teisę. Konstitucijoje nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentas turėtų atidedamojo veto teisę referendumu priimtų įstatymų atžvilgiu, taip pat įstatymų dėl Konstitucijos keitimo atžvilgiu. Pagal Konstituciją tokią teisę Respublikos Prezidentas turi tik Seimo priimtų įstatymų atžvilgiu, išskyrus įstatymus dėl Konstitucijos keitimo.

Teikti Seimui pakartotinai svarstyti grąžinamo įstatymo pataisas ir papildymus – ne Respublikos Prezidento konstitucinė pareiga, o teisė.

Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalies, 84 straipsnio 24 punkto ir 71 straipsnio 2 dalies nuostatos yra tarp savęs susijusios. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas turi teisę ne vėliau kaip per dešimt dienų po Seimo priimto įstatymo įteikimo atlikti vieną iš šiose nuostatose nurodytų teisinių veiksmų: arba pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtą įstatymą (promulgavimo teisė), arba jį motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti (atidedamojo veto teisė). Atlikti vieną iš šių teisinių veiksmų – Respublikos Prezidento konstitucinė pareiga.

Seimo Pirmininkas pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo priimtus įstatymus tik tuomet, kai Respublikos Prezidentas jų nepasirašo ir nepaskelbia (Konstitucijos 71 straipsnio 2 ir 4 dalys, 149 straipsnio 2 dalis). Be to, kad Seimo Pirmininkas turėtų konstitucinius įgaliojimus pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtus įstatymus, reikia, kad Respublikos Prezidentas ne tik nepromulguotų šių įstatymų, bet ir (išskyrus įstatymus dėl Konstitucijos keitimo) nepasinaudotų savo atidedamojo veto teise. Tad Seimo Pirmininko įgaliojimai pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus yra sąlygoti atitinkamų Respublikos Prezidento veiksmų.

Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas net ir tada, kai dėl laikino išvykimo į užsienį arba susirgimo jis negali eiti savo pareigų ir jį tuo laiku pavaduoja Seimo Pirmininkas. Pagal Konstituciją Seimo Pirmininkas, net pavaduodamas Respublikos Prezidentą tuo laiku, kai šis laikinai negali eiti savo pareigų dėl laikino išvykimo į užsienį arba susirgimo, yra ne valstybės, o vienos iš valstybės valdžios institucijų – Seimo vadovas. Valstybės vadovas Lietuvoje yra tik vienas – Respublikos Prezidentas.

Seimo Pirmininko įgaliojimai pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtą įstatymą – tai tik Seimo Pirmininko teisė ir pareiga, jo konstitucinė prerogatyva, kuri yra realizuojama tais atvejais, kai nurodytu laiku (t. y. ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo) Seimo priimtą įstatymą Respublikos Prezidentas nei pasirašė, nei motyvuotai grąžino Seimui pakartotinai svarstyti, o Seimo Pirmininkas tuo laiku nei laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas, nei laikinai pavaduoja Respublikos Prezidentą. Minėti Seimo Pirmininko įgaliojimai Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti Seimo Pirmininkui.

Pagal Konstituciją Seimo Pirmininkas yra Seimo pareigūnas, kuriam suteikiami savarankiški konstituciniai įgaliojimai, o Seimo Pirmininko pavaduotojas pagal Konstitucijos 66 straipsnio pirmąją dalį gali vykdyti tik vieną funkciją – vadovauti Seimo posėdžiams. Seimo Pirmininko konstitucinius įgaliojimus Seimo Pirmininko pavaduotojas įgyja tik Konstitucijos 89 straipsnyje numatytu atveju, t. y. tada, kai Seimo pavedimu jis laikinai eina Seimo Pirmininko pareigas.

Seimas negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kuriuo Seimo Pirmininko pavaduotojui (nei pirmajam, nei kuriam nors kitam) būtų pavedama pasirašyti ir oficialiai paskelbti Seimo priimtus įstatymus, jeigu nėra nustatyta tvarka priimto ir įsigaliojusio Seimo akto, kuriuo konkrečiai įvardytam Seimo Pirmininko pavaduotojui pavedama laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas dėl to, kad Seimo Pirmininkas vienu iš Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų eina Respublikos Prezidento pareigas ir yra laikinai netekęs savo įgaliojimų.