Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimas

DĖL AUKŠTOSIOS MOKYKLOS TARYBOS SUDARYMO IR STUDIJŲ FINANSAVIMO

Santrauka

Šioje byloje pagal Seimo narių grupės prašymą tirta Mokslo ir studijų įstatymo nuostatų, kuriomis reglamentuojamas aukštosios mokyklos tarybos sudarymas ir studijų valstybinėje aukštojoje mokykloje finansavimas valstybės lėšomis, atitiktis Konstitucijai.

Aukštosios mokyklos tarybos sudarymas

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis (2012  m. balandžio 24 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją 4 iš 9 arba 5 iš 11 aukštosios mokyklos tarybos nariai senato (akademinės tarybos) ir studentų atstovybės nustatyta tvarka skiriami iš nepriklausančių tos aukštosios mokyklos akademinei bendruomenei asmenų, įvertinus Aukštojo mokslo tarybos (ekspertinės institucijos aukštojo mokslo plėtros klausimais) atliktą kandidatų įvertinimą, neprieštarauja Konstitucijai.

Nutarime pažymėta, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija lemia šių mokyklų akademinės bendruomenės (mokslo bendruomenės) savivaldą, įgyvendinamą ir per šiai bendruomenei atstovaujančias aukštosios mokyklos valdymo institucijas. Akademinės bendruomenės savivalda sietina su demokratiniais valdymo principais, kurie apima tiesioginį šios bendruomenės dalyvavimą, lemiamą jos įtaką sudarant didžiausius įgaliojimus turinčias aukštosios mokyklos valdymo institucijas.

Aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelį pasirenka įstatymų leidėjas, o ne pačios aukštosios mokyklos. Įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos, demokratiniais valdymo principais grindžiamos jų savivaldos, gali nustatyti įvairius aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelius, kaip antai numatyti vieną tiesiogiai akademinei bendruomenei atstovaujančią ir jos savivaldą įgyvendinančią instituciją, kuri būtų įgaliota spręsti visus svarbiausius klausimus, susijusius ir su akademine, ir su institucine aukštosios mokyklos autonomija, kelias tokias institucijas atskirai su akademine ir su institucine autonomija susijusiems svarbiausiems aukštosios mokyklos valdymo klausimams spręsti, kontrolės ir priežiūros instituciją, kuri būtų sudaroma ne tik iš akademinės bendruomenės narių arba ne iš jų ir kuri priimant sprendimus dėl aukštosios mokyklos valdymo galėtų atlikti ir patariamąsias funkcijas. Galimi ir kitokie aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modeliai, tačiau kad ir kokį modelį nustatytų, įstatymų leidėjas turi paisyti iš aukštųjų mokyklų autonomijos principo kylančių reikalavimų: aukštųjų mokyklų savivalda turi būti įgyvendinama per jų institucijas, kurių sudarymo tvarka negali būti nustatyta tokia, kad aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė negalėtų lemti sprendimų dėl aukštosios mokyklos reikalų tvarkymo; aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, turi sudaryti pačios aukštosios mokyklos, įstatymuose nustatytais pagrindais savo įstatuose ar statutuose nustačiusios jų sudarymo būdus ir tvarką.

Kartu pažymėta, kad, derinant aukštųjų mokyklų autonomijos ir jų atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principus, įstatymu galima nustatyti, jog dalis aukštųjų mokyklų kolegialių valdymo institucijų, įgyvendinančių aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, narių skiriami aukštosios mokyklos nustatyta tvarka iš asmenų, nepriklausančių tos aukštosios mokyklos bendruomenei.

Vertindamas ginčytos įstatymo nuostatos, pagal kurią 4 arba 5 aukštosios mokyklos tarybos nariai skiriami iš nepriklausančių tos aukštosios mokyklos akademinei bendruomenei asmenų, atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal šią nuostatą valstybinės aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė turi lemiamą įtaką sudarant šios aukštosios mokyklos tarybą kaip kolegialų valdymo organą: ji tiesiogiai gali skirti 5 iš 9 arba 6 iš 11 tarybos narius; kiti atitinkamai 4 arba 5 tarybos nariai, nepriklausantys tos aukštosios mokyklos akademinei bendruomenei, skiriami šiai bendruomenei atstovaujančių institucijų – senato (akademinės tarybos) ir studentų atstovybės – nustatyta tvarka. Taigi valstybinės aukštosios mokyklos tarybos narius skiria pati aukštoji mokykla ir šios mokyklos bendruomenės nariai sudaro tarybos narių daugumą. Be to, pagal įstatymą taryba, priimdama strateginius ir kitus svarbiausius sprendimus dėl aukštosios mokyklos valdymo, paprastai turi įvertinti senato (akademinės tarybos) – akademinei bendruomenei atstovaujančio kolegialaus valdymo organo – siūlymus. Atsižvelgęs į tai, ginčytą įstatymo nuostatą Konstitucinis Teismas įvertino kaip atitinkančią iš konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos principo kylančius reikalavimus, kad aukštosios mokyklos pačios sudarytų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos savivaldos funkcijas, ir kad aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė lemtų sprendimus dėl aukštosios mokyklos reikalų.

Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad tvarką, pagal kurią įvertinamas Aukštojo mokslo tarybos atliktas kandidatų į aukštosios mokyklos tarybos narius įvertinimas, gali nustatyti aukštosios mokyklos bendruomenei atstovaujančios institucijos: senatas (akademinė taryba) ir studentų atstovybė. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad Aukštojo mokslo tarybos atlikto kandidatų įvertinimo rezultatai besąlygiškai nesaisto subjektų, skiriančių aukštosios mokyklos tarybos narius. Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį 4 arba 5 aukštosios mokyklos tarybos nariai atrenkami ir skiriami įvertinus Aukštojo mokslo tarybos atliktą kandidatų įvertinimą, nėra sudaroma prielaidų varžyti aukštosios mokyklos bendruomenės teisę spręsti, kokie asmenys gali tinkamai jai atstovauti aukštosios mokyklos valdymo institucijose, nėra sudaroma sąlygų Vyriausybei įsiterpti į aukštųjų mokyklų autonomijos sritį, nepagrįstai kištis į aukštųjų mokyklų valdymą ir paneigti aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės savivaldą.

Asmenų, kurių studijas finansuoja valstybė, mokymosi rezultatų vertinimo laikotarpis

Neprieštaraujančia Konstitucijai taip pat pripažinta Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalies (2012 m. sausio 19 d. redakcija) nuostata, pagal kurią asmens, kurio studijas finansuoja valstybė, mokymosi rezultatų vertinimo (siekiant nustatyti, ar jo studijos turėtų būti ir toliau finansuojamos) laikotarpis yra aukštosios mokyklos nustatytas akademinio mokymosi laikotarpis, ne ilgesnis negu studijų metai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį), mokymosi rezultatai turi būti vertinami reguliariai, t. y. po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio, po kurio atliekama studijuojamų dalykų pagrindinė žinių patikra. Įstatymu ir aukštųjų mokyklų aktais nustatant konkretų laikotarpį, po kurio sprendžiama, ar studijuojančiųjų mokymosi rezultatai atitinka gero mokymosi kriterijus, turi būti atsižvelgiama į aukštojoje mokykloje organizuojamo studijų proceso, studijų formų, studijų programų, studijuojamų dalykų specifiką, galimybę įvertinti visų to paties kurso studijuojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatus. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad studijų metai yra ilgiausias galimas įstatymu ir aukštųjų mokyklų aktais nustatytas laikotarpis. Konstitucinio Teismo vertinimu, ginčyta įstatymo nuostata atitinka šiuos konstitucinius reikalavimus.

Gerai besimokančių asmenų studijų finansavimas

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Mokslo ir studijų įstatymo 70  straipsnio 7 dalies (2012 m. sausio 19 d. redakcija) nuostata, pagal kurią asmuo netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu to paties kurso studijuojančiųjų studijų rezultatų vidurkis, prieštarauja Konstitucijai.

Nutarime priminta, kad kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, turi būti iš anksto žinomi, aiškūs, objektyvūs, skaidrūs, jie negali nukrypti ne tik nuo konstitucinės gero mokymosi sampratos, bet ir nuo tokios gero mokymosi sampratos, kuri kyla iš visuomenės socialinės patirties ir nepaneigia kiekvienam suprantamos ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad to paties kurso studijuojančiųjų studijų rezultatų vidurkis gali ir neatitikti visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės, taigi šios reikšmės juo labiau gali neatitikti ir ne daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis studijų rezultatų vidurkis, arba, studijų rezultatų vidurkiui atitinkant visuotinai pripažįstamą žodžio „geras“ reikšmę, šios reikšmės gali neatitikti ne daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis studijų rezultatų vidurkis. Pavyzdžiui, jeigu studijuojančiųjų studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę būtų 8 balai, pagal ginčytą įstatymo nuostatą konkretaus asmens studijos būtų toliau valstybės finansuojamos, jeigu jo atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis būtų 6,4 balo ir daugiau. Tuo atveju, jeigu studijuojančiųjų studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę būtų 7 balai, konkretaus asmens studijos būtų toliau valstybės finansuojamos, jeigu jo vidurkis būtų 5,6 balo ir daugiau. Akivaizdu, kad asmens, kurio studijų rezultatų vidurkis pagal dešimties balų vertinimo skalę yra 6,4 ar juo labiau 5,6 balo, mokymasis neatitinka gero mokymosi sampratos, kylančios iš visuomenės socialinės patirties ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės.

Taigi, ginčyta įstatymo nuostata sudarytos prielaidos valstybės lėšomis finansuoti ir tokių valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokančių piliečių studijas, kurių mokymasis neatitinka žodžio „geras“ reikšmės. Vadinasi, valstybės lėšos gali būti naudojamos konstituciškai nepagrįstai ir socialiniu požiūriu neteisingai, o tai neatitinka Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas, ir konstitucinio teisinės valstybės principo.