Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS
DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PAREIŠKĖJO VILNIAUS APYGARDOS TEISMO PRAŠYMĄ IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 4.113 STRAIPSNIO 1 DALIES, 4.126 STRAIPSNIO 1 DALIES ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2023 m. gruodžio 7 d. Nr. KT103-S91/2023
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomo Davulio, Gintaro Godos, Aurelijaus Gutausko, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Stasio Šedbaro,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą Nr. 1B-21/2023.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymas Nr. 1B-21/2023 ištirti, ar:

– „CK 4.113 straipsnio 1 dalyje nustatytas servituto suteikiamos teisės reguliavimas taip, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui, kuriuo imperatyviai neleidžiama teismui individualizuoti servituto nustatymo teismo sprendimu pagal teisinius kriterijus, atsižvelgiant į nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, nuosavybės atsiradimo genezę, istorinį daiktinių teisių susiformavimo pagrindą, nenustatant priežastinio ryšio tarp valdymo ir naudojimosi daiktinių teisių praradimo ir dėl to servituto nustatymo poreikio, kito (tarnaujančio) savininko veikos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams“;

– „CK 4.113 straipsnio 1 dalyje nustatytas servituto suteikiamos teisės reguliavimas taip, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams“;

– „CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad <...> „o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį“, pagal kurią teismui imperatyviai neleidžiama individualizuoti servituto nustatymo teismo sprendimu pagal teisinius kriterijus, atsižvelgiant į nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, nuosavybės atsiradimo genezę, istorinį daiktinių teisių susiformavimo ir naudojimosi bei valdymo pagrindą, nenustatant priežastinio ryšio tarp valdymo ir naudojimosi daiktinių teisių praradimo ir dėl to servituto nustatymo poreikio, kito (tarnaujančio) savininko veikos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams“.

2. Pareiškėjas dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.113 straipsnio 1 dalies, 4.126 straipsnio 1 dalies nurodyta apimtimi atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs civilinės bylos dėl servituto nustatymo nagrinėjimą. Pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje prašoma nustatyti servitutą, suteikiantį teisę į ieškovei priklausančias administracines patalpas patekti per atsakovei priklausančias administracines patalpas.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

3. Pareiškėjas prašo ištirti CK 4.113 straipsnio 1 dalies, 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatų tiek, kiek nurodo, atitiktį Konstitucijai.

3.1. CK 4.113 straipsnio „Servituto teisių įgyvendinimas“ 1 dalyje nustatyta, jog servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui.

Pagal CK 4.126 straipsnio „Servituto nustatymas teismo sprendimu“ 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

Taigi pareiškėjo ginčijama CK 4.113 straipsnio 1 dalies norma reglamentuoja servituto teisių įgyvendinimą, kai servitutas jau nustatytas, nesvarbu kokiu CK 4.124 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu – sandoriu, įstatymu ar teismo sprendimu, o pareiškėjo ginčijamoje CK 4.126 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje servituto nustatymą teismo sprendimu, yra nurodytos sąlygos, kurioms esant servitutas gali būti nustatomas teismo sprendimu.

3.2. Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones dėl CK 4.113 straipsnio 1 dalies, 4.126 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai nurodo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintais reikalavimais dėl kuo mažesnių nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui sukėlimo, dėl servituto nustatymo tik nesant galimybės normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį, yra nustatytas imperatyvus draudimas teismui, sprendžiančiam dėl servituto nustatymo, atsižvelgti į tokius, pareiškėjo vertinimu, teisinius kriterijus kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, istorinės daiktinių teisių atsiradimo aplinkybės, tarnaujančiojo daikto savininko veikla ir kt. Dėl to, pasak pareiškėjo, viešpataujančiojo daikto savininko nuosavybės teisė galimai ginama mažesne apimtimi nei tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisė.

Taigi pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai iš esmės grindžiamos tuo, kad CK 4.113 straipsnio 1 dalyje, 4.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu ribojama teismo teisė kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, atsižvelgus į visas, teismo vertinimu, reikšmingas bylos aplinkybes, spręsti dėl servituto nustatymo ir priimti sprendimą užtikrinantį teisingą tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančio daikto savininko interesų pusiausvyrą.

3.3. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal CK 4.111 straipsnio „Servituto sąvoka“ 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi servitutas, kaip ribota daiktinė teisė į svetimą daiktą, per se yra šio svetimo (tarnaujančiojo) daikto savininko nuosavybės teisės ribojimas.

3.4. Kartu pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjo ginčijamoje CK 4.113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kaip turi būti įgyvendinamos servituto suteikiamos teisės, tačiau šioje nuostatoje neįtvirtinti servituto nustatymo kriterijai.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo ginčijamoje CK 4.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, reglamentuojančiu, kada servitutas gali būti nustatomas teismo sprendimu, inter alia įtvirtinta vertinamojo pobūdžio sąlyga – „nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį“, nenurodant nei kriterijų, kuriais remdamasis teismas turi spręsti dėl šios sąlygos buvimo, nei draudimų teismui remtis kuriais nors teisiniais kriterijais ar atsižvelgti į visas, teismo vertinimu, reikšmingas aplinkybes.

3.5. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčijamose CK 4.113 straipsnio 1 dalies, 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas neužkerta kelio teismui, nagrinėjančiam servituto nustatymo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, užtikrinantį viešpataujančiojo daikto ir daikto, kurį prašoma nustatyti tarnaujančiuoju, savininko interesų pusiausvyrą.

4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo prašyme ištirti CK 4.113 straipsnio 1 dalies, 4.126 straipsnio 1 dalies tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, atitiktį Konstitucijai nėra tyrimo dalyko.

5. Tai, kad pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (inter alia 2003 m. gegužės 13 d., 2014 m. rugpjūčio 29 d., 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimai).

6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar CK 4.113 straipsnio 1 dalis, 4.126 straipsnio 1 dalis tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, neprieštarauja Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą Nr. 1B-21/2023 ištirti, ar:

– „CK 4.113 straipsnio 1 dalyje nustatytas servituto suteikiamos teisės reguliavimas taip, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui, kuriuo imperatyviai neleidžiama teismui individualizuoti servituto nustatymo teismo sprendimu pagal teisinius kriterijus, atsižvelgiant į nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, nuosavybės atsiradimo genezę, istorinį daiktinių teisių susiformavimo pagrindą, nenustatant priežastinio ryšio tarp valdymo ir naudojimosi daiktinių teisių praradimo ir dėl to servituto nustatymo poreikio, kito (tarnaujančio) savininko veikos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams“;

– „CK 4.113 straipsnio 1 dalyje nustatytas servituto suteikiamos teisės reguliavimas taip, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams“;

– „CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad <...> „o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį“, pagal kurią teismui imperatyviai neleidžiama individualizuoti servituto nustatymo teismo sprendimu pagal teisinius kriterijus, atsižvelgiant į nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, nuosavybės atsiradimo genezę, istorinį daiktinių teisių susiformavimo ir naudojimosi bei valdymo pagrindą, nenustatant priežastinio ryšio tarp valdymo ir naudojimosi daiktinių teisių praradimo ir dėl to servituto nustatymo poreikio, kito (tarnaujančio) savininko veikos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams“.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Tomas Davulis
                                                         Gintaras Goda
                                                         Aurelijus Gutauskas
                                                         Giedrė Lastauskienė
                                                         Vytautas Mizaras
                                                         Algis Norkūnas
                                                         Daiva Petrylaitė
                                                         Janina Stripeikienė
                                                         Stasys Šedbaras