Dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimas

DĖL NUOSAVYBĖS TEISĖS Į ŽEMĘ ATKŪRIMO

 Santrauka

Bylą inicijavo apygardos teismas. Jis prašė ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 25 d. nutarimas Nr. 649 „Dėl Lietuvos žemės ūkio akademijos naudojamos žemės statuso ir naudojimo zonavimo schemos patvirtinimo“, Vyriausybės 1994 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. 294 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 25 d. nutarimo Nr. 649 dalinio pakeitimo“ ir Vyriausybės 1995 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 350 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 25 d. nutarimo Nr. 649 „Dėl Lietuvos žemės ūkio akademijos naudojamos žemės statuso ir naudojimo zonavimo schemos patvirtinimo“ papildymo“ neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 8 punktui (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) ir Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktui.

Pareiškėjo prašymas buvo pagrįstas tuo, kad 1991 m. birželio 18 d. priimtame įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo įtvirtinta pirmenybė grąžinti buvusiems savininkams žemę natūra, šiame įstatyme taip pat nustatyta, kokiais atvejais žemė ne grąžinama natūra, bet yra išperkama valstybės. Viena iš tokių sąlygų buvo ta, kad žemė yra suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams ir kitokioms mokslo reikmėms. Ginčijamais Vyriausybės nutarimais valstybės išperkamos žemės statusas buvo suteiktas ne tik žemei, skirtai Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) mokslo ir mokymo reikmėms, bet ir tai žemės daliai, kurioje suteikti sklypai individualių gyvenamųjų namų statybai. Vėliau ginčijamu Vyriausybės nutarimu buvo leista privatizuoti individualių gyvenamųjų namų statybai suteiktus žemės sklypus.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijami Vyriausybės nutarimai ta apimtimi, kuria LŽŪA žemėje esantiems žemės sklypams, skirtiems individualių gyvenamųjų namų statybai, buvo suteiktas valstybės išperkamos žemės statusas ir juos leista privatizuoti, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Žemės reformos įstatymo nuostatoms.

 

Tezės

Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę žemę susigrąžinti natūra.

Įstatymu nustatant atvejus, kada išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti.

Taigi valstybės išperkamos žemės statusas gali būti suteiktas tik tai mokslo ir mokymo įstaigoms skirtai žemei, kuri yra būtina jų uždaviniams spręsti ir funkcijoms vykdyti, t. y. būtina visuomenės, o ne atskirų asmenų, poreikiams. Mokslo ir mokymo įstaigos, valstybės ir savivaldos institucijos, pareigūnai turi pareigą užtikrinti, kad mokslo ir mokymo įstaigai suteikta žemė būtų naudojama tik šios įstaigos uždaviniams spręsti ir funkcijoms vykdyti, t. y. visuomenės poreikiams tenkinti.

Įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įtvirtinta nuostata, kad mokslo ir mokymo įstaigoms suteikta žemė yra valstybės išperkama, reiškia, kad ši žemė savininkams negrąžinama ir mokymo bei mokslo įstaigoms skirtoje žemėje negali būti jokių žemės plotų, skirtų ne visuomenės poreikiams, pvz., individualių gyvenamųjų namų statybai, nes tai reikštų, kad ši žemė nėra būtina mokslo ir mokymo įstaigai.

Žemė, skirta individualių gyvenamųjų namų statybai, ginčijamais Vyriausybės nutarimais negalėjo būti įtraukta į LŽŪA skirtą žemę, nes žemė individualių gyvenamųjų namų statybai skirta tenkinti atskirų asmenų, o ne LŽŪA kaip mokslo ir mokymo įstaigos, poreikiams, t. y. ne visuomenės poreikiams. Šiai žemei, kaip nepagrįstai įtrauktai į teritoriją, skirtą LŽŪA kaip mokslo ir mokymo įstaigai, negalėjo būti pripažintas valstybės išperkamos žemės statusas.

Žemė, kuri yra suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms, jokia forma negali būti perduodama privatinėn nuosavybėn, taip pat mokslo ir mokymo įstaigoms, valstybės ir savivaldybių institucijoms, pareigūnams, kitiems subjektams yra draudžiama priimti sprendimus, kuriais žemė, suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitoms mokslo ir mokymo reikmėms, būtų parduota ar kokiu nors kitu būdu perduota kitų fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn.

Nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvarką, tai nustatant būtina atsižvelgti į konstitucinius nuosavybės teisės apsaugos principus. Šie principai suponuoja ir tai, kad okupacinės valdžios neteisėtai nacionalizuota žemė, jeigu ji nėra būtina visuomenės poreikiams, įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis savininkams turi būti grąžinta natūra.