Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ ĮSTATYMO 24 STRAIPSNIO PAKEITIMO, 23 IR 32 STRAIPSNIŲ PRIPAŽINIMO NETEKUSIAIS GALIOS ĮSTATYMAS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2003 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šio straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar 2003 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2003 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas (Žin., 2003, Nr. 12-437; toliau – ir Įstatymas) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

II

Prašymas grindžiamas šiais argumentais.

  1. 2003 m. sausio 16 d. Seimas priėmė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą. Šis įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimą, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis (1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gruodžio 21 d., 2001 m. gegužės 8 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, didesnių nei nustatyta įstatyme, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį niekas negali paimti nuosavybės savavališkai – nuosavybė gali būti paimama tik remiantis įstatymu ir tik visuomenės poreikiams bei teisingai už ją atlyginant. Teisė gauti pensiją yra nuosavybės teisė; teisės gauti atitinkamą piniginę išmoką pensijos forma atžvilgiu turi būti taikomos Konstitucijos 23 straipsnyje numatytos garantijos; privačios nuosavybės gynimas yra konstitucinis principas; pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi turi valstybė, tai ji turi daryti įstatymu; garantuojant privačios nuosavybės gynimo principą svarbi apsauginė funkcija tenka tokiai subjektinei savininko teisei kaip teisė išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo.

Pareiškėjo nuomone, įgijęs teisę gauti pensiją, asmuo turi teisėtą lūkestį gauti visą jam priklausančią pensiją. Nemokėti pensijų dalies buvo nuspręsta įstatymu, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai; įstatymu valstybė neteisėtai pasikėsino į nuosavybę. Dėl to valstybei tenka pareiga imtis priemonių, kad pažeistos nuosavybės teisės būtų atkurtos.

Pasak pareiškėjo, pažeistų nuosavybės teisių atkūrimo klausimas turėjo būti sprendžiamas priimant ginčijamą įstatymą.

Pareiškėjas mano, kad Įstatymas „ta apimtimi, kuria įstatyme nenumatoma, kaip atstatoma nuosavybės teisė, pažeista nemokant visos priklausančios pensijos“, prieštarauja Konstitucijai.

  1. Konstitucijos 30 straipsnyje garantuojama asmens, manančio, kad jo teisės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą. Pareiškėjas teigia, kad teisingumo vykdymas tampa problemiškas, jei teisingumui vykdyti nėra tinkamo įstatymo. Nustatyti priemones, sudarančias galimybę ginti asmenų teises, yra Seimo pareiga.

Ginčijamame įstatyme nenustačius, kad ta senatvės pensijos dalis, kuri buvo nesumokėta remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatomis, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjo nuomone, yra susidaręs teisinio reguliavimo vakuumas, kuriam esant teismai yra priversti spręsti Seimo kompetencijai priklausantį klausimą, o tai gali būti vertinama kaip Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto valdžių padalijimo principo pažeidimas. Todėl Seimas privalo nustatyti, kaip turi būti likviduojamos neigiamos pasekmės, atsiradusios taikant Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą.

Pareiškėjas mano, kad Įstatymas „ta apimtimi, kuria šiame įstatyme nenustatyta neišmokėtų pensijų atgavimo tvarka“, prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

  1. Seimas 2003 m. sausio 16 d. priėmė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą, kuriame nustatyta:

1 straipsnis. 23 straipsnio pripažinimas netekusiu galios 23 straipsnį pripažinti netekusiu galios. 2 straipsnis. 24 straipsnio 3 dalies pakeitimasIš 24 straipsnio 3 dalies išbraukti antrą sakinį ir šią dalį išdėstyti taip:

„Atidėjus pensijos mokėjimą ne visiems metams, už paskutinių ne visų atidėjimo metų mėnesius pensija išmokama, bet nedidinama.“

3 straipsnis. 32 straipsnio pripažinimas netekusiu galios

32 straipsnį pripažinti netekusiu galios.4 straipsnis. Šio Įstatymo 3 straipsnio taikymas Šio Įstatymo 3 straipsnio nuostatos taikomos nuo 2003 m. sausio 1 d.“

  1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Iš prašymo motyvų matyti, jog pareiškėjui kilo abejonė, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas ta apimtimi, kuria šiame įstatyme nėra nustatyta, kad yra išmokama ir kaip išmokama ta paskirtos ir mokėtos senatvės pensijos dalis, kurios mokėjimas buvo nutrauktas remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Kol įsigaliojo pareiškėjo ginčijamas įstatymas, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2001 m. gegužės 8 d. redakcija) 23 straipsnyje inter alia buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį pensininkams, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį, buvo mokama ne visa paskirta senatvės pensija: 1) jeigu draudžiamosios pajamos viršijo 1 minimalią mėnesinę algą, bet neviršijo 1,5 minimalios mėnesinės algos, prie pagrindinės pensijos dalies buvo mokama papildomos pensijos dalies įstatyme nustatyto dydžio dalis; 2) jeigu draudžiamosios pajamos viršijo 1,5 minimalios mėnesinės algos, buvo mokama tik pagrindinė senatvės pensijos dalis.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2001 m. gegužės 8 d. redakcija) 24 straipsnio 3 dalyje inter alia buvo daroma nuoroda į 23 straipsnį, pagal kurį, kaip minėta, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį, pensininkams buvo mokama ne visa paskirta senatvės pensija.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2001 m. gegužės 8 d. redakcija) 32 straipsnyje inter alia buvo įtvirtintos nuostatos, pagal kurias invalidams, atsižvelgiant į jų gaunamų draudžiamųjų pajamų dydį, buvo mokama ne visa paskirta valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensija.

  1. Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime inter alia pripažino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis (2001 m. gegužės 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1 minimali mėnesinė alga, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Pareiškėjo ginčijamo įstatymo 1 straipsniu yra pripažintas netekusiu galios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2001 m. gegužės 8 d. redakcija) 23 straipsnis; Įstatymo 2 straipsniu yra pakeista Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio 3 dalis, išbraukiant iš jos nuostatą „išmokant pensiją, atsižvelgiama į pensininko draudžiamąsias pajamas ir amžių (23 straipsnis) per laikotarpį, už kurį išmokama pensija“; Įstatymo 3 straipsniu yra pripažintas netekusiu galios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnis; Įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, nuo kada taikomos šio įstatymo 3 straipsnio nuostatos – jos taikomos nuo 2003 m. sausio 1 d.

Taigi pareiškėjo ginčijamu įstatymu Seimas pripažino netekusiais galios tuos Konstitucijai prieštaraujančius Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo straipsnius (jų nuostatas), kuriais buvo ribojama pensininkų, turinčių atitinkamo dydžio draudžiamųjų pajamų, teisė gauti visą paskirtą ir mokėtą senatvės pensiją. Pareiškėjo ginčijamu įstatymu Konstitucijai prieštaraujančios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatos buvo pašalintos iš teisės sistemos.

  1. Savo abejones dėl Įstatymo atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas grindžia tuo, kad šiame įstatyme nėra nustatyta, kaip atkuriama nuosavybės teisė, pažeista nemokėjus visos pensijos. Pareiškėjo nuomone, tai turėjo būti numatyta ginčijamame įstatyme; kadangi tai nėra numatyta, ginčijamas įstatymas, pareiškėjo manymu, prieštarauja Konstitucijai ta apimtimi, kuria Įstatyme nėra nustatyta, kad yra išmokama ir kaip išmokama ta paskirtos ir mokėtos senatvės pensijos dalis, kurios mokėjimas buvo nutrauktas remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu.

Vadinasi, pareiškėjas prašo ištirti ne tai, kas ginčijamame įstatyme yra nustatyta, o tai, kas jame nėra, bet, pareiškėjo manymu, turėtų būti nustatyta.

  1. Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 6 d. sprendime konstatavo, kad jeigu įstatymuose (jų dalyse) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus tirti tų įstatymų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai tais atvejais, kai tuo, kad tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tuose įstatymuose (jų dalyse), gali būti pažeidžiami Konstitucijos principai ir (arba) normos. Tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija tai, kad pareiškėjo nurodytame įstatyme ar kitame ginčijamame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, bet tas teisinis reguliavimas pagal Konstituciją (o jeigu yra ginčijamas Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame ginčijamame teisės akte (jo dalyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko.
  2. Minėta, kad pareiškėjo ginčijamu įstatymu buvo pripažinti netekusiais galios tie Konstitucijai prieštaraujantys Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo straipsniai (jų nuostatos), kuriais buvo ribojama pensininkų, turinčių atitinkamo dydžio draudžiamųjų pajamų, teisė gauti visą paskirtą ir mokėtą senatvės pensiją.

Pažymėtina, kad ginčijamas įstatymas yra priimtas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimą. Šiuo įstatymu tos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, yra pašalintos iš teisės sistemos.

Ginčijamas įstatymas nėra skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su nesumokėtos pensijos dalies mokėjimu. Įstatymų leidėjui iš Konstitucijos nekyla pareiga būtent tuose įstatymuose (jų dalyse), kuriais pripažįstami netekusiais galios Konstitucijai prieštaraujantys teisės aktai (jų dalys), nustatyti dar kokį nors kitą teisinį reguliavimą. Argumentas, jog būtent ginčijamame įstatyme turėjo būti nustatyta tai, kad yra išmokama ir kaip išmokama ta paskirtos ir mokėtos senatvės pensijos dalis, kurios mokėjimas buvo nutrauktas remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, yra nepagrįstas.

Pagal Konstituciją pareiškėjo ginčijamame įstatyme neprivalo (priešingai nei mano pareiškėjas) būti reguliuojami santykiai, susiję su nesumokėtos pensijos dalies sumokėjimu. Kita vertus, tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali įstatymu reguliuoti pensijų santykių ir pareiškėjo nurodytu aspektu.

  1. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti ne tai, kas yra nustatyta ginčijamame įstatyme, o tai, kas įstatyme nėra, bet, pareiškėjo manymu, turi būti nustatyta. Taigi pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko.

Tai, kad pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

  1. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalis). Konstitucijoje nustatyta, kad įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (107 straipsnio 1 dalis).

Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 28 straipsniu ir 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                               Armanas Abramavičius

                                                                                                        Egidijus Jarašiūnas

                                                                                                        Egidijus Kūris

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Augustinas Normantas

                                                                                                        Jonas Prapiestis

                                                                                                        Vytautas Sinkevičius

                                                                                                        Stasys Stačiokas