Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl teisės aktų skelbimo tvarkos

Byla Nr. 1/02

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1991 M. LAPKRIČIO 8 D. NUTARIMO NR. 458 „DĖL NUOSTOLIŲ, PADARYTŲ GAMTAI, PAŽEIDUS APLINKOS APSAUGOS ĮSTATYMUS, SKAIČIAVIMO METODIKOS PATVIRTINIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2003 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisėkūros ir viešosios teisės departamento direktorei Živilei Liekytei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. spalio 1 d. išnagrinėjo bylą Nr. 1/02 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 95 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nutartimi sustabdė civilinę bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 95 straipsnio 2 daliai ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 daliai.

II

Pareiškėjas prašymus grindžia šiais argumentais.

Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) buvo paskelbtas „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose“ (1991, Nr. 33-928), tačiau Nutarimo 1 punktu patvirtinta pati Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika) nei kartu su Nutarimu, nei vėliau paskelbta nebuvo. Pareiškėjo nuomone, Metodika yra neatsiejama Nutarimo sudedamoji dalis.Pareiškėjas nurodo, kad Nutarimo priėmimo metu teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarką reglamentavo Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas ir kai kurie kiti iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo veikę teisės aktai. Nutarimas buvo paskelbtas „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose“, tačiau šiuo nutarimu patvirtinta Metodika paskelbta nebuvo. Pareiškėjo nuomone, tai prieštaravo tuometinei teisės aktų skelbimo tvarkai.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad 1993 m. balandžio 6 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (toliau – ir Įstatymas). Pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį Vyriausybės nutarimai, kuriais nustatomos teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie, Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti, paskelbiami „Valstybės žiniose“, jei pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Ginčijamas nutarimas yra pasirašytas tik Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko, o atitinkamo ministro nepasirašytas.

Pareiškėjui kyla abejonių, ar Nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 95 straipsnio 2 daliai bei Įstatymo 8 straipsnio 1 daliai.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės Teisingumo ministerijos Teisėkūros ir viešosios teisės departamento direktorės Ž. Liekytės rašytiniai paaiškinimai.

Suinteresuoto asmens atstovė nurodo, kad pagal ginčijamo nutarimo priėmimo metu galiojusią Vyriausybės nutarimų pasirašymo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką pasirašyti Vyriausybės nutarimus privalėjo Ministras Pirmininkas. Vyriausybės nutarimai turėjo būti paskelbti „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose“. Ginčijamas Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ buvo pasirašytas Ministro Pirmininko ir „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose“ paskelbtas 1991 m. 33 numeryje. Nutarimo 1 punktu patvirtinta Metodika nebuvo paskelbta. Ž. Liekytės nuomone, teisės aktai, ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu reglamentavę įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo tvarką, nebuvo įtvirtinę pareigos „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose“ skelbti Vyriausybės nutarimų priedus, kurie lyg ir nesudarė Vyriausybės nutarimo dalies.

Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas buvo priimtas iki Konstitucijos bei Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo dienos. Kartu su Konstitucija priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnyje nustatyta, kad „įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis“. Ž. Liekytės manymu, nors įstatymai, kiti teisės aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Konstitucijos priėmimo, turėtų galioti tik tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir minėtam įstatymui, ši norma negali būti aiškintina kaip nustatanti, jog minėti teisės aktai negalioja, jei jie neatitinka Konstitucijos pagal jų priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką. Todėl Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 95 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatose nustatyta tvarka neturėtų būti taikoma Nutarimui, kuris yra priimtas iki Konstitucijos ir Įstatymo įsigaliojimo.

Suinteresuoto asmens atstovė nurodo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies ir 95 straipsnio 2 dalies nuostatos glaudžiai siejasi su Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Ž. Liekytės manymu, pareiškėjo prašymas nagrinėtinas ir tuo atžvilgiu, kad teisinės valstybės siekis kaip imperatyvas atsirado ne nuo Konstitucijos priėmimo momento, bet nuo pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. Todėl ir teisės aktų pasirašymo, taigi ir Nutarimo paskelbimo bei įsigaliojimo, tvarka turi atitikti šį siekį. Svarbus šį siekį užtikrinančio konstitucinio principo elementas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai, reiškia ir tai, kad teisė negali būti nevieša. Vertindama Nutarimo atitiktį šiam principui, suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad Vyriausybė Nutarimo 2 punkte pasiūlė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentui aprūpinti šia Metodika visas ministerijas, suinteresuotas tarnybas bei organizacijas. Ž. Liekytės nuomone, tokia norma buvo įgyvendinama Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 97 straipsnio nuostata, kad Vyriausybė organizuoja savo priimtų nutarimų vykdymą. Vykdydamas Nutarimo 2 punktą, 1992 m. Aplinkos apsaugos departamentas atskiru leidiniu 3000 egzempliorių tiražu išleido „Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodiką“. Be to, 1991 m. Metodika buvo išspausdinta Aplinkos apsaugos departamento ir Lietuvos informacijos instituto informaciniame biuletenyje „Aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje“ (1991 m., Nr. 2), kuris buvo išleistas 5000 egzempliorių tiražu. Todėl, suinteresuoto asmens atstovės nuomone, galima teigti, kad toks Metodikos išleidimas bendru 8000 egzempliorių tiražu gali būti prilygintas jos paskelbimui ir laikomas tinkamu būdu įgyvendinti teisės aktų viešumo principą.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro A. Kundroto ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktoriaus K. Virkečio rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė Ž. Liekytė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

  1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ neprieštarauja:

1) Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai,

2) Konstitucijos 95 straipsnio 2 daliai,

3) įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 daliai (1999 m. gegužės 18 d. redakcija).

  1. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jam kyla abejonė, ar Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 95 straipsnio 2 daliai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 daliai neprieštarauja tai, kaip ginčijamas Vyriausybės nutarimas buvo pasirašytas ir kaip jis buvo paskelbtas.

II

  1. Sprendžiant, ar Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 daliai (1999 m. gegužės 18 d. redakcija), reikia išsiaiškinti, kokios Lietuvos valstybės institucijos ir kokiais teisės aktais reglamentuoja (reglamentavo) žalos (nuostolių), padarytos gamtai, apskaičiavimą ir kaip šis teisinis reguliavimas kito.
  2. Aukščiausioji Taryba 1990 m. balandžio 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai atskaitingų valstybės organų įsteigimo“, kurio 1 punktu buvo nutarta panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinį gamtos apsaugos komitetą ir įsteigti Aukščiausiajai Tarybai atskaitingą Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentą.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento įstatymą. Pagal šio įstatymo 1 straipsnį Aplinkos apsaugos departamentas buvo Aukščiausiajai Tarybai atskaitingas valstybinis gamtos išteklių naudojimo reguliavimo ir aplinkos apsaugos kontrolės organas. Aplinkos apsaugos departamento įstatymo 9 straipsnio 6 punkte buvo nustatyta, kad Aplinkos apsaugos departamento kompetencijai priklauso teikti pretenzijas ir ieškinius dėl žalos atlyginimo už aplinkos teršimą ir neracionalų gamtos išteklių naudojimą, rengti ir tvirtinti žalos apskaičiavimo metodikas bei taksas. Pagal Aplinkos apsaugos departamento įstatymo 13 straipsnio 5 punktą Aplinkos apsaugos departamento generalinis direktorius turėjo teisę leisti įsakymus, tvirtinti instrukcijas, taisykles, metodikas, pagal savo kompetenciją priimti kitus sprendimus.

  1. Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 24 d. priėmė nutarimą „Dėl ekonominių sankcijų už teršalų avarinį išmetimą į aplinką, vandenų išsklaidytą taršą, viršnormatyvinius vienkartinius teršalų išmetimus į atmosferą, taip pat atliekų išmetimą ne tam skirtoje vietoje arba be leidimo“, kuriuo buvo nutarta pavesti Vyriausybei Aplinkos apsaugos departamento teikimu patvirtinti Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodiką.
  2. Vyriausybė 1991 m. lapkričio 8 d. priėmė nutarimą Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“, kuriame buvo nustatyta:

„Vykdydama Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. I-1823, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

  1. Patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento parengtą Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodiką.
  2. Pasiūlyti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamentui aprūpinti šia metodika visas ministerijas, suinteresuotas tarnybas bei organizacijas ir iki 1991 m. gruodžio 30 d. parengti bei patvirtinti nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos taikymo tvarką.
  3. Nustatyti, kad:

3.1. Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodika įsigalioja nuo 1991 m. lapkričio 15 dienos;

3.2. nuostolių, padarytų gamtai, dydis gali būti perskaičiuojamas ir papildomas, jeigu nustatomos šioje metodikoje nenurodyto teršimo rūšys, atsiranda naujų teršiančiųjų medžiagų ar pakinta Respublikos ekologinė situacija;

3.3. nuostoliai, padaryti gamtai, išieškomi iš pažeidusių aplinkos apsaugos įstatymus Respublikos ir užsienio fizinių bei juridinių asmenų šia tvarka: fiziniai asmenys ir pelno nesiekiančios organizacijos nuostolius atlygina iš savo lėšų, o kitos įmonės, įstaigos bei organizacijos – iš joms pasiliekančio pelno;

3.4. išieškotos lėšos mokamos į Valstybinį gamtos apsaugos fondą.“

  1. Aukščiausioji Taryba 1992 m. sausio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymą. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad Aplinkos apsaugos departamentas yra Aukščiausiajai Tarybai atskaitinga valstybinė gamtos išteklių naudojimo reguliavimo ir aplinkos apsaugos kontrolės institucija, kuri rengia aplinkos apsaugos įstatymų projektus ir pagal savo kompetenciją priima norminius aktus aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo klausimais, derina Vyriausybės norminius aktus, susijusius su aplinkos apsauga ir gamtos išteklių naudojimu. Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad nuostolių aplinkai apskaičiavimo metodikas ir taksas nustato Vyriausybė, suderinusi su Aplinkos apsaugos departamentu.
  2. Seimas 1994 m. gegužės 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymą. Šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta nauja ministerija – Aplinkos apsaugos.

Seimas 1994 m. gegužės 31 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo įgyvendinimo“, pagal kurio 1 straipsnį Aplinkos apsaugos departamentas buvo panaikintas nuo 1994 m. birželio 15 d., o pagal 2 straipsnį nuo tos pačios dienos įsteigta Aplinkos apsaugos ministerija. Minėto įstatymo 4 straipsnyje buvo nustatyta, kad Vyriausybė turi iki 1994 m. rugsėjo 1 d. patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos nuostatus; iki bus patvirtinti nuostatai, tačiau ne ilgiau kaip iki 1994 m. rugsėjo 1 d., Aplinkos apsaugos ministerija vykdo funkcijas, kurios pagal Aplinkos apsaugos departamento įstatymą buvo priskirtos Aplinkos apsaugos departamentui, ir turi šiam departamentui suteiktus įgaliojimus (išskyrus tuos, kurie nurodyti Aplinkos apsaugos departamento įstatymo 5, 6 straipsniuose ir 9 straipsnio 4 ir 11 punktuose).

  1. Vyriausybė 1994 m. rugsėjo 9 d. priėmė nutarimą Nr. 842 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos nuostatai. Šių nuostatų 7.4 punkte buvo nustatyta, kad Aplinkos apsaugos ministerija, vykdydama jai pavestus uždavinius, turi teisę rengti ir tvirtinti žalos apskaičiavimo ir kompensacinių priemonių metodikas, instrukcijas bei įkainius, kontroliuoti, kaip mokami mokesčiai už gamtos išteklius ir aplinkos taršą.
  2. Seimas 1996 m. gegužės 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 4 straipsniu buvo pakeistas Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnis. Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio (1996 m gegužės 28 d. redakcija) 5 dalies 11 punkte nustatyta, kad Aplinkos apsaugos ministerija, vykdydama aplinkos apsaugos valdymą ir valstybinį gamtos išteklių reguliavimą, rengia ir tvirtina aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikas.

1996 m. gegužės 28 d. Aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 24 straipsniu Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 dalis pripažinta netekusia galios.

  1. Vyriausybė 1997 m. rugsėjo 3 d. priėmė nutarimą Nr. 947 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“, kurio 1 punktu buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos nuostatai, o 2 punktu – pripažintas netekusiu galios Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 9 d. nutarimas Nr. 842 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“. Aplinkos apsaugos ministerijos nuostatų 6.3 punkte buvo inter alia nustatyta, kad Aplinkos apsaugos ministerija, vykdydama jai pavestus uždavinius, turi teisę rengti ir tvirtinti žalos apskaičiavimo ir kompensacinių priemonių metodiką.
  2. Seimas 1998 m. balandžio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Vyriausybės įstatymą išdėstė nauja redakcija. Naujos redakcijos Vyriausybės įstatyme nebeliko anksčiau buvusių Aplinkos apsaugos ministerijos bei Statybos ir urbanistikos ministerijos ir buvo numatyta nauja ministerija – Aplinkos ministerija.
  3. Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 22 d. priėmė nutarimą Nr. 1138 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų patvirtinimo“, kurio 1 punktu buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatai. Šių nuostatų 6.16 punkte nustatyta, kad Aplinkos ministerija, vykdydama jai pavestus uždavinius, rengia ir tvirtina aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodiką.

Vyriausybė 2002 m. vasario 20 d. priėmė nutarimą Nr. 260 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. 1138 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, kuriuo Aplinkos ministerijos nuostatai buvo iš dalies pakeisti ir išdėstyti nauja redakcija. Aplinkos ministerijos nuostatų 6.16 punkte (1998 m. rugsėjo 22 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nebuvo keistas – tokio pat turinio nuostatos yra išdėstytos naujos redakcijos Aplinkos ministerijos nuostatų 6.16 punkte.

  1. Vyriausybė 2000 m. rugsėjo 7 d. priėmė nutarimą Nr. 1065 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ (Žin., 2000, Nr. 77-2338), kuriame nutarta:

„1. Pavesti Aplinkos ministerijai parengti ir, suderinus su Žemės ūkio ministerija, Ūkio ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Teisingumo ministerija, patvirtinti Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką.

  1. Pripažinti netekusiu galios nuo 1 punkte nurodytos metodikos įsigaliojimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“.“
  2. Minėta, kad Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio (1996 m gegužės 28 d. redakcija) 5 dalies 11 punkte nustatyta, kad Aplinkos apsaugos ministerija, vykdydama aplinkos apsaugos valdymą ir valstybinį gamtos išteklių reguliavimą, rengia ir tvirtina aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikas.

Aplinkos ministras 2002 m. rugsėjo 9 d. išleido įsakymą Nr. 471 „Dėl Aplinkai padarytos žalos dydžių apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Aplinkai padarytos žalos dydžių apskaičiavimo metodiką. Įsakymas 2002 m. rugsėjo 25 d. buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Nr. 93-4026).

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 10 straipsnio (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) 1 dalyje inter alia nustatyta, kad ministrų įsakymai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena.

Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 471 „Dėl Aplinkai padarytos žalos dydžių apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ vėlesnė įsigaliojimo data nebuvo nustatyta, todėl minėtas aplinkos ministro įsakymas įsigaliojo 2002 m. rugsėjo 26 d.

Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 1065 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ 2 punkte nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris reiškia, jog šioje byloje ginčijamas Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ netenka galios nuo aplinkos ministro įsakymo, kuriuo patvirtinama Aplinkai padarytos žalos dydžių apskaičiavimo metodika, įsigaliojimo dienos.

  1. Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.

14.1. Vyriausybė, pagal Konstituciją turėdama įgaliojimus priimti nutarimus, turi įgaliojimus nustatyti, nuo kada jos priimtas nutarimas įsigalioja. Pagal Konstituciją Vyriausybė turi įgaliojimus nustatyti ir tai, nuo kada jos priimti nutarimai netenka galios. Tai nustatyti Vyriausybė gali priimdama nutarimą. Taigi pagal Konstituciją teisę spręsti, kada Vyriausybės nutarimai įsigalioja, taip pat kada Vyriausybės nutarimai netenka galios, turi tik pati Vyriausybė. Nustatydama, kada įsigalioja jos priimti nutarimai ar kada jie netenka galios, Vyriausybė privalo paisyti Konstitucijos ir įstatymų.

14.2. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti, o kita institucija negali šių įgaliojimų perimti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.

Pagal Konstituciją Vyriausybė savo nutarimais negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo arba jo galios netekimo laikas priklausytų nuo kito subjekto išleisto žemesnės galios teisės akto įsigaliojimo.

14.3. Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 1065 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ 2 punkte nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios laikas priklausė nuo žemesnės teisinės galios teisės akto, išleisto aplinkos ministro, įsigaliojimo.

Taigi Vyriausybė savo konstitucinius įgaliojimus nustatyti, kada netenka galios 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“, įgyvendinimą susaistė kito subjekto sprendimu – padarė priklausomą nuo aplinkos ministro įsakymo, kuriuo bus patvirtinta Aplinkai padarytos žalos dydžių apskaičiavimo metodika, įsigaliojimo.

14.4. Minėta, kad pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio (1996 m. gegužės 28 d. redakcija) 5 dalies 11 punktą Aplinkos apsaugos ministerija rengia ir tvirtina aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikas. Taigi Aplinkos ministerijos kompetencija rengti ir tvirtinti aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikas kyla tiesiogiai iš Aplinkos apsaugos įstatymo.

Pagal Konstitucijos 98 straipsnį ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. Taigi jokia kita valstybės institucija, taip pat ir Vyriausybė, įsigaliojus 1996 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui, neturėjo teisės leisti aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikas.

14.5. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktą Vyriausybė vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai Vyriausybės nutarimas, kuriame yra įstatymui prieštaraujančių teisės normų, priimtas anksčiau negu įstatymas, toks Vyriausybės nutarimas turi būti suderintas su vėliau priimto įstatymo normomis arba pripažintas netekusiu galios.

Vyriausybė, savo 2000 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 1065 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ 2 punktu pripažinusi netekusiu galios savo 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“, įvykdė pirmiau nurodytą Konstitucijos reikalavimą. Tačiau Vyriausybė 2000 m. rugsėjo 7 d. nutarimo 2 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu nepaisė Konstitucijos tuo požiūriu, kad nenustatė konkretaus laiko, kada netenka galios 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas, ir savo konstitucinių įgaliojimų įgyvendinimą susaistė kito subjekto sprendimu – padarė priklausomą nuo aplinkos ministro įsakymo, kuriuo bus patvirtinta Aplinkai padarytos žalos dydžių apskaičiavimo metodika, įsigaliojimo.

Tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma Konstitucijos.

14.6. Konstitucinis Teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą, šioje byloje tyrimo dalykas yra tai, kaip Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ buvo pasirašytas ir kaip jis buvo paskelbtas. Taigi Konstitucinis Teismas Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 7 d. nutarimo Nr. 1065 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios“ atitikties Konstitucijai šioje byloje netirs.

III

  1. Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ buvo priimtas iki Konstitucijos įsigaliojimo.
  2. Sprendžiant, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 daliai (1999 m. gegužės 18 d. redakcija), reikia išsiaiškinti, kaip Vyriausybės nutarimų pasirašymas, paskelbimas ir įsigaliojimas buvo reguliuojamas tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės nutarimas, t. y. iki įsigaliojant Konstitucijai, taip pat vėliau, t. y. visą tą laiką, kurį galiojo ginčijamas Vyriausybės nutarimas.
  3. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo pradėta kurti nacionalinė teisės sistema. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Iki 1992 m. lapkričio 2 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucija, Tautos priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume, nacionalinė teisės sistema buvo kuriama ir plėtojama Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pagrindu. Nacionalinės teisės sistemos kūrimas ir plėtojimas – laipsniškas procesas.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę susidarė tokia teisinė situacija, kai joje galiojo ir teisės aktai, išleisti iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad 1990 m. kovo 11 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo įsigaliojimo“ 3 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.

Taigi tuo laikotarpiu atitinkama apimtimi taip pat galiojo iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo išleisti teisės aktai, reglamentavę įstatymų, Vyriausybės nutarimų bei kitų teisės aktų pasirašymo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką.

  1. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 97 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Ministrų Taryba, remdamasi Lietuvos įstatymų aktais ir juos vykdydama, priima nutarimus bei leidžia potvarkius, organizuoja ir tikrina jų vykdymą. Ministrų Tarybos nutarimai ir potvarkiai turi būti vykdomi visoje Lietuvos teritorijoje.
  2. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymą. Šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Vyriausybės norminiai arba svarbūs Respublikos ūkiui sprendimai leidžiami nutarimų forma, taip pat kad Vyriausybės nutarimai skelbiami „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose“, o prireikus – masinės informacijos priemonėmis. Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad Vyriausybės nutarimus pasirašo Vyriausybės Pirmininkas (Ministras Pirmininkas) ir Vyriausybės reikalų tvarkytojas.
  3. Aukščiausioji Taryba 1990 m. spalio 23 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo“, kurio II straipsnyje buvo nustatyta:

„Aukščiausiąjį Lietuvos valstybės valdymo organą toliau vadinti tik Lietuvos Respublikos Vyriausybe.

Dėl to Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 48, 50, 51 straipsniuose, 78 straipsnio antrosios dalies dvidešimt pirmajame punkte, 81, 93, 95, 97, 98 ir 99 straipsniuose žodžius „Ministrų Taryba“ pakeisti žodžiais „Vyriausybė“. “

Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 97 straipsnyje (1990 m. spalio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Vyriausybė, remdamasi Lietuvos įstatymų aktais ir juos vykdydama, priima nutarimus bei leidžia potvarkius, organizuoja ir tikrina jų vykdymą.

  1. Aukščiausioji Taryba 1990 m. spalio 23 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo“, kurio 6 straipsniu Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 3 dalis buvo išdėstyta nauja redakcija. Joje buvo nustatyta, kad Vyriausybės nutarimus pasirašo Vyriausybės Pirmininkas (Ministras Pirmininkas).
  2. Tauta 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Galioja tik paskelbti įstatymai.“

Konstitucijos 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras.“

  1. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai iki tol ėjęs oficialus leidinys „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios“ buvo toliau leidžiamas pakeistu pavadinimu „Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės žinios“.
  2. Seimas 1993 m. balandžio 6 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“. Įstatymo 12 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Valstybės žinios“ leidžiamos vietoje „Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės žinių“.

Minėto įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad „šiame straipsnyje nurodytus įstatymus ir kitus teisės aktus „Valstybės žiniose“ oficialiai skelbia juos pasirašę pareigūnai“.

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnyje buvo nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro paskelbiami „Valstybės žiniose“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose nutarimuose ir potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo diena.“

  1. Seimas 1999 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2, 3, 8, 9, 10, 15, 16, 17 straipsnių pakeitimo, papildymo 101 straipsniu ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą, kurio 4 straipsniu įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnis (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, nors jie ir paskelbti „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose ir potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.“

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2, 3, 8, 9, 10, 15, 16, 17 straipsnių pakeitimo, papildymo 101 straipsniu ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 7 straipsniu įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ buvo papildytas 101 straipsniu, kuriame nustatyta:

„Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ turi būti paskelbti Seimo ir juos priėmusios institucijos interneto tinklapiuose.

Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisės aktai per 3 dienas nuo jų įsigaliojimo dienos turi būti paskelbti jį priėmusios institucijos interneto tinklapyje.

Teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančių žinių, interneto tinklapiuose neskelbiami.“

  1. Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarimu įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio (1993 m. balandžio 6 d. ir 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, kad Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, gali įsigalioti jų oficialiai nepaskelbus, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
  2. Seimas 2002 m. gruodžio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ buvo išdėstytas nauja redakcija.

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 9 straipsnyje nustatyta:

„1. Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.

  1. Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Ministro Pirmininko potvarkiai, paskelbti „Valstybės žiniose“, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.“


IV

  1. Minėta, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog galioja tik paskelbti įstatymai, o 95 straipsnio 2 dalyje – jog Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras.
  2. Pažymėtina, jog Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostata, kad galioja tik paskelbti įstatymai, ir 95 straipsnio 2 dalies nuostata, kad Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras, aiškintinos atsižvelgiant į kituose Konstitucijos straipsniuose, skirsniuose, kitose Konstitucijos sudedamosiose dalyse įtvirtintas nuostatas.
  3. Aiškinant Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad galioja tik paskelbti įstatymai, turinį būtina išsiaiškinti, kokia prasme šiame Konstitucijos straipsnyje yra vartojamos sąvoka „paskelbti“ ir sąvoka „įstatymai“.

3.1. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „paskelbti“ inter alia reiškia, kad įstatymu turi būti nustatyta įstatymų paskelbimo tvarka ir informacijos šaltinis, kuriame įstatymai turi būti paskelbti.

3.1.1. Pažymėtina, jog įstatymu nustatant įstatymų paskelbimo tvarką būtina paisyti Konstitucijos reikalavimų, kad Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena (70 straipsnio 1 dalis), kad Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti (71 straipsnio 1 dalis), kad jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas (71 straipsnio 2 dalis), kad referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas (71 straipsnio 3 dalis), kad jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas (71 straipsnio 4 dalis), kad Respublikos Prezidento grąžintus ir pakartotinai Seimo apsvarstytus ir priimtus įstatymus Respublikos Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir nedelsiant oficialiai paskelbti (72 straipsnio 3 dalis), kad Respublikos Prezidentas pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui Konstitucijos 71 straipsnyje nustatyta tvarka (84 straipsnio 24 punktas), kad priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia (149 straipsnio 1 dalis), kad jeigu nurodytu laiku priimto įstatymo dėl Konstitucijos keitimo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas (149 straipsnio 2 dalis), kitų Konstitucijos normų bei principų.

3.1.2. Pagal Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį įstatymų paskelbimas turi būti toks, kad teisės subjektai būtų tikri, jog paskelbtas įstatymas ir yra būtent tas įstatymas, kurį priėmė Seimas arba kuris buvo priimtas referendumu. Toks įstatymų paskelbimas yra jų oficialus paskelbimas.

3.1.3. Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d. nutarime konstatavo, kad oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų.

3.1.4. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „paskelbti“ reiškia ir tai, kad įstatymai turi būti paskelbti viešai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė negali būti nevieša (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai).

Įstatymai turi būti paskelbti viešai, kad su jais galėtų susipažinti visi teisės subjektai. Konstitucinis reikalavimas, kad gali galioti tik tie įstatymai, kurie yra paskelbti, – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Šis konstitucinis reikalavimas yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

3.2. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi konstitucinis principas, kad teisė negali būti nevieša.

Taigi, atsižvelgus į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“ negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus.

  1. Konstitucinis Teismas 1999 m. liepos 9 d. nutarime konstatavo, kad visos norminio teisės akto dalys (taip pat priedėliai) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią.

Priedėlių nuo teisės akto atskirti negalima, nes, keičiant juose nustatytą teisinį reguliavimą, keičiasi ir visas teisės akte nustatyto teisinio reguliavimo turinys.

Taigi, paisant minėtų Konstitucijos reikalavimų, turi būti paskelbiamas visas teisės aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis.

  1. Pagal Konstitucijos 14 straipsnį valstybinė kalba yra lietuvių kalba, todėl Lietuvoje galioja tik tie teisės aktai, kurie paskelbti valstybine lietuvių kalba.
  2. Vadinasi, atitinkančiais Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taigi ir galiojančiais, gali būti pripažįstami tik tokie teisės aktai, kurie buvo paskelbti paisant Konstitucijoje įtvirtintų teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, konstitucinio reikalavimo, kad teisės aktas turi būti paskelbtas visas (visos jo sudedamosios dalys), taip pat konstitucinio reikalavimo, kad teisės aktai turi būti skelbiami valstybine lietuvių kalba.
  3. Kartu pažymėtina, kad Konstitucija expressis verbis nustato tik atskirus įstatymų dėl Konstitucijos keitimo (149 straipsnio 1 ir 2 dalys), įstatymų (70 straipsnio 1 dalis, 71 straipsnis, 72 straipsnio 3 dalis, 84 straipsnio 24 punktas), kitų Seimo priimtų aktų (72 straipsnio 2 dalis) paskelbimo elementus. Konstitucija expressis verbis nenustato teisės aktų oficialaus paskelbimo šaltinių ar visų galimų jų paskelbimo būdų. Tai nustatyti įstatymu turi įstatymų leidėjas. Reguliuodamas šiuos santykius, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į teisės aktų įvairovę ir jų turinį, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą. Tai nustatydamas įstatymų leidėjas visais atvejais turi paisyti Konstitucijos.
  4. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostata, kad galioja tik paskelbti įstatymai, kaip ir visos kitos Konstitucijos nuostatos, aiškintina tik atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą – pamatinį demokratinės teisinės valstybės reikalavimą.

Konstitucijos viršenybės principas yra įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas taip pat yra įvairiais aspektais įtvirtintas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, 30 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, 102 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, 110 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir kt.

Aiškindamas Konstitucijos viršenybės principą, Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo: „Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą, kad joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai, kad niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos, kad konstitucinė tvarka turi būti ginama, kad pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.“

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos viršenybės principas suponuoja ir įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą atlikti iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų teisės aktų peržiūrą atsižvelgiant į Konstitucijos normas ir principus, užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius, darnią hierarchinę sistemą.

  1. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis).

9.1. Aiškindamas Konstitucijos vientisumo principą, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą konstatavo, kad skirtinguose Konstitucijos straipsniuose išdėstytos normos yra tarp savęs suderintos ir sudaro vientisą visumą, darnią sistemą; nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms, aiškinti taip, kad būtų paneigta arba iškreipta kitų Konstitucijos nuostatų prasmė.

9.2. Konstitucija pasižymi tam tikrais struktūros ypatumais. Konstituciją sudaro preambulė, keturiolika skirsnių, baigiamieji nuostatai, taip pat kitos Konstitucijos sudedamosios dalys.

9.2.1. Konstitucijos 150 straipsnyje nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi yra:

1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“;

1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“.“

9.2.2. Konstitucijos 152 straipsnyje nustatyta: „Šios Konstitucijos ir jos atskirų nuostatų įsigaliojimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kuris priimamas referendumu kartu su šia Lietuvos Respublikos Konstitucija.“

Įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendumu kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ nustatyta:

1 straipsnis

Įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, netenka galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.

2 straipsnis

Įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.

3 straipsnis

Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos, reglamentuojančios Lietuvos Respublikos aukščiausiųjų valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, deputatų, savivaldybių tarybų statusus, galioja tol, kol išrinktas Seimas nenuspręs ko kita.

4 straipsnis

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir jos deputatų įgaliojimai baigiasi nuo tada, kai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas susirenka į pirmąjį posėdį.

Lietuvos Respublikos Seimo nariai į posėdį renkasi trečiąją darbo dieną po to, kai Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija po abiejų rinkimų ratų oficialiai paskelbs apie tai, kad išrinkta ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.

5 straipsnis

Nustatomas toks Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaikos tekstas:

„Aš, (vardas, pavardė),

prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai;

prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą;

prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.

Tepadeda man Dievas!“

Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.

6 straipsnis

Laikotarpiu, kol dar nėra Respublikos Prezidento, ši teisinė situacija tolygi tai, kuri yra numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 89 straipsnyje.

Prireikus Seimas gali pratęsti 89 straipsnyje numatytus terminus daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma, bet ne ilgiau kaip keturiems mėnesiams.

7 straipsnis

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjai, o iš jų – Konstitucinio Teismo pirmininkas, turi būti paskirti ne vėliau kaip per vieną mėnesį po Respublikos Prezidento išrinkimo.

Pirmą kartą skiriant Konstitucinio Teismo teisėjus, trys iš jų skiriami trejiems metams, trys – šešeriems ir trys – devyneriems.

Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, siūlydami skirti Konstitucinio Teismo teisėjus, nurodo, kuriuos iš jų skirti trejiems, šešeriems ir devyneriems metams.

Konstitucinio Teismo teisėjai, kurie bus skiriami trejiems ir šešeriems metams, po ne mažesnės kaip trejų metų pertraukos gali užimti šias pareigas dar vieną kadenciją.

8 straipsnis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio trečiosios dalies nuostatos pradedamos taikyti nuo tada, kai bus suderinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymai su šia Konstitucija.“

9.2.3. Pabrėžtina, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ nuostatos yra neatskiriamai susijusios su kitomis Konstitucijos nuostatomis. Vienuose šio įstatymo straipsniuose įtvirtintos nuostatos papildo kitas Konstitucijos nuostatas, be kurių šios negalėtų būti įgyvendintos; kituose šio įstatymo straipsniuose nustatyti Konstitucijos nuostatų įgyvendinimo ypatumai tuo laikotarpiu, kai dar tik buvo steigiamos Konstitucijoje numatytos valstybės institucijos, taip pat kai dar tik buvo kuriamas Konstitucijos reikalaujamas teisinis reguliavimas.

Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kuris buvo Tautos priimtas referendumu kartu su Konstitucija ir kurio nuostatos yra neatskiriamai susijusios su Konstitucijos normomis ir principais bei papildo kitas Konstitucijos nuostatas arba nustato atitinkamų Konstitucijos nuostatų įgyvendinimo ypatumus, negali pats nebūti Konstitucijos sudedamąja dalimi.

Taigi įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ yra Konstitucijos sudedamoji dalis, jo nuostatos turi Konstitucijos galią.

  1. Pažymėtina, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio formuluotė „tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui“, susieta su Konstitucijos viršenybės principu, konkrečiai su Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies nuostata, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, reiškia, jog Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad teisės aktai, išleisti iki Konstitucijos įsigaliojimo, negali galioti, jeigu jie yra priešingi Konstitucijai ir Konstitucijoje nustatytais pagrindais ir tvarka yra nustatyta, jog šie teisės aktai prieštarauja Konstitucijai.

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio formuluotė „galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis“ reiškia, kad įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai pagal Konstituciją turi pareigą atlikti visų savo iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, taip pat Lietuvos valstybės nebeegzistuojančių institucijų po Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, kurie reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, taip pat teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojančių atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, peržiūrą ir įvertinti, ar šie teisės aktai, to teisėkūros subjekto manymu, neprieštarauja Konstitucijai.

Įstatymų leidėjas, kitas teisėkūros subjektas, įvertinęs, kad, jo manymu, iki Konstitucijos įsigaliojimo jo išleistas ir tebegaliojantis teisės aktas arba Lietuvos valstybės nebeegzistuojančios institucijos išleistas ir tebegaliojantis teisės aktas, kuris po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, arba teisės aktas, išleistas iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likęs galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojantis atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, atitinka Konstituciją, gali palikti tokį teisės aktą galioti. Kita vertus, įstatymų leidėjas, kitas teisėkūros subjektas, įvertinęs, kad, jo manymu, iki Konstitucijos įsigaliojimo jo išleistas ir tebegaliojantis teisės aktas (ar jo dalis) arba Lietuvos valstybės nebeegzistuojančios institucijos išleistas ir tebegaliojantis teisės aktas (ar jo dalis), kuris po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, arba teisės aktas (ar jo dalis), išleistas iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likęs galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojantis atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, neatitinka Konstitucijos, turi konstitucinę pareigą arba šį aktą suderinti su Konstitucija, t. y. išleisti naują teisės aktą, kuriuo būtų pakeistas, to teisėkūros subjekto manymu, Konstitucijos neatitinkantis teisės aktas (ar jo dalis), arba pripažinti tokį, jo manymu, Konstitucijos neatitinkantį teisės aktą netekusiu galios.

Teisės aktų (ar jų dalių), kurie nebuvo suderinti su Konstitucija atitinkamam teisėkūros subjektui išleidžiant naują teisės aktą, pakeičiantį, to teisėkūros subjekto manymu, Konstitucijos neatitinkantį teisės aktą (ar jo dalį), ir kurie nebuvo pripažinti netekusiais galios, konstitucingumas gali būti tikrinamas atliekant konstitucinę kontrolę. Dėl iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų Aukščiausiosios Tarybos priimtų aktų, Vyriausybės aktų, taip pat dėl atitinkamos teisinės galios teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir reguliuojančių Seimo arba Vyriausybės reguliavimo sričiai priskirtus santykius, atitikties Konstitucijai pagal Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas. Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 30 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas.

  1. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareiga atlikti visų savo iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, taip pat Lietuvos valstybės nebeegzistuojančių institucijų išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, kurie po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, taip pat teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojančių atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, peržiūrą ir įvertinti, ar šie teisės aktai, to teisėkūros subjekto manymu, neprieštarauja Konstitucijai, suponuoja ir jų pareigą užtikrinti, kad šie teisės aktai būtų suderinti su Konstitucijos nuostatomis ne tik pagal juose nustatyto teisinio reguliavimo turinį bei apimtį, taip pat ne tik pagal teisės akto formą, bet ir pagal šių teisės aktų paskelbimą, kaip reikalauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis.

Pažymėtina, kad teisės aktų, priimtų iki Konstitucijos įsigaliojimo, peržiūros ir įvertinimo atitikties Konstitucijai atžvilgiu procesas nėra vienkartinis aktas, tačiau šis procesas negali tęstis nepagrįstai ilgą laiką. Iš Konstitucijos viršenybės principo, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareiga visų savo iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, taip pat Lietuvos valstybės nebeegzistuojančių institucijų išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, kurie po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, taip pat teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojančių atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, peržiūrą atlikti ir juos atitikties Konstitucijai atžvilgiu įvertinti per protingai trumpą laiką. Tai pasakytina ir apie tokių teisės aktų peržiūrą ir įvertinimą pagal tai, kaip jie paskelbti.

  1. Minėta, kad pagal Konstitucijos 95 straipsnio 2 dalį Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras.

Taigi Konstitucijos 95 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kokie valstybės pareigūnai turi įgaliojimus pasirašyti Vyriausybės nutarimus. Konstitucijos 95 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia ir tai, kad Ministras Pirmininkas ir atitinkamos srities ministras privalo pasirašyti Vyriausybės nutarimus, jei jie yra nustatyta tvarka priimti, taip pat kad draudžiama Vyriausybės nutarimus pasirašyti kitiems, ne Konstitucijos 95 straipsnio 2 dalyje nurodytiems, asmenims, t. y. ne Ministrui Pirmininkui ir atitinkamos srities ministrui, arba tik vienam iš šių pareigūnų.

Pagal Konstituciją yra autentiški tik tokie po Konstitucijos įsigaliojimo priimti Vyriausybės nutarimai, kurie yra pasirašyti Ministro Pirmininko bei atitinkamos srities ministro.

V

Dėl Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 daliai (1999 m. gegužės 18 d. redakcija).

  1. Minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 daliai (1999 m. gegužės 18 d. redakcija).

Pareiškėjas savo abejones grindžia tuo, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas buvo paskelbtas „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose“, tačiau šio nutarimo 1 punktu patvirtinta Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodika nebuvo paskelbta nei kartu su ginčijamu Vyriausybės nutarimu, nei vėliau.

  1. Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ 1 punktas, kuriuo patvirtinta Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodika, yra neatskiriamai susijęs su šio nutarimo 2 ir 3 punktais, kuriuose reguliuojami įvairūs Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos įgyvendinimo aspektai.
  2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad visos norminio teisės akto dalys (taip pat priedėliai) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią, kad priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes, keičiant juose nustatytą teisinį reguliavimą, keičiasi ir visas teisės akte nustatyto teisinio reguliavimo turinys.

Taigi Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodika yra neatsiejama Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ dalis.

  1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad atitinkančiais Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taigi galiojančiais, gali būti pripažįstami tik tokie teisės aktai, kurie buvo paskelbti paisant inter alia Konstitucijoje įtvirtintų teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, konstitucinio reikalavimo, kad teisės aktas būtų paskelbtas visas (visos jo sudedamosios dalys).

Priešingu atveju teisės subjektai nebūtų tikri, kad paskelbtas teisės aktas ir yra būtent tas teisės aktas, kurį išleido kompetentingas teisėkūros subjektas.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad teisėkūros subjektai pagal Konstituciją turi pareigą atlikti visų savo iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų peržiūrą ir įvertinti, ar šie aktai, to teisėkūros subjekto manymu, neprieštarauja Konstitucijai.

Taip pat konstatuota, kad minėta teisėkūros subjektų pareiga suponuoja ir jų pareigą užtikrinti, kad šie teisės aktai būtų suderinti su Konstitucijos nuostatomis ne tik pagal juose nustatyto teisinio reguliavimo turinį bei apimtį, taip pat ne tik pagal teisės akto formą, bet ir pagal šių teisės aktų paskelbimą, kaip reikalauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis.

  1. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ 1991 m. lapkričio 30 d. buvo paskelbtas „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose“ (1991, Nr. 33-928). Tačiau šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtinta Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodika „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žiniose“ paskelbta nebuvo. Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, nurodyta metodika buvo išspausdinta Aplinkos apsaugos departamento ir Lietuvos informacijos instituto informaciniame biuletenyje „Aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje“ (1991 m., Nr. 2), išleistame 5000 egzempliorių tiražu, ir Aplinkos apsaugos departamento atskirame leidinyje „Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodika“ (1992 m.), išleistame 3000 egzempliorių tiražu. Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, šia metodika buvo aprūpintos visos ministerijos, suinteresuotos tarnybos bei organizacijos.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ patvirtinta Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodika ir po Konstitucijos įsigaliojimo nebuvo paskelbta nei „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinias“ pakeitusiose „Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės žiniose“, nei šias pakeitusiose „Valstybės žiniose“. Minėta Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodika – Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ sudedamoji dalis nebuvo paskelbta ir jokiame kitame oficialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje.

  1. Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos – Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ sudedamosios dalies paviešinimas ne oficialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje negali būti laikomas atitinkančiu Konstitucijoje įtvirtintus teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimus, taip pat konstitucinį reikalavimą, kad teisės aktas būtų paskelbtas visas (visos jo sudedamosios dalys).

Vyriausybė, oficialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje po Konstitucijos įsigaliojimo nepaskelbusi savo 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ patvirtintos Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos, neįvykdė savo konstitucinės pareigos atlikti šio iki Konstitucijos įsigaliojimo Vyriausybės išleisto ir tebegaliojusio teisės akto peržiūrą ir jį suderinti su Konstitucijos nuostatomis pagal jo paskelbimą. Tai neatitinka įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio reikalavimo.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ prieštaravo Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Konstatavęs, kad Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ prieštaravo Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas netirs minėto Vyriausybės nutarimo atitikties įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 daliai (1999 m. gegužės 18 d. redakcija). Byla šioje dalyje nutrauktina.
  3. Kartu pažymėtina, kad iš Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, iš Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, iš Konstitucijos 54 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją, visiems asmenims kyla pareiga tausoti gamtą, o padarius gamtinei aplinkai žalą (nuostolius) – ją atlyginti.

Tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pripažintas prieštaravusiu Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, nereiškia, kad asmenys, padarę gamtinei aplinkai žalą (nuostolius), neturi konstitucinės pareigos šią žalą (nuostolius) atlyginti. Visais atvejais žala (nuostoliai) gamtinei aplinkai turi būti atlyginama nepriklausomai nuo to, ar apskritai yra nustatyta kokia nors gamtinei aplinkai padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo metodika. Kilus ginčui, žalos (nuostolių) dydis gali būti nustatomas teismine tvarka.

VI

Dėl Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ atitikties Konstitucijos 95 straipsnio 2 daliai.

  1. Minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ neprieštarauja Konstitucijos 95 straipsnio 2 daliai.
  2. Vyriausybės nutarimo pasirašymas yra vienkartinis aktas. Juo patvirtinama, kad tas Vyriausybės nutarimas yra priimtas ir kad būtent pasirašytasis Vyriausybės nutarimo tekstas yra autentiškas.
  3. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ buvo priimtas ir Ministro Pirmininko pasirašytas iki Konstitucijos įsigaliojimo.
  4. Konstitucijos 95 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas, kad Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras, taikomas Vyriausybės nutarimams, priimtiems po Konstitucijos įsigaliojimo. Šis reikalavimas negali būti atgaline tvarka taikomas Vyriausybės aktams, priimtiems ir pasirašytiems iki Konstitucijos įsigaliojimo.
  5. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas šioje byloje netirs, ar Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ neprieštaravo Konstitucijos 95 straipsnio 2 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, 69 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

  1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Bylos dalį pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 458 „Dėl Nuostolių, padarytų gamtai, pažeidus aplinkos apsaugos įstatymus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 daliai (1999 m. gegužės 18 d. redakcija), nutraukti.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                               Armanas Abramavičius

                                                                                                        Egidijus Jarašiūnas

                                                                                                        Egidijus Kūris

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Augustinas Normantas

                                                                                                        Jonas Prapiestis

                                                                                                        Vytautas Sinkevičius

                                                                                                        Stasys Stačiokas